TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………………11. KODĖL GIRIA, BET NE MUS?…………………………………………………………………………………………22. LIETUVOS EKONOMIKOS PROBLEMOS IR JŲ ANALIZĖ……………………………………………..32.1 Euro įvedimo įtaka Lietuvos ekonomikai…………………………………………………………………32.2 Darbo jėgos stygiaus ir emigracijos problema…………………………………………………………..32.3 Ekonomikos nestabilumo rodikliai………………………………………………………………………….42.4 Užsienio investicijos……………………………………………………………………………………………..52.5 Žinių ekonomika…………………………………………………………………………………………………..62.6 Būtina siekti kainų stabilumo………………………………………………………………………………….73. OPTIMISTINIAI IR PESIMISTINIAI RODIKLIAI……………………………………………………………..83.1 Pliusai………………………………………………………………………………………………………………….83.2 Minusai ir klaidos………………………………………………………………………………………………….83.3 Ką reikėtų daryti……………………………………………………………………………………………………9IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………..11LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………………………………………12ĮVADASReferato tema – Lietuvos ekonomikos sistemos problemos, manau aktualu mums visiems gyvenantiems Lietuvoje. Bene kiekvienas mūsų skaitome laikraščius, žiūrime žinias per televiziją, klausomės naujienų per radiją, girdime nuolatines politikų pagyras apie nuolat augančią ir vis labiau klestinčią Lietuvos ekonomiką ir apie vis didėjančiu pagreičiu gerėjančią šalies ir gyventojų , t. y. mūsų visų padėtį. Nuolat pateikiami pavyzdžiai ir statistika – kiek daug jau pasiekėme, didžiuojamasi, kad įstojome į Europos Sąjungą, atlyginimai didėja, nedarbas mažėja, puikios perspektyvos verslui kurti ir plėtoti, tiesiog kaip magnetas traukiame užsienio investicijas, kaip nauja ES narė lenkiame kitas valstybes (tiek naujas, tiek seniai į ją įstojusias).Tokių milžiniškų pasiekimų dar daug galėtumėm privardinti. Tik visada yra antra medalio pusė. Ir deja, mūsų pačių nenaudai, ji yra daug niūresnė , nei mums visiems atrodo. Šio referato tikslas ir yra nusiimti rožinius akinius ir susipažinti su mūsų šalies realia ekonomine padėtimi. Pastebėti mums gresiančias problemas, isigilinti ir suvokti, kodėl vis dėlto yra daug daugiau ES narių, nuo kurių atsiliekame, nei tų kurias lenkiame. Šviečiame sąrašo viršuje blogają prasme, kas liečia nusikalstamumą, korupciją, biurokratizmą ir kt. Išnagrinėjamos pagrindinys kliūtys, su kuriomis Lietuva susidurs norėdama įžengti į eurozoną, bei pateikiami pasiūlymai, variantai, kurie galbūt bent šiek tiek padėtų išvengti ekonomikos sistemos barjerų.
Pirmiausia referate pateikiamas bendras Lietuvos įvaizdis, žvelgiant užsieniečių, kaip galimų investuotojų, ir turistų akimis. Vėliau išvardinamos pagrindinės mūsų šalies sistemos bėdos, tokios kaip nedarbo ir emigracijos priešprieša, kainų nestabilumas, vis tirpstančios užsienio investicijos, atsilikimas žinių ekonomikoje, pateikta išnagrinėta 1993 – 2002 metų ekonominė padėtis, ir to laikotarpio neguodžiantis rezultatas – ekonomikos nestabilumas. Na ir pabaigai – šiek tiek optimizmo, ką pavyko pasiekti. Kokios mūsų valdininkų klaidos, kaip vis dėlto reikėtų elgtis, kad netaptumėm Europos centras tik geografine prasme.1. KODĖL GIRIA, BET NE MUS?Pradėdami kalbėti apie Lietuvos ekonomikos problemas pirmiausia atkreipkime dėmesį į šalies įvaizdį. Rugsėjį BBC buvo rodomas reklaminis siužetas apie mūsų kaimynę – Latviją. Ji buvo pristatyta kaip dinamiška, moderni šalis, su nuostabia gamta, talentingais ir draugiškais žmonėmis, patraukli turizmui ir investicijoms. Spalį žurnalas „The Economist“ rašė apie Slovėniją, bet daugiausiai komplimentų skyrė Estijai. Straipsnyje ji buvo pristatyta kaip maža, bet sparčiai žengianti pirmyn šalis su sparčiausiai visoje Europos Sajungoje (ES) augančia ekonomika, puikiomis sąlygomis investicijoms. Kodėl tokių atgarsių negirdime apie mūsų šalį? Ko reikia, kad pritrauktume investicijų, kad suklestėtų šalis, kad iš jos nebėgtų žmonės, o ja tikėtų ir kurtų gyvenimą čia? Norisi, kad, ištarus mūsų valstybės vardą, kiltų asociacijos apie patrauklią šalį, palankią turizmui, su aukštu paslaugų lygiu ir jų įvairove, šalį, kur turtinga ir įvairialypė kultūra, šalį, kurios valdymas yra skaidrus ir efektyvus, kur žmonės yra darbštūs ir tvarkingi, šalį, kurioje norisi investuoti, kur yra visos sąlygos verslui sėkmingai plėtoti.Deja, šiandien Lietuva vis dar stereotipiškai turi posovietinio bloko šalies etiketę. Mūsų valstybė yra viena iš tos pilkos, iš būrelio naujų šalių, kurios mažai kuo skiriasi viena nuo kitos, žiūrint į jas užsieniečių akimis. Užsieniečiams Lietuva – nauja, mažai žinoma šalis, atsiradusi pasaulio žemėlapyje vos pries 16 metų.Veiksingam įvaizdžio formavimui gyvybiškai būtina Vyriausybės parama. Vadovai turi suprasti, kad viena iš jų veiklos misijų yra valstybės reputacijos stiprinimas, todėl jie turi prisiimti atsakomybę už šalies įvaizdžio formavimą. Akivaizdu, kad sėkmingai kuriamas įvaizdis tikrai padėtų kelti susidomėjimą mūsų šalimi, pritrauktų investicijas, suklestėtų turizmas. Deja šiandien šalies įvaizdis – problema.2. LIETUVOS EKONOMIKOS PROBLEMOS IR JŲ ANALIZĖ2.1 Euro įvedimo įtaka Lietuvos ekonomikaiVienas pagrindinių Lietuvos užduočių šiandien yra – euro įvedimas. Tačiau tai nemenka užduotis mūsų valstybei ir išbandymas visai šalies ekonomikai. 2006 – ųjų viduryje Europos Komisija nagrinės, ar Lietuva pasirengusi būti euro zonoje. Vienas svarbiausių Mastrichto kriterijų reikalauja, kad konkrečios valstybės budžeto deficitas neviršytų 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o jeigu viršytų, tai labai trumpą laiką. Be to valstybės skola negali viršyti 60 proc. BVP, o kainos ir palūkanų normos bei konkrečių veliutų keitimo kursai turi išlikti stabilūs ilgą laiką. Taigi Lietuva, susiejusi savo valiutą su euru, gali suklupti ant 3 proc. biudžeto deficito akmenėlio. O ES institucijos tikrai nesigilintų į aplinkybes, lėmusias 3 proc. ribos viršijimą, jei kriterijų nevykdai – į eurozoną nepatenki. Finansų analitikai baiminasi, kad Lietuvai nepavykus įsivesti euro iki 2007 metų, tokios galimybės gali nesulaukti dar ilgai. Labai didelė tikimybė, kad šalies ekonomikos augimą po metų kitų šiek tiek gali sustabdyti Ignalinos AE uždarymas, be to „Jukos“ veiklos aplinkybės rusijoje taip pat kelia problemas „Mažeikių naftoje“. Ne paslaptis, kad degalų kainos auga kaip ant mielių, taigi infliacija didėja, o ji savo ruoštu lėtina ekonomikos augimą, valstybė surenka mažiau mokesčių, mažėja biudžeto pajamos. Išeitis viena, dėl didėjančio deficito grėsmės, – budžete numatyti didesnį rezervą. Dar viena bėda yra ta, kad Europos Centrinis bankas gali nuspręsti, jog valstybės pažadas grąžinti rublinius indėlius, yra ilgalaikė valstybės skola. Taigi vėl kyla grėsmė viršyti 3 proc. valsybės biudžetą.2.2 Darbo jėgos stygiaus ir emigracijos problemaNenumatytų arba tik dabar apčiuopiamų problemų gali kilti dėl pasikeitimų darbo rinkoje. Šiuo metu statybos, tekstilės, baldų ir kitų pramonės šakų įmonės jaučia ne tik kvalifikuotų darbuotojų badą. Ši situacija turi pliusą – įmonėms tenka didinti atlyginimus. Į rankas gaunamas atlyginimas išaugo 8 proc., o realus, įvertinus infliaciją – 5,6 proc. Bet akivaizdu, kad ekonomikai tai trukdis – nes darbo jėgos stygis lėtina ekonomikos augimą. Ilgą laiką turėjusi pakankamai didelius laisvos darbo jėgos išteklius, šiuo metu Lietuva šio pranašumo jau nebeturi, o nemažėjanti emigracija leidžia teigti, kad ateityje kvalifikuotos darbo jėgos stygius tik didės. Rugsėjo 1 – osios duomenimis, užimtųjų skaičius antrąjį 2005 – ųjų ketvirtį 8,5 proc. viršijo 2004 – ųjų rodiklį. Analitikai prognozuoja, kad nedarbo lygis sekančiais metais mūsų šalyje gali sumažėti dar iki 8 proc.Nors daugėja nuomonių, kad emigraijos procesas kiek prislopo, tačiau tai patvirtinančios statistikos deje nėra. Praėjusiais metais ir toliau mažėjo Lietuvos gyventojų skaičius. Pernai netekome 22,2 tūkst. gyventojų. Į ES šalis praėjusiais metais išvyko dvigubai daugiau žmonių nei 2003 – iaisiais. 2004 – aisiais atlikto socioliginio tyrimo duomenimis, netgi 72 proc. aukštųjų mokyklų absolventų norėtų išvykti į užsienį ir ten padirbėti, ir tik 9 proc. teigė atvirkščiai. Taigi jau artimiausiais metais emigracija ir blogėjanti demografinė padėtis lems, kad užimtųjų skaičius šalyje nebedidės, ir vienintelis ūkio plėtros šaltinis liks darbo našumo kėlimas, o jo sparta labiausiai priklauso nuo investicinio aktyvumo.2.3 Ekonomikos nestabilumo rodikliaiŽvelgiant į statistinę medžiagą apie mūsų regiono šalių pagrindinių makroekonomikos rodiklių dinamiką 1993 – 2002 metais (2.1 lentelė), negalima neatkreipti dėmesio į Lietuvos poziciją ekonominių svyravimų srityje: tiek Lietuvos BVP, tiek jo sudedamųjų dalių cikliškumas savo mastu kelis kartus pranoksta vidutinius regiono rodiklius. Lietuvos BVP svyravimai (žemyn ir aukštyn) sudaro 4,48 proc., kai vidurkis Vidurio ir Rytų Europoje (VRE) siekia – 2,12. Į tai atsižvelgus, nesistebime, kodėl Lietuva pagal ekonomikos augimo tempus pirmauja regione. Bet nereikėtų pamiršti, kad mes esame teigiamoje ciklo fazėje, po kuros seka neigiama, o ji taip pat gali buti tokia pat išskirtinė. Maža to, pažvelgus į BVP dinamikos pastovumo rodiklius, kuris tesudaro tik 0,3, kai vidurkis yra 0,6, suprantame, kad ūkio vystymosi dinamika yra sunkiai nuspėjama.2.1 lentelė. Pagrindinių makroekonominių rodiklių dinamika Vidurio ir Rytų Europoje 1993 – 2002 m.Šalis/ Regionas BVP Vidaus vartojimas Investicijos Vyriausybės išlaidos Svyravimai Dianamikos pastovumas Svyravimai Dianamikos pastovumas Svyravimai Svyravimai CikliškumasLietuva 4,48 0,31 6,96 -0,09 11,55 10,28 0,55Latvija 2,14 0,70 3,46 0,25 13,57 6,44 0,15Estija 2,55 0,58 3,06 0,61 7,02 4,10 0,17VRE 2,12 0,60 3,49 0,50 9,37 6,70 0,20
Reikėtų susirūpinti ir dėl vidaus vartojimo, vyriausybinių išlaidų, investicijų ir užsienio prekybos balanso dinamikos. Vidaus vartojimo svyravimai aplink trendo liniją sudaro apie 7 proc. (vidurkis – 3,5). Be to, pastovumo rodikliai rodo, jog vidaus vartojimo kitimo tempai vakar ir šiandien tarpusavyje nesusiję, o tai anomalus reiškinys net besivystančioms valstybėms. Tai liudija apie prastą šalies vidaus rinkos išsivystymo lygį, ir turint galvoje, kad vidaus vartojimo dalis bendrame vidaus produkte yra didžiausia ir kurios pastovumas yra stabilaus ekonomikos augimo garantas, tai galima daryti išvadą, kad Lietuvos ekonomika nestabili.Investicijos nestabilios visose Vidurio ir Rytų valstybėse, taigi Lietuvos padėtis šioje sferoje nėra išskirtinė, o štai vyriausybinių išlaidų nepastovumas, siekiantis net apie 10 proc.(tai beveik 2 kartus viršija vidurkį), optimizmo nekelia. Ir liudna dėl to, kad vyriausybinių išlaidų dianamika yra tiesiogai susijusi su BVP dinamika (koeficientas – 0,55), o tai rodo, kad geresniais laikais Lietuvos vyriausybė sau leidžia didinti išlaidas, o sunkesniais – susiverža diržą. Tačiau tai netoleruotina, kai kalbama apie ekonominę politiką, kurios vienas pagrindinių tikslų yra suteikti šalies ūkiui stabilumo ir švelninti ekonominį cikliškumą. Teigiamame ekonominio ciklo periode, vyriausybė turetų nedidinti savo išlaidas, o padėti ūkio subjektams sunkesniuoju laikotarpiu.Optimizmą kelia faktorius – eksporto didėjimas, nes būtent jis yra vienas pagrindinių ekonomikos variklių. Ir baisu net pagalvoti, kas atsitiktų , jei staiga Lietuvos eksportas sumažėtų. Tuomet sulėtėtų BVP augimo tempai, vyriausybė ir gyventojai būtų priversti mažinti savo išlaidas ir tuomet jau atsidurtume ne ciklo viršuje bet apačioje.2.4 Užsienio investicijosNemalonu konstatuoti faktą, kad pagal pritrauktas tiesiogines užsienio investicijas vienam gyventojui mes vis labiau atsiliekame nuo kitų ES šalių – šių metų pirmajį pusmetį jų srautas Lietuvoje buvo mažesnis nei mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje. Mūsų šalyje tiesioginės užsienio investicijos antrąjį š.m. ketvirtį sudarė 0,3 proc., Latvijoje – 2,4 proc., o Estijoje – 39,8 proc. BVP. Per antrąjį šių metų ketvirtį (2.1 pav.) tiesioginių užsienio investicijų srautas šalyje sudarė 14,6 mln. eurų (50,41 mln. litų). Per tą patį laikotarpį Estijoje investuota net 1,086 mlrd. eurų (3,75 mlrd. litų), Latvijoje gerokai mažiau – 74,1 mln. eurų (255,85 mln. litų).
Š. m. Pirmoje puseje materialinės investicijos buvo 16 proc. didesnės nei pernai metais. Be to, trečią pusmetį iš eilės augo investicijų į įrengimus ir transportą dalis, o būtent šios investicijos labiausiai lemia produktyvumo kilimą. Lietuvai ypač stokojant moderniausių technologijų, šią spragą būtina ištaisyti, pritraukiant atitinkamų tiesioginių užsienio investicijų. Deja, 2005 metais susidurėme su problema, jog tiesioginių užsienio investicijų srautas į Lietuvą nėra gausus – pirmąjį pusmetį jis sudarė 617 mln. Lt arba 2,3 karto mažiau nei pries metus. Konstatuojamas liūdnas faktas, kad investicijų apimtys jau treti metai iš eilės netenkina lūkesčių. Aišku tikėkimės padėtis keisis į gerąją pusę, nes pastaruoju metu minima nemažai stambių investicijų projektų, pastangas šia linkme suaktyvino ir valdžios institucijos – numatoma plėsti pramoninius parkus, pakeisti teritorijų planavimo įstatymą ir kt.2.1 pav. Tiesioginės užsienio investicijos Baltijos šalyse mln. eurų 2005 m. II ketv.2.5 Žinių ekonomikaLabai netolimoje ateityje pagrindiniu Europos Sąjungos ekonomikos varikliu taps žinios, naujų produktų gamyba ir gamybos metodų tobulinimas. Vis didesnis ir didesnis dėmesys skiriamas rodikliams, kurie nusako inovacijų ir modernių technologijų plėtros galimybes. Ekspertai, prognozuojantys Europos ekonomikos pokyčius, vieningai sutaria, kad ateityje ir toliau plintant globalizacijai ir spartėjant technologijų raidai, didesnį svorį įgaus žinių ekonomika ir paslaugų sektorius, o nemažos dalies prekių gamyba bus iškelta už Europos ribų. Pasak prof. R. Rudzkio: „Deja, šiuo požiūriu Lietuvos ūkis atrodo gana liūdnai. Tik dėl išvystyto transporto sektoriaus paslaugų dalis šalies eksporto struktūroje nedaug atsilieka nuo ES rodiklio, tuo tarpu finansinių ir informatikos paslaugų lyginamasis svoris itin menkas. Pastarųjų dalis bendrame šalies eksporte pernai sudarė tik 0,3 proc. (palyginimui Latvijos – 0,7 proc., Airijos – 12,5 proc.). Pagal versle dirbančių tyrėjų skaičių tūkstančiui gyventojų Lietuva tarp ES šalių užėmė paskutinę vietą, o jos rodiklis buvo maždaug dešimt kartų mažesnis už ES vidurkį“. Pastebima, kad didžiąją dalį Lietuvos eksporto užtikrinanti apdirbamoji pramonė šalies BVP struktūroje yra panašaus lygio kaip ir ES, tačiau aukštųjų technologijų dalis pagal dirbančiųjų skaičių yra daug mažesnė, o per artimiausius metus ji gali dar labiau sumenkėti, nes mūsų šalies elektronikos sektorius susiduria su nemažomis problemomis. Dėl technologinės plėtros ir inovacijų sustingimo kalta sustabarėjusi aukštojo mokslo sistema, taip pat mūsų šalyje beveik nėra didžiųjų transnacionalinių kompanijų įmonių. Visa tai, savaime suprantama, menkina Lietuvos ūkio ilgalaikes perspektyvas, nes atetyje konkurencija su Azijos įmonėmis vidutinės kokybės vartojimo prekių gamyboje bus vis sunkesnė. Būdama faktiškai vien tradicinių pramonės šakų produkcijos eksportuotoja, mūsų šalis akivaizdžiai rizikuoja , nes tampa pernelyg priklausoma nuo žaliavų ir energetinių išteklių tiekimo. Tik inovacijomis pagrįstas konkurencingumas suteiks valstybei galimybę patekti į turtingųjų šalių grupę.2.6 Būtina siekti kainų stabilumo
Dar viena problema mūsų valstybei yra – kainų nestabilumas. Po dviejų defliacijos metų 2004 metais buvo užfiksuotas 2,9 proc. infliacija. Pagrindiniai tai lėmę veiksniai buvo maisto produktų, nealkoholinių gėrimų kainų padidėjimas 5 proc., transporto paslaugų kainų augimas 7,7 proc. ir 11,1 proc. Išaugusios sveikatos priežiūros paslaugų kainos. Tuo tarpu atpigusių prekių grupių buvo žymiai mažiau : tai poilsis bei kultūra ir ryšiai, kurių sektoriuje tęsiasi kainų karas. Didžiausią įtaką gamintojų kainų didėjimui turėjo rafinuotų naftos produktų kainų augimas. Ypač padidėjo statybų kainos – net 8,2 proc. Praėjusiais metais gyvenamojo pastato statyba kainavo dešimtadaliu daugiau nei 2003 – iaisiais metais. Tačiau tai atsipindi kaštų kainų pokyčius, o ne pardavimo kainų augimą.Taigi , kaip žinome, vienas pagrindiniu ir aktualiausiu šiandien dienos uždaviniu Lietuvai yra euro įvedimas. O norint šį tikslą įgyvendinti, vienas kriterijų, kurių reikia laikytis, yra ne kas kitas, o kainų stabilumas. Ir tai deja gali tapti vienu sunkiausiu įgyvendinamų uždavinių, nes kolkas kainų lygis Lietuvoje sudaro tik 48,2 proc. ES kainų lygio. Esant laisvam kapitalo, prekių ir darbo jėgos judėjimui, kainų konvergencija reiškiasi pirmiausiai, todėl išlaikyti stabilias kainas tikrai nebus lengva.3. OPTIMISTINIAI IR PESIMISTINIAI RODIKLIAI3.1 PliusaiŠiandien dar ne per vėlu galvoti, ką verta daryti kylančios ekonomikos sąlygomis, o nuo ko geriau susilaikyti. Visų pirma derėtų įvertinti tai, kad Lietuva, nors ir netapo turtinga valstybe, tačiau pasiekė labai daug. Gerovės lygiu sparčiai vejamės ar net pasivijome prieš dešimtmetį daug turtingesnes Centrinės Europos valstybes. Šio augimo priežastys irgi aiškios – santykinai mažas perskirstymas, santykinai liberali prekybos politika, plataus masto privatizavimas, santykinai mažas reguliavimas leido verslui parodyti savo galimybes, darė Lietuvą patrauklia investicijoms. Ekspertai pabrėžia, kad tai, jog mūsų šalis pagal ekonomikos augimo konkurencingumą jau šiandien lenkia daugelį naujųjų Europos sąjungos šalių, lėmė pakankamai stabili šalies makroekonominė padėtis. Pagal Pasaulio ekonomikos forumo skelbiamą konkurencingumo indeksą Lietuva pernai užėmė 36 – ą vietą (2003- iaisiais – 40- ą). Tiesa, kad Lietuva, gerindama šalies konkurencingumą, neparodė didelio progreso, tačiau padėtis ir nepablogėjo. Mūsų valstybė pagal ekonomikos konkurencingumą tarp naujųjų ES narių atrodo neblogai – aplenkia Vengriją (39 vieta), Čekiją (40 vieta), Slovakija (43 vieta), Lenkija (60 vieta) bei kt. šalys.Konkurencingumu Lietuva taip pat pranoksta ir dvi senąsias ES nares – Graikiją (37 vieta) ir Italiją (47 vieta). Palyginus geras pozicijas mūsų šaliai lėmė makroekonominiai rodikliai – dėl užfiksuotos defliacijos šaliai teko net 2– oji vieta pagal infleacijos lygį. Taip pat užimame aukštas pozicijas pagal galimybę gauti paskolas. Komerciniai bankai itin supaprastino visas procedūras , prie to prisidėjo ir labai mažos palūkano normos.3.2 Minusai ir klaidosAptarėme teigiamą mūsų padėtį, kaip naujos ES narės. Tačiau, nereikėtų pamiršti, kad galėtume ir geriau kaip pvz. kitos naujai į Europos sąjungą įstojusios valstybės tokios kaip :Estija (20 vieta), Malta (32 vieta) bei Slovėnija (33 vieta). Ir reikia pabrėžti, kad didžiausi barjierai išlieka valstybiniame sektoriuje. Pagal valstybės institucijų darbo kokybę, kuri įvertinta prasčiausiai, Lietuvai atitenka 43- ioji vieta, itin prastai vertinamas nusikalstamumo lygis (74 vieta) bei teismų nepriklausomybė (68 vieta). Tarp verslo trukdžių Lietuvoje pabrėžiamas mokesčių dydis, jų reguliavimas, biurokratija bei korupcija.Taigi gyventojų apmokestinimas vienas didžiausių Europoje, reguliavimas – ne mažesnis, o neretai ir mažiau kokybiškas nei kaimynų, užsienio prekybos režimas identiškas kaip ir kaimynų iš Europos Sąjungos, privatizavimas sustojo ir jo nenorima įsileisti į energetiką bei transportą, jis visai neįsileidžiamas į sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Perskirstymo didinimas, o ypač naujų mokesčių įvedimas, bei nenoras mažinti mokesčius nepateisinamas visomis prasmėmis. Pirmiausia, kaip minėta, darbo apmokestinimas Lietuvoje vienas didžiausių jau dabar. Kyla klausimas, ar iš tiesų valdžiai reikia tiek daugiau pajamų, kad tinkamai įvykdytų savo funkcijas, juo labiau kad ekonominė padėtis ir taip gerėja, taigi mažėja valstybės našta socialinei paramai. Pagaliau, juk būtent aktyvesnė ir sėkmingesnė ekonominė veikla (kuriai reikalingi mažesni mokesčiai), o ne dideli mokesčiai, lemia ne tik žmonių, bet ir biudžeto pajamas. Nepastebima ir kad darbo reguliavimas (įskaitant nuolat keliamą minimalią algą) vis labiau tampa kliūtimi darbo vietoms ir gerovei kurti. Tai rodo jau ne tik smulkių pradedančių provincijos verslininkų nusiskundimai. Stambių, sėkmingai veikiančių įmonių apklausa parodo, kad dėl minimalios algos įdarbinama mažiau darbuotojų nei būtų galima. Darbo laiko reguliavimo griežtumas taip pat tampa esmine kliūtimi konkurencinėje kovoje. Santykinai nebloga ekonominė padėtis leidžia valdžiai nesiimti pagal rinkos principus pertvarkyti tų sričių, kurios užsiliko planinės ekonomikos būklėje – visų pirma, sveikatos ir švietimo. Tarkime, sveikatos apsaugos sistemoje, kurios merdėjimo požymius akivaizdžiai matome, iki šiol neapibrėžti net pagrindiniai dalykai, būtini normaliai apskaitai ir planavimui – kiek ir už ką valstybė realiai sumoka. Neapibrėžta ir tai, gali ar negali netgi privačios įstaigos laisvai nustatyti savo paslaugų kainas, jei jų paslaugas valstybė finansuoja. Jau vien dėl to daugelyje sričių neatsiranda rimta privati alternatyva, o žmonėms draudimo įmonės negali pasiūlyti kaip jiems sumažinti savo riziką ligos atveju.3.3 Ką reikėtų darytiŠiandieninėje situacijoje gerovės receptai išlieka tie patys, specifinė tik Lietuvos situacija. Norėdama gerovės augimo šiandien Lietuvos Vyriausybė turėtų susilaikyti nuo mokesčių ir perskirstymo didinimo, naujų griežtesnių reguliavimų, o ypač darbo santykių srityje, savo įsipareigojimų didinimo ir neveiksmingų sveikatos bei švietimo struktūrų užkonservavimo dabartinėje būklėje. Tai, kas padėtų ekonomikai, yra, visų pirma, mokesčių mažinimas, dereguliavimas, sveikatos ir švietimo sistemų reforma pagal rinkos principus, privatizavimas. Be to, dabartinis ekonominis ir vykdytinas privatizavimas yra ir puiki galimybė ekonomiškai nepagrįstą dabartinę pensijų sistemą reformuoti į kaupimo pagrindu pagrįstą sistemą be žalos dabartiniams pensininkams.IŠVADOSPrisipažinsiu, prieš rašydama šį referatą apie Lietuvos ekonomikos sistemos priblemas, tikrai buvau optimistiškenės nuomonės. O dabar žinau realiąją mūsų šalies padėtį – labai didelė tikimybė, kad jei niekas nesiims veiksmų ir nenukreips Lietuvos ekonomikos vystymosi kitomis kryptimis – mes tapsime tik kitų klęstinčių ir į priekį skubančių valstybų šešėlyje. Užsienio investicijos jau kelintus metus nepateisina lūkesčių, žinių ekonomika pas mus gyvena akmens amžiaus laikus, apie kainų stabilumą kalbėti irgi sunku, klęsti biurokratija, korupcija. Nereikia bijoti reformų bei privatizavimo švietimo ir sveikatos sferose. Būtina išmokti taupyti, ir negyventi šiandien diena, galvoti apie ateitį. Tuo tarpu vyriausybei tokios mintys, kaip paaiškėjo, tiesiog nepriimtinos. Ji tik sugeba didinti mokesčius, ir didinti savo išlaidas, nesusimąstant, kad galbūt ateis liūdna diena mūsų ekonomikai, ir tikrai praverstų santaupos užgyventos ekonomikos augimo laikotarpiu.Taigi, ką supratome, įsigilinę į ekonomikos sistemos problemas? Ogi tai. Kad viskas ne taip gražu ir idealu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsio bei prisiklausius populistinių politikų kalbų. Niekada nereikia žvalgytis atgal. Niekada nereikia lygintis į prastesnes ir nuo mūsų atsiliekančias šalis. Ir didžiuotis, neva mes jau daug pasiekėme. Visada reikia žvelgti tik pirmyn – imti pavyzdį iš tų, kurioms sekasi geriau ir siekti jas pralenkti. Būtų tikrai liūdna, jei būdami Europos centras, taptume – Europos užkampiu.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Bankauskaitė D. „Nuo Europos centro iki Europos užkampio“, dienraštis „Kauno diena“, 2005 m. spalio 29, 17 pusl.2. Budvytienė G. „Ekonominė ir socialinė raida dar neguodžia“, dienraštis „Kauno diena“, 2005 m. sausio 29 d., 7 pusl.3. Čaplikas L. „Biudžeto deficitas gali užšaldyti euro įvedimą“ , dienraštis „Kauno diena“, 2004 m. spalio 14., 11 pusl.4. Gabartas R. „Ilgalaikės ekonomikos prognozės niūresnės“, dienraštis „Kauno diena“,2005 m. spalio 12 d., 12 pusl.5. Zubrickas R. „Ekonominiai stebuklai ar kortų nameliai“, dienraštis „Kauno diena“, 2004 m. kovo 18 d. 12 pusl.6. www.lrinka.lt/Straipsn/Ek4.phtml, žiūrėta 2005 10 16