Ar iš tiesų nuo mūsų priklauso tai, kokie mes esame?

512 0

Šių dienų visuomenėje gyvenantys žmonės yra tikrai skirtingi, saviti, bet vis dėlto kažkuo panašūs vieni į kitus. Dažniausiai mus skiria išvaizda, kalba, elgesys ar tam tikrų vertybių pripažinimas, jų laikymasis, tačiau šie dalykai gali padaryti įtaką ir žmonių supanašėjimui. Tikriausiai ne vienam žmogui kyla klausimas: „Ar iš tiesų nuo mūsų priklauso tai, kokie esame?“ Daugelis galėtų atsakyti taip, jog žmonių būdo bruožai, gyvenimo ypatybės, polinkiai priklauso tik nuo mūsų pačių elgsenos ypatumų, išvaizdos ar charakterio, nes mes patys ugdome save kaip assmenybes, tačiau kiti paprieštarautų ir galėtų teigti, jog visiems šiems dalykams, t. y. kokie mes esame, gali padaryti įtaką ir aplinka, kiti žmonės ar tam tikros aplinkybės, supančios mus kasdien. Todėl įdomu išsiaiškinti kaip yra iš tiesų.

Labai dažnai žmogus „suprojektuoja“ save ir nesvarbu kas benutiktų jis išliks toks, koks buvo ir anksčiau. Bandyti pakeisti žmogų gali daug kas, tačiau, jei jis yra tvirtai įsikibęs savo vertybių, lengvai nepasiduoda „laužiamas“ ir nori išlikti tokiu pat, vargu ar kam nors pavyktų pakeisti tookį žmogų. Kai kalbu apie asmenį, nuo kurio priklauso tai, koks jis yra, nepasiduodantį bandymams niveliuoti asmenybę, visuomet prisimenu B. Sruogos memuarų romaną „Dievų miškas“. Baliui Sruogai, moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkui, Antrojo pasaulinio karo metais teko iš

šeiti fašistinio lagerio „mokyklą“. 1943 m. kartu su kitais lietuvių intelektualais jis buvo suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje ir tapo visos nužmoginimo sistemos liudytoju. Mintis memuarų knygoje parodyti lagerio tikrovę Sruogai kilo kalint Štuthofe. Rizikuodamas gyvybe dėl kitų žmonių supratimo, gerovės lageryje domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio archyvuose. Ir „Dievų miške“ jis liudija sąmoningas pastangas gilintis, rinkti ir sisteminti lagerio tikrovės duomenis: „<.> iš raštinės – taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, – visa reikalingoji medžiaga.“ Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Romane pasakotojas parodomas kaip išsilavinęs žmogus, kenčiantis nuo nežmogiškos lagerio tvarkos. Stumdomas, mušamas ir keikiamas jis sugeba išlikti savimi. Jo – beteisio kalinio – akimis žvelgiama į lagerio kasdienybę. Pasakotojas, net ir tokioje šiurpinančioje situacijoje, sugeba paisyti žmogiškųjų vertybių indėlio saavyje ir dėl to padeda kitiems stovyklos kaliniams išgyventi, su kai kuriais iš jų – susidraugauja, stengiasi paklusti nužmogėjusių budelių įsakymams, kad galėtų išlikti gyvas ir toliau siektų savo tikslo – padėti kitiems bei tiksliai aprašyti lagerio gyventojus, tvarką. Ne visi žmonės taip lengvai pasiduoda kitų įtakai, aplinkybėms ir vis viena išlieka savimi. Todėl galima teigti, kad tik dėl žmogaus noro, sąžiningumo sau galima išlikti tokiu pat, kad ir kas atsitiktų ir laikytis vertybių, kurios visuomet buvo puoselėjamos ir saugomos.

Tačiau be tokių žm
monių, kurie sugeba išlikti nepasikeitę, yra ir tokių, kurie dėl bet kokios priežasties ar įtakos gali labai lengvai tapti ne savimi. Dažniausiai tokie žmonės būna labai silpni ir sunkiai priima iššūkius ar sunkumus. Dėl menkiausios priežasties gali išduoti turėtas vertybes, draugus ar artimuosius. Kalbėdamas apie lengvai pasiduodančius ir greitai pasikeičiančius žmones, visad prisimenu V. Krėvės dramą „Skirgaila“. Dramos pagrindinį veikėją Skirgailą matome tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei pakeisti, nei išvengti: Lietuva jau pakrikštyta, tačiau valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventieji ąžuolynai, kai dainius įkvėpdavo garsūs didvyrių žygiai. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą, tačiau širdyje gerbia pagoniškuosius dievus ir slapta pritaria Stardui. Skirgaila sakosi norįs panaikinti visa, kas yra pikta, o pats keršija, smurtauja – per prievartą veda Oną Duonutę bei gyvą palaidoja Kelerį. Pripažindamas tik savo teisumą, nepaisydamas bendražygių patarimų ir prašymų, o vadovaudamasis tik priešininkų pasiūlymais ir susidariusia padėtimi, Skirgaila dramos pabaigoje lieka pralaimėjęs ir kaip valdovas, ir kaip paprastas žmogus, kadangi tauta lieka nepatenkinta ir nusivylusi savo vadu, o Ona Duonutė galiausiai rauda dėl Kelerio mirties, bet ne dėl Skirgailos vidinės katastrofos. Tokios asmenybės kaip Skirgaila yra tragiškos, kadangi nesugeba suderinti valdovo pareigų su troškimu bū
ūti laimingam, mylimam. Todėl paaiškėja, jog žmogus pakeistas aplinkos, kitų žmonių, dažniausiai lieka nelaimingas ir paskui save palieka vien nelaimes, kančias ir nusivylimus.

Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad žmonės tikrai skirtingi tiek vidumi, tiek išore. Vieni iš jų – gali labai lengvai pasiduoti įtakai, pasikeisti, netgi nužmogėti, o kiti, nesvarbu kas, visuomet išliks tokie, kokie jie nori būti. Todėl galima teigti, jog tai, kokie mes esame, ne visuomet priklauso nuo mūsų, kadangi dažnas žmogus net negalvodamas gali imti ir pasikeisti, pablogėti, nepaisyti turimų vertybių, o kitas, net ir spaudžiamas prievartos, kvailos sistemos ar kito žmogaus visuomet išliks toks, koks nori būti ar yra įpratęs.

Join the Conversation