arkliavagio dukte

Kaimas ir jo žmonės A.Vienuolio apsakyme “Arkliavagio duktė”

A.Vienuolis rašė nuoširdžiai ir paprastai. Jo kūryboje nesutiksime modernistinių krypčių atgarsių. Rašytojas mums liko liaudiškas ir savitas. Pats buvo kilęs iš kaimo, todėl gerai suprato kaimo žmonių gyvenimą. Visus savo atsiminimus surinko į knygą “Iš mano atsiminimų”. “Arkliavagio duktė” -viena tos knygos dalelė.
A.Vienuolis apsakyme pavaizdavo 20a. pradžios Lietuvos kaimą, nepaliestą miesto civilizacijos, tamsų, turintį savus įstatymus. Kaimas to meto žmogui buvo svarbus dalykas, nes būtent jame prabėgdavo visas žmogaus gyvenimas, džiaugsmai ir kančios. Rašytojas apprašo savo gimtinę Užuožerius.
Per ištisas dienas kaimiečiai dirba žemės ūkio darbus. Trumpomis žiemos dienomis darbo būdavo nedaug. “.iki pietų vyrai eidavo klojimo šiečkos pjauti, kratinio kratyti, moterys triūsdavo gryčioje”. Po pietų vyrai apsiliuobdavo, o moterys pamelždavo karves. Vakarais moterys verpdavo, plėšydamos paukščių plunksnas, vyrai sukdavo pančius, virves vydavo. Tiesa, naktį apeidavo tvartus ir patikrindavo, ar kur vagies nebūta. Laisvalaikiu vieni pas kitus nueidavo. Miegodavo ilgai, nes daug darbų neturėjo. Kas sekmadienį daugelis kaimo gyventojų važiuodavo į bažnyčią. Žmonės būdavo labai religingi. Taaip rašytojas atsimena savo motiną: “Atsikėlusi ji tuojau nedegdavo balanos, o, apsigaubusi kailinėliais, klaupdavosi prie užšalusio lango ant suolo ir, baisiai žiovaudama ir čežėdama rožančium ir brotsvomis, kalbėdavo savo rytmetinius poterius.” Vienuolis nešneka apie tai, ar visi tikrai tikėjo į dievą, ar

r tik atbarbendavo maldas, galvodami, jog tai reikalinga. Tačiau buvo ir nenaudėlių.
Žmonių tarpusavio santykiai buvo labai draugiški. Vieni kitiems padėdavo įvairiuose darbuose. Bet vagių, girtuoklių kaimynai neapkęsdavo.
A.Vienuolio kaimas pilnas prietarų, beraštiškumo. Žmonės neturtingi, tačiau yra turinčių pinigų. Keliasi jie tada, kai užgieda gaidžiai. Jie tiki įvairiais kerais, manydami, jog čigonas gali apkerėti mažą vaiką. Kaimas turi savus įstatymus, kurių privalo laikytis visi gyventojai. Tos nuostatos yra labai paprastos ir primityvios, bet jų nesilaikančius kaimas gali bausti, nusižengusiuosius išmesti iš savo “obščestvos”. Panašiai atsitinka Pečiūrai.
Kaimo žmonės bjaurisi Pečiūra. Jis-girtuoklis ir vagis. Jo išorinis ir vidinis paveikslas apsakyme keičiasi. “Iš pradžių Pečiūra rėkė nesavu balsu, vis prašė dovanoti, šaukė pasigailėjimo, dievažijosi daugiau nebevogsiąs, bet vyrai jo nepaisė ir mušė tol, kol vagies nuugara pasruvo krauju, o jis pats nebeteko sąmonės.” Panaudodamas realistines detales, Vienuolis sukuria mušamo Pečiūros paveikslą. Vėliau rašytojas parodo Pečiūrą, vedamą į katorgą. A.Vienuolis kuria tipiškus personažus. Toks yra ir Pečiūra. Iš vienos pusės galima sakyti, jog jis neigiamas personažas. Jis yra vagis, melagis, žiaurus ir klastingas. Tačiau ir didžiausio nusikaltėlio viduje kažkada pasirodo teigiamos savybės. Psichologinės detalės padeda rašytojui atskleisti dvasinę būseną, kada žmogus ilgam laikui išsiskiria su savo vaikais. Jis pabučiavo mūkelę, bučiuoja žemę. Staiga jis “pradėjo bučiuoti savo du
ukrelę į galvutę, veidelius, petelius ir vis baubti, negalėdamas nė žodžio ištarti”. Pečiūra yra nusiminęs, nelaimingas, tačiau užjaučiamas viso kaimo žmonių. Jis myli savo vaikus, užjaučiantis ir gailestingas.
Pečiūros žmonos paveikslas nėra ryškus. Mes tik žinome, kad ji sunkiai dirba ir vos gali išlaikyti šeimą. Ji labai jautri, greitai pravirksta pamačiusi vyrą, vedamą į katorgą. Žmona rūpinasi savo vyru (ir kartu čigonu). Duoda jiems užvalgyti. Apsakymo gale rūpestis ir meilĖ dingsta.
Labai aiškus Pečiūros dukters Onutės paveikslas. Apsakymo pradžioje ji niekuo nesiskiria nuo kitų kaimo vaikų, bet vėliau Onutė tarnauja Peterburge. Štai kaip pasakotojas apibūdina ją: “Ji buvo pasirėdžiusi balta miestietiška suknele, žinoma, pamaniau aš, kad caraitės suknele, ir tokiais pat baltais batukais”. Pasakotojui akyse stovi jos kurpaičių sagutės, žiedelis, sodas kvepia jos kvepalais. Onutė kalba lietuviškai, bet įterpia ir vieną kitą rusišką žodį. Ji myli savo tėvą, prašo priimti jį atgal į kaimo bendruomenę. Onutė rūpestinga savo broliams, seseriai ir motinai, darbšti. Su pasakotoju draugiška ir nuoširdi.
Apsakyme galime pastebėti rašytojo tėvo paveikslą. Ulijonas – vienas turtingesnių ūkininkų, nes turi kelis samdinius. Išorinis tėvo paveikslas nėra nupieštas. Tačiau dialogai truputį atskleidžia jo charakterį. Jis – draugiškas žmogus, visokiais būdais bandantis padėti kaimynams vytis arkliavagį. Ulijonas visuomet išklauso savo žmonos.
Apie A.Vienuolio motinos išorę nieko negalima sužinoti. Ji labai di
ievobaiminga ir jautri moteris, rūpestinga šeimininkė. Tačiau nenori, kad jos šeima aktyviai kaltintų Pečiūrą. Ji bijo, norėdama išvengti Pečiūros keršto.
Pats pasakotojas, būsimas rašytojas, apsakyme parodo savo vidinį pasaulį. Jis jautrus ir bandantis paguosti Onutę. Jis draugiškas. Pranokui vaikas meluoja, tačiau tai daro kilniais tikslais, norėdamas padėti Onutei. Negalima pamiršti, jog širdyje vaikas – romantikas ir svajotojas, nuolat prisimenantis Onutę sode.
Pakšys, Blažys ir Juozulis yra geri ūkininkai. Jų paveikslai labai nežymūs. Savo viduje jie negailestingi ir pikti. Tačiau Pečiūra yra teisingai baudžiamas, nes pats užsitarnauja bausmę. Bausdami Pečiūrą, jie nejunta saiko.
Apsakyme “Arkliavagio duktė” rašytojas realistiškai aprašė 20a. pradžios Lietuvos kaimą ir jo žmones.

Leave a Comment