Antano Baranausko veikla Kaune
A.Baranauskas į Kauną atvyko atleistas iš pareigų Sankt Peterburgo akademijoje, iškart po atleidimo jį pasikvietė M. Valančius. A. B buvo pavesta dėstyti homiletiką (pamokslų sakymo meną 1866-1884). Tuo laiku dar buvo naudojama lenkų kalba, tačiau Muravjovas Korikas vykdydamas “lenkų prado naikinimo politiką”, norėdamas iš lenkų kalbos pasityčioti liepė mokyti lietuviškai, kadangi tuo metu lietuvių kalba buvo laikoma prasčiokų kalba. Priešingai negu Muravjovas tikėjosi, šis jo įsakymas imtas vykdyti labai rimtai, šiuo darbu užsiėmė A. B. A. Baranauskas labai domėjosi kalbotyra, bet dėstytojavimas jam visiškai nepatiko. Profesorius buvo labai principingas ir kategoriškas, bei nemėgo prieštaravimų, todėl nebuvo mėgiamas tarp savo auklėtinių, nors tie, kurie paisė jo taisyklių tikrai galėjo pramokti. Vėliau profesorius pradėjo bendraut su žymiais to meto mokslininkais bei kalbininkais. Kadangi XIX a. buvo aukso amžius kalbotyrai, Baranauskas šioje sferoje buvo pripažintas ir reikšmingas. Nors jo kalbinių darbų buvo nedaug, tačiau minimi ir aiškinami lietuvių kalbos faktai pateko į kitataučių indoeuropiečių kalbotyros darbus, bei prisidėjo prie lituanistikos studijų sėkmės bei progreso. Bėgant laikui Baranauskas buvo vis labiau vertinamas tarp kitataučių kalbininkų, tai kėlė jam pasitikėjimą savimi, jis žinojo, kad jo įnašas į kalbotyros mokslą buvo vertinamas, o 1880 Rugsėjo 15d. jis buvo priimtas į lietuvių literatūrinę draugiją, kur jam buvo suteiktas draugijos nario korespondento vardas. Kuo toliau, tuo Baranausko pripažinimas didėjo, tai padėjo jam visiškai atsiskleisti, anksčiau vis skųsdavęsis dėl nepakankamo išsimokslinimo, dabar savo laiškuose laisvai remiasi kultūros klodais, o laiškų adresatai teigdavo, jog Baranausko laiškuose jaučiama nepaprasta dvasinė šiluma, atvirumas ir mielumas. Po ilgų 25 metų darbo kalbotyros srityje Baranauskas palieka kalbotyrą ir dvejus metus atsideda matematikai. Tačiau darbas be reikiamo mokslinio pagrindo bevaisis – atradimas dėsnių, kurie jau seniai atrasti… Šį laikotarpį pats Baranauskas apibūdino taip: Neliko dvasinės raidos, dvasinio kitimo, atsinaujinimo neliko. “Tylėt dvasia įprato”.
Prasidėjus nacionalizmo išsivadavimo bangai, poetas prie lietuviškos spaudos neprisidėjo, o nusigręžė nuo jaunystėje susiformavusių lietuvybės nuostatų ir grįžo prie unijinių pažiūrų, taip labai susipriešindamas su tuometine “Aušra” ir visu atgimimo sąjūdžiu. Dar Sankt Peterburge parašytas kūrinys, kuris buvo išspausdintas pačiame nacionalizmo kovos įkarštyje, apie tai, kad lietuvių tautai nereikia mokslo, o ją pačią reikia palikti nusižeminusią ir paliktą bažnyčios malonei. Tai dar labiau jį supriešino su lietuvių poetais bei jo buvusiais bičiuliais J. Basanavičiumi ir Maironiu, ypač Baranausku piktinosi Vaižgantas. Atrodo keistas Baranausko prieštaravimas Basanavičiui, tai lyg prieštaravimas pačiam sau. Baranauskas taip elgėsi įskaudintas ir nustumtas į šalį, kadangi Baranauskas buvo sutikęs redaguoti “Aušrą”, o 1882m. laikraštis išėjo be jo žinios, todėl jis viešai atsiribojo nuo “Aušros”. Nors Antanas Baranauskas buvo kontraversiška asmenybė, jis vistiek buvo labai vertinamas, tik kaip be būtų keista – kitataučių. Mažiausiai Baranauską suprato tėvynainiai, vedami savotiškų politinių pažiūrų. Negalime peikti šių pažiūrų, kadangi tai buvo mūsų kelias į laisvę.Seinų laikotarpis
1887 m. Antanas Baranauskas paskiriamas Seinų vyskupu. Šis laikotarpis Baranauskui nebuvo lengvas, nors vyskupystė garbingos bei iškilmingos pareigos, tačiau Seinai buvo tas kraštas, kuriame kirtosi lietuvių ir lenkų interesai. Ir Seinų lietuviai ir Seinų lenkai, bei caro valdininkai laukė vyskupo. Lietuviai laukė jo dėl prolenkiškų pažiūrų, o caro valdininkai manė, kad jis nesikiš į politiką. Iš dalies Baranauskas visus apvylė. Seinuose tai buvo, pirmasis lietuvis vyskupas ir pirmasis bažnyčioje prakalbęs lietuviškai. Norėdamas prisitaikyti ir prie lietuvių ir prie lenkų Antanas Baranauskas bažnyčioje įvedė dvikalbystę, kuri dar labiau sukiršino ir vienus ir kitus. Neapsidžiaugė vyskupu ir caro valdininkai, su jais buvo elgiamasi atžariai, o jų įsakymams buvo neskiriama dėmesio. Tiesa, su kultūringais bei išsilavinusiais žmonėmis Baranauskas palaikė šiltus santykius, juos jis stebindavęs savo išskirtine atmintimi, ištisai galėdavęs cituoti A. Mickevičių, J. Slovackį, A. Puškiną ir kitus garsius poetus. Tačiau Seinuose Baranauskas užsiėmė ne vien vyskupystę, jis ir toliau rūpinosi lietuvių kalba ir reikalavo gražinti lotynišką raidyną, bei parašė per 30 bažnytinių giesmių, pritaikė joms melodijas. Daugelis jų buvo menkavertės, tačiau kaikurios yra išlikusios iki šių dienų ir vis dar džiugina tikinčiuosius. Vėliau Baranauskas užsimojo didžiuliam darbu ir pradėjo versti biblija. Kai dėl sveikatos negalėjo sėdėti rašė stovėdamas, kai negalėjo stovėti rašė klūpėdamas. Prie šio grandiozinio darbo ir mirė, paskutiniai jo išrašyti žodžiai buvo : “Takus mano išvertė. Padarė, jog man niekas nesiseka.” (1902 m. lapkričio 26d.)