Antanas Smetona gimė 1874m. rugpjūčio 10d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, sugebėjimu apie save spiesti žmones, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtumu ir ryžtingumu. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius.Dešimtus metus einantį tėvas jį nuvežė į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą.Mokyklą baigė 14 metų.Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją. Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų k. ir išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę.Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Baigia progimnaziją ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje. Dar Palangoje jis pradeda skaityti slaptą lietuvišką spaudą, Maironį ir Adomą Mickevičių. To meto romantinė raštija ir nulemia Smetonos galutinį tautinį apsisprendimą. Jis dalyvavo slaptoje “Kūdikio” draugijos veikloje, domėjosi Lietuvos istorijos tyrinėjimais, ypač gilino lietuvių k. rašybos ir gramatikos žinias, buvo gabus lotynų ir graikų kalboms. Mintaujos gimnzijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su caro administraciją, o dar tiksliau – su biurokratine ir rusifikacine carizmo švietimo sistema. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai.Šiems tai daryti atsisakius, Smetona ir dar keliolika mokinių iš gimnazijos pašalinami. Jie vyksta į Peterburgą, pas Rusijos švietimo ministrą, ir prašo leidimo baigti mokslą. Prašymas buvo patenkintas, ir Smetona baigia Peterburgo IX gimnaziją. Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Sirutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių k. gramatiką.Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsisprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reikalų neatsiribojo. Dalyvavo protestuose dėl studentų teisių varžymų.
1902m. baigia studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą. Vilniuje Smetona susiranda ramią tarnybą Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veiklą; verčia knygeles į lietuvių k., dalyvauja Lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jos suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Griežtai atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, priešiškai nusiteikęs jo internacionalistinėms idėjoms, Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propaguoja “ramią” kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešiniąją poziciją. Jis iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, K. Griniaus kaip vienas žymesniųjų LDP veikėjų, nors iki tol jo pavardė buvo mažiau Lietuvoje žinoma. Didžiojo Vilniaus lietuvių seimo organizacinio komiteto sudėtyje Smetonos nebuvo, tačiau Seimo parengiamuosiuose posėdžiuose jis dalyvavo. Seimui Smetona nebuvo priešingas. Jo pastangomis nuo Demokratų partijos į komitetą vietoj P. Višinskio buvo įtrauktas J. Vileišis. Išaugusį Smetonos autoritetą LDP ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas nuo LDP į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė Seimo pirmininku. Po Vilniaus seimo Smetona aktyviai dalyvavo Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) organizuotoje Kauno gubernijos rinkiminėje kampanijoje į I Valstybės dūmą (1906. 04.), kvietė lietuvius vienytis visose kultūrinėse ir politinėse akcijose. Jis pamažu tampa tautininku, suvokia, jog LDP gretose nepavyks sutelkti visas intelektualines tautos jėgas, ir iš DP pasitraukia. Smetona kėlė ir valstiečių materialinės padėties gerinimo klausimus, ragino kurti valstiečių draugijas, steigti jiems banką, rašė, jog būtina telkti valstiečių lėšas dvarininkų žemei pirkti, siūlė lietuvių šviesuoliams tarpininkauti ir padėti valstiečiams. Taigi Smetonai rūpėjo lietuvių kapitalo įstaigų kūrimo problema. Labai aktyviai domėjosi pirmosiomis Vilniaus ir Kauno lietuvių kredito draugijomis, jų veiklos rezultatais. Antanas Smetona rūpinosi kylančių Lietuvos kaimų, miestelių ir miestų socialinių grupių įtakos augimu, jų pozicijų žemės ūkyje, prekyboje ir pramonėje stiprinimu. Jo siūlymai turėjo aktyvinti ne tik lietuvių ekonominio ir visuomeninio gyvenimo vaidmenį Lietuvoje, bet ir apskritai spartinti kapitalizmo vystymąsi. Gerai susipažinęs su Vilniaus krašto etnine situacija, Smetona 1914-15m. paskelbė du straipsnius lietuvių statistikos ir etnografinių ribų klausimais: “Lietuvos etnografinės ribos” ir “Skaitmenų šviesoje”. Jų tikslas – nustatyti etnines lietuvių teritorijas Vilniaus gubernijoje ribas, palyginti jas su senosios LDK ribomis ir “išlaikyti ir išplėsti savo kultūrą tiek, kiek leidžia dabarties aplinkuma”. A.Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje; “Aušros” knygų leidimo bendrovėje, Lietuvių dailės draugijose, dėstė lietuvių k. kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas iš pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą “Vairas”, kuris turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos lietuvių inteligentiją, kurios uždavinys – vadovauti tautos gyvenimui, o Smetona -turėjo būti pačiu vairininku. 1915m. Kaizerinės Vokietijos kariuomenė okupuoja Lietuvą. Smetona lieka Vilniuje. Daliai visuomenės veikėjų pasitraukus į Rusija, jis tampa vienu iš svarbiausių Vilniaus lietuvių veikėjų. Jis buvo vienas iš tų lietuvių inteligentijos atstovų, kuris pradėjo orientuotis į Vokietiją ieškodamas galimybės ateityje su jos pagalba išspręsti Lietuvos valstybės sudarymo klausimą. Keldamas savarankiškos Lietuvos valstybės kausimą, Smetona negalėjo pamiršti Vokietijos reikalavimo, kad Lietuva būtų sujungta su Vokietija. Dėl to jis įrodinėjo, jog “yra kartais suverenitetas, bet nėra laisvės, ir atbulai”. Taigi Smetonos kelias buvo aiškus – sukurti Lietuvos valstybę kol kas Vokietijos sudėtyje, eiti jos politikos farvateryje, atsiskirti nuo Rusijos. Taigi lietuvių politikų dalis su Smetona priešakyje pasisakė už sąjungą (bet laikiną) su Vokietija, rizikingai susiedama lietuvių tautos ateitį su vokiečių militarizmu, tikėdamiesi, jog tik Vokietija iškels pasauliui suverenios Lietuvos sudarymo problemą. Ši orientacija Smetonai atrodė tikslingiausia ir jos laikėsi iki pat Lapkričio revoliucijos Vokietijoje. 1917m. lapkričio 2-10d. Smetona dalyvauja Berne (Šveicarija) įvykusioje lietuvių politinių veikėjų konferencijoje, kur Lietuvos Tarybai atstovavo visas jos prezidiumas. Svarbiausias klausimas buvo Lietuvos politinės ateities klausimas. Berne Smetona nustebino liberalus pasisakydamas už konstitucinę monarchiją. Jis pareiškė, jog svarbu yra ne tiek valdymo forma, kiek turinys. Tačiau monarchijos klausimas buvo laikinai neutralizuotas. Šimtmečius engusi lietuvių tautą Rusijos monarchija, Mažosios Lietuvos gyventojus germanizavusi Vokietijos monarchija, žiauri kaizerinė okupacija – visa tai tiesiog psichologiškai nuteikė plačiuosius lietuvių tautos sluoksnius prieš monarchiją, skatino kovoti dėl demokratiškesnės santvarkos. 1917m. rugsėjo 24d. Krašto Taryba išrinko prezidiumą iš penkių narių, kur Smetona išrenkamas pirmininku. Pirmininku išbuvo iki 1919m. pradžios. Balandžio 4d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu. Dienotvarkė buvo griežta: keldavosi 9 val., po valandos pusryčiaudavo, tuo pat metu išklausydamas adjutanto parengtą informaciją.po pusryčių – darbo kabinrtas. Nuo 11 iki 13 val. priiminėdavo lankytojus: ministrus, valdininkus, kaimų ir ūkininkų delegacijas. Po to vykdavo pasivaikščioti į Karmėlavos mišką ar į Aukštąją Panemunę. Po pasivaikščiojimo – pietūs, po kurių kiek numigdavo. Paskui vėl darbo kabinetas. 20 val. paprastai vakarieniaudavo su šeima ir prezidentūros karininkais. Prieš miegą ilgai skaitydavo, daugiausia filosofijos veikalus, versdavo iš lotynų ir graikų kalbų. Pokalbiuose su užsienio atstovais kalbėdavo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų kalbomis, domėjosi ir rūpinosi lietuvių k. reikalais. Priėmimus prezidentūroje rengdavo esant reikalui, tačiau labai taupiai. Iš reprezentacijai skirtų lėšų aukodavo visuomeninėms organizacijoms. ¹inoma, tarp viso to būdavo šventės, priėmimai, teatras, simfoniniai koncertai. Vasarodavo Palangoje su visa šeima. Švenčiant smetonos 60 metų jubiliejų tautininkų komitetas nupirko jo tėviškėje Užulėnio palivarką ir jam padovanojo. Tuomet jis atostogaudavo ten. Pabaigos žodis 1944m. sausio 9d. JAV, Klivlende, medinio namelio rūsyje staiga kilo gaisras. Namo gyventojai iš apatinių aukštų spėjo išbėgti, bet liepsna greitai pasiekė trečiąjį, kuriame gyveno Smetona. ¹mona išbėgo paskutinę minutę tik su chalatu, o Smetona kiek užtruko ir to užteko, kad žūtų. Jo kūnas rastas virtuvėje – užsidengęs galvą kailiniais, matyt, gelbėjosi nuo troškinančių dūmų. Atvykę į nelaimės vietą gaisrininkai nieko įtartino nerado, tačiau išeivijos spaudoje pasipylė įtarimai, buvo nuomonių, jog Maskvai į karo pabaigą tapo itin nepatogu turėti du Lietuvos prezidentus, kad slaptieji sovietų agentai per name dirbusią tarnaitę specialiai sukėlė gaisrą ir panašiai. Labai gėdėjo tautininkai ir jų spauda, ypač “Dirva”. Velionis buvo pašarvotas sausio 13d. šv. Jono katedroje. Palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo mauzoliejų. Įvertinti Smetonos gyvenimą ir darbus yra gana sunku, bet ne dėl to, kad tai buvo kontroversinė asmenybė. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926m., jie visi ir dalis tautininkų – už išvykimą į užsienį 1940m. vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, socialdemokratai – už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę-politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai – už jų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus, Varnių ir Dimitravo stovyklas kitaip manantiems, kitaip įsivaizduojantiems Lietuvos politinę ir socialinę sistemą, santvarką. Ir visi kaltino Smetoną pagrįstai – jis nebuvo demokratas. Nors ir buvo siekta, tačiau sukurti Smetonos asmens kultą Lietuvoje nepavyko, jo ir negalėjo būti – per daug sudėtinga buvo ekonominė daugumos krašto gyventojų padėtis, gilėjo socialinė diferenciacija, režimas nieko konkretaus nežadėjo darbininkams, mažažemiams bei bežemiams valstiečiams, nedaug ką dėl jų ir padarė, tiesa, ne todėl, kad paprasčiausiai to nenorėjo. Negarbino aklai Smetonos ir inteligentija, nors jis neprievartavo inteligentų ir meno žmonių kurti tik režimo labui, tenkinti tik tautininkų ideologinius poreikius. Išeivijos atstovai daugiausia kaltina Smetoną, kad jo politika leido sunaikinti Lietuvos Respubliką, dalis jų teigia, jog Smetona turėjo parodyti ryžtingumo ir priešintis Tarybų Sąjungai įvedant jai papildomus neribotus Raudonosios armijos kontingentus 1940m. birželio 15d., kiti, labiau realistai, mano, jog Smetonos pasirinktas neutraliteto kelias sudėtingomis tarptautinėmis 1939-40 m. aplinkybėmis buvo pats teisingiausias. Antano Smetonos visuomeninė-kultūrinė veikla lietuvių tautiniame judėjime vaidino pažangų vaidmenį iki 1917m. revoliucijų Rusijoje, po to jis tampa vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje, kurį laiką pasisakiusiu (taktiniais sumetimais) net prieš Vasario 16d. akto formuluotę, nepriklausomos Lietuvos valstybės šalininku, pagrindusiu ir įdiegusiu Lietuvos Taryboje kardinalų posūkį lietuvių politinėje orientacijoje nuo Peterburgo-Maskvos į Berlyno, o vėliau – Londono ar apskritai Vakarų pusę. Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926m. gruodžio 17d. karinio valstybės perversmo. Kaip valstybės vadovas, Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gyvenimo, savų politinių tradicijų sukūrimo. Užsienio prekybai praradus imlią Rytų rinką, nedidelei valstybei teko brangiai mokėti už tai, o nepasiturintiems sluoksniams kęsti nemažus materialinius nepriteklius, kai Lietuvos bekonas ir sviestas atsimušdavo į Vokietijos ar Anglijos negatyvią poziciją importo iš Lietuvos atžvilgiu. Smetona vadovavo Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsisvyravusiai reakcijai ir ilgiausiai – nepriklausomai Lietuvai ir todėl pozytivusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Antanas Smetona – pirmasis ir paskutinysis Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, laviruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valstybių interesų užsienio politikoje. Esame negausi tauta nedidelėje teritorijoje, o politiką daro ir lemia didžiosios ir stipriosios. Mažos tautos, kaip jau įprasta, dažniausiai ir lieka tik istoriniame fone, kaip ir visi jų vadovai. Tačiau ir mažųjų valstybių vadovai, jų gyvenimas ir veikla toms mažosioms yra įdomūs ir savaip reikšmingi. Kad ir kokie jie būtų. Nes jie joms yra istorinės asmenybės. “O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.