Daugelis jaunesnių intelektualų skeptiškai vertina Salomėjos Nėries poeziją – matyt, dėl to, kad laiko ją sentimentalia ir kičine. Ko gero, dalis eilėraščių nusipelno tokio apibūdinimo, bet mums, žinoma, rūpi tai, kas geriausia, o geriausi man yra tie nelabai gausūs ketvirtojo dešimtmečio antros pusės eilėraščiai, kuriuos apibūdinčiau kaip dekadentinius, individualistinius, hermetiškus, estetizuotus (visi šie epitetai apskritai mano sąmonėje turi ryškius pliusus).
Tai, kad ši poezija aprengta (beje, labai gražiai) tautiniais, šiek tiek folkloriniais rūbais, neturėtų užgožti jos giluminių ypatybių. Čia vyrauja estetizuota melancholiška nuotaika, ir stebinamai daug eilėraščių kalba apie mirtį – savo mirtį. Taip pat dažnas našlaitės (arba „klajūnėlio“) motyvas, ko gero, traktuotinas simbolinėje vienatvės ir susvetimėjimo plotmėje. Blėsuoja kažkoks nenusakomas sielos nerimas, genantis „per lūžtantį ledą“, neapibrėžtas nepasitenkinimas šiuo pasauliu, ir šie jausmai idealią išraišką (ir galbūt iškrovą) gauna keistoje „vėjo vaiko“ kūryboje, kartais atitrūkstančioje nuo kasdieninės logikos, nuo įprastinio pasaulio suvokimo. Tad ne veltui „dėdės“ skundėsi: „Kam, sako, užsidariusi, / Nebūtus daiktus giedi?“
Melancholija įsisupusi subtiliuose rudens motyvuose: „Skundžias alėjos, / Kaip jos nemėgsta drėgno rudens“; „Jei tu nekranksi juoda varna, – / Tave palaidos rudens vėjai“. Neturėtumėme matyti banalumo ten, kur yra genialus paprastumas. Eilėraštis „Alyvos“ tiesiog archetipiškai, nebepakartojamai išreiškia žmogaus gyvenimo trapumą ilgaamžės gamtos fone. Netoli tokio idealo yra ir panašios temos „Diemedžiu žydėsiu“, o „Rudenio arimuos“ yra tobulas melancholijos estetikos, subtilios eilėdaros ir apskritai išgryninto žodžio ir grynojo meno pavyzdys. Frazėje „Akmenėlis turi šaltą širdį“ skamba neišvengiama būtinybė – smelkiasi įspūdis, kad jeigu ne Nėris, kas nors kitas būtų turėjęs ją sugalvoti.
Tai yra aiškiai subtilesnė poezija negu, tarkim, Maironio. Salomėjos Nėries kūryba buvo nauja lyrinės lietuvių poezijos aukštuma – nuo šios plotmės atsispirdami, į sudėtingesnį, rafinuotesnį lygį ją kėlė Judita Vaičiūnaitė ir daug kitų poetų.