B. Vilimaitės novelės „Per Želvių girelę“ interpretacija
B. Vilimaitė yra akyla gyvenimo stebėtoja. Tai rašytoja realistė, kurios dėmesio centre- socialinė ir moralinė problematika. Jos psichologinės prozos kūriniai turi didelę apibendrinančią galią. Juose parodomos svarbiausios laikmečio problemos, paprastas, silpnas bei skriaudžiamas žmogus. Šio autorės kūrybai būdingas minimalizmas, lakoniškumas, todėl jos novelės dėl glaustos formos ir trumpumo artimos miniatiūros žanrui. Kurdama nepretenzingus buities vaizdelius lyg kokius paveikslėlius ar ištraukėles iš žmonių kasdienybės, jų elgesio ir tarpusavio santykių, rašytoja atskleidžia jai rūpimus esminius, būtiškus dalykus.„ Per Želvių girelę“- nepaprastai graži, poetiška impresija apie P. Višinskio meilę Šatrijos Raganai. Novelė priklauso labai arti dokumentinės realybės esančiam novelių ciklui apie Žemaitę. Jau pirmajame šio kūrinio sakinyje tiksliai įvardijami jo erdvė ir laikas („ Ypatingo jaukumo yra girioje nešaltą rudens dieną.“). Antrasis novelės sakinys iš karto pristato du pagrindinius veikėjus. Jie turi vardus- Povilas ir Marija. Iš pirmųjų dviejų sakinių galime spręsti, jog jiedu eina per girelę. Pirmasis sakinys pasako erdvę- girią, o antrasis veiksmą- samanos sugeria žingsnius. Su šiais sakiniais galėtume susieti ir pavadinimą- veikėjai eina per Želvių girelę. Toliau novelėje tarsi vyksta šių veikėjų dialogas, kuris visame tekste sintaksiškai neišryškinamas. Tačiau jame dalyvauja tik vienas veikėjas- Povilas. Povilas atskleidžia didžiulę ir beviltišką savo meilę Marijai. Jis kalba apie nepaprastą jos grožį, lygindamas ją su girios augmenija, apie jos duotus pažadus, apibūdina ją- nusako ir išorę, ir charakterio bruožus. Sužinome, kad Marija apsivilkusi husarišku švarkeliu, suknią su mėlynu volanu, turi juodus su keista balta sruogele plaukus, yra jauna ir labai graži. Nors ši veikėja ir nekalba, yra vietų, iš kurių suvokiame, kad ji dalyvauja dialoge ( „ Bet ką tu kalbi?“, „Ką aš girdžiu!“). Povilo žodžiai, kurie yra tarsi atsakas į Marijos pasakytus, tačiau tekste neatskleistus žodžius, Mariją charakterizuoja, atskleidžia jos mintis ir jausmus. Sužinome, jog ji turi išdidžią, nepaperkamą, laukinę, bet kartu ir vienišą sielą. Sielą, kuri „mylės tai, kas užginta, ji geis to, kas draudžiama“, kuri niekada neturės ramybės ir, kuri veržiasi iš Marijos skaudžiais, Povilui skirtais žodžiais. Taip pat pasakoma, kad Marijai nereikalingas švelnumas, kuris palyginamas su pavadžiu, nereikalingu vilkei („Švelnumas tau nereikalingas kaip vilkei pavadis“). Taigi iš to, ką Povilas kalba apie savo mylimąją, galime spręsti, kad ji į jo jausmus neatsako. Dėl to Povilui labai skaudu, jis sielojasi, yra nusivylęs ir tarsi beviltiškai laukia atsako į savo jausmus. Tačiau į jo jausmus Marija neatsako ir Povilas priverstas skaudančia širdimi su tuo susitaikyti. Jis pabando mylimąją įsivaizduoti ateityje. Regi ją vienišą, neradusią laimės, amžinai jauną, iškamuotą negalių. Jis pats pasako, kad Marija jauna ir lepi, tačiau supranta, kad jai dar viskas prieš akis. Taip pat ir siekis įsiveržti į literatūrą, prilyginamas švininiam, į tikrą mūšį besiveržiančiam kareivėliui.
„Ir su išgąsčiu, ir su baime klausiaus Tavo žodžių ir širdies plakimo…“- tai pats svarbiausias šio kūrinio sakinys, kuriame telpa viskas, ką išgyveno beviltiškai mylintis Povilas. Šiuo sakiniu tarsi nusakoma jo vidinė būsena po pokalbio su mylimąja. Jos pasakyti žodžiai giliai įsmigo jam į širdį. Išgąstį ir baimę jie sukėlė Povilui, o baimė ir išgąstis- stiprų, net sau pačiam girdimą širdies plakimą.Šioje novelėje vyrauja balta spalva ( sniego baltumo ryšelis, sniego baltumo marškiniai, balta sruogelė), kuri suteikia tekstui šviesumo ir yra tarsi fonas tyrai, skaisčiai ir nuoširdžiai meilei. Kūrinyje yra labai nedaug pasakotojo žodžių, o jo visumą sudaro vien tik Povilo žodžiai. Pasakotojas reikalingas tik tam, kad pasakytų pagrindinius siužeto elementus, be kurių tekstą suprasti būtų daug sunkiau. Jis įvardija pradžioje kūrinio laiką ir erdvę, lyrinį vyksmą, o pabaigoje vyksmo artėjimą prie pabaigos ir to priežastį ( „Jie vėl ėjo, jau šiek tiek skubėdami, kad Marija grįžtų atgal su šviesa“.). Paskutinis novelės sakinys „ Brangioji, eik“ yra tarsi atsisveikinimo sakinys. Nesužinome, ar jie dar susitiks, nes Povilas novelės viduryje mini Peterburgą- miestą, kuriame ketina gyventi, taip pat ir to, ar jis iš tikrųjų susitaiko su mintim, kad jo meilė taip ir liks be atsako… Povilas ir Marija- tai tikrai gyvenusios asmenybės. Novelė yra paremta jų biografijos faktais. Rašytoja iš tiesų palietė tai, kas svarbu kiekvienam žmogui, t.y. skausmą, nusivylimą, didžiulį norą būti laimingam ir mylimam, kai jauti meilę be atsako. Tai tikrai labai liūdna ir graudi novelė. Jausmai joje tampa skaudžių išgyvenimų pagrindu, tačiau tokia kartais būna meilė.