Recenzija, Farley Mowat “Šuo kuris nenorėjo būti šunimi”

Farlis Movetas (g. 1921) – garsus Kanados gamtininkas, apkeliavęs praktiškai visą Kanadą ir daugelį kitų šalių. Jo kelionės prasidėjo jau vaikystėje, kai Moveto tėvas, bibliotekininkas su keliautojo, jūrininko ir tyrinėtojo gyslele, gana reguliariai perkraustinėjo šeimą po įvairius Kanados kampelius. Taip Movetai atsirado Saskatūne, Saskačevane (Kanados provincija), vietoje, kuri tokia lygi, kad atsistojus ant sterblinės žiurkės išraustos žemės krūvelės galima pamatyti Kiniją. Šiame vakarų Kanados miestelyje 1929 m. į būsimo rašytojo gyvenimą ir atėjo Matas (beje, angliškas šuns vardas Mutt gali būti verčiamas “Sargis”). Jis yrra vienas skaitomiausių Kanados autorių. Rašyti jis pradėjo būdamas devynerių. Tada, kaip pats prisimena, “kūrė daugiausia eiles”. Vėliau turėjo nuolatinį skyrelį gamtai skirtame žurnale ir rašė apie paukščius. Studijavo biologiją Toronto universitete. Dar viena dėmesį kaustanti jo knyga yra “Ne vilkai kalti”. Movetas – tai ne tik gamtininkas humoristas. Jis taip pat ir fanatiškas gamtos bei eskimų gyvenimo būdo gynėjas. Dauguma rašytojo knygų autobiografinės, tarp jų ir “Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi” (1957), tapusi Kanados vaikų literatūros klasika. Rašytojo kūriniai išversti į daugiau kaaip dvidešimt pasaulio kalbų, išleisti milijoniniais tiražais.
Matas – keistas šuo tiek išvaizda, tiek charakteriu. Nors jis – mišrūnas, tačiau atrodo aristokratiškai, o ne kaip paprastas sargiukas. Movetas meistriškai aprašo jo išvaizdą, panaudodamas jūrines metaforas. Mato asmenybė pasireiškia daugeliu ypatumu, kurių svarbiausias tas, ka

ad Matas įsitikinęs, jog būti šunimi neverta. Bet, kaip rašo autorius, Matas nebuvo vienas iš kvailų šunų, kurie įsivaizduoja esą žmonėmis. Ne, Matas toleravo ir žmones, ir šunis, bet nebuvo nei žmogus, nei šuo. Ar tai atrodo kvaila? Galbūt. Bet kur jūs matėte šunį, laipiojantį kopėčiomis ir vaikščiojantį tvoromis? Kur jūs matėte šunį, diskutuojantį su policininku ar ganantį pašautas antis?

“Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi” – knyga, pasižyminti puikiu movetišku humoru. Į klasiką įėjęs rašytojo senelis, kuris buvo kurčias bet kokiems senelės priekaištams, bet puikiai girdėjo žodį “viskis”, sumurmėtą uždarytame kambaryje kitame namo gale. Movetas ne tik aprašo Mato nuotykius, bet ir taikliai pavaizduoja kitus savo priglaustus gyvūnus bei laukinius žvėris. Atmintini Moveto išauginti apuokai ir senas patyręs antinas, mikliai bandęs išvengti Mato naasrų. Aštri rašytojo plunksna nepasigaili nei jo tėvų, nei Saskatūno gyventojų. Skaitytojai ilgai prisimins Aroną Pulą, stačiusį laivą savo rūsyje (o kaip jį iš ten išvežti?), ar Kačių Ponią, neleidusią į namus net elektros kompanijos darbuotojų, kad šie, neduokdie, nenuskriaustų jos ir jos katyčių.

“Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi” – tai puiki knyga apie vaikystę, kai taip romantiška važiuoti per prerijas, įsivaizduojant, jog skrendi tarpžvaigždiniu laivu. Kai šaltis ir drėgmė medžioklėje nesumažina žavėjimosi saulėtekiu ir milžiniškais žasų ir ančių būriais. Kai pirmoji meilė su

udūžta dėl skunso kvapo. Kai keliauji po Kanadą senu fordu, kanoja ar burlaiviu. Tokios vaikystės galima tik pavydėti, nors ir suvokiant, kad rašytojas ją sąmoningai romantizavo.

Leave a Comment