Baltų mitologija ir tautosaka

Turinys

1.
Įvadas........................
............3
2. Baltų mitologija ir
tautosaka.......................
..4
3. Dievybės ir dievai baltų
mitologijoje....................4
4. Gyvybės ir mirties
dievybės........................
..5
5. Chtoninės (Žemės)
dievybės........................
.6
6. Indoeuropietiškos kilmės dievai ir
deivės.................7
7. Baltų mitologijos ir Lietuvių tautosakos
ryšys................8
8. Lietuvių liaudės
kūryba........................
...8
9. Pasakojamoji
tautosaka.......................
....8
10. Dainuojamoji
tautosaka.......................
....9
11. Smulkioji
tautosaka.......................
......10
12.
Išvados.......................
............11
13. Naudota
literatūra......................
......12
14.
Lentelė.......................
............13

1. Įvadas

Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti. Ji byloja,
kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir
blogio priežastis. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų.

Beveik viskas kas paskelbta apie lietuvių senąjį tikėjimą ir mitologiją
tarp XVI a. ir XX a. pradžios, yra tik trupiniai, iš kurių pilnesnio vaizdo
suklijuoti neįmanoma. Neturėta rašto, ir mitai bei epas nei lietuvių, nei
prūsų, nei kita baltų kalba prieš krikščioniškais ar ankstyvais
krikščioniškais laikais nebuvo užrašyti. Dievų vardai svetimomis kalbomis
rašytose kronikose tiek iškraipyti, jog kartais beviltiška juos atkurti. Be
to, į senąjį tikėjimą žiūrėta su panieka, visais įmanomais būdais jis buvo
naikinamas, deivės ir dievai degraduojami ir karikatūrindami. Kai kurių
svarbių dievų ir deivių charakterio bruožai buvo iškraipyti arba dingę
nebegrįžtamai.

Raktas lietuviškajai ir latviškajai mitologijai atrakinti glūdi ne
atsitiktiniuose istoriniuose dokumentuose, o nepaprasto turtingumo
tautosakoje: mitologinėse dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose, mįslėse,
burtažodžiuose, patarlėse.

Greta istorinių šaltinių nagrinėjimo lietuvių mitologijos tyrinėjimai
apima tautosakos rinkimą, skelbimą ir į tos medžiagos analizę. TTautosakinė
medžiaga skelbiama nuo XIX a. pirmosios pusės. Latvių mitologijoje
tyrinėjimas buvo ir gyvesnis, ir produktyvesnis ir pačių latvių
inspiruojamas per visą šimtą metų.

Siekiant labiau suprasti baltų mitologiją, išsiaiškinti, kas tie dangaus
šviesulių dievai ir deivės (Dievas, mėnulis, Aušrinė, Saulytė, griausmo
dievas perkūnas), būtina palyginti ju

uos su kitų tautų indoeuropiečių tautų
mitinėmis būtybėmis, ir ne tik su skandinavų, romėnų ar graikų, bet ir su
indų bei persų ar net hetitų. Senove besidomintieji dažnai mini, kad
lietuvių kalba „sena“, nes panaši į sanskritą, bet kodėl nepaminėti, kad
daug lietuvių ir kitų baltų dievų ir deivių turi atitikmenis indų vedose,
kad Aušra-Aušrinė yra visai panaši į indų vedų Ušas, kad Saulytė panaši į
Sūrya, kad Dievo Sūneliai į Divo nepata arba Ašvins, žirgus dvynius?

Mus tautosaka domina todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriau
pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją.
Kiekvienas žmogus slepia savyje tūkstantmečių patirties, įpročių, raiškos,
suvokimo būdų klodą, iš dalies priklausantį ne nuo jo paties, o
susiklosčiusį per auklėjimą, bendravimą. Tautosaką prakalbinus kaip aidas
turėtų atsiliepti į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simbolius
įsilydžiusius tautos dvvasia. Be tautosakos nesuvoksime ir profesionalaus
lietuvių meno.

Tautosaka tai beveik viskas kas yra sukurta senovės liaudės. Ir ta
kūryba atspindi žmonių gyvenimą, tikėjimą.

Tautosaka, prarasdama senąsias gyvavimo sąlygas, vis labiau tampa
meniniu palikimu. Ji skelbiama leidiniais, po truputį atliekama
koncertuose, kiek jos mokoma ir mokyklose ir t. t. Tautosaka domins vis
naujas menininkų kartas, domins ir mėgėjus, ir profesionalus.

Tautosakai palikti vietos mūsų gyvenime verta. Yra situacijų, kuriose
niekas jos nepakeis. Niekas neatstos vaikui lopšinės ar žaidimo „Viru viru
košę.“ Nėra puikesnės išmonės kaip pasaka. O ką ir kalbėti a
apie dainą,
vienijančią ištisą būrį žmonių viena mintimi, viena nuotaika. Tautosaka
padeda subrandinti požiūrį į šią dvasinės kultūros dalį.

2. Baltų mitologija ir tautosaka

Mitologija – Mokslas tiriantis mitus – jų esmę, kilmę, vaidmenį
kultūroje. Mitologijai būdinga krypčių nuomonių įvairovė, ginčijamų
koncepcijų gausumas.

Mitas – pirmykščių žmonių kolektyvinis kūrinys – fantastiškas
pasakojimas, reiškiantis tam tikrą pasaulėjautą, sinkretiškus gamtos ir
visuomenės gyvenimo reiškinių vaizdinius. Mitai, kaip fantastiški, mokslo
požiūriu iškreipti, gamtos reiškinių ar istorinių įvykių atspindžiai, yra
vaizduotės sukurta iliuzinė tikrovė, turinti ne tiek kažką paaiškinti, kiek
pateisinti.

Tautosaka – tradicinis sakomo ar dainuojamo žodžio menas. Kūrėjo
požiūriu tautosaka aiškia skiriasi nuo individualios kūrybos. Esminis
tautosakos bruožas, skiriąs ją nuo individualaus meno, yra kūrybos
korektiškumas. Kitas svarbus tautosakos bruožas – tradiciškumas.

Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybos
šaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro meno
ištakos.

3. Dievybės ir dievai baltų mitologijoje

Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet
motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir
nelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.
Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievai egzistuoja, bet
tik kaip antriniai, jie nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Jie yra arba
gyvulių ir miškų globėjai, arba spontaniškos augalijos jėgos simboliai.
Indoeuropietiškieji dievai yra susiję su dangaus šviesa, dangaus kūriniais,
žirgais galvijais, ginklais ir fizine jėga. Senosios Europos deivės ir
dievai, atvirkščiai susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš
kurios kyla gyvybė; tai dievybės, pulsuojančios pagal augalijos gimimo ir
augio bei mėnulio fa

azių ritmą.

Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarytum didelėmis
šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar
didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją.

Senosios Europos kilmės deives skirstome į dvi pagrindines grupes pagal
jų charakterio bruožus, funkcijas ir pasireiškimo sferas. Pirmajai grupei
skiriame deives, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet tai pat
marina, griauna, atima. Tai Laumės-Raganos sfera. Šios deivės gyvybę imasi
iš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, drėgnos
gimdos, urvų, akmenų. Tai lunarinė sfera; jos veikia pagal mėnulio fazių
ritmą. Dažnai pasirodo po tris ( trys Laimos, trys baltos viešnios arba
kaip jauna deivė nimfa ir senė). Antrajai grupei skirtinos chtoninės
(žemės, augalijos) dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metų
laikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė,
Žemė-Motina. Jai giminiškos antrinės mitinės būtybės, susijusios
gimstančia, kerojančia ir mirštančia augalija. Žemės Motina yra kartu ir
Mirusiųjų Motina.

4. Gyvybės ir mirties dievybės

1. Laima

Laima – gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė.
Gyvenimo ilgumas ar trumpumas , laimingumas ar nelaimingumas, turtingumas
ar neturtingumas priklauso nuo jos. Žodynai ir istoriniai šaltiniai iš XVII
ir XVIII a. liudija „gimimo ir likimo deivės“ buvimą, o liaudės tikėjime
jos įtaka jaučiama iki šių laikų.

Laimos pasirodo po vieną ir po tris. Jos atlieka skirtingas funkcijas.
Viena praneša, kad vaikas gyvens, kita mirs, o trečia, kad gyvens tiek ir
tiek metų.

Gegutė yra Laimos paukštis. Savo k

kukavimu ji lemia gyvenimo ilgumą,
išpranašauja laimę ir nelaimę.

2. Gyvatė

Gyvatė yra paslaptingos gyvybės jėgos ir gyvybės atsinaujinimo simbolis.
Ji –žiemojantis sutvėrimas, susijęs su gamtos prabudimu ir mirtimi Palikusi
išnarą, ji užsiaugina naują odą. Pavasarį gyvatė semiasi energijos iš
saulės, o žiemą, kaip pagalys – mirštančios gamtos simbolis – rituališkai
velkamas per kaimą ir sudeginamas, kad vėl atgimtų pavasarį.

XIV–XVII a. istoriniai šaltiniai nuolat mini gyvačių laikymą namų
kerčioje ant šieno didelėje pagarboje, jų maitinimą pienu ir jų
neliečiamumą. Jei kas sunaikindavo šiuos šventus gyvius, sunaikindavo savo
laimę ir namų gerovę.

3. Austėja ir Bubilas

Austėja ir moteris, ir bitė, rūpinasi ir bičių avilio, ir žmonių šeimos
gausėjimu. Ji globoja vaikingas moteris. Austėjai buvo aukojama liejant į
orą, į lubas. Taip buvo nuliejamas midus prieš vestuvinį šokį, o
perkrikštytas kiekvienas svečias nulieja „pasišokinėjęs“ (imituojamas
bites).

XVI a. minimas vyriškos lyties bičių dievas Bubilas (Babilas), tranas,
storas „kaip bubinas“ ir gauruotas, vaisingumo inkarnacija, turbūt
priklausė Austėjos veiklos sričiai.

4. Gabija ir Ugnija

Gabija ugnies deivė, namų židinio globėja. Vardas Gabija kilęs iš žodžio
gaubti. Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnelė, šeimos globėja. Kai
kuriose Lietuvos vietose ugnies deivė vadinama Ugnija arba Ugninė.

5. Giltinė

Giltinė, kuri paskiria mirtį, yra antroji laikos pusė, pasakose kartais
vadinama Laimos „sesuva“. Giltinė yra nuodingoji, fatališkoji. Nuodus ji
renka nuo akmenų ir kapų. Tai mirties moteriškas pavidalas; dažnai ji
įsivaizduojama balta, aukšta, liesa, alkana, su ilgu liežuviu, pilnu
mirtinų nuodų.

6. Laumė

Laumės, kaip ir raganos, yra naktinės būtybės. Jų veikla prasideda
saulei nusileidus. Tik temstant galima girdėti, kaip paupyje ar paežeryje
jos velėja audeklus. Mėnesienoje ir be žiburio jos prisistato su rateliais
verpti ir kitus neužbaigtus darbus dirbti.

7. Aitvaras

Magiškasis aitvaras apsireiškia kaip paukštis – gaidys, garnys, varna,
juodvarnis ar kita stebuklinga paukštė, arba kaip skraidantis žaltys ar
ugninė gyvatė, skrendanti kaip pagaikštis prieš saulėtekį virš medžių.
Aitvaro antgamtiška veikla artima laumės darbams. Tikėjimuose kalbama apie
aitvaro paukštišką kilmę.

8. Ragana

Ragana – lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai dar
viena visa žinančios, visa galinčios, visa matančios Didžiosios deivės
išraiška. Ragana turi antgamtiškų bruožų, kurie gali priklausyti tik
svarbiai ir galingai deivei, lietuvių tautosakoje išliko iki mūsų laikų.

9. Medeina-Žvėrūna

Ši deivė, medžiotojų ir žvėrių valdytoja. vardas ją sieja su giriniais
ir žvėrimis. Žvėrūnos vardas, kai kurių mitologų siejamas su vėrine,
vakarine žvaigžde, neturi pagrindo.

10. Ganiklis dievas, Giraitis, Miškinis

Vyriškos lyties dievas, analogiškas Žvėrūnai. Tai miškų ir piemenų
dievas, kuriam ant didelio akmens buvo aukojami arkliai, buliai, ožiai ir
kiti gyvūnai.

5. Ctoninės (žemės) dievybės

1. Žemyna

Žemyna yra gimdanti, auginanti, žydinti ir galop prinokstanti,
pasenstanti deivė. Ji saugo ir globoja jauną gyvybę. Žemyna tai laukų ir
sodų derlingumo deivė.

2. Mirusiųjų Motina

Žemė – Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinama ir sugrįžtama.
Urvai ir kapai priešindoeuropiniais laikais buvo gimdos ir pačios Mirusiųjų
motinos metafora.

3. Lazdonas ir Juškaitis

Miškų zonos gyventojai negalėjo turėti atskirų dievybių, inkarnuojančių
medžių galais. Buvo atskira lazdynų bei riešutų globėja, vaisingumo
inkarnacija, deivė Lazdon.

4. Kaukai

Kaukolės didumo, buožgalvių pavidalo maži sutvėrimai, nešantys žmonėms
skalsą, dauginantys javus šieną.

5. Vaižgantas

Vaižgantas, linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas,
augalijos atsinaujinimo metafora.

6. Indoeuropietiškos kilmės dievai ir deivės

Indoeuropiečių dievai ir deivės daugiausiai susiję su dangumi, dangaus
kūnais ir reiškiniais: šviesa, saulė, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu. Tai
būdinga gyvulių augintojų kultūrai.

1. Dievas

Vyriausias indoeuropiečių panteono dievas buvo Dievas. Po krikšto šiuo
žodžiu imta vadinti krikščionių dievą. Iš lyginamosios indoeuropiečių
mitologijos matyti, kad dievas buvo Dangaus šviesos dievas, dienos ir
sutarčių globėjas, taikos ir daugybės dievas, teisingas, tyras ir
išmintingas, augalijos augimo skatintojas ir globėjas. Jo gyvuliai: elnias,
žirgas, jautis, maži paukšteliai. Augalai: beržas ir kiti lapuočiai.

2. Perkūnas

Perkūnas yra vienas iš ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Tai
teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, ir
jo bijoma. Perkūnas griausmo dievas. Stiprus, vidutinio amžiaus. Žemės
vaisintojas. Jo gyvuliai: bulius, ožys. Paukščiai: balandis ir kukutis.
Medžiai: ąžuolas, šermukšnis.

3. Velinas (Velnias)

Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velinas,
kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniais šimtmečiais. Velinas
žiaurus ir piktas mirties ir pažemio karalystės dievas. Dievas magas,
galintis turėti bet kokį pavidalą. Pavidalų kaitaliojimas paveldėtas iš
Raganos jo indoeuropietiški pakaitalai: eržilas, meška. Jo augalai:
alksnis, spygliuočiai, žirniai, pupos, šakniavaisiai.

7. Baltų mitologijos ir lietuvių tautosakos ryšys

Ir baltų mitologija ir lietuvių tautosaka tai du šaltiniai iš kurių mes
galime geriau pažinti savo tautą, jos kultūrą. Bendrų dalykų galime rasti
ir tautosakoje ir mitologijoje.

Lietuvių tautosakoje mes randame tokias pačias dievybes kaip ir
mitologijoje tai: Perkūnas, Ragana, Giltinė, Laumė. Šios Dievybės yra
labai dažnos lietuvių pasakose.

Tautosaka yra paremta lietuvių mitologija, kuri yra neatsiejama
pagoniško tikėjimo dalis. Istorinė Lietuvos praeitis įtakojo mitologinių
vaizdinių įsipynimą į liaudės dainas, sakmes, pasakas, padavimus, mįsles.

8. Lietuvių liaudės kūryba

Tautosaka – tradicinis sakomo ir dainuojamo žodžio menas. Jam priklauso
dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės
ir priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaičiuotės, gamtos garsų
pamėgdžiojimai, užkalbėjimai, maldelės, šūksniai ir dar kitų žanrų
kūriniai.

Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybos
šaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro meno
ištakos. Tautosakos tradiciškumas, nulemtas kalbos, kultūros, būdo,
istorijos nepakartojamumo, neneigia bendrumų ir ryšių su kitų tautų
tautosaka.

Tautosaka skirstoma į tris grupes tai: Pasakojamoji tautosaka,
Dainuojamoji tautosaka ir Smulkioji tautosaka.

9. Pasakojamoji tautosaka

Per tūkstantmečius vieni kūriniai užsimiršo, kiti šiek tiek pakeisti
išliko, atsirasdavo ir visai naujų, Tad šiandien gyvuojanti pasakomoji
tautosaka yra tarsi daugiasluoksnis pyragas, įvairių epochų kūryba.
Lietuvių pasakojamosios tautosakos įvairūs sluoksniai ryškėja iš ištisos
tekstų aibės – užrašyta arti 100 000 kūrinių ir jų variantų. Toks didelis
skaičius rodo, kad ši kūryba buvo mėgstama. Žmones patraukia tik įdomūs,
intriguojantys pasakojimai. Pasakojamai tautosakai priklauso: pasakos,
anekdotai, sakmės, padavimai.

Mes visi užaugome su pasakomis, kurios yra mums svarbios. Pasakų yra
įvairių rūšių tai: stebuklų pasakos, žvėrių pasakos, juokų pasakos.

Stebuklų pasakos – tai neįtikinamiausios istorijos. Prieš akis sumirga į
slėpiningą maišelį varoma kariuomenė, šmėkšteli puikiausia dėžutė, iš
kurios iššoka puikiausi rūmai, išnyra karieta važiuojanti laiminga
našlaitė, paskui kurią seka obelis ir vyno šulinys. Fantazijos čia tiek,
kad nors vežimu vežk. Normaliame gyvenime viso to nėra, tai – stebuklų
šalis.

Pasakas apie vilką ir lapę, lapę, katiną ir gaidį, vilką ir ožkyčius ir
pan. galime vadinti žvėrių pasakomis. Žvėrių pasakos pasižymi tuo, kad jų
pagrindiniai veikėjai yra žvėrys, taip pat gyvuliai, paukščiai, retkarčiais
žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai, augalai, kai kada šalia jų – ir
žmonės. Jos sekamos vaikams. Patiems mažiesiems nėra patrauklesnių kūrinių
už jas: daugybę kartų gali kartoti, ir vis tiek nenusibosta.

Natūralu, kad komiškasis pradas ryškus ir pasakojamojoje tautosakoje.
Juokiamės iš kai kurių parodijuojamų, stebuklų pasakų, iš komiškų personažų
žvėrių pasaulyje. Juoktis verčia kvailo velnio pasakos. Bet labiausiai
prajuokina juokų pasakos.

Šiandien pasaulyje nėra gyvybingesnio ir populiaresnio folkloro žanro už
anekdotą. Senovėje anekdotais buvo vadinami trumpi pasakojimai apie
istorinio asmens gyvenimo įvykį. Šiandienine prasme anekdotu laikomas
trumpas komiškas kūrinys, turintis staigią efektyvią pabaigą.

Senųjų tikėjimų sakmės – fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių
būtybių ir žmogaus susidūrimus. Jos pateikia įvykius tarsi tikrai buvusius.
Tik paskutiniais amžiais įsigali kritiškas vaizduojamų dalykų vertinimas.
Senųjų tikėjimų sakmės vaizduoja tokias gyvenimo sritis, kurios grėsmingos
žmogaus egzistencijai, jos liečia slėpiningus dalykus, todėl įtikimi ir
iracionalūs, protu nesuprantami aiškinimai.

Padavimai tai tradiciniai, dažniausiai fantastiniai pasakojimai apie
Lietuvos ežerus, kalnus, svarbius akmenis, kaimus, dvarus, pilis, miestus,
karus su priešais. Tai savotiška meninė Lietuvos geografija ir istorija,
senosios lietuvių atminties ir išmonės lydinys.

10. Dainuojamoji tautosaka

Daina tai viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Seną
dainavimo ryšį su šokiu savotiškai padeda nustatyti lietuvių žodis daina.
Dainas galima suskirstyti grupes: darbo dainos, kasmetinių papročių dainos,
piršlių ir vestuvių dainos, karo dainos, raudos.

Kaimo žmonės dainas pasikvietė sau į pagalbą savo nuotaikai, jausmams
išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip
patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams
vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką,
suderintą su metų laikais.

Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai,
dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos. Kasmetiniai papročiai ir
apeigos – tai marga įvairių veiksmų būsenų visuma, suderinta su gamtos ir
darbų kalendoriumi.

Piršlių bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms,
ir dabar padeda jas pažinti, suprasti. Vestuvės – itin reikšmingas įvykis,
didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Piršlių dainos atsiskleidžia išgyvenimus
besirenkant „širdies draugą“ , rengiantis vesti.

Norom nenorom vyrai būdavo įsukami į didelių įvykių sūkurius – į karus
ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie paliesdavo plačius
visuomenės sluoksnius. Visa tai įskaudindavo kaimo žmogų iki pat sielos
gelmių, ir jis neiškęsdavo neišpasakojąs dainomis. Karo dainos lyriškos,
atskleidžiamos žmonių santykį su karais.

Neįžvelgiamoje laiko tėkmėje užgimęs, per epochas lydėjęs žmogų, šis
muzikinis poetinis žanras pasiekė mūsų civilizacijos amžių kaip neįprastas,
gerokai svetimas reiškinys. Pasaulio kultūros faktai mums sako, kad raudos
atsirado žmonijos vaikystėje. Raudos skiriasi nuo dainų ir savo prigimtini,
ir savo kilme, ir atlikimo būdu. Raudų nedainuoja, negieda, jas tik rauda.
Rauda gimsta nuliūdimo metu, , yra tiesioginis jausmo reiškimas, be
kūrybinio impulso, be sąmonės kontrolės.

11. Smulkioji tautosaka

Mažoji forma – būdinga įvairiems tautosakos žanrams: patarlėms ir
priežodžiams, mįslėms ir minklėmis, greitakalbėms, užkalbėjimams,
šūksniams, skaičiuotėmis, gamtos garsų pamėgdžiojimams ir t.t. Visa šita
įvairialypė kūryba įprasta vadinti smulkiąja tautosaka. Šiaip jau išvardyti
žanrai labai skiriasi ir turiniu, ir meniniais vaizdais, ir taikymo
sritimis.

Patarlės ir priežodžiai – mažyčiai poetiniai kūriniai. Patarlė telpa
viename sakinyje, o priežodis dažnai sudaro tik jo dalį. Patarlės
apibendrina įvairius reiškinius, pataria ar pamoko, kaip elgtis.
Priežodžiai – tai vaizdingas atskirų atvejų, situacijų, reagavimų
išsakymas. Patarlėse ir priežodžiuose sudėta lietuvių tautos išmintis,
doros matai, praktinis gyvenimo patyrimas.

Mįslės kaip ir patarlės, – labai mažos formos kūriniai. Tačiau tarp jų
didžiulis skirtumas. Patarlės savo turiniu – rimta kūryba. Tuo tarpu mįslės
tėra savotiška proto gimnastika, žaidimas. Mįslė netiesiogiai nusakomas
daiktas, kurį reikia atspėti. Mus traukia paieškos įtampa, sukeliama mįslės
užminimo, ir teisingo atsakymo – įminimo – atradimo džiaugsmas.

12. Išvados

Baltų mitologija yra tarsi dviejų galingų pasaulėžiūrinių bei religinių
sluoksnių jungtis, sudaryta iš Senosios Europos, paveldėto iš akmens
amžiaus matricentrinių kultūrų ir naujojo, indoeuropiečių atnešto
patricentrinio religingumo. Lietuvių dievų panteonas išskaidomas į dvi
grupes, vienai priskiriant senakilmės dievybes (Gyvybės ir mirties
dievybės, Chtoninės dievybės), antrai – indoeuropietiškas. Pirmojo
sluoksnio deivės ir dievai susiję su Deive motina, chtoniškumu, gyvybės ir
vaisingumo ciklais, savaime gimdančiomis ir pasaulio sąrangą palaikančiomis
deivėmis, antras sluoksnis – tai karingi, veiklūs dažniausiai dangiški
dievai , o deivės – ne savarankiškos kūrėjos ir gimdytojos, lemiančios ir
sprendžiančios, o vyriškų dievų siekių objektai, mylimosios. Baltų
mitologija bei panteonas ir būtų šių dviejų sluoksnių jungtis, kurioje
senosios dievybės dievai arba išlaiko savo autonomiškumą ir senąsias
funkcijas, arba gravituoja į vyriškų dievų pusę, sudarydamos sąjungas ,
poras.

Tautosaka atsivėrė kaip tūkstančiabriaunis deimantas, traukiąs mus
praeities epochų paslaptimis ir žavesiu. Pastebėjome, kad ji susieta su
pačiu Europos folkloru, su indoeuropietiškomis tradicijomis, ypač su
Lietuva, jos žmonėmis ir gamta. Kartu galėjome įsitikinti, kad viso
pasaulio tautosaka, nors turi istorinių, žanrinių ir stilistinių skirtumų,
vienijama bendrų etinių ir estetinių idealų. Ji aukština jautrumą,
teisingumą, darbštumą, sąžiningumą, draugiškumą ir ištikimybę, šeimos,
namų, tėvynės meilę ir daug kitų bendrų žmonėms vertybių. Visa tai padeda
suprasti didžiulę tautosakos reikšmę praeityje ir dabar.

13.Naudota literatūra

• „Senovės Lietuvių deivės ir dievai“ Marija Gimbutienė (2002)

• „Lietuvių tautosaka 10 klasei“ Leonardas Sauka (1993)

14.Baltų mitologija ir Lietuvių tautosaka

|Baltų mitologija | |Lietuvių tautosaka |

[pic]
Gyvybės ir mirties dievybės
1.Laima
2.Gyvatė
3.Austėja
4.Gabija
5.Giltinė
6.Laumė
7.Aitvaras
8.Ragana
9.Medeina
10.Ganiklis | |Chtoninės (žemės) dievybės
1.Žemyna
2.Mirusiųjų motina
3.Lazdonas
4.Kaukai
5.Vaižgantas | |Indoeuropiečių kilmės dievai ir deivės
1.Dievas
2.Perkūnas
3.Velnias | |Pasakojamoji tautosaka
1.Pasakos
2.Anegdotai
3.Sakmės
4.Padavimai | |Dainuojamoji tautosaka
1.Darbo dainos
2.Kasmetinių papročių dainos
3.Piršlių ir vestuvių dainos
4.Karo dainos
5.Raudos | |Smulkioji tautosaka
1.Patarlės ir priežodžiai

2.Mįslės | |

Leave a Comment