Čepkelių rezervatas

ČEPKELIŲ VALSTYBINIS REZERVATAS

Čepkelių rezervatas yra Varėnos rajono (Alytaus apskritis) pietiniame pakraštyje, palei pat Lietuvos­Baltarusijos valstybinę sieną. Apie 3 km į ŠV nuo rezervato ribos yra Marcinkonių gyvenvietė, kurioje įsikūrusi rezervato administracija. 1951 m. Čepkelių raistas paskelbtas medžioklės draustiniu, 1960 m. ­ botaniniu­zoologiniu draustiniu. Čepkelių valstybinis rezervatas įsteigtas 1975 m. rugsėjo 25 d. Tuometinis rezervatas užėmė 8 469 ha. 1992 m. prijungus dalį apsauginės zonos, jo plotas išaugo iki 10 752 ha. Šiuo metu rezervatas plyti 11 197 ha plote. Tarptautiniu mastu šis rezervatas yra įtrauktas į Ramsaro (tarptautinės svarbos pelkės ir seklūs vandenys) ir paukščiams svarbių teritorijų (PST) sąrašą. Visa rezervato teritorija yra valstybės nuosavybė. Ji prižiūrima rezervato administracijos, kuri yra pavaldi Aplinkos ministerijai. Žemė naudojama tik gamtos apsaugos bei mokslinių tyrimų tikslais. Bet kokia kita žmonių veikla draudžiama (taip pat ir lankymasis). Vienintelės išimtys: aplinkinių kaimų gyventojams leidžiama rinkti spanguoles rezervato administracijos nustatytais terminais; lankytojams organizuojamos ekskursijos į apžvalgos bokštą, lydint administracijos atstovui. Rezervato pagrindą sudarantis Čepkelių raistas – didžiausia Lietuvos pelkė. Be to, Čepkelių rezervatas pasižymi didele saugomų gyvūnų (ypač paukščių) ir augalų rūšių gausa. Fizinė-geografinė padėtis. Čepkelių raistas plyti pietrytiniame Dainavos smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių plokščioje takoskyroje, 129-134 m aukštyje virš jūros lygio. Raistą supa skirtingi lygumos elementai. Vakaruose – žemyninių kopų masyvas, šiaurėje – neperpustyta smėlėta lygumos dalis, kuri tik 2-3 m aukštesnė už raisto guolio lygumą, rytuose – to paties lygio kaip ir raistas Katros upės salpa. Tik pietuose Čepkelių raisto riba sąlyginė. Čia jis pamažu pereina į Pustelnikės pelkę bei kitus pelkėtus smėlėtosios lygumos plotus, kurie netoli Musteikos kaimo irgi remiasi į kopų ruožą. Į rytus nuo Katros upės (jau Baltarusijos teritorijoje) raisto guolio 130 m abs. aukščio lyguma atsiremia į Lydos plynaukštę, kurios pakraščiai pakyla iki 140-150 m virš jūros lygio.

Vakaruose ir šiaurėje rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionalinio parko bei Varėnos urėdijos miškais – žymiąja Dainavos giria, pietryčiuose raistą riboja, o kartu ir rezervato bei valstybinę sieną nužymi Katros upė. Geologinė struktūra ir paleogeografinės raidos bruožai. Katra ties Čepkelių raistu teka virš Mozūrijos­Baltarusijos anteklizės – Rytų Europos kontinentinės platformos kristalinio pamato teigiamo išlinkimo. Kaip tik šioje vietoje arčiausiai paviršiaus Lietuvoje randamas kristalinis pamatas. Jis čia yra vos 230 m gylyje. Upės vaga maždaug sutampa su anteklizės keteros pakraščiu, nuo kurio vakarų kryptimi anteklizės šlaitas leidžiasi staigiai. Anteklizės pamate aptikti lūžiai dalija pamatą į blokus. Lūžiai atsispindi kreidos ir net kvartero sluoksniuose ir dažnai lemia upių slėnių išdėstymą bei ežerų krantų kontūrus. Po maždaug 110-130 m storio kvartero darinių danga slūgso kreidos sistemos nuosėdinės uolienos. Beveik visą kvartero storymę sudaro ledyninės Pleistoceno nuogulos. Pleistoceno darinių dangą sudaro trys moreninio priemolio ir trys smėlingų limnoglacialinių sąnašų horizontai, dėsningai keičiantys vienas kitą ir tokiu būdu atspindintys Kvartero ledynmečių ir tarpledynmečių kaitą. Viršutinį Pleistoceno ledyninės dangos horizontą sudaro apie 20–25 m storio limnoglacialinės kilmės smulkaus smėlio su aleurito intarpais sluoksnis, dengiantis ploną paskutinio apledėjimo dugninę moreną. Pačiame paviršiuje slūgso Čepkelių raistą sudarančios ežerinės ir pelkinės nuogulos, kurių storis aukštapelkės gūbryje siekia iki 6,5 m. Maždaug prieš 100 tūkst. metų, baigiantis priešpaskutiniam Pleistoceno apledėjimui (Lietuvoje vadinamo Medininkų vardu), šiaurės kryptimi atsitraukiantis ledynas susiformavo dugninės morenos Lydos plynaukštę. Prieš 19­22 tūkst. metų tarp jos ir tirpstančio paskutiniojo Pleistoceno apledėjimo (Lietuvoje vadinamo Nemuno vardu) ledyno susidarė pratakios prieledyninės marios, kurios apsėmė net senovinių upių išvagotus plynaukštės šlaitus. Nemuno apledėjimo metu Lydos plynaukštė buvo arktinė dykuma, kurioje dėl šalčio ir vėjo poveikio susiformavo smėliški paviršiniai sluoksniai. Susidariusį smulkiagrūdį smėlį upės sunešė į prieledynines marias. Kitoje marių pusėje kaupėsi jau iš ledyno pakraštinės morenos išplautas smėlis. Taip susidarė smėlėtoji Dainavos lyguma. Čepkelių apylinkėse smulkaus smėlio su aleurito intarpais sluoksnis siekia iki 20­25 m storio, jis dengia ploną Nemuno apledėjimo dugninę moreną. Raisto vietoje, matyt, buvo marių vidurinė dalis, todėl čia nešmenų susikaupė mažiausiai. Marioms išdžiūvus, plytėjo kelių lygių lyguma. Žemiausiose vietose liko telkšoti ežerėliai. Vėlyvojo ledynmečio pabaigoje aplinkos sąlygos pakito. Smarkiai atšilus klimatui Alerode (prieš 11 tūkst. metų), pradėjo tirpti smėliu apneštas ledas, susidarė termokarstinių įdubų, kurios vėliau prisipildė vandens. Tokiu būdu susidarė kai kurie Čepkelių raisto pirminiai ežerai. Dabartinį Dainavos smėlėtosios lygumos reljefą kūrė ir vėjas, kuris daugelį kartų perpustė smulkiagrūdį smėlį. Borealyje (prieš 9 tūkst. metų) stiprūs sausi vėjai supustė dabartines žemynines kopas. Dabartinio raisto vakarinėje dalyje susidariusios kopos iš dalies atitvėrė žemesniąją lygumos dalį, dėl to čia pakilo gruntinio vandens lygis ir prasidėjo intensyvus pelkėjimas. Raisto teritorijoje aptikti ankstyvosios pelkėdaros požymiai rodo, kad šis procesas prasidėjo jau pirmųjų ežerų pakrantėse maždaug prieš 17 tūkstančių metų. Tačiau ilgą laiką pelkėdara buvo labai lėta, o sausmečiais visiškai nutrūkdavo. Pelkių labai padaugėjo šiltame ir drėgname Atlantyje (prieš 3­6 tūkst. metų). Šiaurinėje ir rytinėje rezervato dalyje susidarė nemaži aukštapelkių masyvai, o pietinė ir pietvakarinė dalys apaugo miškais, tarp kurių buvo įsiterpusių nedidelių žemapelkių. Prieš 2,5 tūkst. metų nusistovėjo klimatas, panašus į dabartinį. Pelkėdara suaktyvėjo, storėjo kiminų sluoksnis, kaupėsi rūgštus vanduo. Rytinėje rezervato dalyje intensyviai formavosi antriniai ežerai. Pietinėje ir pietvakarinėje rezervato dalyje, kur vyravo nelygus reljefas, į jo įdubas sutekėdavo daug mineralizuoto vandens nuo miškingų pakilumų, todėl čia vyravo žemapelkėms būdingos augalų bendrijos. Tačiau, kylant aukštapelkės kuprai, nuo jos vis daugiau rūgštaus vandens sruvo į pietinę dabartinio rezervato dalį. Kartu su rūgščiu vandeniu čia kėlėsi gyventi aukštapelkės augalai, formavosi mišrios tarpinių pelkių augalų bendrijos. Per paskutinį tūkstantmetį pelkinis sluoksnis rytinėje raisto aukštapelkės dalyje pastorėjo iki 5­6 m, vakarinėje ­ iki 4­5 m. Didžiąją jo dalį (apie 3­4 m) sudaro mažai susiskaidžiusios aukštapelkinės kimininės durpės, kurios dengia plonus susiskaidžiusių žemapelkinių durpių ir ežerinių sapropelių sluoksnius. Hidrologija. Čepkelių raistą, kaip ir visas tipiškas aukštapelkes, maitina kritulių vanduo. Pagrindinis vandens balanso netekties komponentas yra išgaravimas. Per daugelį metų jis kinta mažiau negu kiti du vandens balanso komponentai ­ krituliai ir nuotėkis. Išgaravimo dydis priklauso nuo biogeocenozės tipo bei metų laiko. Per tris vasaros mėnesius daugiausia drėgmės išgaruoja gailiniame pušyne. Gegužės ir rugsėjo mėnesiais garavimo intensyvumas sumažėja 2­3 kartus, kitu laiku vandens išgaruoja labai nedaug. Čepkelių pelkė yra santykinai sausa aukštapelkė. Tai lemia, iš vienos pusės, nedidelis metinis kritulių kiekis, iš kitos ­ geros vandens nutekėjimo sąlygos ir intensyvus garavimas. Todėl tik ypač lietingais metais gruntinio vandens lygis vasarą išlieka pakankamai aukštas. Čepkelių raistas yra Nemuno baseine, plokščioje Katros (dešinysis Nemuno intakas), Ūlos ir Grūdos (kairieji Merkio intakai) takoskyroje. Raisto pakraščius drenuoja šių upių aukštupiai. Pietinės rezervato dalies pelkių vandenys maitina Katros upę (čia įtakos turi ir iškastas kanalas). Katros slėnis pelkėtas, upės krantai neryškūs, vaga nevienodo pločio ir labai vingiuota. Pietvakarinėje rezervato dalyje vandens perteklius nuteka Musteikos upeliu (Grūdos dešinysis intakas), o šiaurrytinėje dalyje Peklos upeliu į Ūlą. Tokiu būdu šis pelkių kompleksas stipriai įtakoja daug platesnio regiono hidrologinį balansą. Pelkėje gausu užankančių ežerų ir visai mažyčių ežerėlių, iš viso jų yra 21. Iš jų 10 ­ pirminiai, atsiradę dar iki prasidedant pelkėdarai. Iki dabar išliko tik nedaug pirminių ežerų, kiti užaugo. Tyvuliuoja tik gilesnieji, kurie sugebėjo “išgyventi” intensyvaus užaugimo (senatvės) stadiją. Mat vėliau jie gerokai padidėjo ir pagilėjo. Dabar didžiausio jų ­ Ešerinio ­ plotas yra 14,5 ha ir gylis 4,7 m. Kiti didesni ežerai – Žaliasis (6,6 ha), Ešerinukas (5,6 ha), Ančių (3,8 ha). Antriniai ežerai susidarė daug vėliau, vykstant pelkėdarai. Priešingai pirminiams, antriniai ežerai telkiasi ne pelkės guolio dugno įdubose, o aukščiausiose jo vietose. Šie ežerėliai seklūs (iki 1,5 m gylio), dugne storas durpių sluoksnis. Visų aukštapelkės ežerų vanduo rūgštus. XIX-XX a. Čepkelių raiste įvyko keletas svarbių antropogeninės veiklos sukeltų pokyčių, kurie įtakojo raisto hidrologines ir hidrogeologines sąlygas, o tuo pačiu ir raisto ekosistemų raidą. 1841 m. pavasario potvyniui pralaužus Ūlos užtvanką, ši upė labai suaktyvino savo gilinamąją ir drenuojamąją veiklą. Netrukus ji perskrodė takoskyrą su Katra ir gerokai pailgino savo aukštupį ­ pasigrobė Katros atkarpą, jos aukštupį, Pelesą bei keletą mažesnių upelių. Dėl šio įsigraužimo pažemėjo gruntinio vandens lygis ir labai nuseko keli ežerai, taip pat pasausėjo rytinis Čepkelių pakraštys. Tiesa, kai kurie mokslininkai spėja, kad Ūla yra ne tiek tiesioginė kaltininkė, kiek liudininkė pastaraisiais šimtmečiais suintensyvėjusio tektoninio Ūlos aukštupio kilimo. Dėl to, o galbūt ir dėl natūralių pelkės vystymosi procesų, Čepkeliuose sunkiai pereinamų vietų plotas sumažėjo 10%, mišku apaugo apie 2 tūkst. ha. XX a. pradžioje pietrytinėje pelkės dalyje buvo iškastas kanalas, sujungęs kelis ežerus su Katra. Dėl to vandens lygis šiuose ežeruose nukrito 30 cm, apdžiūvo nemaži aukštapelkių ir pakatrio žemapelkių plotai, padažnėjo gaisrų. Dėl gaisrų gerokai pakito šios raisto dalies augalija. Vakarinės rezervato dalies hidrologinį režimą galėjo paveikti ir Grūdos vandens lygio kaitaliojimasis. Klimatas. Vietovės klimatas, kaip ir visoje Lietuvos respublikoje, yra vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį, tačiau, lyginant su šalies vidurkiais, pasižymi didesniu kontinentalumu, t.y. didesniais sezoniniais temperatūros ir kritulių kiekio kontrastais. Pavasarį ir vasarą vidutinė mėnesinė oro temperatūra čia vidutiniškai 0,5-1,0oC aukštesnė negu vakariniuose ar šiauriniuose šalies rajonuose. Šilčiausio mėnesio (liepos) vidutinė temperatūra siekia +17,7°C. Žiemos čia palyginti nešaltos – šalčiausio (sausio) mėnesio vidutinė temperatūra sudaro –5,4°C. Pastovi sniego danga vidutiniškai išsilaiko 75-80 dienų, tačiau neretai pasitaiko žiemų su nepastovia sniego danga, kai ji laikosi trumpiau kaip mėnesį. Vidutinis kritulių kiekis (apie 682 mm) daugmaž atitinka šalies vidurkį, tačiau metų bėgyje pasiskirsto netolygiai. 71 proc. kritulių tenka šiltajam metų laikotarpiui, maksimumas liepos-rugpjūčio mėnesiais. Vidutiniškai per metus būna 169 dienos su krituliais. Rezervato teritorijoje vyrauja pietinių rumbų, ypač pietvakariniai vėjai, kurių vidutinis greitis 3-3,5 m/s (du kartus mažesnis nei pajūryje). Vegetacijos laikotarpis šalies mastu yra ilgas – trunka 188 dienas. Taip pat gana didelis agroklimatinis potencialas (aukštesnių kaip +10oC vidutinių paros temperatūrų suma) – apie 2300oC. Kita vertus, Dainavos lygumoje dėl vyraujančių šilumai laidžių smėlio dirvožemių anksčiausiai prasideda ir vėliausiai baigiasi šalnos. Kraštovaizdis ir dirvožemiai. Čepkelių raistas plyti Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos fiziniame-geografiniame rajone, itin silpnai drenuojamame stambiai pelkėtos smėlingos limnoglacialinės lygumos vietovaizdyje. Pagrindinę raisto dalį užima didžiausia Lietuvoje (5858 ha ploto) nežymiai išgaubta kimininė aukštapelkė. Nedideli šlapių eglynų, beržynų, juodalksnynų, viksvų ir nendrių sąžalynų plotai koncentruojasi pietinėje rezervato dalyje, Katros slėnyje bei Musteikos ištakose, kur sutinkamos ir žemapelkės bei tarpinio tipo pelkės. Pietryčiuose raistą riboja pelkėtas Katros upės slėnis, o iš kitų pusių pelkyną juosia sausų termofilinių pušynų plotai, pereinantys į Dainavos (Gudų) girią. Pelkyne vyrauja pelkiniai aukštutinio tipo dirvožemiai. Ir tik pakraščiuose sutinkami nedideli plotai pelkinių tarpinio tipo, durpinių jaurinių glėjinių, jaurinių glėjinių ir velėninių jaurinių glėjiškų dirvožemių. Aukštesnėse vietose ir smėlio kopose dominuoja jauriniai šilaininiai dirvožemiai. Apie 80 % Čepkelių raisto ploto užimanti aukštapelkė yra netaisyklingos pailgos formos, nutįsusi iš šiaurryčių į pietvakarius, tačiau jos ilgoji ašis (14 km) eina iš rytų į vakarus. Kranto linija (83 km) labai vingiuota, ypač šiauriniame ir rytiniame pakraščiuose. Čia sutinkami giliai į pelkę įsiterpę pusiasaliai. Tuo tarpu pietrytinis (palei Katrą) ir vakarinis (palei kopų masyvą) pakraščiai gana lygūs. Centrinėje pelkinio masyvo dalyje ir visame pietiniame jo pakraštyje gausu įvairaus didumo mineralinių “salų” – virš durpių klodo 1-2 m iškilusių kontinentinių kopų viršūnių. Pavienės ir grupėmis ovališkos grendos sutinkamos ir visame šiauriniame raisto pakraštyje. Priskaičiuota virš 80 tokių “salų” (grendų). Visos jos apaugusios mišku, vietomis nemačiusiu kirvio. Pelkės paviršius vos išgaubtas. Šiaurinis pelkės kraštas yra 131­132 m, o pietinis ­ 129­130 m aukštyje virš jūros lygio. Pelkės pakraštyje, vadinamojoje lago juostoje, paviršius nelabai pažemėjęs, primena lyguminę aikštelę. Kadangi Čepkeliai yra dar gan jauna pelkė ir neturi ryškaus kauburio bei klasikinio aukštapelkės mezoreljefo, jos lagas ryškus tik vakarinėje ir šiaurvakarinėje dalyse, kur pelkę juosia žemyninės kopos. 132 m NN izohipsė žymi pelkės kuprą. Aukščiausios vietos (133­134 m absoliutinio aukščio) yra ties pelkės dugno įdubomis, kur anksčiausiai prasidėjo pelkėjimas ir kur susikaupė storiausias durpių sluoksnis. Svarbiausi aukštapelkės augalai – ištisinį kilimą sudarančios kimininės samanos bei gausūs krūmokšniai (gailiai, viržiai ir ypač spanguolės). Didžioji aukštapelkės dalis apaugusi neaukštomis skurdžiomis pušaitėmis, tačiau keliose vietose atsiveria didelės plynės Eidami per Čepkelių pelkę iš vakarų į pietus, už Uogų salos atrasime jau tarpinio tipo pelkę. Ji įsiterpia tarp aukštapelkės ir žemapelkės. Tarpinio tipo pelkės, kurios Čepkeliuose užima nedidelius plotus, pasižymi vešlesne augalija. Iš medžių auga paprastoji pušis, plaukuotasis ir karpotasis beržai. Medžiai esti pavieniai, nesudaro medyno. Krūmų aukštas gan tankus. Jis susideda iš įvairių karklų ir neretai liekninio beržo. Krūmokšnių aukšte nuolat auga paprastoji spanguolė. Gausiai paplitę nendrės, viksvos, kiminai. Čepkelių pietinėje dalyje ir Katros slėnyje vyrauja žemapelkės. Jos užima apie 20 % raisto ploto. Dažniausiai Čepkelių žemapelkėse aptinkamos bendrijos – viksviniai­vilkdalginiai juodalksnynai, viksviniai beržynai ir įvairūs didžiaviksvynai. Neišbrendami viksvynai vyrauja Katros, Dzirvoniškės, Jezdelių, Imškų ir kitose pievose. Be šių, ankščiau šienautų, didžiaviksvynų pievų, Čepkeliuose, kur yra mineralinis dirvožemis arba plonas durpių sluoksnis, dar išlikę pievų. Tai pavasariais užliejami pelkės pakraščiai, smiltpievės ir sauspievės. Smiltpievių aptinkama apypelkio erozinių griovų ir kopų šlaituose, pušynų kirtavietėse. Sauspieves Čepkelių rezervate aptinkame kaimų prieigose, pamiškėse ir pakelėse. Čepkelių rezervato miškai įsikūrę salose ir apypelkyje. Juos sudaro pušynai, eglynai, beržynai ir plačialapiai miškai. Jie užima apie 15% viso rezervato ploto. Tai medynai, kurie auga mineraliniame dirvožemyje. Žemyninių kopų viršūnėse ir šlaituose vyrauja kerpšiliai. Tai brandūs pušynai, kurių paklotėje gausiausios kerpės. Salose, kopų šiauriniuose šlaituose, lygumose ir daubose vyrauja pušynai su žaliųjų samanų danga ir krūmokšniais: viržiais, mėlynėmis, bruknėmis. Priklausomai nuo dirvožemio humusingumo jų pomiškį sudaro eglės arba ąžuolai. Eglynai vyrauja pietinėje rezervato dalyje: salose ir apypelkyje. Tikrų eglynų Čepkeliuose beveik nėra, nes čia eglės priklausomai nuo dirvožemio derlingumo ir vandens režimo auga kartu su pušimis, ąžuolais arba juodalksniais. Beržynai Čepkeliuose aptinkami pelkės pakraščiuose nedideliais plotais. Ąžuolų, Liepų, Uosyno ir kitose salose, kur humusingas dirvožemis, auga plačialapiai miškai. Medžių ardą čia sudaro ąžuolai, uosiai, liepos, tarp kurių įsiterpia pušys, eglės. Pomiškyje auga lazdynai, šermukšniai, ievos, ožekšniai. Žemėnauda. Pelkės užima apie 85% rezervato ploto, likusius 15% dengia daugiausia miškai, išsidėstę grendose ir apypelkyje. Nežymią rezervato teritorijos dalį užima pievos ir vandens telkiniai. Pietinėje Čepkelių dalyje, prie Katros upės yra vienintelė rezervato gyvenvietė – Katros kaimas, užimantis apie 10 ha. Į šį kaimą neseniai per raistą nutiestas naujas kelias.

Literatūra:Basalykas A. (1965). Lietuvos TSR fizinė geografija, II t.. VilniusBukantis A. (1994). Lietuvos klimatas. Vilnius.Čepkelių rezervatas (1984). LTSR valst. gamtos aps. komitetas, sudarė K. Balevičius. Vilnius.Lietuvos TSR atlasas, 1981, Maskva.Raudonikis L., Kurlavičius P. (2000). Paukščiams svarbios teritorijos Lietuvoje. Lietuvos ornitologų draugija, Ekologijos institutas, Vilnius.Švažas S., Drobelis E., Balčiūnas L., Raudonikis L. (2000). Svarbios Lietuvos pelkės ir seklūs vandenys. Ekologijos institutas, Vilnius.