Zigmo Gėlės gyvenimo pradžia
Zigmantas Gaidamavičius gimė 1894 metais. Pagal Julijaus kalendorių (Lietuvoje veikė 1800 – 1915 metais), kuris dar vadinamas senuoju – balandžio 26 dieną. O pagal naująjį Grigaliaus – gegužės 8 dieną. Julijaus kalendorius nuo Grigaliaus XIX amžiuje atsiliko dvylika dienų, o nuo 1900 metų – trylika. Tačiau taip susiklostė tradicija, kad Zigmo Gaidamavičiaus gimtadieniai Šiaulių rajone švenčiami pagal senąjį Julijaus kalendorių – balandžio 26 – ąją. Šioji diena atrodo tikresnė negu gegužės 8 – oji. Zigmantas (vėliau visų vadinamas trumpiau – Zigmu) iš tėvo galbūt bus paveldėjęs norą viskuo domėtis, racionalųjį ūkiškumą – tiksliai suskaičiuoti ir planuoti savo išlaidas, apie viską smulkiai surašyti laiškuose tėvams. O iš motinos – dainingumą, lyriko sielą, jautrumą ir švelnumą. Visa tai, kuo Gaidamavičiai papildė vienas kitą, nepagailėjo ir Zigmui. Galbūt jo charakteryje galėtume išskirti tuos du pradus: racionalųjį tėvišką ir emocionalųjį motiniškąjį. Aišku, nusvėrė pastarasis, veržęsis iš Zigmo lyriniais eilėraščiais. Dešimtmetis Zigmukas į Šiaulius patenka 1904 – aisiais. Mieste nebuvo tokios palaimingos ramybės, kokia berniuką užliedavo kaime. Viskas nauja, nematyta, nežinoma. Ne tik gimnazijoje, bet ir mieste. Kažko tie žmonės vis būriuojasi, kažko reikalauja, streikuoja. Dešimtmečiui nelengva buvo suprasti, kad jis pateko į miestą, kuris „buvo svarbiausias po Vilniaus ir Kauno revoliucinio judėjimo centras Lietuvoje“.„Zigmas Gėlė vienus iš pirmųjų savo eilėraščių, nors meniškai dar gana silpnus, paskyrė praūžusiai revoliucijai apdainuoti, pabrėždamas liaudies vaidmenį revoliucinėje kovoje“. Kraujas liejas po visas puses: Žmonės, iš miego pakilę, Eina kovoti už savo tiesas, Raudonas vėliavas iškėlę. „Jovaras ir Z.Gėlė buvo pirmieji talentingi ir ryškūs pažangiojo (revoliucinio) romantizmo atstovai lietuvių literatūroje. Jie nutiesia tiltą į ankstyvąją revoliucinę romantinę Janonio kūrybą.“(J.Zinkus, 18;70)Zigmas Gaidamavičius buvo sumanęs visą ciklą kūrinių, kuriuose atsispindėtų revoliuciniai metai Šiauliuose ir mokykloje. Tačiau, atrodo, šio sumanymo neįgyvendino. Gal kiti sumanymai užgožė, o gal nepaliko šie įvykiai gilaus įspūdžio. Nes ir pirmajame laiške, kuriame kreipiamasi į mielą draugą, kiek humoristiškai ir su ironija pasakojama apie tų metų įvykius.
„Augo berželis ant gražaus kalnelio…“
Užsimąsčiau… vėl galvoje pradėjo suktis kelios eilutės apie berželį. Tiksliai net nebeatsimena Zigmas, kada jam susibėgo žodžiai į tą ketureilį. Dirbs vienas pats kokį darbą – ir dainuoja: Augo berželis Ant gražaus kalnelio, Augo jis vienas Tarp žalių pievelių… Dainuodavo ir nė nesusimąstydavo, iš kur jo galvon įsibrovė. Galbūt bedirbant ir susidėliojo. Zigmas tik prisimena, kad tas kupletas „sėdėjo jau seniai mano galvoj“. Ketureilis suskambo galvoje ir tada, kai Zigmukas sėdėjo ant pačios aukščiausios statomos mokyklos vietos. Suskambo, o „paskui visą mano likimą apribojo“… Apie tai, kaip pradėjo rašyti eiles, Zigmas Gėlė prisimena: „Visur buvo gražu ir ramu, ir nieks nemaišė man šitame darbe. Bet tik man užėjo galvon užrašyti tos keturios eilutės ir daugiau sustatyti. Aš greitai parbėgau namo, pasiėmiau plunksną, rašalus ir mažą sąsiuvinėlį, kur pirma užrašydavau chronologiją, ir skubinai nubėgau ant tos vietos. Surašęs tas eilutes, pradėjau mąstyti, kaip reikia toliau varyti. Neilgai trukus, sustačiau savo pačias pirmas eiles.“ Kaipgi atrodė pats pirmasis Zigmuko eilėraštis? Kas į jį pateko, į ką krypo jo akys? Jo kūrinys išspausdintas taip, kaip jis pats užrašė.
Berželis
Augo berželisant gražaus kalneliois vienasTarp žaliu pievialiu.Ir vėjai ir audrosI vis maitojoKad užio isIr tepogi vaitojoBet greitai ant situ pieveliuPradėjo ganyti bandą karveliu.Piemenis ant vietos sedejoIr nepamateKaip karves lapelius nujedio.
1907.VI.21 Z. Gaidamavičius Naisiai
Parašius pirmąjį kūrinėlį, sieloje virpa nerimas: kaip įvertins, kam parodyti, kas toliau… „Aš tuoj pasigyriau tetei ir ant rytojais parašiau „Žmogus ir vilkai“, rašo Zigmas.-Paskui parašiau „Ligonis“, „Šenapiutis“ ir t.t. pirmas gi prozos rašinys buvo „Mandrus vagies mokinis“, kurio tik mažą šmotelį parašiau…“
Tokia buvo Zigmuko kūrybos pradžia. 1907 metų liepos 21-oji. Ir jam pačiam pasirodė toji akimirka reikšminga, verta dėmesio, nes nulėmė jo likimą. Todėl 1909 metų spalio 7 dieną dar kartą viską prisiminė, kaip tada buvo ir surašė į sąsiuvinį pavadinęs paprastai: „Mano eilės. Keli žodžiai apie tą, kaip aš pradėjau rašyti eilies“.O kodėl eilių nepasiuntus į redakciją? Gal išspausdins… Tada, parašęs pirmąjį eilėraštį, pasigyrė tėčiui ir mamai. Paskaitė. Gyrė namiškiai, džiaugėsi. Erazmas Gaidamavičius sėdo prie sūnaus ir 1907 metų liepos 26 dieną padėjo surašyti pirmąjį laišką redakcijai. Nuo pirmojo eilėraščio buvo praėjusios penkios dienos. Kam siųsti? Nusprendė į „Lietuvos ūkininką“, kurio skaitytoju nuo pat jo atsiradimo buvo Erazmas Gaidamavičius. Zigmukas įdėjo pirmuosius eilėraščius „Senos pilys“ ir „Dailidė“. Išsiuntė tada, bet nespausdino. Šį kartą siųs eiles į „Šaltinį“. Gal tiks? Atėjo vienas gimnazistas į svečius pas Zigmą, susėdo prie stalo, paskaitė naujausių eilių, atrinko. „Ir mes tada nusiuntėm į „Šaltinio“ redakciją kelias mano sustatytas eiles“, – dienoraštyje rašė Zigmas Gaidamavičius. Nusiuntė ir „Šaltinis“ 1909 metų rudenį 39 numeryje išspausdino. Pirmąjį. Patį pirmiausią, kurį Zigmas buvo pavadinęs „Miškas“. Taip į literatūrą ateina Zigmas Gaidamavičius, pasirinkęs Petro Žižo slapyvardį ir išspausdinęs eilėraštį gamtos motyvais. Tačiau redakcija labiau pageidavo patriotinio turinio eilių. Zigmas ir tokių parašė. 47-ajame „Šaltinio“ numeryje išspausdintas Petro Žižo eilėraštis „Mūsų šalis“. O pirmoji publikacija buvo išspausdinta 1908 metais „Vilniaus žinių“ 136 numeryje. Ketvirtokas Zigmas, pasirašęs Gaitoniu, korespondencijoje pasakojo apie Lygumus.Keturiolikmečio gimnazisto noras mokytis
Gimnazijoje Šiauliuose Zigmas Gaidamavičius buvo rimtas, draugiškas, negalėjai jo vadinti atsiskyrėliu vieniušiumi, kuriam visai niekas aplinkui nerūpi. Jis parašydavo eilėraščių mergaitėms, apsilankydavo ir mokinių pasilinksminimuose. Skaitai apie Zigmą Gėlę ir matai, kaip jame derėjo ir sutarė gana priešingi dalykai: ramus, santūrus – bet kartu aktyvus ir nelindintis vienatvėje; nebūnantis dėmesio centre – bet ir sugebantis aktyviai dalyvauti gimnazijos ir „Varpo“ veikloje; paskendęs savo mintyse ir susimąstęs – bet kartu ir ne tylenis, ne niūra. O gal asmenybės turtingumas ir atsiskleidžia tuo, kiek joje telpa įvairiausių priešpriešų ir priešingybių? Vienas mato Zigmuką šiek tiek vienokį, kitas – kitokį. O iš tiesų jis – ir vienoks, ir kitoks. Daug turtingesnis ir gilesnis, negu matoma iš šalies.Zigmas Gaidamavičius pasirinko papildomas lietuvių kalbos pamokas. Negalėjo jis pasigirti gerai mokąs lietuvių kalbą, išmanąs jos gramatiką. Pirmajame laiške, rašytame į „Lietuvos ūkininką“ 1907 metų liepos 26 dieną, Zigmas Gėlė prisipažino, kad „lietuviškos gramatikos nesu rankose turėjęs“. Juk tėvai Erazmas ir Karolina šeimoje kalbėdavosi lenkiškai, o su darbininkais ir vaikais – lietuviškai. Zigmas atvažiavo į Šiaulių gimnaziją, o čia – tipiška carinė mokykla, kurioje viskas mokoma rusų kalba. Ir vadinosi ji Šavelskaja mužskaja gimnazija. Į papildomas lietuvių kalbos pamokas Zigmą Gėlę atvedė noras pavartyti tą gramatiką, pramokti, geriau išmanyti kalbą. Atvedė ir dvidešimt ketverių metų mokytojo ir rašytojo Kazio Puidos asmenybė. Pradėjęs rikiuoti žodžius į eiles, Zigmukas ieškojo, kas jį suprastų, pas jam patartų. Vokiečių ir lietuvių kalbos mokytojas K.Puida, pastebėjęs gimnazisto gabumus ir polinkius, skatino jį kūrybai, patarinėjo, mokė. K.Puida ragino rinktis glaustą eilėraščio formą, neištęsti minties, glausčiau sudėlioti vaizdus, geriau juos organizuoti.Zigmui Gaidamavičiui reikėjo lietuvių kalbos pamokų, labai reikėjo. Jaunąjį poetą veikė ne tik pamokos, bet ir pats Kazys Puida.
Didelę įtaką Zigmui Gėlei turėjo rašytojas ir literatūros kritikas Kazys Puida. Jo padedamas jaunasis poetas mokėsi eiliavimo pagrindų, jo skatinamas gilinosi į kitų rašytojų kūrybą. 1908 metais Kazys Puida pasiūlo Zigmui Gėlei parašyti rašinį „Doriškoji Kristijono Donelaičio sakmių prasmė“. Keturiolikmetis gimnazistas studijavo literatūros klasiko kūrybą, o rašinyje pažymėtos „Z.Gėlės pastangos vertinti Donelaičio pasakėčias socialiniu aspektu“K.Donelaitis – ne vienintelis rašytojas, į kurį krypo Zigmo Gėlės akys. Kazio Puidos skatinamas, analizuoja Antano Baranausko kūrybą, Antano Juškos dainų rinkinį. Mokytojas patenkintas Zigmo darbais. 1913 metais prisimindamas savo mokinį Kazys Puida rašė: „Vienas stropiausių, visuomet sąžiningas, visuomet naujo geidžiąs, visuomet ieškąs“.
Patekėjo „raudonoji saulė“
Aišku, per aštuonerius metus, kuriuos Zigmas Gėlė praleido gimnazijoje, keitėsi jos tvarka ir reikalavimai. Tačiau, kaip rašė „Aušrinė“, „mokykla dar vis nenusikratė senovės vienuolynų palaikų, kame paklusnumas statoma aukščiau visų kitų auklėjimo sistemų“Zigmas Gėlė per daug nesiskundžia nei mokyklos drausme, nei mokytojų įkyrumu. Mokėsi nei per daug gerai, nei blogai – vidutiniškai. Jo klasės draugas Mečislovas Markauskas mena, kad Zigmas Gaidamavičius „mokinio pareigas atlikdavo be priekaišto, neturėjo konfliktų su mokytojais. Buvo tvarkingas, korektiškas, tylus, vis kažko susimąstęs. Mokinių išdaigose nedalyvavo“. Taigi nebuvo dėl ko ir su mokytojais susikirsti, neteko jų rūstumo pajusti. Nemėgo ir įvairių išdaigų krėsti. „Kaip mokinys jis nieku ypatingu nepasižymėjo“, – rašo Mečislovas Markauskas. Zigmo Gaidamavičiaus mokymosi pažymiai irgi negalėtų mūsų nustebinti. Niekada nebuvo pirmūnu, tačiau ir gale nesivilko. Iš kai kurių išlikusių jo pažymėjimų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, matyti, jog žinios svyravo tarp trejeto ir penketo (penkių balų vertinimo sistema).Nemėgo Zigmukas būti dėmesio centre, stengėsi laikytis nuošaliau. Išeis po pietų moksleiviai į didžiausią Šiaulių gatvę, vadinamą Nevskio prospektu, vaikščios į vieną pusę, į kitą. Gali susitikti draugus, pasikalbėti apie tai, kas įvyko gimnazijoje, kas girdėti apie įvykius Šiauliuose. Gali susipažinti su nepažįstamais, gali pakalbinti senokai matytus. Bevaikščiodami vis klausysis, ar nesigirdi skambalo ant gimnazijos stogo. Jis kas vakarą paskelbia, kad jau laikas namo, reikia skirstytis. Turėjai tris laisvas valandas po pamokų, pasivaikščiojai po miestą – ir būk malonus, eik sėsti prie knygų. Be specialaus leidimo nebepasirodysi mieste. O pasirodęs greitai gali patekti į mokytojo, klasės auklėtojo ar jo padėjėjo rankas.Ech, tas varpas ant gimnazijos stogo… Kur bebūtum, visur išgirsi. Ir kad nors kartą pamirštų juo paskambinti. Kur tau sargas J.Mikulskis pamirš. Tris kartus per dieną jis tampo varpo virvutę. Rytą prieš pamokas – kad išblaškytų visus miegus ir paskelbtų, jog laikas praverti mokyklos duris. Po ilgosios pertraukos – kad nepavėluotų po pusvalandžio grįžti mokyklon. Juk daugelis per ilgąją spėja parbėgti namo ir užkąsti. O kas nebėga – ima knygas ir dar kartą pakartoja tai, ką buvo išmokęs. Ir vakare suskamba varpas – lygiai aštuntą valandą. Viskas – gimnazistai nebegali gatvėje rodytis.
Mečislovas Markauskas prisimena, kad Zigmo vadinamajame Nevskio prospekte nesutiksi. Nesutiksi jo nei mokinių orkestre, nei moksleivių „vakaruškose“ šokant nepamatysi. Taigi nieko ypatingo, tik galbūt kiek kuklesnis, ramesnis už kitus, tylesnis ir labiau susimąstęs.Poeto draugai 1913 metais „Aušrinėje“ taip rašo apie Zigmą Gėlę: „Laibas, aukštas, gimnazisto juodoj bliuzoj, trumpučiais rausvais plaukais, veidas apdegęs, spuoguotas, rauplėtas… Stovi – by sustingęs, eina – rodos – visai savitai, vien kojų vedamas, smegenys nebevaldo eisenos, galvai tas nerūpi; judėjimai tokie lėti ir tartum vis ratais, pusračiais; rankos kyla ir krinta savaime, tartum savąjį, vedamąjį centrą turėtų… Akiniai… ir po jų, blakstienoms pasikėlus, dvi… ne ugneli… Jo akys – tai buvo lengva migla aptrauktas ramumo žvilgsnis…“Savotiškai neįprasta jo poza buvo ir tuomet, kai su kuo nors kalbėdavosi: „Besišnekant stovėjo, galvą nuleidęs, ir rodėsi tuomet, kad jo žvilgsnis kažkur taip skaudžiai rausiasi ir narsto, narsto kažkokį kamuolį“ – rašo „Aušrinėje“ Zigmą pažinoję jo draugai.Ne vienam krito į akis rausvi Zigmuko plaukai. Į viršų sušukuoti, prigludinti. Iš tolo pagal plaukų spalvą galėjai jį pažinti.Eina poetas ta gatve tolyn… Pakalnė, tiltelis, „vartai kapinių“…Tyli, rami, graži kapų gatvė, kuria vaikščiodavo Zigmukas. Čia ir daugiau gimnazistų gyveno. Prisimindama tuos metus Šiauliuose Stasė Gruodienė 1960 – aisiais rašė: „Zigmą Gaidamavičių pažinojau iš matymo nuo 1908 m. Jis, kaip dauguma Kapų gatvėje gyvenusių gimnazistų, praeidavo pro namą, kuriameašyvenau. Mes, meraitės,vadinome jį „Raudonąjasaule“ dėl jo rudų plaukų. Tai buvo gražaus stoto, gana aukštas, baltaveidis, šiek tiek strazdanotas jaunuolis. Turėjo, matyt, silpną regėjimą, nes nešiojo akinius „pensne“.
Gyvenimo bildesio aidas
Čia cituojamas Zigmo eilėraštis „Idealas“. Iškalbingas šis kūrinys, atskleidžiantis nemažai poeto nuostatų ir idealų:Be aukšto siekio, idealosunku gyventi čia ant žemės,kur taip dažnai dangus aptemęs, kur sielvartams nėra vis galo,kur jauną, žvainąją krūtinęslogina proza kasdieninė.Ach, ir vėl tas „gyvenimo bildesio aidas“, nuokurio niekur nepasislėpsi. „Pagaliauužuojauta kenčiantiems tiesiogiai siejasi su poeto misija“, – sakė poetas Eugenijus Ališanka, atvykęs į Naisius, kai buvo minimas Zigmo Gėlės šimtmetis. O prisiminęs eilėraštį „Idealas“, kurį Zigmas parašė 1911 metų spalio 14 dieną, Eugenijus Z.Gėlės epochą pavadino idealizmo epocha: „Laisvės, lygybės, brolybės idėjossklandė virš Europos, kartais nusileisdamos giljotina, bet dažniau žadindamos pažangos ir teisingumo ilgesį. Lietuvoje kaupėsi ir tautiškumo idėjos, virpėjo valstybingumo nuojauta. Z.Gėlė kvėpavo šia atmosfera, jis neįsivaizdavo savo ir apskritai gyvenimo be idealų“.Be aukštų idealų, kurie padeda gyventi, pašviesina dangų ir žemę, blaško kasdieninę prozą. Idealistas. Naisių idealistas. Kaip ir kiti jaunuoliai, amžių kaitos metu paėmę į rankas plunksną. Nepasirinksi laiko, į kurį tu patenki gimdamas. Nepakeisi aplinkybių, kurios veikia tave ir tavo gyvenimą. Tarpuamžio idealistai… XX amžiaus pradžioje jie – dar jaunuoliškai paprasti ir pasiryžę nuversti kalnus. Jie dar gyvena romantiškomis idėjomis, pro kurias jau po truputį sunkte išsisunkia realybė. Zigmo Gėlės eilėraščiuose – labai blausus mirties šešėlis. Vos vos keliskart šmėsteli ir vėl pranyksta. Juk jaunuoliui – pats gyvenimo sąžydis, prasidėjęs XIX amžiaus pabaigoje ir nusitęsęs į XX amžiaus pradžią.
„Varpas“, kvietęs užeiti
Mėgo Zigmas Gėlė klausytis dainos, žiūrėti, kaip vaidintojai pokštauja. Šiauliuose dėl to ir į „Varpo“ draugiją nueidavo. O šioji buvo tikras artistų mėgėjų centras.Į „Varpo“ draugiją užeidavo Jonas Kriščiūnas – Jovaras, Vladas Rekašius, Stasys Brašiškis, Julius Janonis, daugelis kitų tuo metu kultūros ir meno srityje besidarbuojančių žmonių.
„Vai eisiu pievas, laukus pabraidyti“
Kai nuo gimnazijos ir namų darbų likdavo valanda kita laisvo laiko, Zigmas stengdavosi ištrūkti iš miesto į laukus, pievas, miškelius… Ten, kur gamta supte supo, svaiginte svaigino. Tarp medžių ir laukų augęs, Naisiuosna sugrįžęs į gamtos glėbį patekdavo.Mėgdavo Zigmas pabraidžioti palaukėm, labai mėgdavo. Pralėkus penkiasdešimt septyneriems metams po Gėlės mirties, Naisiuose lankėsi muziejininkas Antanas Strodomskis. Jis rinko medžiagą ir rengė publikaciją apie pirmąjį Dagčių kolūkio pirmininką Vincą Ulinską. Paklausė senolio, ar šis menąs Zigmą Gėlę.– Kur neprisiminsiu! – guviai atsakė. – Gerai pamenu. Tokio vaikio, kaip gyvas,daugiau nemačiau. Būdavo, parvažiuoja iš Šiaulių gimnazijos, taip ir braido palaukėm. O jau mes, kumečiukai, žinom: po tų braidymų vėl kokią dainelę sudės. Nedažnai, bet paskaitydavo savo kūrinėlius ir mums, Naisių dvaro piemenims bei vyresniesiems.Ir mieste Zigmas žalumos pasiilgdavo. Kartais vienas, kai kada – su draugais. Nors gimnazijoje ir buvo draugiškas, tačiau artimesnių draugų neturėjo. Galbūt vienišumo akimirką, dar tebesimokydamas gimnazijoje, 1912 metų sausio 7 dieną Zigmas eiliavo: „Sunku, ilgu vienam gyventi,/kada nei draugo neturi“; „Sunku, skaudu vienam gyventi,/ kada tyrus jausmus širdies/ tiktai pats vienas tesupranti…“Z.Gėlė parašė eilėraštį „Kaime“ Vai eisiu į pievas, laukus pabraidyti, kad paskui galėčiau ir tau pasakyti, kaip kviečiai bujoja, kaip gelsta rugiai, kaip pievos varsotos žaliuoja gražiai, kaip senasai miškas per amžius gyvena ir ką jis mato, ir ką jisai mena.Gamtos grožis žavi poetą. Jis kuria idilišką kaimo paveikslą, kurį nori parodyti. Jautri siela ir atviras žvilgsnis. Susimąstymo daugtaškiai ir pasigėrėjimo šauktukai. Pirmiausia – sugebėjimas pamatyti grožį, o paskui – „ir tau pasakyti“.Jonas Nainys prisimena, kad Zigmas nebuvo atlapaširdis, laisvai į savo sielą įsileidžiantis kiekvieną. Neskubėdavo atsiverti, nekaišiodavo kiekvienam savo eilėraščių.Zigmukas ne tik nenorėdavo rodyti savo eilėraščių, bet ir nepatikdavo jam rašyti, kai kas nors stovėdavo šalia, kai mažiai sukinėdavosi šalia. Plunksnos jis imdavosi tada, kai likdavo vienas, kai niekas netrukdydavo.
Dar sūnui besimokant Šiaulių gimnazijoje, Karolina ir Erazmas kartais pakalbėdavo, gal vyriausiąjį iš vaikų į kunigus išleidus. Žinoma, jei pats panorėtų. Erazmas nebuvo nusiteikęs savo vaikus varu į kunigus varyti. Jis „netgi skatino jų laisvą apsisprendimą, ragino rinktis visuomenei naudingą profesiją ir vėliau darbuotis savo krašto ir žmonių gerovei“.Neturėjo polinkio tapti kunigu Zigmas. Nors po šių žodžių galėtume prisiminti Zigmuko vaikystės svajonę, apie kurią yra rašiusi Marija Pelėdžiūtė – Norvydienė. Pamenate: Zigmas svajojo tapti kunigu, o jo brolis – daktaru. Kunigas žadėjo imti Mariją šeimininke, o daktaras – žmona. Tačiau kai tėvas Erazmas kartą prakalbo apie kunigystę, Zigmukas atsakė:– Tėveliai, man užtenka, kad aš vieną sielą išganau, o ne visų žmonių…Po tokių žodžių tėvams pasidarė aišku, kad kunigu Zigmukas nebus. Ir kiti Gaidamavičių vaikai dvasiškon tarnystėn nelinko. Nespaudė jų tėvai, piktai neragino. Gaidamavičiams norėjosi, kad visi bent šiek tiek mokslo būtų ragavę. Todėl visus septynis ir leido mokytis, nė vienam neuždarė durų mokyklon.Parvažiavęs namo…
Sodan aš einu… Mėnulis blaivusšypso iš dangiško rūmo; miega ir blizga žvaigždutės skaidriai; žemė pertekus ramumo.Čia pat – „liepų alėja tamsi ir klaiki“. Eina ja poetas. „Suolelis. Ant jo/ būdavo, vienas sėdėjau“. Et, „dabar ta vieta niūri ir tuščia;/ dilgės iš kraštų ją puošia“. Ir tik „liepos tyliai/ „Requiem“ praeičiai ošia“. Praeitis – tolyn lekianti, byranti ir griūvanti, kaip toji „iširus sūpuoklė gailiai/ glūdi užmiršta, apleista“. Tylu, tyliau nei tylu. „Miega liepužės“, tik poetas nemiega – „ilgesio kupina siela…“Septyniolikmetis nori susikaupti, pažvelgti į savo sielą ir praeitin… Vienas, pabūti su vienas ten, kur ypač jautriai gali pajusti laiko tėkmę. Čia, sode Naisiuose prie namų, geriausia pabūti vienam su savo mintimis.Kiek čia vaikščiota, svajota, mąstyta, eiliuota…. Kiek sėdėta pavėsinėje sode, kuris stūksojo iš galo ir iš šono namo. Tarp namo ir Osupio. Gražu buvo žiūrėti, kaip apie sode pritūpdytus avilius darbuojasi bitės. Daug avilių, pilnas sodas… Už sodo – liepų alėja, kurioje vienas medis išsiskyrė iš kitų. Šakotas, kampuotas, dydžiu kitus praaugęs. Koks Zigmo Gėlės „sodnas“?Senas jis. Iš kraštų tūno kuplios liepos, storos, aukštos, tiesios; tarp jų kriaušės skiepas įsimaišęs auga, tankumon nusviręs, it bedalis vargšas; kiek toliau užmiręs beržas dar lapoja, vargelius skaitliuoja, o jauna saulutė jo kasas šukuoja. Liepos susodintos į dvi tiesi eili. Vai, kaip man jų ūksmė vasarvidį meili!Širdis pailsitokiam sodne,siela prisipildo energijos. Tačiau dabar jis „dar vis liūdnas stovi“, iš jo likę „biedni likučiai“. Poetas atsidūsta: „Skaidri grožė žuvo, jau seniai išnyko“. Senas jis – tas sodnas. Senas, praradęs savo grožį, bet vis tiek – mielas, traukiantis grįžusįjį namo jį aplankyti:Vai, dažnai sugrįžęs prieglobstin gimtinės, aš aplankau sodną, jo dienas atminęs.
Zigmas Gėlė džiaugėsi išaušusia „Aušrine“
„Lietuvos žinių“ literatūros ir meno priedas „Aušrinė“ pradėtas leisti 1910 metais, kai Zigmas Gaidamavičius mokėsi Šiaulių gimnazijoje. „Aušrinė“ ėjusi 1910 – 1914; 1919 – 1926; 1931 – 1933 metais, nemažai dėmesio skyrė grožinei literatūrai ir kritikai, „leido pasireikšti daugeliui demokratinės krypties jaunųjų rašytojų. Čia savo pirmaisiais raštais pasirodė ir aktyviai joje bendradarbiavo A.Vienuolis, Z.Gėlė, A.Lastas, B.Sruoga, J.Janonis, V.Rekašius, A.Didžiulienė ir kt. Leidinio iniciatoriai – Maskvos studentai, norėję „sutelkti pažangiąją moksleiviją, kad susiformuotų lietuviškoji inteligentija“. Leono Gudaičio nuomone, „iš „Aušrinės“literatų bene ryškiausiai žurnale atsiskleidė Z.Gaidamavičiaus – Gėlės ir A.Žukausko – Vienuolio kūrybinės individualybės“. O lietuvių literatūros istorijoje Zigmas Gėlė, pasak Leono Gudaičio, išliks toks, koks subrendo „Aušrinėje“. Zigmas tuo metu mokėsi Šiaulių gimnazijoje – toli nuo Vilniaus ir nuo Maskvos studentų. Tačiau jis nebuvo nuošalyje nuo „Aušrinės“ atsiradimo.Buvo klausiama skaitytojų nuomonės, ar reikėtų tokio leidinio, apie ką ir koks jis turėtų būti, kaip galėtų vadintis. Atsakydami į klausimus laišką, adresuotą Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininkui, rašo Šiaulių lietuvių mokinių kuopelė. Tiksliau – kuopelės vardu surašo jį šeštos klasės mokinys Zigmas Gaidamavičius.“Mes, Šiaulių gimnazijos mokiniai lietuviai, sutvėrusieji kuopelę, manome prisidėti prie būsiančio mokinių laikraščio.
Laiške rašoma, kad „visa kuopelė pripažįsta laikraščio reikalingumą ir nuoširdžiai taria „ačiū“ pirmiesiems jo sumanytojams“, kad „laikraštis turi būti bepartyviškas“, kad „būtų talpinami jame mokinių literatūriniai bandymai“, kad „pirmas numeris išeitų 1 dienoje sausio 1910 metų“. Mokinių kuopelė pageidavo, kad laikraštį redaguotų Maskvos lietuvių studentų draugija. O aštuoni šiauliškiai kuopelės nariai įsipareigoja „siųsti kas menuo po rublį“ ir taip paremti laikraščio leidybą. Taip pat pažada, kad „korespondentas bus“ ir nurodo Zigmo Gaidamavičiaus Naisių dvaro adresą.Pirmasis „Aušrinės“ žurnalo numeris išėjo 1910 metų sausio 30 dieną Vilniuje kaip „Lietuvos žinių“ priedas. Ir pačioje pirmojoje „Aušrinėje“ jau minimas Zigmas Gėlė.Zigmo Gėlės eiles „Aušrinė“ spausdino ir 1911 bei 1912 metais. Leonas Gudaitis suskaičiavo, kad „Aušrinei“ Zigmas Gaidamavičius atsiuntė 23 eilėraščius, iš kurių išspausdinta 12. Kitų ištraukos plačiai cituotos jo nekrologe, kurį parašė Stasys Šilingas. Dar šeši eiliuoti kūriniai išspausdinti po Zigmo mirties. „Aušrinei“ teko maždaug trečdalis ki 1917 m. paskelbtos jo kūrybos, – rašo Leonas Gudaitis. – Žurnalo redakcija atkovojo iš K.Puidos pirmumą Z.Gėlės raštams leisti. Sudaryta speciali komisija labai atsakingai rengė Lietuvoje dar neregėtą leidinį, kuriame buvo numatyta publikuoti ne vien literatūrinį, bet ir epistolinį rašytojo palikimą. Zigmo klasės draugas Mečislovas Markauskas prisimena, kad „besimokant Šiaulių gimnazijoj, „Aušrinėj“ pasirodė eilėraščiai su parašu „Zigmas Gėlė“. Eilėraščiai buvo sklandūs, parašyti su įkvėpimu. Paaiškėjo, kad jų autorius – mūsų kolega. Mes jam pranašavome lietuvių Puškino garbę“. Spausdinant 1912 metų 21 – ąjį „Aušrinės“ numerį leidėjai gauna pranešimą apie Zigmo Gaidamavičiaus mirtį. Nelaukta, netikėta, pribloškianti žinia. Poetas palieka šį pasaulį, tačiau jo taip pamėgtoji „Aušrinė“ nepamiršta jo. Beveik visas 1913 metų pirmasis numeris (Nr.22) skirtas Zigmui Gėlei. Čia spausdinamas nekrologas apie jo mirtį, S.Šilingo rašinys apie Z.Gėlės ir „Aušrinės“ ryšius – „Buvo tai taip neseniai…“ Išspausdinta ir kita S.Šilingo išsami publikacija „Dainius – pumpurėlis“. Prisiminimus apie jaunąjį poetą pasakoja J.Naujokaitis, eilėraštį „Prie kapo“ spausdina V.Bukaveckas (pasirašęs V.Kadugys). Publikuojamas ir Zigmo Gėlės eilėraštis „Draugui“ bei pranešama apie Maskvoje vykusį Z.Gėlės paminėjimą ir komisijos jo raštams leisti sudarymą. Ir kituose „Aušrinės“ numeriuose atsiranda vietos Zigmo Gėlės eilėraščiams: „Dainelė“, „Kas nebuvo kurį laiką“, „Nepažįstamai“, „Aš išėjau į pievužę“, „Aš širdužę dainiaus turiu“, „Topolis“.
Takai į „Gėlyną“
Ne kartą draugai ragino Zigmą sudėlioti savo kūrybą į knygą. Ir pats jis ne kartą pagalvodavo apie tai. Kiek jau sąsiuvinių per ketverius kūrybos metus prirašė, kiek visokiausių eilėraščių sudėjo. Nesutilps visi knygon, teks atrinkti, silpnesnius pataisyti. Gal tik penkiasdešimties knygai reikės, o gal kiek ir daugiau… „Iš 62 eilėraščių sąsiuvinių jis atrinko vos 52 eilėraščius“, – suskaičiavo Regina Mikšytė. Draugų skatinamas septyniolikmetis Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistas Zigmas Gaidamavičius 1911 metų rudenį pradeda rengti knygą. Verčia ir verčia savo sąsiuvinius, gražiai perrašo kai kurias eiles, vėl perskaito, pataiso. Vis nemažas galvosūkis – kaip atrinkti labiausiai vykusius, kai ir vienas, ir kitas atrodo mieli, artimi, gražūs, primena malonius žmones ar mielus gamtos vaizdus. Kaip sugrupuoti, kaip sudėlioti? Vienaip surikiuoja, kitaip… „Iš „Gėlyno“ juodraščio ir švarraščio ir iš sąsiuvinių matyti, kad „Gėlyno“ turinys buvo autoriaus planuojamas keletą kartų, ir kas kartą buvo parinkti kitokie eilėraščiai ir kitaip jie buvo grupuojami“, – išanalizavusi Zigmo Gėlės rankraščius, rašo L.Starevičiūtė.
„Nuliūdęs aš mąstau…“
Zigmo Gėlės kūryba įrėminta dviem datomis: 1907 liepos 21 – 1912 gruodžio 4. Penkeri metai ir nepilni penki mėnesiai. Arba 1961 diena – nuo pirmojo eilėraščio „Berželis“ iki paskutinės akimirkos, prieš praveriant amžinybės duris. Kūryba, kurią rašė trylikos – aštuoniolikos metų vaikinas. Eugenijus Matuzevičius suskaičiavo: „Iš viso Zigmo Gėlės atskirų eiliuotų ir neeiliuotų kūrinėlių, vertimų bei siekimų, įskaitant ir nebaigtus, ir tik pradėtus kūrinius, o taip pat jų variantus, – yra apie 1000“.
Aritmetika paprasta: beveik kas antrą dieną – eiliuotas arba neeiliuotas kūrinėlis. Zigmo Gėlės kūrybos tyrėja Regina Mikšytė įsitikinusi, kad tai „intensyvus literatūrinis darbas“. Ir Vytautą Vanagą stebina „jauno poeto kūrybinio palikimo gausumas ir įvairumas“. Taip, nepapriekaištausi Zigmukui dėl jo tinginystės, abejingumo kūrybai. Būdavo dienų, kai net po kelis eilėraščius sukurdavo. Ieškojimai, eiliavimai, bandymai priversti žodį paklusti ir suskambėti. Priversti, nes tas išdykėlis kartais ima ir nepaklūsta. Stringa ritmas, nesuskamba rimas, lūžta sklandi eilutės tėkmė… gal teisūs tie, kurie sako: kūrėjui žodis – tai nepaslanki medžiaga. Apie tūkstantis… Tačiau kūrinėlių vertė nevienoda.vėl paklausykim Eugenijaus Matuzevičiaus: „Iš tos daugybės gal tik dešimtoji dalis yra spausdintina ir turi tikrąją meninę vertę“. Šiai minčiai pritaria ir Regina Mikšytė: poetinė kūryba „kaupia savyje daug nesavarankiškų kūrinių, joje apstu sekimų, kartojimosi ir apskritai neįgudusios plunksnos bandymų. Tačiau savo visuma ji yra šviesus lietuvių literatūros istorijos puslapis“. Ir tarsi viską bandydamas sustatyti į savo vietas Julius Butėnas ištaria: „Dar nebuvo kada Gėlei nusistoti – tai buvo tik jo poetinės kūrybos pradžia, dar nebuvo pražydusio žiedo, tebuvo pumpuras“. Kaip poetas rašo? Labai paprastai – kaip kiekvienas žmogus: Nuliūdęs aš mąstau… Plunksna rankose mano Ir popieriaus ant stalo štai lakštelis… Bet nežinau, kur bangos įkvėpimo seno Kartu su mano meile nusruveno… 1913 metų pradžioje Maskvos universiteto lietuvių studentai sudarė komisiją, kuri rūpinosi Zigmo Gėlės raštų surinkimu ir išleidimu. Julius Butėnas prisimena, kad į šią komisiją įėjo Petras Klimas, Stasys Naginskas, Ignas Šeinius, Julius Abraitis ir Adomas Lastas. „Komisija atliko labai svarbų darbą: surinko Zigmo Gėlės rankraščius, žymiai juos aptvarkė, paredagavo, ir jau buvo daromi planai, kaip išleisti, rašo Julius Butėnas“. Rankraščiai išliko per abu pasaulinius karus. Dešimtmečiais juos bando trupinti laikas. Tačiau poeto žodis popieriun lyg akmenin įkaltas. 1961 diena ir kūrybos pluoštai…Rankraščiai, nepaliesti šimtmečio
Skliautuotos Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus lubos saugo tylą. Dar gilesnė tyla ir ramybė ten, kur saugomi rankraščiai. Į dėžes sudėti, pedantiškai surišti ir suskaičiuoti yra ir Zigmo Gaidamavičiaus – Gėlės raštai. Devyniolika aplankų, kuriuose yra jaunojo poeto eilėraščių juodraščiai ir švarraščiai, laiškai, užrašų knygutės, piešiniai, mokykliniai sąsiuviniai, rašinėliai, prozos ir dramos kųrinių tekstai, mokymosi pažymėjimai, tėvo Erazmo Gaidamavičiaus laiškai sūnui, referatai, istorijos ir literatūros užrašai, Gėlės raštų leidimo kuopos medžiaga… Dokumentas prie dokumento, lapelis prie lapelio. Popierius net įgelsti labai nespėjo. Tarsi ne šimtmetis būtų pralėkęs, o tik keli dešimtmečiai. Ir rašalas neišblukęs. Daugelis Zigmo Gėlės tekstų rašyti juodu rašalu ar tušu, kai kurie – pieštuku. Tačiau tokie ryškūs – tarsi vakar būtų surašyti. Rankraščiai, nepaliesti šimtmečio… Tarsi nebūtų dviejų pasaulinių karų, įvairių pokario sumaiščių, gaisrų ir nelaimių, tarsi nebūtų jie keliavę iš Šiaulių į Naisius, iš Naisių į Maskvą – ir vėl atgalios Lietuvon. Lyg nebūtų kurį laiką ilsėjęsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o paskui atvežti į Vilnių. Žinodamas jų kelią nustembi: akmens ir mūro pastatai suskeldėja ir griūva, o išlieka popieriniai rankraščiai.
Gėlynai
Pirmasis „Gėlynas“. Zigmo Gėlės „Gėlynas“ atskira knyga sužydėjo tik beveik po trisdešimt šešerių metų nuo to laiko, kai jis buvo parengtas. Po trisdešint šešerių metų nuo poeto mirties. 1948 metais Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje šešių tūkstančių dviejų šimtų egzempliorių tiražu pasirodė L.Starevičiūtės parengta knyga. Didžiąją knygos dalį – tris skyrius „Tėviškė“, „Kai širdis tvaksi“ ir „Sapnai“ – sudarė paties Zigmo 1912 metais parengtas rinkinys. Ir pavadinimai palikti tokie pat. Tik knygoje atsirado dar vienas skyrius „Nerami jaunystė“, kurion knygos rengėjai sudėjo geresnius poeto eilėraščius iš rankraščių ir periodikos. Zigmas Gėlė 1912 metais buvo atrinkęs 52 eilėraščius, o 1948 metų „Gėlyne“ spausdinami 75.
Komisijos nariai uoliai taisė eilėraščių kalbą ir stilių čia pat rankraščiuose, keisdami leksiką, perrašydami ištisas eilutes. „Gėlyne“ poeto gyvenimą ir kūrybą aptaria rašytojas Eugenijus Matuzevičius, kuriam Bronius Pranskus papriekaištauja, kad „Z.Gėlės vertinimas duotas per siauras“. O platesnį vertinimą „duoda“ pats Bronius Pranskus: „Negalim įžiūrėti Zigmo Gėlės poezijoje apčiuopiamos idėjinės evoliucijos, sunku spėti ir kaip ji būtų vysčiusis toliau. Galima manyti, kad tie sveiki demokratiniai, tikrai liaudiniai pradai vėlesniuose revoliuciniuose sukrėtimuose būtų dar labiau sutvirtėję, įgavę revoliucinio idėjiškumo, kovingumo ir visiškai nustelbę polinkius į estetizmą ir švelnią peizažinę lyriką.“ „Gėlyno“ sudarytojams dėl įvairiausių kupiūrų 1954 metais priekaištauja ir Regina Mikšytė. Ji pasigedo dviejų posmų eilėraštyje „Pagirių kaimas“, kurie „charakterizuoja Zigmą Gėlę, kaip poetą, sugebantį realistinėmis detalėmis aiškiai pagauti būdingus buržuazinio kaimo reiškinius – buržuazijos ir dvasininkijos bendradarbiavimą, išnaudojant valstiečius“. Ir spausdinamas aštuoneilis: Iš kaimo veda kitur trys keliai. Pirmuoju pagiriečiai mugėn traukia, Kada laukai ir paupys giliai Sniegu apkloti pirmo karščio laukia; Pavasarį antruoju prasaikiai Niūrus viršaitis klebonijon braukia Ir, vaišinamas kunigo tenai, Kalbėti ima, kaip derės javai. Papriekaištavusi dėl nepateisinamų kupiūravimų eilėraščiuose „Gyventi“, „Mano norai“, „Dainius“, „Pavasariui“, „Naktis“, Regina Mikšytė nusprendžia, kad „Zigmo Gėlės gyvenimas ir kūryba yra verti platesnio ir išsamesnio nagrinėjimo“. Antrasis „Gėlynas“. Kaip tarė, taip padarė. Nepuldama raginti kitų imtis Zigmo Gėlės kūrybos, Regina Mikšytė pati imasi šio darbo. Iš anksto galima pasakyti, kad Regina Mikšytė – viena iš labiausiai ištyrinėjusių jaunojo poeto kūrybą. Taigi antrąjį „Gėlyną“, kurį 1963 metais išleido Vagos“ leidykla, sudarė Regina Mikšytė, taip pat spausdinama jos parengta plati Zigmo Gėlės gyvenimo ir kūrybos analizė. Rinkinio pagrindas – paties poeto 1912 metais sudarytas knygos modelis. Tik papildyta dar trisdešimčia naujų eilėraščių. O svarbiausia – atsisakyta eilėraščių redagavimo. Kaip poetas parašė, taip ir išspausdinta. Neišsigąsta Gėlės stiliaus autentiškumo, žodyno, kuriamesurasime ir svetimų lietvių kalbai žodžių, ir tarmybių, ir neliteratūrinio kirčiavimo atvejų. Vytautas Vanagas, recenzavęs antrąjį „Gėlyną“, pasidžiaugė, kad leidinio dėka „faktiškai įvyko tikroji skaitytojo pažintis su Zigmu Gėle ir jo kūryba, kadangi pirmasis“Gėlyno“ leidimas buvo ir gerokai siauresnis, ir – kas, be abejo, svarbiausia – tolimas tam privalomam autoriniam autentiškumui, kurį pažeidus, ima netekti prasmės pati literatūrinė autorystė“. Trečiasis „Gėlynas“. Nuo pirmojo „Gėlyno“ leidimo iki antrojo praėjo penkiolika metų. Trečiasis leidimas pasirodė po šešiolikos metų. Jį parengė Regina Mikšytė, o 1979 metais serijoje „Versmės“ išleido „Vagos“ leidykla. Knygoje 111 eilėraščių, kurie pateikti visiškai kitaip, negu pats Zigmas Gėlė sudėliojo. Atsisakyta grupavimo į skyrius ir poeto kūryba surikiuota chronologiškai. Dėl to, kad sugriautas Zigmo Gėlės modelis, Reginai Mikšytei priekaištavo Vinsas Kuzmickas: „didžiausias aptariamojo leidinio trūkumas – kad sudarytojai šovė į galvą išardyti patiesZ.Gėlės galutinai paruoštą ir skyriais suskirstytą eilėraščių rinkinį „Gėlynas“ ir eilėraščius išdėstyti chronologine seka. Tam, kas norės pasekti Z.Gėlės kūrybos evoliuciją, vis sien teks leistis į archyvus, dėl to „Gėlyno“ išskaidymas tėra niekuo nepateisinamas apmaudus eksperimentas“. Tokia Vinco Kuzmicko nuomonė. „Gėlyne“ plačiai Zigmo Gaidamavičiaus kūrybą nagrinėja Regina Mikšytė, spausdinamas gimimo metrikų išrašas, trisdešimt septynijaunojo poeto laiškai, dienoraščio fragmentai, trumpi prisiminimai apie kūdikystę, apie tai, kaip parašė pirmąjį eilėraštį, išsamūs poeto tekstų paaiškinimai.Naisių kampelis
„Naisių kampelis“ – taip maloniai vadino Lietuvos užkampėlį Naisius Zigmas Gėlė. Naisius, kurie nuo Šiaulių nutolę per šešiolika kilometrų. Jei ne dvaras, tikriausiai niekas nežinotų, kad toks kaimas yra. Lėktų pralėktų pro šalį nesustodami. O ko ten sustoti? Ką ten pamatysi ? taip, Zubovų dvaras. Apie jį garsas sklido plačiai, kaip ir apie pačius Zubovus.
Dvaras ir garsino šią vietovę. Iki XVIII amžiaus Naisiai priklausė valstybės iždui, t.y. caro dvarui. Vėliau – tai Šiaulių ekonomijos dvaras, priklausęs grafams Zubovams. Po pirmojo pasaulinio karo – Aleksandros Zubovaitės – Fledžinskienės nuosavybė.Naisiai – ne kaimas kryžkelėje, o kryžkelės kaimas. Vienas kelias – į Šiaulius (16 kilometrų), kitas – į Meškuičius (6 kilometrai), trečias – į Sereikius, Lygumus, Pakruojį, o ketvirtasis – į Pamūšį ir Pašvitinį. Visus kryžkelės kelius Zigmas Gėlė surašė savo eilėraštyje – savotiškoje poetinėje geografijoje ir geografinėje poezijoje – „Naisių kampelis“, parašytame 1912 metų sausio 24 dieną. Eilėraštį poetas pradeda nuo aiškios ir nedviprasmiškos išvados: Už grakščius pravojus žemės, už pasaulio turtus, grožę man meilesnis ir brangesnis vien tiktai Naisių kampelis. Nieko nėra šventesnio, brangesnio ir įspūdingesnio septyniolikmečiui poetui už kryžkelės kaimą. Nors čia „nėra didžių girių“, „nėra ežerų giliųjų“, „nėra tyrų Ukrainos“… Daug ko nėra, kuo gali didžiuotis kiti kraštai, miestai, šalys. Tačiau čia – „senas namas,/kuriame aš gimęs augau“. Poetui jis, „statytas iš akmenų kietųjų“, malonesnis už „Šveicaržemės kalnynus,/ plačius tyrus Ukrainos,/ Suomių kraštą ežeruotą“. Akmeninis namas tampa namais, kurie kiekvienam žmogui – pradžių pradžia, prieglobstis ir jauki ramybė, pasaulio centras ir užuovėja… Namai…. Mintys veja viena kitą, taip galima tolti nutolti nuo Zigmo Gėlės eilėraščio. Taigi – Naisių kampelis. Jį puošia „plačios dirvos, žalios pievos“, beržynėlis, kuris „maudos saulės spinduliuose“. Ir aišku – dvi upelės: „Osupis kriaušėtas“, tyliai srovenantis Šiladin. Zigmas Gėlė dar matė jo sraunius ir vandeningus. Žolėmis apaugę krantai, laukuose išsiraičiusi vandens juosta. Osupis įsilieja į Šiladį, o šis Mūšoje pranyksta. Grįžkime į „Naisių kampelį“, kur subėga ir išbėga keturi keliai: Keturi keliai dulkėti iš Naisių pasaulin traukia: jųjų pakraščiuose karklai ir dagiliai skaudūs želia. Keliai, kurie atveda ir išveda, kuriais ateina ir išeina, kurie sujungia ir išskiria, kurie priartina ir nutolina… Keliu, kuris eina į Meškuičius, „būdamas dar mažas“ bėgdavo poetas „kalnelin,/ kur pakrypęs kryžius stovi“. Kelią, bėgantį į Pamūšį, „lydi dundantieji/ tiesūs stiebai telefono“. O „Lygumų miestelin“ nutįsta kelias per „Sereikių didį kaimą,/ palei seną koplytėlę,/ palei tarškantį malūną“. Bėga, raitosi keliai į Šiaulius – per pievas, miškelius, alksnynus, „paniurusius kirtimus“… Viskas labai konkretu ir paprasta. Realistinis vaizdas, konkretūs įvaizdžiai, tarsi stovint kelių sankirtoje ir dairantis į visas puses. Taip realistiškai vaizdas dėliojamas ir kituose Zigmo Gėlės eilėraščiuose apie gimtinę, apie meilę ir jaulų kampelį („Osupis“, „Gimtinė“, „Tėviškė“, „Kaimas“, „Du kryžiu“…). daugelyje eilėraščių išryškėja trys gijos: kaimo žmogus, gimtosios vietos ir gamta. Jos taip meistriškai supintos, kad neatskirsi vieno nuo kitų. Neatskirsi nesugadinęs eilėraščio audinio. Poetiškai apie tai yra rašęs literatas ir kultūrininkas Aleksandras Šidlauskas: „Poeto žvilgsnis blaškus, jis pastabiai veria tuos vaizdelius lyg žemuoges ant ilgos smilgos, jis viskuo didžiuojasi ir labai vaikiškai žavisi. Pasaulio giedrumą jis regi ir savyje, ir kituose žmonėse“. „Naisių kampelį“ poetas baigia savotiška maksima: „Viskas, viskas man čia miela!“. Ir tuoj pat pakonkretina, iš kur toji meilė šiam kampeliui: „Čia sapnai pirmieji gimė,/ čia jie supo ir žavėjo/ mano širdį ir krūtinę“. Miela, nes čia viskas prasideda. Ir tolimosios šalys, ir dideli miestai, ir nematyti neregėti tolių toliai. Čia prasideda ir tie keturi dulkėti keliai, raginantys eiti jais vis tolyn ir tolyn. Nebuvo labai tolimi ir klaidūs Zigmo gyvenimo keliai. Tačiau kad ir kur jis toltų nuo Naisių, niekada nepamiršta atsigręžti į mieląjį kampelį. Žiūrėk, laiškuose namiškiams jau ir klausia: kaip ten, pas jus Naisiuose? O kartą dienoraštin įrašė: „Būdavo, kai cišeini iš vidaus ir, atsistojęs ant priemenio slenksčio, imi dairytis, tai priešais tave visų pirma metas į akis žaliuojanti pieva, Osupis, visas apaugęs kūlynais, už jo juoduojantys dirvonai, paskui vėl kūlynai, už kurių matyti stogai ir kaminai, o taipogi bokštas mažutės koplytėlės, didelio sodžiaus Sereikių“. Tai – tėviškė. Gimtas kampelis. Žvilgsnis nuo „priemenio slenksčio“ į laukus. Ką pamatai, niekur nedingsta. Nusėda pasąmonėj, o paskui iškyla ir liejasi eilėraštin: Tėviškės vaizdeli, kaip tu man brangus! Aš matau kelelį, pievas ir laukus, upės žalią krantą, už jo kalveles, bažnytėlę šventą, vargšų gryteles. Kalnelis, pieva, upė kalvelė, beržas – daugelyje Zigmo Gėlės eilėraščiuose besikartojantys įvaizdžiai. Jam gimtinė ten, „kur ošianti girelė,/ pieva įvairi“, „kur snaudžiančio upelio vilnis“, „kur beržai iškiliai (…)/ Šakas savąsias brauko/ Nuo rytmečio rasos“, „kur spinduliai šviesos“. O galų gale ( kaip ir eilėraštyje „Naisių kampelis“) – ten „sapnai vaiskios jaunystės“. Ten – šviesu ir gražu, ten – malonūs vaizdai ir prisiminimai, ten – gera ir ramu… Kaip čia prisiminsi Gaston Bachelard: „Žmogaus gyvenime namai pašalina atsitiktinumus, didina nenutrūkstamumą. Be jų žmogus būtų išsibarsčiusi, išsisklaidžiusi būtybė. Jie palaiko žmogų dangaus ir gyvenimo audrose. Jie – kūnas ir siela, pirmasis žmogaus būties pasaulis“.Zigmo Gėlės – Gaidamavičiaus gimimo dienai artėjant
Nuo 1977 metų kiekvieną pavasarį, balandžio 26-ąją, poeto Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus gimimo dieną, teikiama respublikinė premija už geriausią pirmąją poezijos knygą. 1977-1991 metais ją skirdavo Naisių kolūkis. Nuo 1992-ųjų premiją skiria Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyrius. Premija įteikiama Zigmo Gėlės tėviškėje Naisiuose, kur jo gimtajame name yra įrengtas Šiaulių rajono literatūros muziejus.