Ašaros pro juoką Balio Sruogos ,,Dievų miške“
Skausminga Lietuvos istorija, kurioje gausu vergijos, baudžiavos ir tremčių, lėmė, kad nemenką dalį lietuvių literatūros sudaro kūriniai apie skaudžią patirtį, apie tremtyje praleistas dienas, patirtą nepriteklių, kančias ir kankinimus. Ne vienas toks kūrinys graudina iki širdies gelmių. Bet nei vienas iš jų nėra toks įstabus ir nenusakomas, kaip Balio Sruogos ,,Dievų miškas“ pasakojantis apie gyvenimą Štuthofo koncentracijos lageryje.Kodėl šis kūrinys yra nenusakomas? Visų pirmą, neįmanoma tiksliai įvardinti šio kūrinio žanro: tai ne autobiografija, nors apraše įvardinta kaip atsiminimai, nes apie pačio Balio Sruogos išgyvenimus pasakojimų mažai ir jie nėra pagrindiniai; tai ne mokslinis istorinis veikalas, nors struktūra ir kai kuriomis detalėmis jį primena (pvz. pavardžių rašybos patikslinimas). Čia galima rasti visko po truputį: istorijos, filosofijos, psichologijos…ir humoras – viskas čia rado savo vietą. Ir viskam suteikta prasmė, kurią iš karto sunku įžvelgti…Antra, stebina ,,Dievų miško“ struktūra. Pirmiausiai išdėstoma koncentracijos lagerio atsiradimo istorija ir to meto politinė padėtis. Po to, Balys Sruoga pasakoja apie savo kelionė į lagerį. Regis įprasta autobiografiniam romanui. Bet nuo atvykimo į Dievų mišką viskas susimaišo: Tolesniame pasakojime atrodo, kad svarbiausia yra išsamūs lagerio pareigūnų psichologiniai paveikslai, lagerio įstaigų aprašymai ir raštiškas kalinių suskirstymas pagal nusikaltimus. Ir svarbiausias šio kūrinio akcentas, girdimas beveik kiekviename sakinyje yra sarkazmas ir ironija. Atrodo, kad autorius šaiposi iš kiekvieno pareigūno, iš kiekvieno skausmo ir ligos, iš kiekvieno kankinimo būdo, iš kiekvieno nutikimo. Sruoga sugeba sarkastiškai pasijuokti iš pasipūtėlių, girtuoklių bet žiaurių SS viršininkų, iš betvarkės lagerio įstaigose, kuri leidžia masišką plėšikavimą ir nusikaltimus. Šituos juokus dar lengva suprasti. Bet rašytojas juokiasi ir iš ligoninėse vykstančių žmogžudysčių, iš numirėlių nešimo krematoriumo link, iš utėlių ,,miegamajame“, iš žaizdų ir choleros ar šiltinės epidemijos. Netgi susidaro iliuzija, kad jis juokiasi iš savų mirties ar žydžių naikinimo…
Ironiški mažybiniai žodeliai apibūdinantys skausmą, išsekimą ligą – ,,trupučiuką“, juokingi epitetai (pvz. barakinė kultūra – apibūdinti to meto Vokietijai), paradoksalūs, beveik anekdotiniai nutikimai (pvz. lenkai gelbėja nuo lenkų, kalėjiminė meilė, neaiški laiškų cenzūra) – atrodo turėtume juoktis skaitydami šį kūrinį. Bet pro visą šitą sarkazmą prasiveržia nevilties ir bejėgiškumo rauda. Būna juokas pro ašaras, o čia ašaros pro juoką. Tik pasakojant apie pirmą naujokų susidūrimą su klipatų ,dar vaikščiojančių ,,numirėlių“ komanda, galima pajusti tikrąjį Balio Sruogos patirtą siaubą: čia jis neprisidengia ironijos kauke ir tiesiai pasako, kad koncentracijos lageriuose išniekino ne tik gyvą žmogų, bet ir mirtį. Tik čia jis atvirai šaukiasi Viešpaties pagalbos.Iškyla klausimas, kodėl rašytojas, pasirinko tokį stilių. Niekas tiksliai dabar į šį klausimą neatsakys. Gal taip atsiminimai tapo mažiau skausmingi. Gal nenorėjo sukelti gailesčio ir būti objektyvesnis. Bet mano nuomone, būtent tas juokas ir padėjo ištverti Baliui Sruogai visus Dievų miško baisumus. Juk neveltui sugebėjimas juoktis skiria mus, žmones, nuo gyvūnų. O vis dar sugebėti juoktis ir išlikti žmogumi – svarbiausias dalykas norint išlikti nežmoniškomis sąlygomis.