Miškas ir lietuvis A Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje” Lietuvių poeziją kūrė žmonės, išėję Iš gamtos, iš girių, iš dūminių pirkių… S.Geda Savo šedevrą – “Anykščių šilelį” – A.Baranauskas parašė per dvejas atostogas: 1858m. ir 1859 m. Poemos sumanymas yra romantiškas: pavaizduoti mišką, kurio jau nebėra. Gamtos tema visame kūrinyje persipina su gimtojo krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančio liaudies žmogaus tema. Poema prasideda elegiška, raudas primenančia lietuvio aimana dėl išnaikinto šilo, dėl niokojamos Lietuvos: Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Poetiškas palyginimais, aliteracijomis, poetas perteikia ne tik nykią nuotaiką, bet ir liaudies žmogaus sielvartą, skausmą dėl išnaikinto miško. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą Kepina saulė nenaudingą plotą, Į kurį žiūrint taip neramu regis. Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs, Lyg kokio miesto išgriūvus pustynė, Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė!.. Visoje poemoje ryškus liaudies žmogaus dvasinio pasaulio ir gamtos ryšys. Panoramiškai apžvelgti metų laikai, epochų kaita, dramatiški istorijos posūkiai. Kaip ryškus džiaugsmo ir šviesos kontrastas išsilieja didžioji kūrinio dalis nuotaikingais liaudies žmogaus prisiminimais apie senovės Lietuvą, ištekines girias: “Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria, / Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria…”. Dabarties plikiems kalnams priešpastatomas senovės didžių ir gražių girių vaizdas – su jų spalvomis ir kvapais, su jų garsais ir neįprasta tyla. Liaudies žmogus tik ir gali pamatyti tokias margaspalves grybų šeimynas, uogienojus, medžius. Čia viskas sugyvinta, tarsi primena valstiečio neįmantrų gyvenimo būdą: minkštučiukai samanų patalai priglaudžia uogienojus, “voveruškų leikelės … sarmatlyvai kyšo”. Čia ir valstiečio daina apie baravyką – “grybų pulkaunyką”. Nuo liaudies pasaulėjautos neatskiriami ir medžių vaizdai. Todėl iš lietuvių liaudies pasakų ir Eglės, žalčių karalienės, epušės, ąžuolo, uosio aimana. Čia pat pažodžiui pakartoti lietuvio mėgiami medžių, krūmų palyginimai: gražūs, artimi žmogui krauju varvantys putinai, krūmai žole barzdoti. Žmogui gamta – ne tik matomieji vaizdai, bet ir sudėtingiausios girios, pievų, laukų kvapai. Jis nuo seno įpratęs gamtoje pastebėti netikėčiausius dalykus, jam gamta yra gyvybės, grožio harmonija. Lietuviui giria savo augalija, kvapais, garsais – tarsi šventovė. Jis sugeba pajusti miško garsų, balsų sąskambį ir džiaugsmingais, ir liūdnais akordais: “Ai siaudžia garsiai miškas, netil kvepia gardžiai. / Siaudžia, užia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai”. A.Baranauskas pirmasis mūsų poezijoje prabilo apie liaudies žmogaus sugebėjimą pamatyti gamtos gražumą. Lietuvis ne tik suvokia, jog jis esąs gamtos dalis, tačiau jam svetimas girių, kartu Lietuvos naikinimo, alinimo bruožas: “nei vieno liemenio lietuviai nekirte.