Ar įmanoma išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis ?
Žmonės – tai nesuprantamos būtybės, kuriems gyventi šiame pasaluyje gana paprasta. Bet ne daug iš mūsų galėtų atsakyti į klausimą ar įmanoma būtų išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis. Nežmoniškos sąlygos- tai tokios sąlygos kurios nebūdingos šiuolaikiniam žmogui ir yra pakankamai žiauraus būdo. Vienas iš autorių, kuris aprašė tas „nežmoniškas sąlygas“ – Balys Sruoga.
B.Sruoga vienas žymiausių lietuvių rašytojas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos tyrėjas. 1943m buvo suimtas ir įkalintas Štuthafo koncentracijos stovykloje. Būtent ten ir pradėjo rašyti savo atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Šiame kūrinyje parodyti du pasauliai: konclagerio realybė ir sukurtasis jos ironiškas atvaizdas. Sarkastiška ironija ir juodas humoras, vienintelis būdas, leidęs bent kiek atsiverti nuo šaltai apgalvotos, racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos.
B.Sruoga pats gyveno nežmoniškomis sąlygomis (konclageryje) ir įrodė, kad netgi tokiomis sąlygomis galima išlikti žmogumi. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybininkus ir beabejo pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, o žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Konclageris dažnai buvo vadinamas „mirties“ lagerys, nes ne daug žmonių galėjo čia išgyventi (ištverti visus žiaurumus stovykloje galėjo ne kiekvienas žmogus, todėl ir pasiduodavo). Visi žmonės atvykdavo sveiki, energingi ir laimingi, bet kiek vėliau jų gyvenimai sparčiai keisdavosi. „Visokių tautų, visokių profesijų žmonės. Į lagerį prieš mėnesį, prieš du ar tris atvyko gi jie visi sveiki!” Lagerio darbuotojai praeityje dažniausiai buvę kriminaliniai nusikaltėliai ir yra didžiuliai sadistai. Jiems žmonių kankinimas, tyčiojimasis ir žudymai – tiesiog profesija. „Muštis tai ir jis mušėsi, bet dėl smagumo daugiau, ne dėl kūno mankštos, ne dėl politikos“ Kaliniai iš pat pradžių buvo perspėti, kad belen kokia jų klaida gali virsti mirtimi. „Atsiminkite tris pagrindinius dalykus: saugokitės, kad viduriai nesugestų, kad kojų nesužalotų ir kad pagaliais inkstų neatmuštų. Visa tai kaminu baigiasi“. Žmonės buvo liginami su gyvuliais, nes su jais būtent taip ir elgėsi. Mityba taip pat jų buvo prasta. „Lagerio katorgininkam maisto oficialiai būdavo skiriama kalėjiminė norma: 1800-2000 kalorijų“ Bet nežiūrint į visus pasišaipimus, sunkumus ir žiaurumus, žmonės vis dėl to bandė ten gyventi normalų gyvenimą, bandė ieškoti laimės, meilės, gyvenimo prasmės ir kai kuriems pavykdavo tai padaryti, nors ir buvo labai sunku. Buvo tokių atvėjų, kad žmonės surasdavo sau vyrą/žmoną ir tuokdavosi duše, nors ir žinojo, kad jeigu jie bus pastebėti, jiems gresia mirtina bausmė. Šventė šventes, tokias kaip Velykos ir Šv.Kalėdos. Tykėjo, kad greitų metų sugrįš namo ir pamirš apie visus baisumus. Būtent dėl šių akimirkų ir verta buvo stengtis išgyventi.
Ne vien tik Balys Sruoga išgyveno visus šiuos baisumus. Labai į panašią, beveik tokią pat situaciją pateko ir Primas Levis, praleidęs 11 mėnesių Aušvico lageryje, aprašė visą fašistinę lagerio sistemą ir asmeninę gyvenimo patirtį savo knygoje „Jei tai žmogus“, kuri buvo išleista 1947m. P. Levis pasakoja apie tai, kas buvo iš tikrųjų, vaizduoja žmogų atvirai ir su emocijomis. Pasak Levio žodžius: „Lageris suvokiamas kaip socialinis eksperementas, kurio esmė- naikinti ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai“. Autorius rašė apie tai, kaip buvo žudomas žmogus žmoguje, apie kalinius ir jų išlikimo gallimybes. Pats Levis išmoksta gyventi nežmoniškomis sąlygomis, neprarasdamas žmogiškumo ir padeda tai padaryti savo likimo draugams.
Mano manymu, kiek B.Sruogai, tiek ir P.Leviui padėjo išgyventi tokiomis sąlygomis viltis ir tikėjimas, kad viskas bus kaip ankščiau, kad gyvenimas vis dėl to pasikeis į gerąją pusę. Manau, kad ne kiekvienas šiuolaikinis žmogus turi tiek vilties ir tikėjimo, kaip turėjo šie du autoriai. Kai kuriems dar reikėtų pasimokyti išgyventi tokias baisias akimirkas ir nepalūžti. Autoriai B.Sruoga ir P.Levis kuo puikiausia įrodė savo patirtimi, kad išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis vis dėl to įmonoma, kaip sunku ir bebūtų.