B. Radzevičiaus novelės “Praradimo aidai” analizė

Broniui Radzevičiui, vienam iš ryškiausių šiuolaikinės lietuvių prozos atstovų, stipriai jautusiam žmogaus ir žemės artumo svarbą, buvo labai svarbi žmogaus išėjimo iš gimtųjų vaikystės namų problema. Ypatingai skaudus žmogaus nutolimas nuo senųjų papročių, kuriuos taip brangino ir puoselėjo tėvų ir protėvių kartos. Šie pagrindiniai rašytojo kūrybos bruožai atskleidžiami ir novelėje “Praradimo aidai”.Pagrindinę novelės temą galėtume nusakyti trumpai: tai gimtojo kaimo ilgesys, prarastos meilės nostalgija. Pats novelės pavadinimas tiksliausiai nusako jos temą. Tai prisiminimai apie praradimus.Novelės pasakotojas, sėdėdamas bibliotekoje, žvilgsniu užkliudo “pageltusią beržo viršūnę”, o tada mintyse išvysta namus, artimus žmones, kurių dabar nebeturi. Per langą pamatęs baltai apsirengusią merginą, įžvelgia joje liūdesį ir vienišumą. Novelės pasakotojui atrodo, kad ji “gyvas jo ilgesys ir lūkesčio įsikūnijimas”, jis pamąsto: “O gal ji ilgisi savo namų?” Užsukęs į studijų metais pamėgtą kavinukę, prisimena savo mylėtą merginą, su kuria išsiskyrė, dar ir dar ieško brangių prisiminimų: “Kiekvienas garsas, daiktas čia žadindavo namų prisiminimus, čia vėlei atgimdavo jų dvasia…” Šie prisiminimai puikiai charakterizuoja jaunąjį vyriškį. Sužinome, kad jis sieloje vis kenčiantis, kamuojamas mintyse epizodiškai pasirodančių prisiminimų. Novelės laiką reikia aptarti dviem aspektais: ciklinis laikas čia yra viena rudens popietė, o vaizduojamas laikas apima maždaug penkiolika metų. Autorius daug dėmesio skiria tos vienos rudeninės dienos aprašymui. Čia atsispindi vienas pagrindinių B. Radzevičiaus kūrybos bruožų: kiekviena gamtos detalė kūrinyje turi savo vietą, kiekviena detalė kažką simbolizuoja. Šioje novelėje autorius labai dažnai mini saulę: “Kį apakino nuo lentynų stiklų atsispindėjusi saulė…”, “…dar kartą jam švystelėjo saulė, raudona, trapi, nužvarbusi, tokia saulė dabar kybo viršum ant ežero kranto – snieguoto, aukšto…” Saulės sąvoka turi labai daug reikšmių, tačiau šiame kūrinyje ji pavartojama kaip viską jungiantis elementas. Ji jungia vyriškio mintis, taip pat ir metų laikus. Taip pat saulės skaisčios spalvos novelei suteikia daugiau ryškumo, šiltumo.

Novelės erdvės sąvoka dvejopa: tikrasis veiksmas vyksta miesto bibliotekoje, vėliau nusikeldamas į kavinę, o vaizduojamoji erdvė – prisiminimuose iškyla “trobelė, stovinti pamiškėje ant ežero kranto…”, balta suknele apsirengusi mergina ir daug kitų vaizdų. Svarstydami novelę suvokiame, kad tie prisiminimai apie jaukų ir ramų gyvenimą kaimo troboje, mintyse iškylančios detalės apie tėvą, motiną, seserį savo konkretumu ir autentiškumu asocijuojasi su autoriaus išgyvenimais. B. Radzevičiaus novelėje vaikystės pasaulis, namai, visi jausmai ir išgyvenimai ypatingi, nes kartu su pasakotoju išgyvename jo vaikystės pasaulio praradimo skausmą.