Dirvožemio tarša

Dirvožemių būklė

Dirvožemis – gana buferiška ekosistemos sudedamoji dalis. Jeigu miškų augalijos, ypač spygliuočių pakenkimus ar net džiūvimą nesunku pamatyti, tai miško dirvožemių savybės kinta nepastebimai ir palyginti lėtai. Duomenų apie ilgalaikį rūgštaus lietaus poveikį dirvožemiams mažoka. Be to, yra gana sudėtinga interpretuoti gautuosius duomenis. Gilesniųjų dirvožemio horizontų reakciją sąlygoja geologinis substratas, o viršutinių – ne tik teršalai, bet ir augalija, ūkinė veikla. Miško dirvožemių rūgštėjimu ypač susirūpinusios Skandinavijos šalys. Nors ten atmosferos užterštumas palyginti žemas, bet ant rūgščiųjų granitinių uolienų susiformavę negilūs diirvožemiai yra jautrūs rūgštaus lietaus poveikiui. Manoma, kad Švedijoje per pastaruosius 60 metų rūgščių kiekis dirvožemiuose padidėjo 10 kartų. Kai kuriuose Švedijos ir Norvegijos miškuose dirvožemių reakcija parūgštėjo net iki pH=1 (dirvožemiai, kurių pH mažiau negu 3, praktiškai tampa nederlingais) iki 50-60 cm gylio. Rūgštėja ir Vakarų Europos miškų dirvožemiai, nors jie yra žymiai buferiškesni negu Skandinavijoje. Dirvožemiai rūgštėja ne tik Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje, kuriose gausu stambių pramonės taršos šaltinių, bet ir kaimyninėse valstybėse (Austrijoje, Vokietijoje ir kt.). Lenkijos miškų pakločių pH rodiklis nuuo 1927 m. sumažėjo vienetu (t.y. rūgštingumas padidėjo 10 kartų), o viršutinių mineralinių horizontų – 0.7-0.3. Čekijos mokslininkai nustatė, kad kai kurių mažiau buferiškų miško dirvožemių rūgštingumas palyginti su 1940 m. dėl rūgščių kritulių padidėjo 4 kartus. Slovakijoje yra miškų, kuriuose nuo 1953-1955 iki 1983-1984 metų pakločių reakcija su

umažėjo vidutiniškai nuo pH= 4.8 iki pH=4.0, o humusinių mineralinių sluoksnių – nuo pH=4.1 iki pH=3.4. Minėtieji tyrimai vykdyti daugiausia spygliuočių medynuose, kuriuose, be antropogeninio, vyksta ir natūralus dirvožemių rūgštėjimas. Tačiau Vokietijoje nustatyta, kad buko medynuose per aštuonerius metus (1982-1990 m. laikotarpyje) miško paklotė parūgštėjo nuo pH=4.5 iki pH=4.0.
Rūgštaus lietaus poveikiui jautriausi vidutiniškai rūgštūs dirvožemiai (pH=5-6), kuriems būdingas mažas bazinių katijonų imlumas. Atsparesni rūgštiems krituliams yra labai rūgštūs (pavyzdžiui, pelkiniai durpiniai dirvožemiai) ir šarminės reakcijos dirvožemiai (velėniniai karbonatiniai, velėniniai glėjiški ir glėjiniai). Didžiausiu buferiškumu pasižymi gilūs, molingi, storą humuso sluoksnį turintys dirvožemiai.
Nuo rūgštaus lietaus pirmiausia rūgštėja (ypač sausomis ir šaltomis vasaromis) miško paklotė, o tik po to ir ne taip intensyviai, viršutiniai mineraliniai sluoksniai. Rūgštūs krituliai sulėtina miško pakločių irimą, o jeei pH mažiau negu 3, pakločių mineralizacija gali visai sustoti. Kai miško dirvožemių reakcija tampa mažesnė negu pH=4-4.5, mikroorganizmų veikla slopinama , žūsta mikrofauna, sulėtėja nitrifikacija, organinių medžiagų skilimas į augalams prieinamas maistingąsias medžiagas. Be to, intensyviau išsiplauna augalams gyvybiškai reikalingų kalio, magnio, kalcio jonų , organinių jonų, padidėja potencialiai toksiškų sunkiųjų metalų (Al, Fe, Mn, Cu, Cd, Zn, Pb ir kt.) aktyvumas. Dėl judraus aliuminio nyksta grybinė dirvožemio flora (mikorizė), žūsta smulkios augalų šaknelės, todėl pablogėja augalų mineralinė mityba bei būklė.
Be rūgštėjimo, di
irvožemiuose vyksta sunkiųjų metalų akumuliacija. Dirvožemis, atlikdamas akumuliacinę ir transformacinę funkcijas, sąlygoja sunkiųjų metalų apytaką gamtoje. Sunkiųjų metalų perteklius dirvožemyje neigiamai veikia mikroorganizmus, dirvožemio fauną ir netgi augmeniją. Nustatyti dirvožemių užterštumą sunkiaisiais metalais keblu, nes jų kiekis labai priklauso nuo gimtųjų uolienų prigimties.
Nemažai yra sukaupta duomenų ir apie Lietuvos miškų dirvožemių savybes. Tačiau turimi rezultatai daugeliu atvejų neatspindi atskirų dirvožemio savybių kitimo tendencijų, sunku palyginti duomenis, nes tyrimai buvo vykdomi per visą vegetacijos laikotarpį, dažnai nesilaikant vieningų metodikų. Jau keletą metų Europos Ekonominė Komisija koordinuoja miško dirvožemių monitoringo tarptautinę programą (ji yra Europos miškų monitoringo kompleksinio arba integruoto monitoringo dalis). Pagal ją miško dirvožemiai tiriami periodiškai, pagal vieningas metodikas (rugpjūčio-rugsėjo mėn.), be to, tarptautiniu mastu nuolat aprobuojamas analizių tikslumas. Ilgalaikis miško dirvožemių monitoringas įgalins išaiškinti ne tik dirvožemyje vykstančius pokyčius, bet ir nustatyti šių pokyčių priežastis.
Lietuvoje miško dirvožemių monitoringas pagal tarptautinę I-ojo lygio programą vykdomas nuo 1991 m. Daugiausia dėmesio jame skiriama dirvožemių rūgštėjimo problemai, teršalų akumuliacijai.
Svarbus miško dirvožemių jautrumo rodiklis yra miško paklotės parametrai. Jie nustatomi tam, kad būtų galima apskaičiuoti teršalų apkrovas, t.y. ploto vienete susikaupusių teršalų (sieros ir azoto junginių, sunkiųjų metalų ir kt.) kiekius. Be to, miško dirvožemiai, su plona miško paklote arba iš vi
iso be jos, gali labiau užsiteršti, nes teršalai tiesiogiai patenka į mineralinį dirvožemį. Lietuvoje vyrauja miškai, kuriuose miško pakločių storis yra 2-5 cm, o masė svyruoja nuo 30 iki 50 t/ha absoliučiai sausos medžiagos (4.3 pav.). Šie miškai, daugiausia spygliuočių, paplitę vakarinėje, pietinėje ir šiaurės rytinėje dalyse. Čia minėti miško pakločių parametrai didžiausi nederlinguose ir įmirkusiuose miškų dirvožemiuose (jų pakločių masė kai kur viršija 50t/ha). Lapuočių miškuose, ypač tų, kurie auga derlinguose Vidurio Lietuvos dirvožemiuose, miško pakločių parametrai mažiausi: storis – 1-2 cm (vietomis iki 1 cm), masė – 5-20 t/ha. Panašūs duomenys gauti ir šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje (Mažeikiai, Akmenė) bei apie Joniškį.

Rūgščiausi miško dirvožemiai (miško pakločių pH(CaCl2)= 2.1-4.0, viršutinio 0-5 cm mineralinio dirvožemio pH(CaCl ) =3-5) yra Vakarinėje ir Pietinėje Lietuvoje (4.4 pav.). Šie dirvožemiai turi didžiausią mainų rūgštingumą, didžiausi yra mainų H+ ir Al+++ kiekiai. Ypač šių katijonų kiekis yra padidėjęs Žemaitijos miškų dirvožemiuose, kur dėl padidinto atmosferos kritulių kiekio dirvožemiai smarkiai nukalkėję, yra sulėtėjusi miško pakločių mineralizacija. Dėl to susidaro palankios sąlygos kauptis agresyviosioms rūgštims viršutiniuose dirvožemio horizontuose. Gana rūgštūs, pasižymintys didžiausiu mainų rūgštingumu bei mainų H+ susikaupimu, yra Rytų ir Pietryčių Lietuvos miškų dirvožemiai. Čia vyrauja nederlingi, nedaug mainų Ca++ ir Mg++ turintys jauriniai smėliniai dirvožemiai. Mažiausiai rūgštūs Vidurio Lietuvos žemumos miškų dirvožemiai (miško pakločių pH(CaCl ) =5.1-7.0), nes čia vyrauja ka

arbonatingi, labiausiai turtingi mainų Ca++ bei Mg++ normalaus drėkinimo arba suglėjėję dirvožemiai.
Kol kas nustatyta tik vieno antropogeninio teršalo, sieros junginių akumuliacija miško dirvožemiuose. Mažiausiai judriąja siera yra prisotinti Pietryčių Lietuvos miškų dirvožemiai. Daugiausia jos yra susikaupę arčiau pramonės centrų, ypač apie Šiaulius, Kėdainius, Jonavą, Elektrėnus ir Vilnių (4.5 pav).
Vienas iš didžiausių lokalinių teršimo šaltinių Lietuvoje yra Jonavos “Azotas”, kuris teršia atmosferą sieros ir azoto oksidais, amoniaku, o kol veikė nitrofoskos cechas, – ir mineralinėmis dulkėmis.
Prie šios gamyklos pirmieji pušynų ir eglynų pakenkimai pastebėti 1975 metais (prabėgus dešimtmečiui nuo mineralinių trąšų gamybos pradžios). Pažeistų ir žuvusių miškų plotai ypač padidėjo 1979 metais. Tam turėjo įtakos ne tik dideli išmetamų teršalų kiekiai (jie viršijo 40 tūkst.tonų per metus), bet ir neįprastai šalta 1978-1979 m. žiema. Vėliau, per nepilną dešimtmetį, “Azoto” teršalų (apie 22-42 tūkst. t/m.) pakenktų miškų zona išsiplėtė vyraujančių vėjų kryptimi iki 20-25 km į šiaurės rytus nuo gamyklos. Tuometinio “Miško projekto” duomenimis, 1988 m. silpnai pakenkti medynai užėmė 2255 ha, vidutiniškai pakenkti – 754 ha, smarkiai pakenkti – 96 ha ir žuvę – 848 ha plotą. Detalūs, 1989 m. atlikti tyrimai parodė, kad dėl medynų bei miško pakločių apsauginių savybių, mineralinio dirvožemio buferiškumo, cheminių medžiagų išsiplovimo bei kitų priežasčių, dėl “Azoto” teršalų poveikio per 24 metus miško dirvožemių fiziniai ir cheminiai pokyčiai pasireiškė 3-8 kartus mažesniu atstumu, negu neigiamas teršalų poveikis spygliuočių medynams. Artimiausioje nuo gamyklos 8 km pločio zonoje padidėjo miško dirvožemių rūgštingumas ir aliuminio katijonų kiekis, intensyviau išsiplauna judrusis kalis, mainų kalcis ir magnis. Nitratinio ir hidrolizuojamo azoto, judraus fosforo kiekių padidėjimas vyko iki 2-3 km, amoniakinio azoto ir judrios sieros kaupimasis – tik iki 0.5 km nuo “Azoto”. Pakenktų spygliuočių medynų būklė stabilizavosi, o kai kur vėliau pradėjo ir gerėti nuo 1990 m., nes “Azoto” metinis emisijų kiekis sumažėjo iki 10 tūkst.tonų ir mažiau. Tačiau 1992 m. tyrimai parodė, kad ir šiuo metu labiausiai užteršti dirvožemiai (iki 0.2-0.5 km nuo gamyklos), toliau rūgštėja, didėja juose judraus aliuminio kiekis.
Prie “Akmenės cemento”, kito didelio Lietuvos lokalinio teršimo šaltinio, nors į jo teršalų sudėtį, kaip ir prie “Azoto”, įeina sieros dioksidas ir azoto oksidai, dėl cemento dulkių ir pelenų depozicijos gamtinė aplinka yra šarminama. Ankstesnių metų (1985-1987) tyrimai parodė, kad iki 5-6 km nuo “Akmenės cemento” sniego tirpsmo vandens reakcija yra padidėjusi iki pH 6.3-11.0.
Prie “Akmenės cemento” spygliuočių medynai intensyviai yra pakenkiami tik iki 2-3 km. Čia vidutinio amžiaus ir vyresni eglynai yra smarkiai pakenkti, juose nustatyta kol kas niekur kitur Lietuvoje nerasta stipri spyglių dechromacija (pageltimas), kuri būdinga užterštų Vakarų Europos regionų eglynams. Tiriant pelkinius tarpinio tipo dirvožemius, paaiškėjo, kad iki 3-4 km nuo “Akmenės cemento” miško dirvožemiuose kaupiasi Cr, Cd, Pb, Ni, Cu ir Zn. Tuo tarpu dėl cemento dulkių ir pelenų depozicijos (nusėdimo) iki 5-6 km nuo gamyklos kaupiasi mainų kalcio ir magnio katijonai. Dėl to, nors ir yra padidėję sulfatų bei nitratinio azoto kiekiai, šarmėja miško paklotės ir paviršinis durpės sluoksnis, didėja prisotinimo bazėmis laipsnis. Dėl to yra sumažėjęs hidrolitinis rūgštingumas ir padidėjusi absorbuotų bazių suma, labai sumažėjęs judraus fosforo kiekis.
Dėl teršalų poveikio vykstantys dirvožemių pokyčiai yra labai sudėtingi. Tik ilgalaikiai režiminiai stebėjimai įgalins išaiškinti ir prognozuoti vykstančius pokyčius bei jų pasekmes.

UŽTERŠTOS TERITORIJOS

Įvairiose Lietuvos Respublikos teritorijose dirvožemio teršėjai yra pramonė, transportas, žemės ūkis. Nemažas užterštas teritorijas paliko Sovietų armijos kariniai daliniai.
Labiausiai užterštas dirvožemis aptinkamas didžiuosiuose šalies miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) pramonės įmonių, transporto magistralių ir mazgų teritorijose bei šalia jų. Sunkiųjų metalų, policiklinių aromatinių angliavandenilių, anglies monoksido, azoto oksidų ir kt. medžiagų koncentracijos dirvožemyje šiose vietose neretai viršija DLK.
Žemės ūkio, miškų teritorijose dirvožemiai labiau užteršti judriųjų automagistralių apsaugos zonose, stambiųjų gamyklų (Mažeikių NPĮ, N.Akmenės CG, Jonavos AB “Achema”, Kėdainių chemijos gamyklos, Elektrėnų ŠE ir kt.) įtakos zonose. Mažeikių NPĮ įtakos zonoje žymesnis nikelio ir vanadžio kiekių padidėjimas, N.Akmenės CG įtakos zonoje – chromo, nikelio ir vanadžio. Trąšų gamyklų įtakos zonose (prie Jonavos ir Kėdainių) labiau padidėjusios vario koncentracijos. Tačiau didžiausios leistinos minėtų medžiagų koncentracijos atokiau nuo šių lokalinių teršimo šaltinių esančiuose dirvožemiuose dažniausiai neviršijamos.
Šalia didžiųjų automagistralių įsikūrę žemės naudotojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 nustatytų kelių sanitarinės apsaugos zonų naudojimo sąlygų.
Manoma, kad Žemaičių aukštumose pastebėtam didesniam sunkiųjų metalų (Ni, Cu, V, Cr) susikaupimui dirvožemyje lemiamą įtaką turi tolimos pernašos, taip pat tai, kad čia iškrinta daug kritulių.
Dirvožemio užterštumas dėl žemės ūkio veiklos dažniausiai neviršija leistinų ribinių koncentracijų, nors pasitaiko pavieniai neleistini užteršimai nesaikingai arba nemokšiškai naudojant trąšas, pesticidus bei kitas chemines medžiagas. Mažai tyrinėti padidintos taršos vietų dirvožemiai – pesticidų ir trąšų, skystojo kuro sandėlių, mechaninių dirbtuvių, technikos kiemų bei aplinkinių teritorijų.
Nafta ir naftos produktais užteršti žemės plotai būna geležinkelio stotyse, naftos bazėse, geležinkelio ruožuose, uostuose, t.y. ten, kur vyksta naftos produktų transportavimas ir perpylimas. Kai kuriose vietose viršijamos didžiausios leistinos šių medžiagų koncentracijos (Klaipėdos Valstybinės naftos įmonės, Pauostės geležinkelio stoties, Radviliškio lokomotyvų depo, Panevėžio naftos produktų bazės ir kt. teritorijose). Pernelyg užterštą nafta ir jos produktais dirvožemį bei gruntą būtina valyti, izoliuoti.
Teritorijos neretai užteršiamos įrengiant nesankcionuotus sąvartynus, ypač laidžiuose gruntuose (išnaudotuose smėlio, žvyro karjeruose, tiesiog išverčiant pramonės ir buitines atliekas miškuose, nuošaliose vietose ir kt.). Čia būtina efektyvesnė rajonų aplinkos agentūrų kontrolė.
Sovietų armijos kariniai daliniai Lietuvoje buvo užėmę beveik 60 tūkst. ha plotą (0,9% šalies teritorijos). Dirvožemis jų teritorijose, ypač poligonuose, daug kur liko nuniokotas (išvažinėtas, išsprogdintas, išmaišytas), užterštas naftos produktais, raketiniu kuru, šiukšlėmis ir pan. Šiose teritorijose dar reikalingi papildomi detalesni tyrimai.

DIRVOŽEMIO TARŠA

Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namų statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos.Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai.Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis, gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10 cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja. Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki 100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO virusai -iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisais metais ir net dešimtmečiais.Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių. Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo, Viena askaridės patelė per parą žmogaus žarnyne padeda dešimtis tūkstančiu kiaušinėliu, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, per 15—30 parų minėti kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis (tręšiant laukus buitiniais nutekamaisiais vandenimis) iki 8—10 metų. Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje, vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio dėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais galimybė yra labai didelė.Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, fluoro, molibdeno, magnio, cinko, boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius. Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) atsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą.Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose daržovėse, auginamose už 3 km nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartu, kepenyse — 18 kartu, o raumenyse — net 27 kartus.Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia ,genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris. Kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, arsenas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia mutageninių veikimu.Sunkieji metalai į aplinką patenka su pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Taip pat labai dirvožemį teršia autotransportas, daug sunkiųjų metalų yra mineralinėse trąšose.Daug rūpesčių sudaro nerūpestingai surenkamos, laikomos ir laidojamos radioaktyvios atliekos. Jos turi būti laidojamos specialiuose konteineriuose ir specialiai tam skirtose vietose.Pagrindinės dirvožemio apsaugos priemonės yra šios:1. Techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo priemonės. Jas apibendrintai galima pavadinti gyvenviečių valymo priemonėmis. 2. Technologinės priemonės. Tai technologijų, kurias taikant atliekų nesusidaro, arba jų susidaro labai mažai, bei pažangių atliekų nukenksminimo technologijų įdiegimas. 3. Higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų įdiegimas. 4. Įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės

Leave a Comment