Baltų mitologija ir tautosaka

Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti. Ji byloja, kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų.

Beveik viskas kas paskelbta apie lietuvių senąjį tikėjimą ir mitologiją tarp XVI a. ir XX a. pradžios, yra tik trupiniai, iš kurių pilnesnio vaizdo suklijuoti neįmanoma. Neturėta rašto, ir mitai bei epas nei lietuvių, nei prūsų, nei kita baltų kalba prieš krikščioniškais ar ankstyvais krikščioniškais laikais nebuvo užrašyti. Dievų vardai svetimomis kalbomis rašytose kronikose tiek iškraipyti, jog kartais beviltiška juos atkurti. Be to, į senąjį tikėjimą žiūrėta su panieka, visais įmanomais būdais jis buvo naikinamas, deivės ir dievai degraduojami ir karikatūrindami. Kai kurių svarbių dievų ir deivių charakterio bruožai buvo iškraipyti arba dingę nebegrįžtamai.

Raktas lietuviškajai ir latviškajai mitologijai atrakinti glūdi ne atsitiktiniuose istoriniuose dokumentuose, o nepaprasto turtingumo tautosakoje: mitologinėse dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose, mįslėse, burtažodžiuose, patarlėse.

Greta istorinių šaltinių nagrinėjimo lietuvių mitologijos tyrinėjimai apima tautosakos rinkimą, skelbimą ir į tos medžiagos analizę. Tautosakinė medžiaga skelbiama nuo XIX a. pirmosios pusės. Latvių mitologijoje tyrinėjimas buvo ir gyvesnis, ir produktyvesnis ir pačių latvių inspiruojamas per visą šimtą metų.

Siekiant labiau suprasti baltų mitologiją, išsiaiškinti, kas tie dangaus šviesulių dievai ir deivės (Dievas, mėnulis, Aušrinė, Saulytė, griausmo dievas perkūnas), būtina palyginti juos su kitų tautų indoeuropiečių tautų mitinėmis būtybėmis, ir ne tik su skandinavų, romėnų ar graikų, bet ir su indų bei persų ar net hetitų. Senove besidomintieji dažnai mini, kad lietuvių kalba „sena“, nes panaši į sanskritą, bet kodėl nepaminėti, kad daug lietuvių ir kitų baltų dievų ir deivių turi atitikmenis indų vedose, kad Aušra-Aušrinė yra visai panaši į indų vedų Ušas, kad Saulytė panaši į

Sūrya, kad Dievo Sūneliai į Divo nepata arba Ašvins, žirgus dvynius?

Mus tautosaka domina todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją.

Kiekvienas žmogus slepia savyje tūkstantmečių patirties, įpročių, raiškos, suvokimo būdų klodą, iš dalies priklausantį ne nuo jo paties, o susiklosčiusį per auklėjimą, bendravimą. Tautosaką prakalbinus kaip aidas turėtų atsiliepti į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simbolius įsilydžiusius tautos dvasia. Be tautosakos nesuvoksime ir profesionalaus lietuvių meno.

Tautosaka tai beveik viskas kas yra sukurta senovės liaudės. Ir ta kūryba atspindi žmonių gyvenimą, tikėjimą.

Tautosaka, prarasdama senąsias gyvavimo sąlygas, vis labiau tampa meniniu palikimu. Ji skelbiama leidiniais, po truputį atliekama koncertuose, kiek jos mokoma ir mokyklose ir t. t. Tautosaka domins vis naujas menininkų kartas, domins ir mėgėjus, ir profesionalus.

Tautosakai palikti vietos mūsų gyvenime verta. Yra situacijų, kuriose niekas jos nepakeis. Niekas neatstos vaikui lopšinės ar žaidimo „Viru viru košę…“ Nėra puikesnės išmonės kaip pasaka. O ką ir kalbėti apie dainą, vienijančią ištisą būrį žmonių viena mintimi, viena nuotaika. Tautosaka padeda subrandinti požiūrį į šią dvasinės kultūros dalį.

2. Baltų mitologija ir tautosaka

Mitologija – Mokslas tiriantis mitus – jų esmę, kilmę, vaidmenį kultūroje. Mitologijai būdinga krypčių nuomonių įvairovė, ginčijamų koncepcijų gausumas.

Mitas – pirmykščių žmonių kolektyvinis kūrinys – fantastiškas pasakojimas, reiškiantis tam tikrą pasaulėjautą, sinkretiškus gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinių vaizdinius. Mitai, kaip fantastiški, mokslo požiūriu iškreipti, gamtos reiškinių ar istorinių įvykių atspindžiai, yra vaizduotės sukurta iliuzinė tikrovė, turinti ne tiek kažką paaiškinti, kiek pateisinti.

Tautosaka – tradicinis sakomo ar dainuojamo žodžio menas. Kūrėjo požiūriu tautosaka aiškia skiriasi nuo individualios kūrybos. Esminis tautosakos bruožas, skiriąs ją nuo individualaus meno, yra kūrybos korektiškumas. Kitas svarbus tautosakos bruožas – tradiciškumas.

Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybos šaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro meno ištakos.

3. Dievybės ir dievai baltų mitologijoje

Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.

Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievai egzistuoja, bet tik kaip antriniai, jie nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Jie yra arba gyvulių ir miškų globėjai, arba spontaniškos augalijos jėgos simboliai.

Indoeuropietiškieji dievai yra susiję su dangaus šviesa, dangaus kūriniais, žirgais galvijais, ginklais ir fizine jėga. Senosios Europos deivės ir dievai, atvirkščiai susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė; tai dievybės, pulsuojančios pagal augalijos gimimo ir augio bei mėnulio fazių ritmą.

Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarytum didelėmis šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją.

Senosios Europos kilmės deives skirstome į dvi pagrindines grupes pagal jų charakterio bruožus, funkcijas ir pasireiškimo sferas. Pirmajai grupei skiriame deives, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet tai pat marina, griauna, atima. Tai Laumės-Raganos sfera. Šios deivės gyvybę imasi iš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, drėgnos gimdos, urvų, akmenų. Tai lunarinė sfera; jos veikia pagal mėnulio fazių ritmą. Dažnai pasirodo po tris ( trys Laimos, trys baltos viešnios arba kaip jauna deivė nimfa ir senė). Antrajai grupei skirtinos chtoninės (žemės, augalijos) dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metų laikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė,

Žemė-Motina. Jai giminiškos antrinės mitinės būtybės, susijusios gimstančia, kerojančia ir mirštančia augalija. Žemės Motina yra kartu ir

Mirusiųjų Motina.

4. Gyvybės ir mirties dievybės

1. Laima

Laima – gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė.

Gyvenimo ilgumas ar trumpumas , laimingumas ar nelaimingumas, turtingumas ar neturtingumas priklauso nuo jos. Žodynai ir istoriniai šaltiniai iš XVII

ir XVIII a. liudija „gimimo ir likimo deivės“ buvimą, o liaudės tikėjime jos įtaka jaučiama iki šių laikų.

Laimos pasirodo po vieną ir po tris. Jos atlieka skirtingas funkcijas.

Viena praneša, kad vaikas gyvens, kita mirs, o trečia, kad gyvens tiek ir tiek metų.

Gegutė yra Laimos paukštis. Savo kukavimu ji lemia gyvenimo ilgumą, išpranašauja laimę ir nelaimę.

2. Gyvatė

Gyvatė yra paslaptingos gyvybės jėgos ir gyvybės atsinaujinimo simbolis.

Ji –žiemojantis sutvėrimas, susijęs su gamtos prabudimu ir mirtimi Palikusi išnarą, ji užsiaugina naują odą. Pavasarį gyvatė semiasi energijos iš saulės, o žiemą, kaip pagalys – mirštančios gamtos simbolis – rituališkai velkamas per kaimą ir sudeginamas, kad vėl atgimtų pavasarį.

XIV–XVII a. istoriniai šaltiniai nuolat mini gyvačių laikymą namų kerčioje ant šieno didelėje pagarboje, jų maitinimą pienu ir jų neliečiamumą. Jei kas sunaikindavo šiuos šventus gyvius, sunaikindavo savo laimę ir namų gerovę.

3. Austėja ir Bubilas

Austėja ir moteris, ir bitė, rūpinasi ir bičių avilio, ir žmonių šeimos gausėjimu. Ji globoja vaikingas moteris. Austėjai buvo aukojama liejant į orą, į lubas. Taip buvo nuliejamas midus prieš vestuvinį šokį, o perkrikštytas kiekvienas svečias nulieja „pasišokinėjęs“ (imituojamas bites).

XVI a. minimas vyriškos lyties bičių dievas Bubilas (Babilas), tranas, storas „kaip bubinas“ ir gauruotas, vaisingumo inkarnacija, turbūt priklausė Austėjos veiklos sričiai.

4. Gabija ir Ugnija

Gabija ugnies deivė, namų židinio globėja. Vardas Gabija kilęs iš žodžio gaubti. Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnelė, šeimos globėja. Kai kuriose Lietuvos vietose ugnies deivė vadinama Ugnija arba Ugninė.

5. Giltinė

Giltinė, kuri paskiria mirtį, yra antroji laikos pusė, pasakose kartais vadinama Laimos „sesuva“. Giltinė yra nuodingoji, fatališkoji. Nuodus ji renka nuo akmenų ir kapų. Tai mirties moteriškas pavidalas; dažnai ji įsivaizduojama balta, aukšta, liesa, alkana, su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų.

6. Laumė

Laumės, kaip ir raganos, yra naktinės būtybės. Jų veikla prasideda saulei nusileidus. Tik temstant galima girdėti, kaip paupyje ar paežeryje jos velėja audeklus. Mėnesienoje ir be žiburio jos prisistato su rateliais verpti ir kitus neužbaigtus darbus dirbti.

7. Aitvaras

Magiškasis aitvaras apsireiškia kaip paukštis – gaidys, garnys, varna, juodvarnis ar kita stebuklinga paukštė, arba kaip skraidantis žaltys ar ugninė gyvatė, skrendanti kaip pagaikštis prieš saulėtekį virš medžių.

Aitvaro antgamtiška veikla artima laumės darbams. Tikėjimuose kalbama apie aitvaro paukštišką kilmę.

8. Ragana

Ragana – lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai dar viena visa žinančios, visa galinčios, visa matančios Didžiosios deivės išraiška. Ragana turi antgamtiškų bruožų, kurie gali priklausyti tik svarbiai ir galingai deivei, lietuvių tautosakoje išliko iki mūsų laikų.

9. Medeina-Žvėrūna

Ši deivė, medžiotojų ir žvėrių valdytoja. vardas ją sieja su giriniais ir žvėrimis. Žvėrūnos vardas, kai kurių mitologų siejamas su vėrine, vakarine žvaigžde, neturi pagrindo.

10. Ganiklis dievas, Giraitis, Miškinis

Vyriškos lyties dievas, analogiškas Žvėrūnai. Tai miškų ir piemenų dievas, kuriam ant didelio akmens buvo aukojami arkliai, buliai, ožiai ir kiti gyvūnai.

5. Ctoninės (žemės)

Dievybės

1. Žemyna

Žemyna yra gimdanti, auginanti, žydinti ir galop prinokstanti, pasenstanti deivė. Ji saugo ir globoja jauną gyvybę. Žemyna tai laukų ir sodų derlingumo deivė.

2. Mirusiųjų Motina

Žemė – Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinama ir sugrįžtama.

Urvai ir kapai priešindoeuropiniais laikais buvo gimdos ir pačios Mirusiųjų motinos metafora.

3. Lazdonas ir Juškaitis

Miškų zonos gyventojai negalėjo turėti atskirų dievybių, inkarnuojančių medžių galais. Buvo atskira lazdynų bei riešutų globėja, vaisingumo inkarnacija, deivė Lazdon.

4. Kaukai

Kaukolės didumo, buožgalvių pavidalo maži sutvėrimai, nešantys žmonėms skalsą, dauginantys javus šieną.

5. Vaižgantas

Vaižgantas, linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas, augalijos atsinaujinimo metafora.

6. Indoeuropietiškos kilmės dievai ir deivės

Indoeuropiečių dievai ir deivės daugiausiai susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiškiniais: šviesa, saulė, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu. Tai būdinga gyvulių augintojų kultūrai.

1. Dievas

Vyriausias indoeuropiečių panteono dievas buvo Dievas. Po krikšto šiuo žodžiu imta vadinti krikščionių dievą. Iš lyginamosios indoeuropiečių mitologijos matyti, kad dievas buvo Dangaus šviesos dievas, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir daugybės dievas, teisingas, tyras ir išmintingas, augalijos augimo skatintojas ir globėjas. Jo gyvuliai: elnias, žirgas, jautis, maži paukšteliai. Augalai: beržas ir kiti lapuočiai.

2. Perkūnas

Perkūnas yra vienas iš ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Tai teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, ir jo bijoma. Perkūnas griausmo dievas. Stiprus, vidutinio amžiaus. Žemės vaisintojas. Jo gyvuliai: bulius, ožys. Paukščiai: balandis ir kukutis.

Medžiai: ąžuolas, šermukšnis.

3. Velinas (Velnias)

Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velinas, kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniais šimtmečiais. Velinas žiaurus ir piktas mirties ir pažemio karalystės dievas. Dievas magas, galintis turėti bet kokį pavidalą. Pavidalų kaitaliojimas paveldėtas iš

Raganos jo indoeuropietiški pakaitalai: eržilas, meška. Jo augalai:

alksnis, spygliuočiai, žirniai, pupos, šakniavaisiai.

7. Baltų mitologijos ir Lietuvių tautosakos ryšys

Ir baltų mitologija ir lietuvių tautosaka tai du šaltiniai iš kurių mes galime geriau pažinti savo tautą, jos kultūrą. Bendrų dalykų galime rasti ir tautosakoje ir mitologijoje.

Lietuvių tautosakoje mes randame tokias pačias dievybes kaip ir mitologijoje tai: Perkūnas, Ragana, Giltinė, Laumė. Šios Dievybės yra labai dažnos lietuvių pasakose.

Tautosaka yra paremta lietuvių mitologija, kuri yra neatsiejama pagoniško tikėjimo dalis. Istorinė Lietuvos praeitis įtakojo mitologinių vaizdinių įsipynimą į liaudės dainas, sakmes, pasakas, padavimus, mįsles.

8. Lietuvių liaudės kūryba

Tautosaka – tradicinis sakomo ir dainuojamo žodžio menas. Jam priklauso dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaičiuotės, gamtos garsų pamėgdžiojimai, užkalbėjimai, maldelės, šūksniai ir dar kitų žanrų kūriniai.

Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybos šaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro meno ištakos. Tautosakos tradiciškumas, nulemtas kalbos, kultūros, būdo, istorijos nepakartojamumo, neneigia bendrumų ir ryšių su kitų tautų tautosaka.

Tautosaka skirstoma į tris grupes tai:

Pasakojamoji tautosaka

Dainuojamoji tautosaka ir

Smulkioji tautosaka

9. Pasakojamoji tautosaka

Per tūkstantmečius vieni kūriniai užsimiršo, kiti šiek tiek pakeisti išliko, atsirasdavo ir visai naujų, Tad šiandien gyvuojanti pasakomoji tautosaka yra tarsi daugiasluoksnis pyragas, įvairių epochų kūryba.

Lietuvių pasakojamosios tautosakos įvairūs sluoksniai ryškėja iš ištisos tekstų aibės – užrašyta arti 100 000 kūrinių ir jų variantų. Toks didelis skaičius rodo, kad ši kūryba buvo mėgstama. Žmones patraukia tik įdomūs, intriguojantys pasakojimai. Pasakojamai tautosakai priklauso: pasakos, anekdotai, sakmės, padavimai.

Mes visi užaugome su pasakomis, kurios yra mums svarbios. Pasakų yra įvairių rūšių tai: stebuklų pasakos, žvėrių pasakos, juokų pasakos.

Stebuklų pasakos – tai neįtikinamiausios istorijos. Prieš akis sumirga į slėpiningą maišelį varoma kariuomenė, šmėkšteli puikiausia dėžutė, iš kurios iššoka puikiausi rūmai, išnyra karieta važiuojanti laiminga našlaitė, paskui kurią seka obelis ir vyno šulinys. Fantazijos čia tiek, kad nors vežimu vežk. Normaliame gyvenime viso to nėra, tai – stebuklų šalis.

Pasakas apie vilką ir lapę, lapę, katiną ir gaidį, vilką ir ožkyčius ir pan. galime vadinti žvėrių pasakomis. Žvėrių pasakos pasižymi tuo, kad jų pagrindiniai veikėjai yra žvėrys, taip pat gyvuliai, paukščiai, retkarčiais žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai, augalai, kai kada šalia jų – ir žmonės. Jos sekamos vaikams. Patiems mažiesiems nėra patrauklesnių kūrinių už jas: daugybę kartų gali kartoti, ir vis tiek nenusibosta.

Natūralu, kad komiškasis pradas ryškus ir pasakojamojoje tautosakoje.

Juokiamės iš kai kurių parodijuojamų, stebuklų pasakų, iš komiškų personažų žvėrių pasaulyje. Juoktis verčia kvailo velnio pasakos. Bet labiausiai prajuokina juokų pasakos.

Šiandien pasaulyje nėra gyvybingesnio ir populiaresnio folkloro žanro už anekdotą. Senovėje anekdotais buvo vadinami trumpi pasakojimai apie istorinio asmens gyvenimo įvykį. Šiandienine prasme anekdotu laikomas trumpas komiškas kūrinys, turintis staigią efektyvią pabaigą.

Senųjų tikėjimų sakmės – fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių būtybių ir žmogaus susidūrimus. Jos pateikia įvykius tarsi tikrai buvusius.

Tik paskutiniais amžiais įsigali kritiškas vaizduojamų dalykų vertinimas.

Senųjų tikėjimų sakmės vaizduoja tokias gyvenimo sritis, kurios grėsmingos žmogaus egzistencijai, jos liečia slėpiningus dalykus, todėl įtikimi ir iracionalūs, protu nesuprantami aiškinimai.

Padavimai tai tradiciniai, dažniausiai fantastiniai pasakojimai apie

Lietuvos ežerus, kalnus, svarbius akmenis, kaimus, dvarus, pilis, miestus, karus su priešais. Tai savotiška meninė Lietuvos geografija ir istorija, senosios lietuvių atminties ir išmonės lydinys.

10. Dainuojamoji tautosaka

Daina tai viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Seną dainavimo ryšį su šokiu savotiškai padeda nustatyti lietuvių žodis daina.

Dainas galima suskirstyti grupes: darbo dainos, kasmetinių papročių dainos, piršlių ir vestuvių dainos, karo dainos, raudos.

Kaimo žmonės dainas pasikvietė sau į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais.

Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai, dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos. Kasmetiniai papročiai ir apeigos – tai marga įvairių veiksmų būsenų visuma, suderinta su gamtos ir darbų kalendoriumi.

Piršlių bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms, ir dabar padeda jas pažinti, suprasti. Vestuvės – itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Piršlių dainos atsiskleidžia išgyvenimus besirenkant „širdies draugą“ , rengiantis vesti.

Norom nenorom vyrai būdavo įsukami į didelių įvykių sūkurius – į karus ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie paliesdavo plačius visuomenės sluoksnius. Visa tai įskaudindavo kaimo žmogų iki pat sielos gelmių, ir jis neiškęsdavo neišpasakojąs dainomis. Karo dainos lyriškos, atskleidžiamos žmonių santykį su karais.

Neįžvelgiamoje laiko tėkmėje užgimęs, per epochas lydėjęs žmogų, šis muzikinis poetinis žanras pasiekė mūsų civilizacijos amžių kaip neįprastas, gerokai svetimas reiškinys. Pasaulio kultūros faktai mums sako, kad raudos atsirado žmonijos vaikystėje. Raudos skiriasi nuo dainų ir savo prigimtini, ir savo kilme, ir atlikimo būdu. Raudų nedainuoja, negieda, jas tik rauda.

Rauda gimsta nuliūdimo metu, , yra tiesioginis jausmo reiškimas, be kūrybinio impulso, be sąmonės kontrolės.

11. Smulkioji tautosaka

Mažoji forma – būdinga įvairiems tautosakos žanrams: patarlėms ir priežodžiams, mįslėms ir minklėmis, greitakalbėms, užkalbėjimams, šūksniams, skaičiuotėmis, gamtos garsų pamėgdžiojimams ir t.t. Visa šita įvairialypė kūryba įprasta vadinti smulkiąja tautosaka. Šiaip jau išvardyti žanrai labai skiriasi ir turiniu, ir meniniais vaizdais, ir taikymo sritimis.

Patarlės ir priežodžiai – mažyčiai poetiniai kūriniai. Patarlė telpa viename sakinyje, o priežodis dažnai sudaro tik jo dalį. Patarlės apibendrina įvairius reiškinius, pataria ar pamoko, kaip elgtis.

Priežodžiai – tai vaizdingas atskirų atvejų, situacijų, reagavimų išsakymas. Patarlėse ir priežodžiuose sudėta lietuvių tautos išmintis, doros matai, praktinis gyvenimo patyrimas.

Mįslės kaip ir patarlės, – labai mažos formos kūriniai. Tačiau tarp jų didžiulis skirtumas. Patarlės savo turiniu – rimta kūryba. Tuo tarpu mįslės tėra savotiška proto gimnastika, žaidimas. Mįslė netiesiogiai nusakomas daiktas, kurį reikia atspėti. Mus traukia paieškos įtampa, sukeliama mįslės užminimo, ir teisingo atsakymo – įminimo – atradimo džiaugsmas.

12. Išvados

Baltų mitologija yra tarsi dviejų galingų pasaulėžiūrinių bei religinių sluoksnių jungtis, sudaryta iš Senosios Europos, paveldėto iš akmens amžiaus matricentrinių kultūrų ir naujojo, indoeuropiečių atnešto patricentrinio religingumo.

Lietuvių dievų panteonas išskaidomas į dvi grupes, vienai priskiriant senakilmės dievybes (Gyvybės ir mirties dievybės, Chtoninės dievybės), antrai – indoeuropietiškas.

Pirmojo sluoksnio deivės ir dievai susiję su Deive motina, chtoniškumu, gyvybės ir vaisingumo ciklais, savaime gimdančiomis ir pasaulio sąrangą palaikančiomis deivėmis, antras sluoksnis – tai karingi, veiklūs dažniausiai dangiški dievai , o deivės – ne savarankiškos kūrėjos ir gimdytojos, lemiančios ir sprendžiančios, o vyriškų dievų siekių objektai, mylimosios.

Baltų mitologija bei panteonas ir būtų šių dviejų sluoksnių jungtis, kurioje senosios dievybės dievai arba išlaiko savo autonomiškumą ir senąsias funkcijas, arba gravituoja į vyriškų dievų pusę, sudarydamos sąjungas , poras.

Tautosaka atsivėrė kaip tūkstančiabriaunis deimantas, traukiąs mus praeities epochų paslaptimis ir žavesiu. Pastebėjome, kad ji susieta su pačiu Europos folkloru, su indoeuropietiškomis tradicijomis, ypač su

Lietuva, jos žmonėmis ir gamta. Kartu galėjome įsitikinti, kad viso pasaulio tautosaka, nors turi istorinių, žanrinių ir stilistinių skirtumų, vienijama bendrų etinių ir estetinių idealų. Ji aukština jautrumą, teisingumą, darbštumą, sąžiningumą, draugiškumą ir ištikimybę, šeimos, namų, tėvynės meilę ir daug kitų bendrų žmonėms vertybių. Visa tai padeda suprasti didžiulę tautosakos reikšmę praeityje ir dabar.

13. Naudota literatūra

• „Senovės Lietuvių deivės ir dievai“ Marija Gimbutienė (2002)

• „Lietuvių tautosaka 10 klasei“ Leonardas Sauka (1993)

14.Baltų mitologija ir Lietuvių tautosaka

|Baltų mitologija | |Lietuvių tautosaka |

[pic]

Gyvybės ir mirties dievybės

1.Laima

2.Gyvatė

3.Austėja

4.Gabija

5.Giltinė

6.Laumė

7.Aitvaras

8.Ragana

9.Medeina

10.Ganiklis | |Chtoninės (žemės) dievybės

1.Žemyna

2.Mirusiųjų motina

3.Lazdonas

4.Kaukai

5.Vaižgantas | |Indoeuropiečių kilmės dievai ir deivės

1.Dievas

2.Perkūnas

3.Velnias | |Pasakojamoji tautosaka

1.Pasakos

2.Anegdotai

3.Sakmės

4.Padavimai | |Dainuojamoji tautosaka

1.Darbo dainos

2.Kasmetinių papročių dainos

3.Piršlių ir vestuvių dainos

4.Karo dainos

5.Raudos | |Smulkioji tautosaka

1.Patarlės ir priežodžiai

2.Mįslės | |