Apie A.Baranausko “Anykščių šilelį”

Anykščių šilelį Baranauskas sukūrė per dvejas 1858m. ir 1859 m. vasaros atostogas Anykščiuose.Poetas valingai kaupė gimtųjų Anykščių krašto realijas, folklorinių poetiką bei frazeologiją.Paskutinį postūmį imtis plunksnos galėjo sukelti poeto paliudyti ,,lyg peiliu smogę’’ seminarijos dėstytojo žodžiai, kad lietuvių kalba – prastuolių kalba, nederanti poezijai.Tą pačią vasarą jis pradėjo rašyti, siekdamas įrodyti, kad suniekinta lietuvių kalba, kaip neprilykstantčia Pono Tado kalbai,galima parašyti kūrinį,nenusileidžiantį A..Mickevičiaus poezijai.O poemos ,,diegas’’,anot poeto žodžių, prasikalęs 1858 m. vasarą, išgirdus apstulbinusį tėvo posakį ,,liemuo liemenį plaka’’.

Anykščių šilelis – poema, vaizduojanti Annykščių krašto girių istoriją, pradedant pagoniškosios Lietuvos šventaisiais ąžuolynais, iškirstais krikšto, paskui karų ir marų metais, o galutinai – XIXa. viduryje prasidėjus pramoniniam girių naikinimui, jau nusiaubusiam Vakarų Europą, baigiant jauno šilelio puoselėjimu ir gynimu nuo caro pareigūnų smurto.Inventoriniai Anykščių žemių aprašai liudija anykštėnų pastangas senųjų girių vietoje apželdinti jaunutį šilelį, dar švieži buvo 1846m. carinių pareigūnų smurto įvykiai.Ir pats poetas, dar valščiaus raštininkas, padėjo žmonėms raštais ginti atimamus miško plotus. Anykščių girių istorijos tema natūraliai susilieja su Lietuvos likimo tema.

Poemos įžžangos ir pabaigos strofos – nykus dabarties, iškirstų girių, kalnų kelmuotų, pakalnių nuplikusių vaizdai- tarsi nuslopinto 1831m. sukilimo represijų pėdsakai, juodos spalvos rėmais pabrėžia pagrindinį poemos pasakojimą apie praeitį.Praeitis, atvirkščiai, žaižaruoja spalvų, kvapų, garsų euforija,byloje istorijos ir tautosakos realijomis,legendomis ,padavimais.

Poemos pirmoji pu

usė – įkvėptas pasakojimas apie Anykščių šilelio samanų,uogų, grybų, krūmų, medžių spalvas ir kvapus, apie miško žvėrelių balsus ir garsus, apie dienos bylą ir nakties tylą.Su miško spalvų ir garsų gaivalinga dinamika susilieja girios, laukų, pievų kvapai, dvelkimai, pakylėti ir sudvasinti tarsi visatos sferų muzika.Poemos lyrinio įsijautimo viršūnė- nakties tylos eilutės, ligi tol lietuvių poezijoje niekieno nepaliesta gamtos sudvasinimo, ir sakralinių žmogaus ir gamtos ryšių tema, apibendrinta žodžiams nepaklūstanti dvasios pilnatvė:,, Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino”.Ja galima išreikšti nebe kasdieninė kalba tiktai poezijos kerai, atėję iš lietuvių mitologinio pasaulio, iš stebuklinių pasakų, iš liaudies dainų poetikos, paskiausiai iš krikščioniškosios religijos.Viena aforistine eilute poetas nusakė dvasinę žmogaus patirtį, ilgaamžėje girių glūdumoje sukaupta lietuviu vidinį gyvenimą.Ta žmogaus ir gamtos vienovės – dvasinio įsijautimo viidurnakčio tyloje būsena, kai ,,širdyj visos pajautos nutilsta “,kai ,,neskaudžia, /Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia”, poemoje išauga į sakralinį akta:,,Iš to, matai,ašaros ir atsidusimas, /Iš to šventos pajautos, iš to giesmės tipas”.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ryšį su žmogaus kūrybinėmis galiomis. Tapydamas miško peizažą taip, kaip jį matė ir išgyveno kaimo žmogus, poetas iškėlė jo estetinius ir etinius pradus. Kaimo žmogaus vaizduotė pasaulyje regėjo neišsenkama šaltinį pasakų ir legendų išmonei, tautodailės lobiams, liaudies dainų melodijų ir poezijos lyrizmui &#
#8211; žodžiais neišreiškiamą graudulį ir ilgesį. Anykščių šilelis nusakyti pirmapradžiai lietuvio pasaulėvaizdžio ir Lietuvos sakralinės šventovės – miško ryšiai.
Antroje poemos dalyje, rašytoje metais vėliau, epiškai pasakojama dramatiškoji Anykščių šilelio istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias ir pasibaigiantį carinių pareigūnų savivalės aktu.Čia sukaupta ištisa Lietuvos miško gyvenimo bei istorijos enciklopedija, kupina tautosakos, žmonių išminties bei filosofijos, net liaudies medicinos.
Poemos vaizdai bylojo kaip politinės, socialinės priespaudos – karų ir marų- nuaklinti žmonės patyrę skurdą ir badą, maro ir choleros epidemijas, kaip ,,Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę”.Tarsi stebuklinėje pasakoje, miškas herojiškai gelbėjo žmones didžiųjų stichijų – bado ir maro- metais:,,žmonių pasigailęs, rasa apsiverkęs, /Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs/ Ir sušukęs:,,Broliukai, ginkitės nuo bado!/ Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado”.,, Jaudinantis pasakojimas , kaip senosios nulaužusios ,,nei mažiausio žabo” , tik su ašarom ,,truputį praskynę” , kaip ,,Vaitodami jų vaikai gynę tėvynę “, pagaliau kaip ,,Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoje”, perauga į rūstų kaltinimą pronūkiams, kurie ,,tai vis dėl arielkos daugiausiai išleidę”.Tai buvo pirmosios užuominos ekologijos tema, liudijosios tautos moralinių nuostatų pasikeitimą.
Anykščių šilelio istorija nutrūksta dramatišku carinių pareigūnų smurto trypemų beteisių ir beginklių anykštėnų epizodu.Poeto sielvartas dėl girių niokojimo perauga į protestą dėl Lietuvos pasmerkimo, dėl žmogaus beteisiškumo.Ne tik mišką, bet ir žmones alino, siaubę karai ir marai, ugnis ir geležis.Prievarta laužė poetų gi
iesmes.Lietuvos girių tema susipina su carizmo pavergtos Lietuvos tarp dviejų sukilimų tema. Nulaužta giesmė poemos pabaigoje byloja apie poeto kelio beprasmiškumą ir savo bejėgiškumo suvokimą.Tai patvirtino tais pačiais 1859m. parašyti paskutinieji Baranausko kūriniai.Tačiau ir nulaužta giesmę žadino ir kurstė ištisas skaitytojų ir poetų kartas, skelbdama nepakantumą prievartai, neteisybei.
Anykščių šilelis – sulaukė savo metui neįprastai palankaus likimo. Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu pasirašyta netrukus buvo išspausdinta L.Ivinskio kalendoriuose.Praslinkus penkiolikai metų, jau lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu poema pasirodė Prahoje čekų filologo L.Geitlerio knygoje apie lietuvių kalbą.Pirmasis atsikas Anykščių šilelio leidimas, redaguotas J.Jablonskio išėjo 1905m. Vilniuje gražinus lietuvių spauda.
Anykščių šilelis pirmoji lietuvių romantinė poema priklausanti prie tų įžymių kūrinių, kurie pranokę savo epochos ribas, praturtėją naujų prasmių atsiverenčių senosios kultūros kontekstuose, susilaukia naujus,netgi intensyvesnio gyvenimo negu savo metu.Naujos kartos tame kūrinyje suvokia vis naujų prasminių aspektų,kurie liko nepastebėti neats kleisti iki tol.

„Anykščių šilelis“ (ištrauka)

Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,
Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,
Tada šilas nubunda, visa yra tyla,
Prasideda pamažu šventa dienos byla.

/p>

Leave a Comment