Idealios šeimos modelis apsakyme “Sutkai”

Idealios šeimos modelis apsakyme “Sutkai”

Nesunku suvokti: kiekvienas mūsų esame asmenybė, atskiras jausmų ir minčių “kamuolys”. Mes gyvename sau ir kitiems, tik dažnai pamirštame, kad nuo mūsų priklauso ir kitų, aplinkinių žmonių, gyvenimas. Beje, ir mūsų šeimos narių laimė…Žemaitės apsakymo “Sutkai” pradžioje pristatomi du jauni ir nepatyrę “žmogeliai”. Tai Magdelė ir Juozapas, tarp kurių įsiliepsnojusi jaunatviška meilė. Tai nebuvo atsitiktinis įsimylėjimas, tai buvo tikroji meilė, kuri yra daugelio nuostabių dalykų gimimo priežastis. Juozapo ir Magdelės jausmai yra labai stiprūs, įsišakniję. Atrodo, jog šios dvi esybės gimę viena kitai, susietos jau neišardomais saitais visam gyvenimui.Remarkas yra pasakęs : “Žmogaus gyvenimas per ilgas meilei. Tiesiog per ilgas.” Ir aš manau, jog bėgant laikui, meilė tarp dviejų žmonių iš dalies virsta į didelę draugystę, pagarbą, atsakomybę. Taip atsitiko ir su Magdelės bei Juozapo jausmais.Magdelė ir Juozapas sukuria šeimą, mano manymu, labai laimingą. Aš kartais savęs klausiu: kur slepiasi šeimyninės laimės paslaptis, kas ją nulemia? Greičiausiai patys žmonės. Žmonės ir jų taurieji jausmai…Žemaitės apsakymo “Sutkai” veikėjai ( Juozapo tėvai, Magdelė ir Juozapas, jų vaikai) puikiai suvokė, ką reiškia žmogui tikra meilė, grožis, užuojauta, artimo šiluma. Sutkų šeima gerbė tauriuosius jausmus, niekuomet nesišvaistė jais. Rodos, meilė artimui įaugus šiems žmonėms į kraują nuo gimimo dienos.Laimė Sutkų šeimoje sukurta visų jos narių pastangomis. Net keista, koks pasitikėjimas įsiviešpatavęs tarp šių žmonių. Meilė, pasitikėjimas, atsakomybė sudaro tvirtus pamatus šiai šeimai.Skaitant apsakymą “Sutkai”, negalima nesistebėti Juozapo kantrybės ištekliais. Nudvėsus karvelei, Juozapą užklumpa didelis rūpestis ir širdgėla, bet jis nežiūri savęs, pirmiausia puola guosti savo mylimą žmonelę, o kaltę lyg ir sau nori prisiimti: “Nusimalšyk… negaliu niekur tvertis, kad tu verki! Bene čia mano kaltė?”

Žemaitė nuostabiai pavaizdavo, kaip žmona ir vyras dalijasi skausmu, guodžia vienas kitą. Mane nustebino ir tai, kad šeimoje niekur nematyti pykčio, niekad negirdėti barnių. Šie žmonės kenčia, bet visą savo dėmesį nukreipia ne į savo kančias, bet į kito, niekad nesistengia ką nors apkaltinti. Beje, tėvužį kartą buvo apkrikę abejonės, kai jis negalėjo apsispręsti, ar atiduoti savo 15 rublių naujai karvelei pirkti. Juk tai jo laidutuvėms buvo skirti pinigai. Tačiau ilgai abejoti neteko…Kiekvienas asmuo Sutkų šeimoje gerbiamas, nežiūrint jų asmeninių, gal kiek ir keistų įpročių. Santykiai tarp tėvų, vaikų ir anūkų yra labai draugiški, o tai taip nebūdinga mūsų šeimose. Kad trys kartos randa bendrą kalbą, tai irgi jau šioks toks stebuklas.Ir vis dėlto: ar sunku būti geram, ar labai sudėtinga prisitaikyti prie kito žmogaus, įstengti jį suprasti, pateisinti jo klaidas? Deja, žmogus yra silpnas sutvėrimas iš prigimties, jis gali suprasti kitą, bet pateisina dažniausiai tik save.Sutkų šeima – tai didelis pavyzdys mums visiems. Kai kam gali atrodyti, kad tokia šeima negali egzistuoti realiame pasaulyje, bet Žemaitė tuo tikėjo. Ji tikėjo tuo visai nekreipdama dėmesio į visą pasaulio purvą, į manotonišką kasdienybę, į akis badančią tikrovę, netgi į savo pačios nelabai nusisekusį vedybinį gyvenimą…Perskaičius šį Žematės apsakymą, aš susimąsčiau: ar patys Sutkai galėjo įvertinti savo laimę? Vieną akimirką manau, kad ne visai. Juk jų šeimoje nebuvo jokių barnių, melo, patyčių, Sutkai juk negalėjo įsivaizduoti, ką reiškia užgimęs pyktis, neapykanta šeimoje. Jiems nelabai buvo ką lyginti. Bet po to aš pagalvojau, kad jie juk ne akli buvo, juk matė ir kitas šeimas, jų vargus, problemas.Įdomu, ar daugelis mūsų sugebėtų taip nuoširdžiai tikėti žmonėmis kaip Sutkai, kruvinai uždirbtą kapeikėlę atiduoti kitam, juk “nėra didesnio džiaugsmo, kaip sugebėti reikale ar ką gera žmogui padaryti.” Vis dėlto Sutkai – tai išskirtinė šeima, tokių, man rodos, šioje planetoje vienetai. Kodėl taip yra, aš svarstyti nesiruošiu, nes tai atskira problema, bet sugebėti įveikti save, stengtis nenuleisti rankų ir bandyti kurti taurius, gražius jausmus yra kiekvieno pareiga.
“Sutkus” Žemaitė parašė žmonėms kaip didelę pamoką. Išmokti ar neišmokti ją yra kiekvieno mūsų reikalas, tačiau tokių dalykų ant pečių nešioti nereikia…