Dzūkijos nacionalinis parkas

3
Įvadas

Dzūkijos nacionalinis parkas įkurtas 1991m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimu, gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Pagrindiniai uždaviniai-išsaugoti ypač vertingus Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas-55900 ha. Miškai plyti 43700 ha plote. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95%), o mažesnieji -Alytaus (apie 4%) ir Lazdijų (aapie 1%) rajonuose. Jis yra pietinėje Lietuvos dalyje, apie 100 km į pietvakarius nuo Vilniaus, apie 100 km į pietus nuo Kauno. Parke dirba daugiau nei 200 žmonių, jo teritorija padalinta į 10 girininkijų. Merkinės miestelyje ir 79 kaimuose gyvena apie 4000 žmonių. Daugiau nei 50% parke gyvenančių žmonių yra pensijinio amžiaus ir tik apie 10% jaunesni kaip 15 metų. Didžiausios Dzūkijos nacionalinio parko gyvenvietės – Merkinė (1590 gyventojų), Marcinkonys (866), Panara (263), Musteika (104), Margionys (91). Parkas priklauso Europos nacionalinių parkų federacijai ir Baltijos nacionalinių parkų asociacijai.

Reljefas.

Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko paakraštys “užkopia” ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba eina palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Maždaug du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir

r Šunupio žemyninių kopų masyvai. Jie susiformavo po antrojo paskutiniojo ledynmečio etapo (prieš 30 000 metų). Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais. Ties Merkine moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovardžiai, įvairi dirvožemių ir naudmenų danga, dubakloniuose telkšo ežerų virtinės. Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama 4-6 km slėnį (ypač ties Panarų ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (Pakrykštės pelkė). Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio. Aukščiausias taškas-Daugiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), esantis žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia viieta-Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio).

Klimatas

Klimatas labiau kontinentinis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija-viena didžiausių Lietuvoje. Čia dideli paros ir metų temperatūros svyravimai, pačios ankščiausios ir vėlyviausios šalnos. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4 ° C, maksimali -40,0° C; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7° C, maksimali +37,0° C (aukščiausia Lietuvoje).

4
Parko teritorijoje, ypač Pietryčių lygumoje, vyrauja nederlingi jauriniai šilaininiai smėlio dirvožemiai. Nuo Merkinės į šiaurės rytus bei Žeimių apylinkėse randama velėninių jaurinių smėlio ir priesmėlio dirvožemių, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio an

nt žvyro bei smėlio dirvožemiai. Tipiški velėniniai karbonatiniai dirvožemiai, susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių ar kalkinių klodų, paplitę Skroblaus ir kai kurių kitų upių slėniuose, ežerų pakrantėse.

SAUGOMI OBJEKTAI, GAMTINĖS VERTYBĖS

Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Konservacinė zona (rezervatai ir draustiniai) užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) plotą. Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas-2080 ha. Musteikos rezervatas apima Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Pavilnio rezervate saugomos Pavilnio upelio aukštupio slėnis. Skroblaus grezervatas apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko kaimų. Kraštovaizdžio draustiniai užima 13060 ha plotą. Draustiniais paskelbtos vertingiausios didžiųjų parko upių-Nemuno, Merkio, Ūlos-atkarpos. Unikalias Skroblaus upelio ištakas ir aukštupį su gausiais šaltiniais, platų jo slėnį su būdinga vienkieminio Kapiniškių kaimo žemėnaudos struktūra, etnografiškai vertingą Margonių kaimą saugo Kapiniškių draustinis. Lizdų draustinyje šiaurvakarinėje parko dalyje saugomas raiškus moreninis kalvynas su giliais termokarstiniais duburiais, Lizdų, Galvinio ir Bedugnio ežerais, paežerinėmis pelkėmis, Ežeryno akmens amžiaus stovykla. Daug archeologinių vertybių ir Glyno kraštovaizdžio draustinyje, kuris apima Glyno ežerą, Glynupio upelį ir penkių senovinių stovyklaviečių kompleksą. Kiti gamtiniai draustiniai užima 10600 ha plotą, tarp jų vyrauja geomorfologiniai draustiniai, saugantys Dzūkijai charakteringus arba unikalius kraštovaizdžio elementus. Siekiant išsaugoti Dzūkijos kontinentines kopas, įsteigti net 4 draustiniai-Alkūnės kampo, Drevių, Marcinkonių ir Šu

unupio. Uciekos, Gudelių ir Pakrykštės geomorfologiniai draustiniai yra skirti išsaugoti charakteringus Nemuno slėnio reljefo elementus. Dzūkijos moreninių aukštumų pietinių atšlaičių reljefą reprezentuoja į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantis Merkinės geomorfologinis draustinis. Vertingiausi Dzūkijos upių tinklo elementai saugomi ir Grūdos, Netiesų hidrografiniuose draustiniuose. Negausios nacionalinio parko pelkės saugomos Dėlyno, Didžiabalės, Bakanauskų, Imškų telmologiniuose draustiniuose. Vieninteliame botaniniame Subartonių miško draustinyje saugomi parke retai tesutinkami, Dzūkijos aukštumoms būdingi eglynai su ąžuolo priemaiša ir turtinga žoline augalija. Parke saugoma apie 60 gamtos paminklų, tarp jų-18 kraštovaizdžio objektų-Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos, kalva-gūbriai, daubos ir ežerai. Žinomiausi gamtos paminklai yra šaltinis “Ūlos akis”, senosios bitininkystės reliktai-drevėtos pušys arba dravės, Lietuvio liepa Margonių kaime, Zervynų ąžuolas. Kultūriniai draustiniai parke užima 860 ha plotą. Tai Musteikos etnokultūrinis draustinis, apimantis Musteikos kaimą ir jo aplinką. Panemunių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą bei etnines tradicijas reprezentuoja Žiogelių etnokultūrinis draustinis. Siekiant išsaugoti istorinį Merkinės miestelį, įsteigras Merkinės urbanistinis draustinis. Subartonių memorialinis draustinis įkurtas Subartonių kaime ir jo apylinkėse, siekiant išsaugoti ir eksponuoti rašytojo Vinco-Krėvės-Mickevičiaus gimtinės aplinką. Parke saugoma 20 akmens amžiaus stovyklų
5
(Merkinės, Netiesų, Puvočių, Glyno ežero apylinkėse, Ūlos pakrantėse), 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų (daugiausia Merkinės, Liškiavos ir Marcinkonių bažnyčiose bei jų šventoriuose). Daug ir kitų memorialinių vietų. Pokario ko
ovas mena atstatytos partizanų žeminės Viršurodukyje ir Kasčiūnų kaime, Kazimieraičio (plk. Juozo Vitkaus) slėptuvės liekanos prie Skroblaus, Merkinės kryžių kalnelis. Klepočių, Lizdų ir Druskininkų kaimuose išliko kryžiai 1944 m. gruodžio 24 d. tragedijai įamžinti, kai NKVD baudėjai sudegino 70 sodybų, nužudė 37 žmones.

Upės.

Parko teritorija priklauso Nemuno baseinui. Į parką patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos upių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis-iš viso apie 30 upių ir upelių. Jas maitina gruntiniai vandenys, todėl upių ir upelių nuotėkis parko teritorijoje yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose. Nemunas 92,4 km teka vakariniu parko pakraščiu. Pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje yra Merkys, kuris 37 km teka šiaurine parko dalimi. Rytiniu pakraščiu prateka Ūla – didžiausias Merkio intakas. Jos ilgis siekia 84 km, o Dzūkijos nacionaliniame parke – 25 km. Žemiau Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir teka siauru konjonišku slėniu su vaizdingais, nuolat ardomais skardžiais. Kitas Merkio intakas – Grūda -pasižymi plačiu salviniu slėniu, labai gausiomis kilpomis. Skroblus – vienas įspūdingiausių Lietuvos upelių. Jo ilgis – tik 17,3 km. Debitas upelio pradžioje – 8 litrai per sekundę, o ten, kur upelis įteka į Merkį – 700 litrų per sekundę. Kito tokio trumpo ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Skroblaus baseine intensyviai vyksta geomorfologiniai procesai. Kai kurie duburiai labai įspūdingi-gilūs, stačiašlaičiai, ūksmingi. Kitos įdomesnės parko upės tai Strauja, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą, žemės gelmėse pradingstantis Būkaverksnio upelis.

Ežerai.

Dzūkijos nacionaliniame parke yra 48 ežerai, kurių bendras plotas-apie 232 ha. Didžiausi jų-Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio (12,4 ha), Gilšės (10,6 ha), Kastinio (10,1 ha). Smėlingą Nemuno terasinę lygumą kertančiame dubaklonyje parko šiaurės vakarinėje dalyje yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Pilšelio, Laujos ežerai. Masališkio duburyje ties Subartonimis telkšo Gelovinė, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačiais krantais, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje telkšo Mergelės akelių, Glyno ežerai. Termokarstiniai ežerai yra išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jie dažnai taisyklingai apvalūs ar ovalūs. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.

6
Augalija.
Didesniąją teritorijos dalį dengia miškai, kuriuose vyrauja pušynai (net 92% miškų ). Labiausiai paplitę kerpiniai (51%) ir brukniniai (33%) pušynai, kurių šilumamegės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Eglynai plyti daugiausiai aukštumose į šiaurę nuo Merkinės, o juodalksnynai telkiasi papelkiais ir upių slėniuose. Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišriųjų miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių, slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Dzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galima aptikti ir nedidelių termofilinių krūmynų plotelių, kuriose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai. Brandžių medynų tėra 2%, vidutinis medynų amžius-55 metai.

Pelkės.

Didžiausi pelkių plotai yra parko pietuose apie Musteikos kaimą. Pelkių augalija paplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse, nedidelės pelkaitės telkšo reljefo pažemėjimuose kalvotoje parko dalyje apie Subartonis. Didesnėse pelkėse galima rasti aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių augalijas. Mažesnėse pelkėse bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkių augalija. Parko teritorijoje auga daugiau nei 750 aukštesniųjų augalų rūšių. Upių slėniais ir smėlingomis lygumomis į Lietuvą atkeliavo nemažai augalų rūšių, ypač iš Pietryčių ir Centrinės Europos, todėl dabar parke galima rasti daug ribinio paplitimo rūšių, kurių nėra kitose Lietuvos vietose arba jos labai retos. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje šiuo metu žinoma gyvenant apie 40 žinduolių rūšių. Didelių ir vientisų pušynų plotų daugelio rūšių žvėrys nemėgsta. Rūšių įvairovė didesnė derlingesnėse augimvietėse, prie upelių, upių ir ežerų, kur auga mišrūs medynai.

Parko teritorijoje veikia 5 muziejai:

Alytaus kraštotyros muziejaus Merkinės;
Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorijos muziejus;
Vinco-Krėvės -Mickevičiaus namas-muziejus Subartonyse;
Dzūkijos nacionalinio parko etnografijos muziejus;
Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus filialas Čepkelių valstybiniame rezervate.

Istorija

Pirmieji gyventojai, paskui šiaurinius elnius klajojantys nedideli medžiotojų būreliai, į mūsų kraštą atklydo X-IX tūkstantmetyje prieš Kr. Merkio baseinas, archeologų, istorikų, geografų ir kalbininkų duomenimis, yra vienas seniausių Lietuvos gyvenamų vietų, siekianti ankstyvąjį akmens amžių – paleolitą. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, Puvočiuose prie Merkio, aptikta X-IX tūkst. prieš Kr. buvusi šiaurės elnių medžiotojų, tolimųjų mūsų protėvių, stovyklavietė. Didžiausią inventoriaus dalį sudarė strėlių antgaliai, tačiau buvo ir gremžtukų bei rėžtukų, kuriais apdorojami kaulai ir kailiai. Vėlyvojo paleolito kultūrų žmonių pagrindinis, dažnai beveik ir vienintelis, pragyvenimo šaltinis buvo šiaurės elnias, todėl jų kaimenėms sezoniškai migruojant, paskui judėjo ir žmonių bendruomenės. Didelių medžioklių metu, pavasarį ir rudenį, susiburdavo 30-50 žmonių

bendruomenė. Vasarą ir žiemos gale, pasibaigus maisto atsargoms, žmonės išsiskirstydavo atskiromis mažosiomis šeimomis, nes taip buvo patogiau išnaudoti
gamtos teikiamas gėrybes ir pramisti. Dauguma paleolitinių stovyklaviečių išsibarstę ant Nemuno ir Merkio aukštutinių terasų, iš kur buvo patogiau stebėti migruojančius šiaurės elnius. Elniai buvo masiškai medžiojami jiems keliantis per upes. Žmonės apsistodavo ir upių žemutinėse terasose arba šalia ežeriukų ir toliau nuo pagrindinių upių, tačiau tai greičiausiai trumpalaikės sezoninės stovyklavietės. Vėlyvajame paleolite žmonės klajojo ne tik paskui šiaurės elnių bandas, bet ir ieškodami žaliavos dirbiniams. Daugiausiai titnago jie galėjo rasti pietinėje Lietuvos dalyje. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, prie Ežeryno kaimo ir Margionių aptiktos titnago kasyklos ir dirbtuvės. Priskaldytos geros skeltys bei paruošti skaldytiniai buvo išgabenami už kelių ar kelių dešimčių kilometrų. Ežeryno stovyklavietėse rasta specialių titnago kasimo įrankių – kasiklių, labai panašių į kirvelius.

Žalvario amžiaus

(I tūkst. pr. Kr.) radinių Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje rasta labai nedaug. Tyrimų metu Merkinės apylinkėse surinkti duomenys apie 9 vėlyvojo neolito ir žalvario amžiaus gyvenvietes, tačiau jų kultūrinė priklausomybė yra dar neišspręsta problema.

Kaip rodo akmens ir žalvario amžių gyvenviečių topografinė padėtis, žmonės visais laikais siekė maksimaliai išnaudoti gamtinės aplinkos privalumus bei gamtos resursus. Savo trauka senovėje ypač pasižymėjo upių ir upelių santakų vietos, kalvelės arba terasų kyšuliai ten, kur upeliai įteka į ežerus arba išteka iš jų.

Visų akmens amžiau periodų (paleolito, mezolito ir neolito), taip pat žalvario amžiaus stovyklaviečių randama prie Nemuno, Merkio, Ūlos, Grūdos, Skroblaus ir kitų upelių, prie Glyno ežero.

Gyventojų sudėtis per visą akmens ir žalvario amžių mažai kito. Atklydę nauji gyventojai asimiliuodavosi. Tai rodo ilgai, net iki žalvario amžiaus išsilaikę senieji mezolito gyventojų naudoti dirbiniai.

Geležies amžius

Apie geležies amžiaus (V a. pr. Kr. –XIII a.) gyventojus liudija pilkapiai, piliakalniai. Parko teritorijoje išlikę Merkinės ir Liškiavos piliakalniai. Tačiau jie mažai tyrinėti. Kaimynystėje rasta pilkapių Vilkiautinyje, Papiškėse, Ricieliuose (Degėsiuose), Gudakiemyje, Burokaraistyje. Pagrindiniai geležies amžiaus gyvenamųjų vietų radiniai yra trapi keramika. Ankstyvajame ir senajame geležies amžiuje (V a. pr. Kr. –IV a.) paplito brūkšniuotosios keramikos kultūra, ją dar II a. pab. – III a. keitė lipdyta keramika grublėtu paviršiumi Parko teritorijoje, ypač Dainavos smėlėtoje lygumoje, geležies amžiaus paminklų labai nedaug.

Žmonės

Pirmieji gyventojai dabartinėje Parko teritorijoje įsikūrė pačioje paleolito pabaigoje (X – IX tūkstantmetis pr. m. e.). Jų stovyklų pėdsakų rasta prie Nemuno ir Merkio upių. Randama įvairių titnago dirbinių: madleninių ir svidrinių strėlių antgalių, įvairių rėžtukų ir gramdukų, ir kt. Tokių dirbinių aptikta ant Maksimonių kalno, Mardasave, prie Merkio, Glyno ežero ir kitose Parko teritorijoje esančiose akmens amžiaus

8
stovyklavietėse ir gyvenvietėse. Prie Ūlos upės rasta nemažai akmens amžiaus stovyklaviečių ir radimviečių: Zervynose, Mančiagirėje, Žiūruose ir kt. Didesnė dalis
šiose apylinkėse rastų stovyklaviečių priskiriama mezolitui t.y. viduriniajam akmens amžiui. To meto žmonių pagrindiniai verslai buvo medžioklė, žvejyba ir gamtos gėrybių rinkimas. Neolito pabaigoje, gyventojai, ėmę verstis žemdirbyste, išsikėlė į derlingesnes vietoves. Todėl žalvario ir geležies amžiaus gyvenviečių randama prie Nemuno ir Merkio upių. Akmens amžiaus stovyklaviečių tyrinėjimai rodo, kad Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, gyventojų sudėtis per visą akmens ir žalvario amžių mažai kito. Atklydę nauji gyventojai asimiliuodavosi su vietiniais. Etniniu požiūriu IX – XII a. Parko teritorijoje ir jo apylinkėse gyveno lietuvių gentys, o pietvakarinėje pusėje – jotvingiai. Jotvingių gentys kovų su kryžiuočiais metu buvo iš dalies sunaikintos, dalis pasitraukė į pietus ir rytus. Visoje užnemunėje bei dešinėje Nemuno pakrantėje susiformavo labai retai apgyvendinta dykra. Ši teritorija nuo akmens amžiaus buvo apaugusi neįžengiamomis giriomis. Tuo metu žmonių gyventa retai. Tankiau ši teritorija buvo apgyvendinta gerokai vėliau. Parko teritorijoje įsikūrusių kaimų gyventojų neaplenkė daugelis tragiškų įvykių ištikusių Lietuvą. Tai 1708 – 1711 m. siautęs maras ir badas, nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pradžios vykę karai. XVIII a. viduryje kraštas pamažu pradeda atsigauti. Nuo 1795 m. jis atitenka carinei Rusijai. Po 1864 m. išgyvena lietuvių kalbos draudimo laikus. XX a. kraštas patiria I ir II pasaulinių karų, lenkų, vokiečių ir sovietų okupacijų sunkumus. Vietiniai gyventojai aktyviai dalyvauja pasipriešinimo visoms okupacijoms kovose. Nežiūrint visko, žmonės išsaugojo savo kalbą, papročius, tradicijas.

Verslai

Ilgus šimtmečius materialinio gyvenimo pagrindas buvo miškinė – dirvoninė žemdirbystė ir verslai susiję su miško gėrybių naudojimu. Šiuose kraštuose žmonės vertėsi žemdirbyste, bet tai nebuvo pagrindinis verslas, nes iš gaunamo derliaus gyventojai negalėdavo išsimaitinti. Remiantis XIX a. antrosios pusės duomenimis čia buvo sėjami žieminiai ir vasariniai rugiai, grikiai, linai, lęšiai, sodinamos bulvės. Žemdirbystės įrankiai buvo gan primityvūs. Seniausias išlikęs iki šių dienų verslas – miško kirtimas ir medienos naudojimas įvairioms reikmėms. Miškų kirtimas šio krašto žmonėms buvo savaime suprantamas dalykas. Medienos produktai iš Lietuvos pradėti eksportuoti jau XIII – XV a., o ypač XVI a., Vakarų Europoje didėjant pelenų, dervos ir pušinių rąstų paklausai. Šis verslas tai susilpnėdamas tai sustiprėdamas truko keletą amžių. Su miško kirtimu susijęs ir kitas verslas – sielių plukdymas. Vienas iš seniausių ir ilgiausiai išsilaikiusiu girios verslų – drevinė bitininkystė. XVII – XVIII a. drevinė bitininkystė savo pozicijas ima užleisti naminei bitininkystei. XVII a. antrojoje pusėje –XVIII a. sumažėjo medaus bei vaško paklausa užsienio ir vidaus rinkoje. Dvarai šviesai ėmė naudoti žibalą. Vaškas vis dažniau buvo paliekamas valstiečių reikalams. XIX a. antrojoje pusėje drevine bitininkyste, kaip verslu, buvo verčiamasi tiktai miškingame Pietryčių Lietuvos regione: Vilniaus gubernijoje, Trakų apskrityje, Varėnos valsčiuje. Buvo priskaičiuojama apie 1500 drevių. Drevine bitininkyste vertėsi Vilniaus gubernijoje, Lydos apskrityje, Dubičių valsčiuje ir Trakų apskrityje Merkinės apylinkėse. Abipus kelio Vilnius-Varėna ir toliau į Gardiną atvirose vietose keleiviai galėjo matyti daug pavienių pušų su valstiečių drevėmis. Ši veikla, sudaranti mažai rūpesčių, buvo laikoma labai pelninga.
9
Preidai

Istorinės datos
1044 m.
Istorikas Teodoras Narbutas laiko Liškiavos istorijos pradžia

1377 m.
Merkinė minima rašytiniuose šaltinuose (Merkenpil, Merkinpille, Merken, Merkin, Merecz)

1377 m. vasario mėn.
Merkinę pirmą kartą pasiekė didelės Ordino ir jo talkininkų jėgos — 12000 vyrų, vedamos maršalo Gotfrido fon Lindeno į Vilnių ir Trakus

1387 m.
Trakų kunigaikštystės aprašyme (Jogailos raštas Skirgailai) Merkinė vadinama pilimi (miestu)

1387 m.
Merkinėje Jogaila suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teises

1387-1388 m.
Pastatyta Merkinės Šv. Mikalojaus bažnyčia

1394 m.
Vilniaus puolimo išvakarėse Kryžiuočių ordinas puolė Merkinės pilį

1403 m.
Puolama Merkinės pilis sudeginta

Apie 1410 m.
Pradėta statyti Liškiavos pilis

1458 m.
Buvo pastatyta pirmoji Liškiavos bažnyčia, buvusi Merkinės filija
10
1491 m.
10
Karalius Aleksandras suteikė Merkinei Magdeburgo teises

1569 m.
Žygimantas Augustas suteikė Merkinei herbą, kuriame buvo vaizduojamas mitinis vienragis

1589 m.
Merkinės seniūnija suskirstyta į penkias vaikystes: Skroblininkų, Ilgininių, Druskininkų, Gelovinės ir Brazdžiūnų

1605 m.
Merkinės burmistras Kristupas Steponavičius su savo žmona Ona pasikvietė į Merkinę vienuolius domininkonus ir padovanojo jiems mūrinius namus su sklypu

1606 m.
Merkinėje įkurtame domininkonų vienuolyne buvo mokykla

1606 m.
Merkinės burmistras Steponavičius už labdarių aukas pastatė į pietryčius nuo rotušės domininkonų vienuolyną su Marijos Grabnyčinės ir Šv. Kazimiero bažnyčia

1615 m.
Domininkonams Merkinėje pastatyta mūrinė bažnyčia

1616 m.
Merkinės seniūnas Jonas Vaina savavališkai, be kunigaikščio ir seimo sutikimo, į Merkinę įleido žydus

Apie 1629 m.
Liškiavos dvaro savininkas Radzminskis šalia bažnyčios pastatė dvaro rūmus

1637 m.
Istoriniuose šaltiniuose minimi Marcinkonys

1648 m. gegužės 20 d.
Medžioklėje persišaldęs ir dvi savaites pasirgęs, Merkinėje mirė Vladislovas Vaza

1650 m. liepos 15 d.
11
11
Jonas Kazimieras, Vladislovo Vazos įpėdinis, patvirtino visas iki to laiko Merkinės turėtas privilegijas

1656 m.
Maskvos okupacijos metais Merkinė buvo sunaikinta

1661 m.
Varšuvos seimas dar kartą patvirtino 1654 metų Merkinės privilegiją

1662 m.
Naujasis Liškiavos savininkas, Trakų vaivadijos kariškis Jurgis Kosyla pastatė medinę dvibokštę Šv. Jurgio bažnyčią. Jos didžiajame altoriuje buvęs Šv. Jurgio paveikslas saugomas dabartinėje bažnyčioje

1662 m.
Pilis Merkinės piliakalnyje buvo paversta pilies teismo kalėjimu, kuriame bajorai atsėdėdavo bausmes

1676 m.
Mikalojus Pacas savo lėšomis Merkinėje įsteigė Jėzuitų kolegiją ir pastatė jiems vienuolyną su bažnyčia

1699 m.
Seinų domininkonai ėmė valdyti Liškiavą, pastatė vienuolyną, užveisė sodą, apsodino daržus, iškasė tvenkinius, kur įveisė žuvų

1703 m.
Pradėta statyti Liškiavos bažnyčia. Jos statyba rūpinosi vienuolyno vyresnysis kun. Remigijus Masalskis

1742-1748 m.
Pirmąsyk minimas Zervynų kaimas (metrikų knygose)

1742-1748 m.
Pirmą kartą minimas Dubininko kaimo vardas (Merkinės parapijos metrikų knygose)

1770 m.
Pastatyta Kibyšių koplyčia. Ją aptarnavo Merkinės domininkonai

12
1770 m.
Marcinkonyse Šv. apaštalų Judo ir Simono garbei pastatyta pirmoji medinė bažnyčia

1785 m.
Pirmą kartą žinomuose šaltiniuose paminėtas Musteikos kaimas

1822 m.
Merkinė labai nukentėjo nuo gaisro, sudegė visos miestelio krautuvės, buvusios prie rotušės, pati rotušė, jos laikrodis, varpas, liko tik mūrai

1831 m.
Uždarytas dominikonų vienuolynas, vienuoliai areštuoti

1867 m.
Per Marcinkonis nutiestas Varšuvos-Peterburgo geležinkelis

1878 m.
Sudegė medinė Marcinkonių bažnyčia

1880 m.
Marcinkonyse pastatyta dabartinė medinė bažnytėlė Šv. apaštalų Judo ir Simono garbei

1882 m.
Merkinėje įsteigta rusiška valsčiaus mokykla (joje mokėsi Vincas Krėvė)

1883 m.
Merkinėje rotušės vietoje rusai pastatė cerkvę

1914 m.
Nuo Marcinkonių į Katrą nutiestas siaurasis geležinkelis

1918 m.
Musteikoje T. Ivanauskas ir H. Ivanauskienė įsteigė pradžios mokyklą, kurioje abu mokytojavo

1918 lapkričio mėn.
Liškiaviečiai nutarė įkurti savo valsčių
13
1920 m.
Lenkai želigovskininkai okupavo Merkinę ir pusę jos valsčiaus

Po 1920 m.
Ties Liškiava ėjo demarkacijos linija

1921 m. spalio mėn.
Merkinėje įsteigta vidurinė mokykla

1929 m.
Uždaryta Merkinės mokykla

1930 m.
Liškiavos valsčius sujungtas su Merkinės valsčiumi

1941 m.
Merkinėje atidaryta vidurinė mokykla, kuri vokiečių okupacijos metais išaugo iki pilnos gimnazijos

1944 m.
Merkinė labai nukentėjo nuo bombardavimo: išgriautas visas miestelio centras ir visai sugriauti gimnazijos namai, nukentėjo bažnyčia

1945 m. sausio 15 d.
Merkinės mūšis. A. Ramanausko–Vanago 70–ies partizanų būrys puola Merkinės miestelį. Sunaikinti valsčiaus sovietinių įstaigų ir milicijos pastatai ir dokumentai

1971 m.
Romutė Petrušytė subūrė Marcinkonių etnografinį ansamblį

1989 m.
Pastatytas pirmasis kryžius Merkinės kryžių kalnelyje. Tai masiniai kapai, kuriuose buvo užkasinėjami žuvę Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo (1944–1953 m. ) dalyviai.

1991 m. balandžio 23 d.
Įkuriamas Dzūkijos nacionalinis parkas

1992 m. vasario mėn.
14
Išleidžiamas pirmasis Dzūkijos nacionalinio parko laikraščio „Šalcinis“ numeris

1993 m. sausio 13 d.
Organizuojamas pirmasis žygis prie Pietų Lietuvos partizanų vado pulkininko leitenanto J. Vitkaus – Kazimieraičio slėptuvės, netoli Rudnios (Rudnelės) kaimo prie Skroblaus upės

1993 m. liepos 24 d.
Naujai pastatyto klojimo Margionių kaime atidarymas (Margionių klojimo teatras)

1995 balandžio mėn.
Dzūkijos nacionalinio parko, Merkinės lankytojų centro atidarymas

1996 m.
Pradeda veikti Dzūkijos nacionalinio parko etnografinis muziejus Marcinkonyse

1997 balandžio mėn.
Dzūkijos nacionalinio parko, Marcinkonių lankytojų centro atidarymas

Skaičiai ir faktai:
• didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje – plotas 55920 ha;
• parkas plyti 4 savivaldybių teritorijoje;
• miškai užima apie 47283 ha, vyrauja pušynai, net 90,7 % miškų;
• 3 rezervatai ir 28 draustiniai – 8 kraštovaizdžio, 16 gamtinių ir 4 kultūriniai;
• 79 kaimai ir Merkinės miestelis, juose gyvena apie 4300 žmonių;
• aukščiausia vieta – Dalgiakalnis, 168,2 m virš jūros lygio;
• žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis, 66 m virš jūros lygio;
• 30 upių ir upelių – nuo mažiausių vandens gyslų iki Nemuno;
• 48 ežerai, kurių bendras plotas 232 ha;
• daugiau kaip 650 rūšių aukštesniųjų augalų, 771 rūšis kepurėtųjų grybų, 258 rūšių kerpių;
• 54 rūšys žinduolių, ne mažiau kaip 198 rūšys paukščių, 7 rūšys roplių, 9 rūšys varliagyvių, 38 rūšys žuvų, 760 rūšių drugių;
• 250 Lietuvos raudonosios knygos rūšių – 87 augalų, 39 grybų ir kerpių; 44 bestuburių, 4 žuvų, 5 varliagyvių ir roplių, 57 paukščių ir 15 žinduolių;
15
• parko miškai – Naturaў2000 teritorija paukščių apsaugai, 8 Naturaў2000 teritorijos buveinėms ir rūšims išsaugoti, 8 saugomos augalų bendrijos, 25 tipų europinės svarbos buveinės;
• 18 gamtos paminklų ir 27 gamtos paveldo objektai – drevėtos pušys, senosios bitininkystės reliktai, Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos, kalvagūbriai, daubos ir ežerai;
• 54 valstybinės ir daugiau kaip 80 vietinės reikšmės kultūros paveldo objektų;
• Merkinės piliakalnis – XI-XVII a.
• Merkinės Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia – XVII a. architektūros paminklas; joje 11 dailės paminklų;
• Liškiavos piliakalnis – III a.p.m.e. – IX m.e.a., XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje pradėtos, bet nepabaigtos statyti pilies griuvėsiai;
• Liškiavos Švč. Trejybės vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia ir buvęs domininkonų vienuolynas, statyti 1704-1720 m., varpinė ir koplytstulpis yra architektūros paminklai. Bažnyčioje 11 dailės paminklų, tarp kurių XVII a. paveikslas ir XVIII a. freskos. Septyni rokoko stiliaus Švč. Trejybės altoriai, papuošti išraiškingomis skulptūromis, yra vieni vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje;
• Marcinkonių Simono ir Judo Tado bažnyčia pastatyta apie 1880 m. XX a. pradžioje ji aptverta akmenine tvora, kurioje įmūryta 14 Kristaus kančios kelio stočių. Šventoriuje ir bažnyčioje yra 10 dailės paminklų;
• Zervynos, Musteika, Dubininkas, Lynežeris – architektūros paminklai;
• 5 muziejai: etnografijos, kraštotyros, laisvės kovų ir genocido, Vinco Krėvės- Mickevičiaus, T. Ivanausko zoologijos muziejaus filialas;
• Svečių namai “Ėglis” su 25 nakvynės vietomis, 4 konferencijų salėmis, 7 kaimo turizmo sodybos, 4 pažintiniai takai.

Mokyklos pavadinimas
x klasės mokinio -ės
Vardas Pavardė

Dzūkijos nacionalinis parkas

Referatas

Darbo vadovė
Vardas Pavardė

Miesto pavadinimas
Data

2
Turinys

1. Turinys 2
2. Įvadas 3
3. Reljefas 3
4. Klimatas 3
5. Saugomi objiektai, gamtinės vertibės 4
6. Upės 5
7. Ežerai 5
8. Augalija 6
9. Pelkės 6
10. Istorija 6
11. Žalvario amžius 7
12. Geležies amžius 7
13. Žmonės 7
14. Verslai 8
15. Priedai ,,Istorinės datos” ir ,,Sakičiai ir faktai” 9

Leave a Comment