Aukštaičių tarmė

-2-Pagrindinės rytų aukštaičių vilniškių tarmės ypatybėsRytų aukštaičių vilniškių patarmės teritorija driekiasi ilgu ruožu Lietuvos rytuose: Turmanto, Ignalinos, Tverečiaus, Adutiškio, Švenčionių, Pabradės, Maišiagalos, Vilniaus, Dieveniškių apylinkėse. Baltarusijoje šios lietuvių patarmės salelės randamos apie Breslaują, Apsą, Lazdūnus. Rytiniai patarmės pakraščiai (ypač apie Vilnių, Nemenčinę, Pabradę) dėl ilgos polonizacijos gerokai sulenkėję. Senieji vietiniai gyventojai, turintys per 80 metų, dar atsimena, jog jų seneliai kalbėję ar bent mokėję lietuviškai. Kaip ir daugelis rytų aukštaičių, vilniškiai vietoj dvigarsių an, am, en, em taria un, um, in, im, o vietoj balsių ą, ę – ilguosius ū, y (nekirčiuoti gali būti kiek trumpinami). Nuo kitų rytų aukštaičių jie skiriasi tuo, kad išlaiko sveiką nekirčiuotą dvibalsį ie. Šiaip tarmė nėra vienalytė – kone kiekvieno kaimo šnekta savita ir turi skirtumų. Šiaurinė vilniškių dalis tam tikromis ypatybėmis artimesnė uteniškiams, pietinė – pietų aukštaičiams.• Kaip ir daugelis rytų aukštaičių, vilniškiai neišlaiko dvigarsių an, am, en, em, verčia juos un, um, in, im. • Balsiai ą, ę verčiami ilgaisiais ū, y. Šių formų galūnės balsiai kilę iš senovėje buvusių nosinių Ą, Ę, kurie rytų ir pietų aukštaičių plote susiaurėję virto Ų, Į, o vėliau sutrumpėjo.• Vilniškiai išlaiko sveiką nekirčiuotą dvibalsį ie. Kaip ir kaimynų uteniškių rytiniame pakraštyje, išlaikomas sveikas nekirčiuoto skiemens uo. Nuo kitų aukštaičių ir bendrinės kalbos niekuo nesiskiria kirčiuoto skiemens uo, ie kokybė (šis bruožas vienija aukštaičių tarmę).• Vilniškiai dzūkuoja, tik ne visoje teritorijoje vienodai (vilniškis tradicinės klasifikacijos atstovai dar vadina rytų dzūkais; į šį plotą, beje, patenka ir pats rytinis uteniškių pakraštys). Šiaurėje ir vakaruose (Breslauja, Apsas, Dūkštas, Palūšė, Ignalina, Kaltanėnai). Pietryčiuose (Adutiškis, Mielagėnai, Švenčionys, Dieveniškės, Kamojys, Gervėčiai) dzūkuojama kaip ir pietų aukštaičių tarmėje, t.y. vietoj č, dž tariama c, dz, o vietoj tv, dv prieš i, y, ie tariama nors bendratyje balsis i nukritęs. Šioms abiem dzūkavimo taisyklėms galioja išimtis, kai c, dz asimiliuojami dėl greta esančių žvarbiųjų priebalsių š,. Kaip ir pietų aukštaičiai, vilniškiai t, d paprastai neverčia prieš tokius iŠ, i, kurie kilę iš senovinio nosinio ę, naujuose; č, dž išlaikoma garsažodžiuose, daugelyje svetimos kilmės žodžių. Daiktavardžių daugiskaitos kilmininko ir veiksmažodžio būtojo kartinio laiko 1 asmens formos vilniškių tarmės plote tariamos nevienodai.

• Vilniškių plote yra įvairių balsio o variantų – nuo senovinio nesusiaurėjusio a iki uo. Kai kuriose vietose (Adutiškis, Kamojys, Mielagėnai) yra išlikusių žydininkų salų. Čia vietoj o tariamas ilgas a. Balsis ė vilniškių šiaurėje ir pietuose taip pat tariamas nevienodai. Vilniškiai, kaip ir rytinė uteniškių dalis, prieš e tipo balsius taria kietą ne tik priebalsį l, bet ir s, r. Apie Gervėčius, be l, s, r, prieš e tipo balsius tariami kieti š, ž. Galimas dalykas, dėl baltarusių įtakos čia plinta kietas r, š, ž (be to, č, dž) tarimas visose pozicijose. Tas pats pasakytina apie Dieveniškių šnektą, tačiau čia minkštinamas priebalsis s.

-3-• Netoli Švenčionėlių esančiuose Mielagėnų, Grubų kaimuose “rotininkuojama”- negalūninis kirčiuotas a verčiamas o. Netolimuose Miežienėlių ir Poškonių kaimuose “šlekiuojama”, t.y. painiojami š, ž ir s, z. Kirčio atitraukimas vilniškių tarmei nebūdingas. • Vilniškių tarmė pasižymi morfologijos senoviškumu. Čia iš senų senovės išlaikyta nemaža kitose tarmėse jau išnykusių formų. Minėtini daugiskaitos vietininkai, kurie baigiasi –su. Greta inesyvo, įprasto esamojo vidaus vietininko, pasakančio vietą (kaip bendrinėje, vilniškių vartojamas ir kitas vietininkas, nurodantis kryptį, (tai einamasis vidaus vietininkas, arba iliatyvas). Gervėčiuose ir ypač Lazdynuose greta abiejų vidaus vietininkų vartojami dar du, vadinamieji pašalio vietininkai: esamasis, arba adesyvas, Dieveniškių apylinkėse vartojamos senoviškesnės daugiskaitos naudininko formos. Penktosios linksniuotės daiktavardžių vardininkas, kai kur ištariamas su vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko formos beveik visoje tarmėje yra senoviškos – su galūne -es (jos viena nuo kitos skiriasi tik kirčiu). Šiomis formomis (ypač šiaurinėje dalyje) reiškiamas toks liepimas, kuris turi būti vykdomas tuojau, nedelsiant, o formomis su –k- liepimas, kuris gali būti vykdomas vėliau. Vietomis pasitaiko ir kitų senoviškų morfologinių formų.

• Tarmės leksikoje ir sintaksėje esama daug slavizmų. Pagrindinės rytų aukštaičių uteniškių tarmės ypatybės Rytų aukštaičių uteniškių tarmė išplitusi nemažame plote: Rokiškio, Obelių, Zarasų, Dusetų, Daugailių, Salako, Utenos, Debeikių, Alantos, Molėtų ir kt. apylinkėse. Pagal tam tikras ypatybes uteniškių tarmei priskirtina ir Vabalninko šnekta, esanti anapus anykštėnų ir kupiškėnų ploto šiaurės vakaruose. Kaip ir daugelis rytų aukštaičių, jie vietoj dvigarsių an, abm, en, em taria un, um, in, im, o vietoj balsių ą, ę – ų, į (kirčiuoti ilgi, nekirčiuoti pusilgiai). Skiriamasis uteniškių bruožas – vietoj nekirčiuoto skiemens ė, ie tariamas pusilgis e. Uteniškiams būdinga trejopo balsių ilgumo sistema.• Kaip ir daugelis rytų aukštaičių, uteniškiai neišlaiko dvigarsių an, am, en, em, verčia juos un, um, in, im. Balsiai ą, ę verčiami ų, į. Vienaskaitos vietininko ir įnagininko galūnėse uteniškiai pasako trumpuosius u, i vietoj bendrinės kalbos a, e. Šių formų galūnės balsiai kilę iš senovėje buvusių nosinių Ą, Ę, kurie rytų ir pietų aukštaičių plote susiaurėję virto Ų, Į, o vėliau sutrumpėjo.• Vietoj ė ir ie nekirčiuotuose skiemenyse uteniškiai turi pusilgį balsį e. O ir uo vakarinė uteniškių dalis suplakė į pusilgį a. Rytiniuose pakraščiuose nekirčiuoto skiemens uo išlaikomas sveikas. Šiaip nekirčiuoti dvibalsiai ie, uo išlieka nepakitę priešpaskutiniame skiemenyje, kai kirčiuotas galinis skiemuo yra trumpas ir bendrinės kalbos niekuo nesiskiria kirčiuoto skiemens uo, ie kokybė (šis bruožas vienija aukštaičių tarmę). Apskritai uteniškiai, kaip ir dalis kitų rytų aukštaičių, išsiskiria balsio o tarimu, mat jo vietoje yra išlaikytas senovinis balsis a, kurį kadaise tarė visi lietuviai. Pagal šią ypatybę skiriami du arealai: žodininkų ir žalininkų. Žodininkai vietoj bendrinės kalbos o taria balsį a ir kirčiuotoje, ir nekirčiuotoje pozicijoje. Kirčiuotas balsis yra ilgas ir turi o atspalvį, nekirčiuotas – pusilgis rečiau turi o atspalvį. Žalininkai pusilgį garsą a taria vietoj o tik nekirčiuotoje pozicijoje (šiaurinė uteniškių dalis išlaiko a ir kirčiuotoje
-4-galūnėje). Dėl pastarojo žodžio tarimo jie vadinami žalininkais. Iš esmės dauguma uteniškių, kaip ir anykštėnai, širvintiškiai, dalis vilniškių, yra žalininkai – gali skirtis tik balsių ilgumai. Smarkiai mažėjantis žodininkų arealas dabar besudaro tik vieną kitą salelę žalininkų apsuptyje.• Kirčiuoto kamieno balsį ė uteniškiai taria daug atviresnį nei bendrinėje kalboje, o vietoj nekirčiuoto, kaip minėta, išlaikytas pusilgis senovinis platus e (šiaurinė tarmės pusė išlaiko e ir kirčiuotoje galūnėje). Šiai tarmei, kaip ir anykštėnams bei kupiškėnams, būdingas trejopas balsių ilgumas.Trumpi išlieka senoviniai trumpieji a, e, i, u, kurie yra nekirčiuoti ir retais atvejais, kirčiuoti, daugiausia galūnėse bei vienskiemeniuose žodžiuose. Ilgi išlieka senoviniai ilgieji kamieno balsiai, kurie yra kirčiuoti arba nekirčiuoti prieš trumpą kirčiuotą galūnę. Rytinėje tarmės dalyje (iki Utenos, Dusetų) sakoma t.y. prieš e, ę, ė, ei priebalsiai l, r, s tariami kietai. Šiaip visame uteniškių plote prieš minėtus balsius tariamas kietas ł. Po l einantis senojo dvigarsio en pirmasis dėmuo anksti susiaurėjo ir priebalsį suminkštino. Priebalsis l prieš e tipo garsus tam tikrais atvejais gali būti minkštas. Intarpiniuose veiksmažodžiuose, garsažodžiuose (Uteniškių ploto pačiuose pietrytiniuose pakraščiuose (Joniškis, Linkmenys, Labanoras, Kirdeikiai) dzūkuojama pagal vieną ypatybę, t.y. vietoj č, dž tariama c, dz. Toli į šiaurės vakarus nuo uteniškių ploto, anapus anykštėnų ir kupiškėnų, yra Vabalninko šnekta, kuri iš esmės yra uteniškių tarmės tęsinys. Čia vietoj nekirčiuotų ir kirčiuotų galūnėje o, ė išlaikyti pusilgiai a., e., balsiai esti trijų ilgumų. Tačiau ši šnekta gavusi ir svarbiausias panevėžiškių tarmės ypatybes: plačiai išplitusi trumpųjų galūnių redukcija, nekirčiuoti kamieno uo, ie išvirtę o, e ir kt.
• Uteniškiai kirčiuoja kaip bendrinėje kalboje, išskyrus šiaurės vakarų kampą (apie Rokiškį, Obelius) ir vietomis vakarinius pakraščius prie anykštėnų ir širvintiškių, kuriems būdingas sąlyginis kirčio atitraukimas: čia kirtis atitraukiamas iš trumpos galūnės į prieš einantį ilgą skiemenį. Vabalninko šnektoje atitraukiama intensyviau – iš trumpos galūnės į prieš einantį ne tik ilgą, bet ir trumpą skiemenį. Iš morfologinių ypatybių minėtini du vietininkai – esamasis (inesyvas) ir einamasis (iliatyvas). Jų abiejų daugiskaitos formos šiaurinėje dalyje sutrumpintos. Uteniškiams būdinga vyriškosios giminės daiktavardžių ir būdvardžių galūnė -ys vietoj -is. Sudurtiniuose žodžiuose uteniškiai linkę išlaikyti jungiamąjį balsį. Bendrinės kalbos priešdėlį už- atstoja du skirtingos vartosenos priešdėlis až. Pagrindinės rytų aukštaičių anykštėnų tarmės ypatybės Rytų aukštaičių anykštėnų patarmė daugiausia paplitusi Anykščių apylinkėse: Kurkliuose, Skiemonyse, Andrioniškyje, Viešintose, Svėdasuose. Taip pat apima kai kurias Molėtų (Balninkai, Dapkūniškiai), Ukmergė (Šešuoliai, Želva) ir Kupiškio (į pietus nuo Šimonių) apylinkes. Kaip ir kiti rytų aukštaičiai, jie vietoj dvigarsių an, am, en, em taria un, um, in, im, o vietoj nosinių balsių ą, ę – balsius ų, į (ilgumas priklauso nuo kirčio). • Kaip ir kiti ryt aukštaičiai, anykštėnai neišlaiko sveikų dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę ir verčia juos atitinkamai un, um, in, im ir u, i (pastarųjų ilgumas priklauso nuo kirčio). -5-• Pagrindinė skiriamoji anykštėnų ypatybė yra kirčiuoto negalūninio balsio a tarimas – jis verčiamas pusilgiu, mažai sulūpintu balsiu o su a atspalviu (čia žymimu q. Rytinėje patarmės dalyje naujojo balsio q tarimas įvairuoja. Balsis a taip pat kinta ir tvirtapradžiuose dvigarsiuose ar, al, ai (taip pat am, an, kai jie nevirtę um, un). Nesiaurėja tvirtapradžio dvibalsio au pirmasis dėmuo. Į šiaurės rytus nuo. Toliau į rytus jis laipsniškai platėja ir pereina į a su o atspalviu. Tas o atspalvis vis mažėja, kol išnyksta. Vakariniame anykštėnų pakraštyje tokio perėjimo nėra.
• Kirčiuotą negalūninį e anykštėnai verčia pusilgiu siauru e. Nekirčiuotus balsius o, ė daugumas anykštėnų suplaka su uo, ie ir taria atvirus balsius a, e (šiaurėje pusilgius, pietuose trumpus). Kirčiuoti o, ė tariami daug platesni nei bendrinėje kalboje (čia žymimi atitinkamai). Šiaurės rytų kampe išlaikyti senoviniai nesusiaurinti ā, ē. Anykštėnams būdinga trijų ilgumų sistema – reiškinys, kai tam tikromis sąlygomis balsiai būna trumpi, pusilgiai ir ilgi. Trumpi išlieka senoviniai trumpieji a, e, i, u, kurie yra nekirčiuoti arba kirčiuoti žodžio gale bei vienskiemeniuose žodžiuose. Pusilgiais virsta nekirčiuoti ilgieji balsiai (šiaurinėje ploto dalyje). Ilgi išlieka kirčiuoti senoviniai ilgieji kamieno balsiai. Tokią trijų ilgumų balsių sistemą turi anykštėnai, kupiškėnai ir uteniškiai. • Iš anykštėnų išsiskiria pietinė dalis, turinti širvintiškių savybių. Čia balsių kiekybė priklauso nuo kirčio. Anykštėnų plote turimas sąlyginis kirčio atitraukimas: iš trumpos galūnės kirtis atitraukiamas į kiekvieną prieš einantį ilgą skiemenį. Iš morfologijos ypatybių pažymėtinas siekinio vartojimas. Būdinga ne visiems anykštėnams vyriškosios giminės daiktavardžių ir būdvardžių galūnė -ys vietoj -is.Pagrindinės rytų aukštaičių kupiškėnų tarmės ypatybės Rytų aukštaičiai kupiškėnai užima nedidelį plotelį į šiaurę nuo anykštėnų iki pat Latvijos sienos. Tai Kupiškis, Skapiškis, Alizava, Kupreliškis, Pandėlys, Papilys, Suvainiškis, Čedasas, Kvetkai, Palėvenė, Palėvenė, Šimonys. Kaip ir visi rytų aukštaičiai, jie vietoj dvigarsių an, am, en, em taria un, um, in, im, o vietoj balsių ą, ę – balsius ų, į (ilgumas priklauso nuo kirčio). Su artimiausiais kaimynais anykštėnais juos vienija kirčiuoto negalūninio balsio a tarimas – jis verčiamas pusilgiu, mažai sulūpintu balsiu o su a atspalviu. Nuo anykštėnų ir kitų rytų aukštaičių juos skiria balsių e, ė virtimas balsiu a žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį.
• Kaip ir visi rytų aukštaičiai, kupiškėnai neišlaiko dvigarsių an, am, en, em ir nosinių ą, ę, verčia juos atitinkamai un, um, in, im ir ų, į (pastarųjų ilgumas priklauso nuo kirčio). Pagrindinė skiriamoji kupiškėnų ypatybė yra ta, kad balsius e, ė žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį verčia balsiu a (ilgumas priklauso nuo kirčio. Prieš minkštąjį priebalsį e, ė išlaikomi sveiki, tik kirčiuotas e susiaurėja ir virsta e (jis nėra toks įtemptas kaip bendrinės kalbos ė). Taigi kupiškėnai balsius e, ė derina prie tolesnio skiemens – tai balsių asimiliacijos (supanašėjimo) reiškinys. Išimtį sudaro balsiai e, ė, einantys po minkštųjų priebalsių k, g, š, ž, č, j. Tuomet jie niekada neverčiami a. Nekirčiuotus ilguosius balsius o, ė (išskyrus aukščiau aptartus atvejus, kai balsis ė derinamas prie kito skiemens balsių) ir dvibalsius uo, ie kupiškėnai verčia pusilgiais neįtemptais o su a. Kaip ir anykštėnai, jie vietoj kirčiuoto negalūninio balsio a taria o su a atspalviu. Kupiškėnams būdinga trijų ilgumų balsių sistema – reiškinys, kai tam tikromis sąlygomis būna trumpi, -6-pusilgiai ir ilgi balsiai. Trumpi išlieka senoviniai trumpieji a, e, i, u, kurie yra nekirčiuoti arba kirčiuoti žodžio gale (balsis e čia virsta a) bei vienskiemeniuose žodžiuose. • Pusilgiais virsta nekirčiuoti ilgieji balsiai, taip pat kirčiuoti trumpieji. Ilgi išlieka kirčiuoti senoviniai ilgieji kamieno balsiai. Tokią trijų ilgumų balsių sistemą dar turi anykštėnai ir uteniškiai. • Kupiškėnai mėgsta išmesti nekirčiuotus trumpuosius a, e, i, u. Pietrytinėje kupiškėnų tarmės ploto dalyje išmetamas sangrąžos dalelytės nekirčiuotas i.• Kupiškėnų plote turimas sąlyginis kirčio atitraukimas: iš trumpos galūnės kirtis atitraukiamas į prieš einantį ilgą skiemenį.
• Iš morfologijos ypatybių pažymėtinas siekinio vartojimas. Į šiaurę -i- kamieno veiksmažodžių 3 asmens formos keičiamos -ia- kamieninėmis. Būdinga vyriškosios giminės daiktavardžių ir būdvardžių galūnė -ys arba -ias vietoj –is.Pagrindinės rytų aukštaičių širvintiškių tarmės ypatybės Rytų aukštaičių širvintiškių patarme šnekama maždaug tarp Ukmergės, Šešuolių, Giedraičių, Kernavės, Čiobiškio, Upninkų ir Šventosios upės. Šio ploto viduryje yra Gelvonai, Musninkai, Pabaiskas, Širvintos. Taigi širvintiškių patarmė, palyginti su kitomis rytų aukštaičių patarmėmis, paplitusi gana nedidelėje teritorijoje. Kaip ir daugumas rytų aukštaičių, jie vietoj dvigarsių an, am, en, em taria un, um, in, im, o vietoj senovinių nosinių balsių ą, ę – balsius ų, į (ilgumas priklauso nuo kirčio). Nuo kitų rytų aukštaičių jie skiriasi tuo, kad visiškai sutrumpino nekirčiuotos pozicijos ilguosius balsius, be to, vietoj dvibalsio uo ir balsio o nekirčiuotuose skiemenyse taria trumpąjį balsį a, o vietoj ie ir ė – trumpąjį e.• Širvintiškiai vietoj dvigarsių an, am, en, em taria un, um, in, im. Sveikus an, am, en, em širvintiškiai paprastai išlaiko intarpiniuose veiksmažodžiuose (kitos formos neturi dvigarsio en, em), antrinėse galūnėse. Vietoj ilgųjų balsių, rašte žymimų nosinėmis raidėmis ą, ę, širvintiškiai taria ū, y (nekirčiuoti virtę trumpais u, i). Širvintiškiai pasako trumpąjį i vietoj bendrinės kalbos e vienaskaitos vietininke. Šių formų galūnės balsis kilęs iš senovėje buvusio nosinio Ę, kuris rytų ir pietų aukštaičių plote susiaurėjęs virto Į, o vėliau sutrumpėjo.• Širvintiškių skiriamąja ypatybe laikoma tai, kad nekirčiuotuose skiemenyse jie visiškai sutrumpino ilguosius balsius. Be širvintiškių, toks ilgųjų nekirčiuotų balsių trumpinimas būdingas visai vakarinei rytų aukštaičių daliai – panevėžiškiams bei pietinei anykštėnų pusei (pagal šį bruožą tradicinėje klasifikacijoje išskirta vakarų Antininkų patarmė). Tačiau panevėžiškių visi trumpieji galūnės balsiai yra sutapę į vieną išblėsusį balsį (po kietojo priebalsio užpakalinį i arba murmamąjį. O širvintiškių plote tokio sutapimo nėra. Pietiniam anykštėnų kampui būdingas rotininkivimas (kirčiuotų negalūninių a, e virtimo ą, ę), tačiau pastaruoju metu, šiai ypatybei sparčiai nykstant, kai kurie kalbininkai šį pakraštį (maždaug tarp Vydiškių ir Šešuolių) linkę priskirti širvintiškiams. Beje, nekirčiuoti ilgieji ir trumpieji balsiai
-7-neskiriami ir tolimesnėse tarmėse. Šiaurės žemaičių telšiškių, vakarų aukštaičių šiauliškių plote.• Vietoj dvibalsio uo ir balsio o nekirčiuotuose skiemenyse širvintiškiai taria trumpąjį balsį a, o vietoj dvibalsio ie ir balsio ė – trumpąjį e. Nuo kitų aukštaičių ir bendrinės kalbos niekuo nesiskiria kirčiuoto skiemens uo, ie kokybė (šis bruožas vienija aukštaičių tarmę). Kirčiuoti o, ė tariami tik šiek tiek platesni nei bendrinėje kalboje. Nekirčiuotuose arba tvirtagaliuose dvibalsiuose au, ai, ei širvintiškiai pirmąjį dėmenį taria neryškiai, neaiškiai. Balsis a tariamas panašiai kaip rusų kalbos garsas y, o e – kaip i (ypač tai ryšku nekirčiuotoje galūnėje). Išblėsęs a širvintiškių tariamas nekirčiuotose (kartais ir kirčiuotose) galūnėse -a, -as (žymimas a). Po minkštųjų arba suminkštėjusių priebalsių balsis a virsta i. Atitinkamai galūnės -e, -es (ir -ia, -ias) dažnai verčiamos -i, -is. Žodžio kamieno kirčiuotus trumpuosius balsius u, i širvintiškiai bene stipriausiai iš visų rytų aukštaičių pailgina (net iki ilgųjų). Galūnėse ir vienskiemeniuose žodžiuose, taip pat veiksmažodžių bendratyse ir iš jų padarytose formose kirčiuoti u, i išlieka trumpi, Ilginami (iki pusilgių) ir tvirtapradžių dvigarsių il, im, in, ir, ul, um, un, ur ir dvibalsio ui pirmieji dėmenys, • Kaip ir kiti rytų aukštaičiai, širvintiškiai taria kietą ł prieš e, ei, ė. Po l įvairiai yra pakitęs senasis dvigarsis en, kurio pirmąjį dėmenį, kaip kalbėta, rytų aukštaičiai yra susiaurinę. Širvintiškių ploto vakarinėje pusėje (kaip, beje, ir nemažame panevėžiškių ruože, nusitęsusiame iki Biržų) paplitusios formos su un, (vadinamųjų “luntininkų” plote senasis en po kieto ł virto an ir tik po to buvo susiaurintas pirmasis dėmuo). Rytinėje širvintiškių pusėje (kaip ir visame “lintininkų” plote į rytus nuo linijos Parovėja – Biržai – Vabalninkas – Subačius – Troškūnai – Kavarskas – Vydiškiai – Širvintos – Kaimynai) tariamas in – čia, matyt, en pirmojo dėmens susiaurinimas prasidėjo anksčiau. Kai kur širvintiškių plote (apie Musninkus, Čiobiškį) gretiminėse formose galima rasti yn. Įvairiai tariama tuo atveju, kai galūnėse po l eina garsas, senovėje buvęs nosiniu ę. Galimas dalykas, junginiai łu, li šioje pozicijoje galėjo atsirasti dėl kitų formų poveikio. Priebalsis l prieš e tipo garsus tam tikrais atvejais gali būti minkštas.
• Širvintiškiai kirčiuoja kiek kitaip negu bendrinėje kalboje, mat čia turimas silpnas sąlyginis kirčio atitraukimas. Kirtis paprastai atitraukiamas iš trumpos galūnės tik į tokį priešpaskutinį ilgą skiemenį, kuris turi ilgąjį balsį arba dvibalsius uo, ie,

Rytų aukštaičiai panevėžiškiai – didžiausia ir sudėtingiausia ryty aukštaičių patarmė. Pagal pagrindinę skiriamąją ypatybę – trumpųjų balsių suplakimą galūnėse (balsių redakciją) – ir pagal kitas ypatybes panevėžiškiai skyla į pietinius (Siesikai, Taujėnai, Truskava, Ramygala, Raguvą, Ėriškiai, Miežiškiai, Karsakiškis) ir šiaurinis (Panevėžys, Sidabravas, Šeduva, Rozalimas, Pakruojis, Pušalotas, Pasvalys, Linkuva, Žeimelis, Biržai). Kaip ir visi rytų aukštaičiai, jie beveik visais atvejais neišlaiko sveikų dvigarsių an, am, en, em; vietoj jų rytinėje panevėžiškių dalyje tariama un, um, in, im, o kitur dažniausiai on, om, en, em (dvigarsių tarimas priklauso nuo priegaidės: tvirtapradžiai dvigarsiai kai kur gali būti išlaikomi ir sveiki). Vietoj balsių ą, ę rytinėje tarmės dalyje turimi ų, įi, pietvakarių pakraštyje – a, e, likusioje ploto dalyje ą dažniausiai verčiamas o, o balsis ę išlieka nesusiaurintas, tik galūnėje virsta e (visų ą, ę atitikmenų ilgumas priklauso nuo kirčio). Pietiniai panevėžiškiai iš kitų rytų aukštaičių išsiskiria tuo, kad jų visi trumpieji galūnės -8-balsiai yra sutapę į vieną išblėsusį balsį: po kietojo priebalsio – užpakalinį i, po minkštojo – priešakinį. Šiauriniai panevėžiškiai vietoj trumpųjų balsių galūnėse taria tik neaiškios kokybės murmamąjį garsą. • Dvigarsiai an, am, en, em panevėžiškių tarmėje tariami labai nevienodai. Rytinėje dalyje, apie Siesikus, Taujėnus, Raguvą, Miežiškius, Karsakiškį, Biržus, tariama un, um, in, im. Apie Pasvalį, Saločius vietoj tvirtapradžių an, am, en, em taipogi tariama un, um, in, im, tačiau vietoj tvirtagalių ir nekirčiuotų bei turinčių atitrauktinį kirtį – on, om, en (prieš kietąjį priebalsį ‘on), em (prieš kietąjį priebalsį ‘om). Visas minėtas rytinis ruožas, kuriame tvirtapradžiai an, am virtę un, um pagal tradicinę klasifikaciją priklauso vakarinių pantininkų patarmei. Einant toliau vakarų link, vadinamųjų pantininkų plote apie Joniškėlį, Pušalotą, Panevėžį tvirtapradžiai an, am verčiami on, om, tačiau tvirtapradžiai en, em išlaikomi sveiki vietoj tvirtagalių ir nekirčiuotų bei turinčių atitrauktinį kirtį an, am, en, em didžiojoje ploto dalyje tariama on, om, en (prieš kietąjį priebalsį on), em (prieš kietąjį priebalsį. Sveikus an, am, en, em pantininkai išlaikę tvirtapradės prigimties nekirčiuotose morfemose. Vadinamųjų pantininkų ruože, apimančiame vakarinę panevėžiškių ploto dalį (Žeimelis, Linkuva, Pakruojis, Rozalimas, Radviliškis, Šeduva, Krekenava, Ramygala) išlaikomi sveiki tvirtapradžiai an, am, en, em taip pat ir nekirčiuotuose skiemenyse. Kitaip šiaurėje tariamas tik žodis Tvirtagaliai (taip pat ir nekirčiuotuose skiemenyse) bei turintys atitrauktinį kirtį čia verčiami: šiaurinėje dalyje on, om, en (prieš kietąjį priebalsį on), em (prieš kietąjį priebalsį om), pietinėje dalyje – un, um, in, im. Su ą, ę elgiamasi taip pat nevienodai. Rytinėje panevėžiškių pusėje, kaip ir visų rytų aukštaičių, kirčiuotame skiemenyje tariami ilgieji ą, ę, nekirčiuotame skiemenyje turimi trumpieji balsiai (apie Biržus, Karsakiškį, Troškūnus galūnės u, i pusilgiai, kitur – trumpi). Likusioje ploto dalyje ą verčiamas ilguoju ū (nekirčiuotoje pozicijoje balsis trumpas. Vietoj ę tariamas ilgasis y, nekirčiuotame kamiene trumpasis e, o nekirčiuotoje galūnėje – kiek siauresnis e. Tik pietvakarių pakraštyje, apie Krekenavą, vietoj ą, ę turimi ilgieji ū, y visose nekirčiuotose pozicijose balsiai trumpai tariamas e.

• Pagrindinė skiriamoji panevėžiškių ypatybė – trumpųjų galūnės balsių suplakimas, vadinamoji balsių redukcija. Pagal tos redukcijos laipsnį panevėžiškiai skyla į pietinis ir šiaurinis. Pietų panevėžiškiai trumpuosius a, u galūnėse suplaka į vieną garsą, panašų į u ir tariamą nedalyvaujant lūpoms (žymimas i), trumpieji galūnės balsiai, einantys po minkštojo priebalsio, suplakami į vieną garsą, panašų į balsį i, tik atviresnį ir mažiau įtemptą žymimas. Šiaurės panevėžiškių plote trumpieji galūnės balsiai virtę murmamuoju neaiškios kokybės garsu, po kietojo priebalsio užpakaliniu , po minkštojo – priešakiniu. Murmamasis garsas toks silpnas, kad jo dažnai visai negirdėti, ypač jaunesniosios kartos kalboje Redukuoto garso buvimą rodo keli fonetiniai požymiai: skardieji priebalsiai nesuduslėja prieš s. Trumpieji galūnės balsiai šiaurės panevėžiškių plote sveiki neišlaikomi net ir tais atvejais, kai susidaro sunkiai ištariama priebalsių samplaika. Tuomet toje samplaikoje prieš sonantą gali atsirasti įterptinis balsis (jo kokybė kiek įvairuoja, čia žymima pakelta raide ė). • Kamieno trumpųjų balsių kiekybė ir kokybė priklauso nuo kirčio. Kaip ir visi rytų aukštaičiai, panevėžiškiai iš seno kirčiuotus (ne atitrauktiniu kirčiu) trumpuosius balsius u, i negalūniniuose skiemenyse kiek pailgina. Nekirčiuoti, turintys atitrauktinį kirtį, sudarantys tvirtagalių dvigarsių pirmuosius dėmenis, taip pat vienskiemenių žodžių u, i -9-ne tik išlaiko trumpumą, bet ir pakinta kokybiškai (išskyrus šiaurės rytų kampą apie Biržus). Ilguosius balsius nekirčiuotuose žodžio vidurio skiemenyse panevėžiškiai sutrumpino. Ilgieji ū, ī tariami taip, kaip ir trumpieji u, i Prieškirtinių ilgųjų žodžio vidurio o, ė ir dvibalsių uo, ie atitikmenys panevėžiškių tarmėje yra trumpi ir dažnai net suplakami. Panevėžiškiai atviroje kirčiuotoje galūnėje vietoj bendrinės kalbos susiaurėjusių balsių o, ė turi dar nesusiaurėjusius senovinius a, e. Dėl panevėžiškiams būdingos kirstinės priegaidės a, e yra sutrumpėję iki pusilgių, galūnėje, dažniausiai nekirčiuotoje, išlaikomi nesusiaurėję e, a. Panevėžiškiai ir kitus ilguosius balsius nekirčiuotose galūnėse trumpina bemaž visais atvejais. Pietuose visi ilgieji paversti trumpaisiais. Daugumas panevėžiškių tvirtagalius ir nekirčiuotus dvibalsius au, ai, ei galūnėse verčia trumpais tarmės balsiais o, e. Kai kurie priebalsiai, ypač s, žodžio gale panevėžiškių tariami minkštai, jeigu eina po priešakinio balsio. Kaip ir kiti rytų aukštaičiai, panevėžiškiai taria kietąjį ł prieš senovinius e, ei, ė. Dvejopai po ł yra pakitęs senasis dvigarsis en, kurio pirmąjį dėmenį rytų aukštaičiai yra susiaurinę. Apie Biržus turimas intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimas, atitraukiama tik iš trumpos galūnės į antrą nuo galo bet kokio ilgumo skiemenį Šiaurės panevėžiškių plote veikia kirčio visuotinio atitraukimo dėsnis, t.y. atitraukiama ne tik iš trumpos, bet ir nuo ilgos tvirtagalės galūnės ne tik į ilgą, bet ir į trumpą skiemenį.
• Panevėžiškiams būdingos ir tam tikros morfologinės ypatybės: vietininkas dažnai pakeičiamas prielinksnio su kilmininku konstrukcija.

-10-PriedaiLietuvos tarmių ribos.Ritų aukštaičių pasaka apie ,,Kiškio lūpa” Vieno. Kart kiški.s ajo. girdi.tu.s ir sustiko. gėni.. Genys ja. klaus`: ,,Ko tu, broli, toks nusmini.s? Kur aini?” – ,, Kep aš nebūs nusmini.s, – pasoke kiški.s – Man niekas neijo., o. aš tur’u visų bijot. Visi iš man juok’as, sako., kataš ir lopo. bijau. Ainu ir prizgirdi.s’u”. – ,,nebūk durnas, – soko. genys. – ,,Jagu nori, ka tavį bijot, nuveik krūmo.s ir, kai pamatis atvorunt avalas pievo.n, šok iš krūmo., avala.s ir nuzgus”. Kiški.s gen’o. paklausa., nuvėjo. Krūmo.s ir acigula.. Pamoti.s avalas, šoko. iš krūmu., avala.s isigundo. ir nubėgo. to.lyn. Apsidžiauge. Kiški.s ir pradėjo.juoktis. Juoke.s, juoke.s, ne.t perskilo. jam lu.pala.s.

Mokyklos pavadinimasx klasės mokinio -ėsVardas Pavardė

Ritų aukštaičiai

Referatas

Darbo vadovėVardas Pavardė

Miesto pavadinimasMetų data

-1-Turinys1. Turinys -1-2. Pagrindinės rytų aukštaičių vilniškių tarmės ypatybės -2-3. Pagrindinės rytų aukštaičių uteniškių tarmės ypatybės -3-4. Pagrindinės rytų aukštaičių anykštėnų tarmės ypatybės -4-5. Pagrindinės rytų aukštaičių kupiškėnų tarmės ypatybės -5-6. Pagrindinės rytų aukštaičių širvintiškių tarmės ypatybės -6-7. Priedai -10-