Turinys
1.Įvadas…………………………………………………………….………………………………32. Baltų mitologija irtautosaka………………………………………………………….….43. Dievybės ir dievai baltųmitologijoje………………………………………………….44. Gyvybės ir mirtiesdievybės…………………………………………………………..….55. Chtoninės (Žemės)dievybės…………………………………………………………..…66. Indoeuropietiškos kilmės dievai irdeivės……………………………………………77. Baltų mitologijos ir Lietuvių tautosakosryšys……………………………………..88. Lietuvių liaudėskūryba…………………………………………………………….………89. Pasakojamojitautosaka………………………………………………………….…………810. Dainuojamojitautosaka………………………………………………………….……….911. Smulkiojitautosaka………………………………………………………….…………..1012.Išvados………………………………………………………………………………………..1113. Naudotaliteratūra…………………………………………………………………………1214.Lentelė………………………………………………………………………………………..13
1. Įvadas
Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti. Ji byloja,kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio irblogio priežastis. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Beveik viskas kas paskelbta apie lietuvių senąjį tikėjimą ir mitologijątarp XVI a. ir XX a. pradžios, yra tik trupiniai, iš kurių pilnesnio vaizdosuklijuoti neįmanoma. Neturėta rašto, ir mitai bei epas nei lietuvių, neiprūsų, nei kita baltų kalba prieš krikščioniškais ar ankstyvaiskrikščioniškais laikais nebuvo užrašyti. Dievų vardai svetimomis kalbomisrašytose kronikose tiek iškraipyti, jog kartais beviltiška juos atkurti. Beto, į senąjį tikėjimą žiūrėta su panieka, visais įmanomais būdais jis buvonaikinamas, deivės ir dievai degraduojami ir karikatūrindami. Kai kuriųsvarbių dievų ir deivių charakterio bruožai buvo iškraipyti arba dingęnebegrįžtamai. Raktas lietuviškajai ir latviškajai mitologijai atrakinti glūdi neatsitiktiniuose istoriniuose dokumentuose, o nepaprasto turtingumotautosakoje: mitologinėse dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose, mįslėse,burtažodžiuose, patarlėse. Greta istorinių šaltinių nagrinėjimo lietuvių mitologijos tyrinėjimaiapima tautosakos rinkimą, skelbimą ir į tos medžiagos analizę. Tautosakinėmedžiaga skelbiama nuo XIX a. pirmosios pusės. Latvių mitologijojetyrinėjimas buvo ir gyvesnis, ir produktyvesnis ir pačių latviųinspiruojamas per visą šimtą metų. Siekiant labiau suprasti baltų mitologiją, išsiaiškinti, kas tie dangaus
šviesulių dievai ir deivės (Dievas, mėnulis, Aušrinė, Saulytė, griausmodievas perkūnas), būtina palyginti juos su kitų tautų indoeuropiečių tautųmitinėmis būtybėmis, ir ne tik su skandinavų, romėnų ar graikų, bet ir suindų bei persų ar net hetitų. Senove besidomintieji dažnai mini, kadlietuvių kalba „sena“, nes panaši į sanskritą, bet kodėl nepaminėti, kaddaug lietuvių ir kitų baltų dievų ir deivių turi atitikmenis indų vedose,kad Aušra-Aušrinė yra visai panaši į indų vedų Ušas, kad Saulytė panaši įSūrya, kad Dievo Sūneliai į Divo nepata arba Ašvins, žirgus dvynius? Mus tautosaka domina todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriaupažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją.Kiekvienas žmogus slepia savyje tūkstantmečių patirties, įpročių, raiškos,suvokimo būdų klodą, iš dalies priklausantį ne nuo jo paties, osusiklosčiusį per auklėjimą, bendravimą. Tautosaką prakalbinus kaip aidasturėtų atsiliepti į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simboliusįsilydžiusius tautos dvasia. Be tautosakos nesuvoksime ir profesionalauslietuvių meno. Tautosaka tai beveik viskas kas yra sukurta senovės liaudės. Ir takūryba atspindi žmonių gyvenimą, tikėjimą. Tautosaka, prarasdama senąsias gyvavimo sąlygas, vis labiau tampameniniu palikimu. Ji skelbiama leidiniais, po truputį atliekamakoncertuose, kiek jos mokoma ir mokyklose ir t. t. Tautosaka domins visnaujas menininkų kartas, domins ir mėgėjus, ir profesionalus. Tautosakai palikti vietos mūsų gyvenime verta. Yra situacijų, kurioseniekas jos nepakeis. Niekas neatstos vaikui lopšinės ar žaidimo „Viru virukošę…“ Nėra puikesnės išmonės kaip pasaka. O ką ir kalbėti apie dainą,vienijančią ištisą būrį žmonių viena mintimi, viena nuotaika. Tautosakapadeda subrandinti požiūrį į šią dvasinės kultūros dalį.2. Baltų mitologija ir tautosaka
Mitologija – Mokslas tiriantis mitus – jų esmę, kilmę, vaidmenįkultūroje. Mitologijai būdinga krypčių nuomonių įvairovė, ginčijamųkoncepcijų gausumas. Mitas – pirmykščių žmonių kolektyvinis kūrinys – fantastiškaspasakojimas, reiškiantis tam tikrą pasaulėjautą, sinkretiškus gamtos irvisuomenės gyvenimo reiškinių vaizdinius. Mitai, kaip fantastiški, mokslopožiūriu iškreipti, gamtos reiškinių ar istorinių įvykių atspindžiai, yravaizduotės sukurta iliuzinė tikrovė, turinti ne tiek kažką paaiškinti, kiekpateisinti. Tautosaka – tradicinis sakomo ar dainuojamo žodžio menas. Kūrėjopožiūriu tautosaka aiškia skiriasi nuo individualios kūrybos. Esministautosakos bruožas, skiriąs ją nuo individualaus meno, yra kūryboskorektiškumas. Kitas svarbus tautosakos bruožas – tradiciškumas. Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybosšaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro menoištakos.
3. Dievybės ir dievai baltų mitologijoje
Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, betmotinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę irnelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievai egzistuoja, bettik kaip antriniai, jie nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Jie yra arbagyvulių ir miškų globėjai, arba spontaniškos augalijos jėgos simboliai.Indoeuropietiškieji dievai yra susiję su dangaus šviesa, dangaus kūriniais,žirgais galvijais, ginklais ir fizine jėga. Senosios Europos deivės irdievai, atvirkščiai susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iškurios kyla gyvybė; tai dievybės, pulsuojančios pagal augalijos gimimo iraugio bei mėnulio fazių ritmą. Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarytum didelėmisšeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar
didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją. Senosios Europos kilmės deives skirstome į dvi pagrindines grupes pagaljų charakterio bruožus, funkcijas ir pasireiškimo sferas. Pirmajai grupeiskiriame deives, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet tai patmarina, griauna, atima. Tai Laumės-Raganos sfera. Šios deivės gyvybę imasiiš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, drėgnosgimdos, urvų, akmenų. Tai lunarinė sfera; jos veikia pagal mėnulio faziųritmą. Dažnai pasirodo po tris ( trys Laimos, trys baltos viešnios arbakaip jauna deivė nimfa ir senė). Antrajai grupei skirtinos chtoninės(žemės, augalijos) dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metųlaikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė,Žemė-Motina. Jai giminiškos antrinės mitinės būtybės, susijusiosgimstančia, kerojančia ir mirštančia augalija. Žemės Motina yra kartu irMirusiųjų Motina. 4. Gyvybės ir mirties dievybės1. Laima
Laima – gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė.Gyvenimo ilgumas ar trumpumas , laimingumas ar nelaimingumas, turtingumasar neturtingumas priklauso nuo jos. Žodynai ir istoriniai šaltiniai iš XVIIir XVIII a. liudija „gimimo ir likimo deivės“ buvimą, o liaudės tikėjimejos įtaka jaučiama iki šių laikų. Laimos pasirodo po vieną ir po tris. Jos atlieka skirtingas funkcijas.Viena praneša, kad vaikas gyvens, kita mirs, o trečia, kad gyvens tiek irtiek metų. Gegutė yra Laimos paukštis. Savo kukavimu ji lemia gyvenimo ilgumą,išpranašauja laimę ir nelaimę.
2. Gyvatė
Gyvatė yra paslaptingos gyvybės jėgos ir gyvybės atsinaujinimo simbolis.Ji –žiemojantis sutvėrimas, susijęs su gamtos prabudimu ir mirtimi Palikusiišnarą, ji užsiaugina naują odą. Pavasarį gyvatė semiasi energijos išsaulės, o žiemą, kaip pagalys – mirštančios gamtos simbolis – rituališkai
velkamas per kaimą ir sudeginamas, kad vėl atgimtų pavasarį. XIV–XVII a. istoriniai šaltiniai nuolat mini gyvačių laikymą namųkerčioje ant šieno didelėje pagarboje, jų maitinimą pienu ir jųneliečiamumą. Jei kas sunaikindavo šiuos šventus gyvius, sunaikindavo savolaimę ir namų gerovę.3. Austėja ir Bubilas
Austėja ir moteris, ir bitė, rūpinasi ir bičių avilio, ir žmonių šeimosgausėjimu. Ji globoja vaikingas moteris. Austėjai buvo aukojama liejant įorą, į lubas. Taip buvo nuliejamas midus prieš vestuvinį šokį, operkrikštytas kiekvienas svečias nulieja „pasišokinėjęs“ (imituojamasbites). XVI a. minimas vyriškos lyties bičių dievas Bubilas (Babilas), tranas,storas „kaip bubinas“ ir gauruotas, vaisingumo inkarnacija, turbūtpriklausė Austėjos veiklos sričiai.
4. Gabija ir Ugnija
Gabija ugnies deivė, namų židinio globėja. Vardas Gabija kilęs iš žodžiogaubti. Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnelė, šeimos globėja. Kaikuriose Lietuvos vietose ugnies deivė vadinama Ugnija arba Ugninė.
5. Giltinė
Giltinė, kuri paskiria mirtį, yra antroji laikos pusė, pasakose kartaisvadinama Laimos „sesuva“. Giltinė yra nuodingoji, fatališkoji. Nuodus jirenka nuo akmenų ir kapų. Tai mirties moteriškas pavidalas; dažnai jiįsivaizduojama balta, aukšta, liesa, alkana, su ilgu liežuviu, pilnumirtinų nuodų.
6. Laumė
Laumės, kaip ir raganos, yra naktinės būtybės. Jų veikla prasidedasaulei nusileidus. Tik temstant galima girdėti, kaip paupyje ar paežeryjejos velėja audeklus. Mėnesienoje ir be žiburio jos prisistato su rateliaisverpti ir kitus neužbaigtus darbus dirbti.
7. Aitvaras
Magiškasis aitvaras apsireiškia kaip paukštis – gaidys, garnys, varna,juodvarnis ar kita stebuklinga paukštė, arba kaip skraidantis žaltys arugninė gyvatė, skrendanti kaip pagaikštis prieš saulėtekį virš medžių.Aitvaro antgamtiška veikla artima laumės darbams. Tikėjimuose kalbama apie
aitvaro paukštišką kilmę.8. Ragana
Ragana – lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai darviena visa žinančios, visa galinčios, visa matančios Didžiosios deivėsišraiška. Ragana turi antgamtiškų bruožų, kurie gali priklausyti tiksvarbiai ir galingai deivei, lietuvių tautosakoje išliko iki mūsų laikų.
9. Medeina-Žvėrūna
Ši deivė, medžiotojų ir žvėrių valdytoja. vardas ją sieja su giriniaisir žvėrimis. Žvėrūnos vardas, kai kurių mitologų siejamas su vėrine,vakarine žvaigžde, neturi pagrindo.
10. Ganiklis dievas, Giraitis, Miškinis
Vyriškos lyties dievas, analogiškas Žvėrūnai. Tai miškų ir piemenųdievas, kuriam ant didelio akmens buvo aukojami arkliai, buliai, ožiai irkiti gyvūnai.
5. Ctoninės (žemės) dievybės
1. Žemyna
Žemyna yra gimdanti, auginanti, žydinti ir galop prinokstanti,pasenstanti deivė. Ji saugo ir globoja jauną gyvybę. Žemyna tai laukų irsodų derlingumo deivė.
2. Mirusiųjų Motina
Žemė – Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinama ir sugrįžtama.Urvai ir kapai priešindoeuropiniais laikais buvo gimdos ir pačios Mirusiųjųmotinos metafora.
3. Lazdonas ir Juškaitis
Miškų zonos gyventojai negalėjo turėti atskirų dievybių, inkarnuojančiųmedžių galais. Buvo atskira lazdynų bei riešutų globėja, vaisingumoinkarnacija, deivė Lazdon.
4. Kaukai
Kaukolės didumo, buožgalvių pavidalo maži sutvėrimai, nešantys žmonėmsskalsą, dauginantys javus šieną.
5. Vaižgantas
Vaižgantas, linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas,augalijos atsinaujinimo metafora.
6. Indoeuropietiškos kilmės dievai ir deivės
Indoeuropiečių dievai ir deivės daugiausiai susiję su dangumi, dangauskūnais ir reiškiniais: šviesa, saulė, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu. Taibūdinga gyvulių augintojų kultūrai.
1. Dievas
Vyriausias indoeuropiečių panteono dievas buvo Dievas. Po krikšto šiuo
žodžiu imta vadinti krikščionių dievą. Iš lyginamosios indoeuropiečiųmitologijos matyti, kad dievas buvo Dangaus šviesos dievas, dienos irsutarčių globėjas, taikos ir daugybės dievas, teisingas, tyras irišmintingas, augalijos augimo skatintojas ir globėjas. Jo gyvuliai: elnias,žirgas, jautis, maži paukšteliai. Augalai: beržas ir kiti lapuočiai.2. Perkūnas
Perkūnas yra vienas iš ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Taiteisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, irjo bijoma. Perkūnas griausmo dievas. Stiprus, vidutinio amžiaus. Žemėsvaisintojas. Jo gyvuliai: bulius, ožys. Paukščiai: balandis ir kukutis.Medžiai: ąžuolas, šermukšnis.
3. Velinas (Velnias)
Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velinas,kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniais šimtmečiais. Velinasžiaurus ir piktas mirties ir pažemio karalystės dievas. Dievas magas,galintis turėti bet kokį pavidalą. Pavidalų kaitaliojimas paveldėtas išRaganos jo indoeuropietiški pakaitalai: eržilas, meška. Jo augalai:alksnis, spygliuočiai, žirniai, pupos, šakniavaisiai.
7. Baltų mitologijos ir lietuvių tautosakos ryšys
Ir baltų mitologija ir lietuvių tautosaka tai du šaltiniai iš kurių mesgalime geriau pažinti savo tautą, jos kultūrą. Bendrų dalykų galime rastiir tautosakoje ir mitologijoje. Lietuvių tautosakoje mes randame tokias pačias dievybes kaip irmitologijoje tai: Perkūnas, Ragana, Giltinė, Laumė. Šios Dievybės yralabai dažnos lietuvių pasakose. Tautosaka yra paremta lietuvių mitologija, kuri yra neatsiejamapagoniško tikėjimo dalis. Istorinė Lietuvos praeitis įtakojo mitologiniųvaizdinių įsipynimą į liaudės dainas, sakmes, pasakas, padavimus, mįsles.
8. Lietuvių liaudės kūryba
Tautosaka – tradicinis sakomo ir dainuojamo žodžio menas. Jam priklausodainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlėsir priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaičiuotės, gamtos garsų
pamėgdžiojimai, užkalbėjimai, maldelės, šūksniai ir dar kitų žanrųkūriniai. Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybosšaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro menoištakos. Tautosakos tradiciškumas, nulemtas kalbos, kultūros, būdo,istorijos nepakartojamumo, neneigia bendrumų ir ryšių su kitų tautųtautosaka. Tautosaka skirstoma į tris grupes tai: Pasakojamoji tautosaka,Dainuojamoji tautosaka ir Smulkioji tautosaka.9. Pasakojamoji tautosaka
Per tūkstantmečius vieni kūriniai užsimiršo, kiti šiek tiek pakeistiišliko, atsirasdavo ir visai naujų, Tad šiandien gyvuojanti pasakomojitautosaka yra tarsi daugiasluoksnis pyragas, įvairių epochų kūryba.Lietuvių pasakojamosios tautosakos įvairūs sluoksniai ryškėja iš ištisostekstų aibės – užrašyta arti 100 000 kūrinių ir jų variantų. Toks didelisskaičius rodo, kad ši kūryba buvo mėgstama. Žmones patraukia tik įdomūs,intriguojantys pasakojimai. Pasakojamai tautosakai priklauso: pasakos,anekdotai, sakmės, padavimai. Mes visi užaugome su pasakomis, kurios yra mums svarbios. Pasakų yraįvairių rūšių tai: stebuklų pasakos, žvėrių pasakos, juokų pasakos. Stebuklų pasakos – tai neįtikinamiausios istorijos. Prieš akis sumirga įslėpiningą maišelį varoma kariuomenė, šmėkšteli puikiausia dėžutė, iškurios iššoka puikiausi rūmai, išnyra karieta važiuojanti laiminganašlaitė, paskui kurią seka obelis ir vyno šulinys. Fantazijos čia tiek,kad nors vežimu vežk. Normaliame gyvenime viso to nėra, tai – stebuklųšalis. Pasakas apie vilką ir lapę, lapę, katiną ir gaidį, vilką ir ožkyčius irpan. galime vadinti žvėrių pasakomis. Žvėrių pasakos pasižymi tuo, kad jųpagrindiniai veikėjai yra žvėrys, taip pat gyvuliai, paukščiai, retkarčiaisžuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai, augalai, kai kada šalia jų – iržmonės. Jos sekamos vaikams. Patiems mažiesiems nėra patrauklesnių kūrinių
už jas: daugybę kartų gali kartoti, ir vis tiek nenusibosta. Natūralu, kad komiškasis pradas ryškus ir pasakojamojoje tautosakoje.Juokiamės iš kai kurių parodijuojamų, stebuklų pasakų, iš komiškų personažųžvėrių pasaulyje. Juoktis verčia kvailo velnio pasakos. Bet labiausiaiprajuokina juokų pasakos. Šiandien pasaulyje nėra gyvybingesnio ir populiaresnio folkloro žanro užanekdotą. Senovėje anekdotais buvo vadinami trumpi pasakojimai apieistorinio asmens gyvenimo įvykį. Šiandienine prasme anekdotu laikomastrumpas komiškas kūrinys, turintis staigią efektyvią pabaigą. Senųjų tikėjimų sakmės – fantastiniai pasakojimai apie antgamtiniųbūtybių ir žmogaus susidūrimus. Jos pateikia įvykius tarsi tikrai buvusius.Tik paskutiniais amžiais įsigali kritiškas vaizduojamų dalykų vertinimas.Senųjų tikėjimų sakmės vaizduoja tokias gyvenimo sritis, kurios grėsmingosžmogaus egzistencijai, jos liečia slėpiningus dalykus, todėl įtikimi iriracionalūs, protu nesuprantami aiškinimai. Padavimai tai tradiciniai, dažniausiai fantastiniai pasakojimai apieLietuvos ežerus, kalnus, svarbius akmenis, kaimus, dvarus, pilis, miestus,karus su priešais. Tai savotiška meninė Lietuvos geografija ir istorija,senosios lietuvių atminties ir išmonės lydinys.10. Dainuojamoji tautosaka
Daina tai viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Senądainavimo ryšį su šokiu savotiškai padeda nustatyti lietuvių žodis daina.Dainas galima suskirstyti grupes: darbo dainos, kasmetinių papročių dainos,piršlių ir vestuvių dainos, karo dainos, raudos. Kaimo žmonės dainas pasikvietė sau į pagalbą savo nuotaikai, jausmamsišreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taippatiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbamsvis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką,suderintą su metų laikais. Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai,dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos. Kasmetiniai papročiai ir
apeigos – tai marga įvairių veiksmų būsenų visuma, suderinta su gamtos irdarbų kalendoriumi. Piršlių bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms,ir dabar padeda jas pažinti, suprasti. Vestuvės – itin reikšmingas įvykis,didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Piršlių dainos atsiskleidžia išgyvenimusbesirenkant „širdies draugą“ , rengiantis vesti. Norom nenorom vyrai būdavo įsukami į didelių įvykių sūkurius – į karusir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie paliesdavo plačiusvisuomenės sluoksnius. Visa tai įskaudindavo kaimo žmogų iki pat sielosgelmių, ir jis neiškęsdavo neišpasakojąs dainomis. Karo dainos lyriškos,atskleidžiamos žmonių santykį su karais. Neįžvelgiamoje laiko tėkmėje užgimęs, per epochas lydėjęs žmogų, šismuzikinis poetinis žanras pasiekė mūsų civilizacijos amžių kaip neįprastas,gerokai svetimas reiškinys. Pasaulio kultūros faktai mums sako, kad raudosatsirado žmonijos vaikystėje. Raudos skiriasi nuo dainų ir savo prigimtini,ir savo kilme, ir atlikimo būdu. Raudų nedainuoja, negieda, jas tik rauda.Rauda gimsta nuliūdimo metu, , yra tiesioginis jausmo reiškimas, bekūrybinio impulso, be sąmonės kontrolės.11. Smulkioji tautosaka
Mažoji forma – būdinga įvairiems tautosakos žanrams: patarlėms irpriežodžiams, mįslėms ir minklėmis, greitakalbėms, užkalbėjimams,šūksniams, skaičiuotėmis, gamtos garsų pamėgdžiojimams ir t.t. Visa šitaįvairialypė kūryba įprasta vadinti smulkiąja tautosaka. Šiaip jau išvardytižanrai labai skiriasi ir turiniu, ir meniniais vaizdais, ir taikymosritimis. Patarlės ir priežodžiai – mažyčiai poetiniai kūriniai. Patarlė telpaviename sakinyje, o priežodis dažnai sudaro tik jo dalį. Patarlėsapibendrina įvairius reiškinius, pataria ar pamoko, kaip elgtis.Priežodžiai – tai vaizdingas atskirų atvejų, situacijų, reagavimų
išsakymas. Patarlėse ir priežodžiuose sudėta lietuvių tautos išmintis,doros matai, praktinis gyvenimo patyrimas. Mįslės kaip ir patarlės, – labai mažos formos kūriniai. Tačiau tarp jųdidžiulis skirtumas. Patarlės savo turiniu – rimta kūryba. Tuo tarpu mįslėstėra savotiška proto gimnastika, žaidimas. Mįslė netiesiogiai nusakomasdaiktas, kurį reikia atspėti. Mus traukia paieškos įtampa, sukeliama mįslėsužminimo, ir teisingo atsakymo – įminimo – atradimo džiaugsmas.12. Išvados
Baltų mitologija yra tarsi dviejų galingų pasaulėžiūrinių bei religiniųsluoksnių jungtis, sudaryta iš Senosios Europos, paveldėto iš akmensamžiaus matricentrinių kultūrų ir naujojo, indoeuropiečių atneštopatricentrinio religingumo. Lietuvių dievų panteonas išskaidomas į dvigrupes, vienai priskiriant senakilmės dievybes (Gyvybės ir mirtiesdievybės, Chtoninės dievybės), antrai – indoeuropietiškas. Pirmojosluoksnio deivės ir dievai susiję su Deive motina, chtoniškumu, gyvybės irvaisingumo ciklais, savaime gimdančiomis ir pasaulio sąrangą palaikančiomisdeivėmis, antras sluoksnis – tai karingi, veiklūs dažniausiai dangiškidievai , o deivės – ne savarankiškos kūrėjos ir gimdytojos, lemiančios irsprendžiančios, o vyriškų dievų siekių objektai, mylimosios. Baltųmitologija bei panteonas ir būtų šių dviejų sluoksnių jungtis, kuriojesenosios dievybės dievai arba išlaiko savo autonomiškumą ir senąsiasfunkcijas, arba gravituoja į vyriškų dievų pusę, sudarydamos sąjungas ,poras. Tautosaka atsivėrė kaip tūkstančiabriaunis deimantas, traukiąs muspraeities epochų paslaptimis ir žavesiu. Pastebėjome, kad ji susieta supačiu Europos folkloru, su indoeuropietiškomis tradicijomis, ypač suLietuva, jos žmonėmis ir gamta. Kartu galėjome įsitikinti, kad visopasaulio tautosaka, nors turi istorinių, žanrinių ir stilistinių skirtumų,vienijama bendrų etinių ir estetinių idealų. Ji aukština jautrumą,
teisingumą, darbštumą, sąžiningumą, draugiškumą ir ištikimybę, šeimos,namų, tėvynės meilę ir daug kitų bendrų žmonėms vertybių. Visa tai padedasuprasti didžiulę tautosakos reikšmę praeityje ir dabar.13.Naudota literatūra
• „Senovės Lietuvių deivės ir dievai“ Marija Gimbutienė (2002) • „Lietuvių tautosaka 10 klasei“ Leonardas Sauka (1993)
14.Baltų mitologija ir Lietuvių tautosaka
|Baltų mitologija | |Lietuvių tautosaka |
[pic]Gyvybės ir mirties dievybės1.Laima2.Gyvatė3.Austėja4.Gabija5.Giltinė6.Laumė7.Aitvaras8.Ragana9.Medeina10.Ganiklis | |Chtoninės (žemės) dievybės1.Žemyna2.Mirusiųjų motina3.Lazdonas4.Kaukai5.Vaižgantas | |Indoeuropiečių kilmės dievai ir deivės1.Dievas2.Perkūnas3.Velnias | |Pasakojamoji tautosaka1.Pasakos2.Anegdotai3.Sakmės4.Padavimai | |Dainuojamoji tautosaka1.Darbo dainos2.Kasmetinių papročių dainos3.Piršlių ir vestuvių dainos4.Karo dainos5.Raudos | |Smulkioji tautosaka1.Patarlės ir priežodžiai 2.Mįslės | |