B.Sruoga “Dievų Miškas”

Balys Sruoga
“Dievų Miškas”

Štuthofas – viena iš daugelio hitlerinių koncentracijos stovyklų , įkurta 1939 m.Atsiminimų knygose,straipsniuose Štuthofas apibūdinamas
kaip “eilinė”, “provincinė” stovykla, nes turėjo mažiau kalinių ,buvo ato-
kiai nuo Berlyno ir aukščiausių SS pareigūnų .Tačiau nuo kitų stovyklų skyrėsi tik savo dydžiu ir kai kuriomis žudymo “technologijos” detalėmis.
Kalinys Štuthofe išlaikydavo 3 –4 mėnesius. Tad nors 1943 m. pavasarį atvežti lietuviai inteligentai gavo dvidešimt antrojo tūkstančio numerius, kalinių stovykloje tebuvo maždaug 4000.
Lietuvių inteligentų grupė, kurioje buvo ir B.Sruoga, praėjo visus hitlerinės stovyklos pragaro ratus. Ypač sunkios buvo pirmos saavaitės . Mušami, plūstami ,jie praėjo žeminančias “nuutėlinimo”, “dezinfekcijos”, “sveikatos patikrinimo” procedūras , buvo pervilkti katorgininkų drabužiais ir apgyvendinti naujokų bloke. Iš karto buvo paskirti įsunkiausią –miško darbų komandą . B.Sruoga ten ištvėrė tik vieną savaitę. Pablogėjus sveikatai, buvo paguldytas į ligoninę. Vėliau pervestas į klipatas. Tačiau padėtis netikėtai pasikeitė. Visi gyvi likę lietuvia inteligentai gavo geresnius darbus pastogėje. Jie buvo perrengti geresniais rūbais ir apgyvendinti atskirame bloke. Taip pat aukštesnės vyriausybės įsakymu pavadinti “garbės kaliniais” arba įkaitais.

“Dievų miškas” –memuarų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą kknyga.
B.Sruoga rašo tik apie tai ką pats patyrė,bet niekur nepraveria vidinių iš –
gyvenimų. Šiurpiausi epizodai aprašomi santūriai , lakoniškai , be senti –
mentų. Beveik nekalbama apie tėvynės ir šeimos ilgesį, kurį , sprendžiant iš laiškų , B.Sruoga išgyveno labai stipriai :“Jeigu tėvynės pasiilgimas yra li

iga, tai aš ja sergu sunkia forma” –rašė jis .
Kitoks šiuo atžvilgiu nebent skyrius “Klipatų klipatos”. Rašytoją sukrečia
šmėkliškos mirtininkų kolonos vaizdas.“Kokį moralinį ,kokį istorinį pa –
teisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva širdimi
siunčia į koncentracijos lagerius ? Jokios politinės, jokios religinės ,jokios
pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins” –rašo jis.
B.Sruogai –rašytojui humanistui buvo svarbu atskleisti fašizmo esmę.Kū-
rinio potekstėje svarstomas klausimas: kaip fašizmas XX a.vid. galėjo pa-
versti žmogų žvėrimi.
Pasakojimo ir analizės objektas –pats vidinis mechanizmas.Knygos sky –
riai skirti lagerio tvarkai,papročiams,supažindinama su įvairiomis kalinių
grupėmis .Knygoje daugiau kaip 100 veikėjų.Didžiąją jų dalį sudaro sto –
vyklos viršininkų ir prižiūrėtojų paveikslai . Daugelis “Dievų miško” ese-

sininkų ar kapų –“razbaininkai –meisteriai”, “galvažudžiai –menininkai”.
Jie turi savo pamėgtą kalinių kankinimo būdą , net savą “mušeikizmo”,
žmonių naikinimo “filosofiją”, kuri B.Sruogą ypač domina , nes leidžia
prasiskverbti iki šiuos personažus suformavusios visuomeninės politinės sistemos šaknų .
Rašytoją jaudino lageryje vyravusios nužmoginimo sistemos poveikis kalinių sąmonei, kai etinės normos yra paminamos gyvybės instinkto . Mirtis lageryje netekusi prasmės, ypatingumo.

B.Sruogos kūrinys pirmiausia išsiskiria savotišku ironišku autoriaus požiūriu į vaizduojamą tikrovę. Ironiškasis požiūris viską aprėpiąs ir įprasminąs.Didžiausia aštraus, pikto , geliančio juoko dozė pliekia absurdišką lagerio tvarką , esesininkus , kapus ,autorius juokiasi iš savo klipatiškos padėties, negalios, lagerio gyvenimo .

“Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų Kalėdom lageryje bu

uvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą Kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai , dailiai išrikiuoti:tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai Kalėdų proga pakabinti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą Kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi , žybčioja eglė savo žiburėliais , čia šalia jos –pakaruoklėliain kabalduoja.
Pavyzdingas to Majerio skonis buvo!”

Autorius savo “piktą įpratimą šypsotis tenai, kur paprastai niekas nesišypso”, pavadino kažkuo daugiau nei teatrinė kaukė –tai esąs apsigynimo būdas, priemonė pakelti tai, kas pasaulyje yra siaubinga : “aš taip dažnai ašaras slepiu po šypsena, ir juo man skaudžiau –juo beprasmiškiau kvatojuos”.

Pirmą kartą “Dievų miškas” išleistas 1957m. ,nors autorius leidyklai memuarus buvo įteikęs prieš 10m. Nors tais metais buvo išleista daugybė prisiminimų, bet iš visų ši knyga išsiskiria ironišku pasakojimo tonu, giliomis kultūrologinėmis įžvalgomis, atsiribojimu muo asmeninių ir grupinių išgyvenimų. Tai viena ryškiausių lietuvių grotesko knygų.

Leave a Comment