MokslasMokslas gali būti suprantamas, kaip:• Mokslinis procesas – evoliucinis procesas, kuriuo įvertinamas tam tikros srities empirinis pažinimas arba dėsningumai (įvykiai, kurie kartojasi arba gali būti atkartoti esant tam tikrom aplinkybėm), paremtas konkuruojančių hipotezių sudarymu ir atmetimu tų, kurios prieštarauja stebėjimams • Pati žinių sistema apie tam tikrą sritį, gauta mokslinio proceso metu. Mokslinis procesas — tai sistemingas naujų žinių įgijimas apie kurią nors sritį. Paprastai sistemingu įgijimu suprantamas mokslinis metodas, o pastarojo objektu dažniausia yra gamta.Mokslas tradiciškai skirstomas šiais esminiais požiūriais:• Fundamentalusis (kitaip – grynasis, kuriantis teorijas) ir taikomasis (teorijas pritaikantis žmonijos poreikiams) • Gamtos (natūraliosios gamtos reiškinių tyrimas) ir socialinis (tiria žmogaus elgseną ir visuomenę (kitaip – sociumą)) • Dar galimas, tačiau vargu ar tikslingas atskyrimas: humanitariniai ir technikos mokslai. Mokslas atspindi žmonių poreikį žinoti, menas – jausti (nepainioti su jutimu), religija – tikėti.Mokslui būdinga savita kalba ir stilius nusistovėjo per šimtmečius (daug graikų ir lotynų kalbų žodžių kilmės terminų).Kas yra mokslas?Žmonijos veiklos sfera, siekianti sukurti ją supančios aplinkos apibūdinimą, paaiškinimą, atitinkantį konkretaus laikmečio moksliškumo kriterijus. Pasižymi mokslinių teorijų, kūrimu deduktyviais metodais, empirinių tyrimų gausa, modelių konstravimu, mokslo pasiekimų panaudojimu.Moksliškumo kriterijaiIstoriškai kintanti sąvoka, kuri apima problematikos, naudotos terminologijos ir konteksto, metodų bei koncepcijos ar rezultatų patikimumo įvertinimą. Jų tikrinimui įvairiais laikais buvo sukurtos inkvizitorių, cenzorių, kritikų, recenzentų, autoritetų institucijos. Moksliškumo kriterijai yra betarpiškai susiję su tiesos, teisingumo, patikimumo, adekvatumo filosofinėmis kategorijomis.Moksliniai modeliai, metodai, teorijos ir dėsniaiMokslo filosofijaMatematika ir mokslinis metodasMatematika yra ir savo paskirties prasme – formali kalba, kuria naudojasi kitų mokslo rūšių atsovai dažniausiai siekiantys glaustai, aiškiai apibūdinti ir išreikšti kiekybinius tiriamų reiškinių sąryšius. Ją suabsoliutino I.Kantas sukūręs posakį, kad kiekviename moksle yra tiek tiesos, kiek jame yra matematikos. Vienas mokslinio metodo kokybės rodiklių – matematinio modelio sukūrimas, panaudojimas.
Mokslo tikslaiPagrindinis mokslo tikslas yra žmogų supančio pasaulio pažinimas ir jo įvaldymas, bei pajungimas saviems tikslams. Mokslas tarnauja naujų technologijų kūrimui bei visuomenės raidos, ją varančių jėgų ir veikiančių dėsnių nusakymui ir vystymosi prognozavimui. Nežiūrint populiarių nuomonių, mokslo tikslas nėra atsakyti į visus klausimus. Fizinių mokslų tikslas yra atsakyti tik į tuos klausimus, kurie susiję su fizine tikrove (kitaip realybe). Kadangi mokslas nepajėgus aprėpti visų galimų klausimų, tampa svarbus pasirinkimas, į kuriuos atsakinėti. Be to mokslas niekuomet nepatieks absoliučios ir neginčijamos tiesos. Šiandienos žinojimas yra ribotas esamo laikotarpio patirties. Rytoj gali būti nauja patirtis ir gali tekti koreguoti esamas tiesas. Tačiau revoliucijos moksle, įvyksta palyginti retai.Mokslo vietos ir renginiaiMokslas yra praktikuojamas universitetuose, institutuose, laboratorijose, ekspedicijose.Mokslinės organizacijos• Lietuvos mokslų akademija Mokslo sričių klasifikacija• Astronomija • Biologija • Biochemija • Chemija • Ekonomika • Fizika • Filosofija • Geologija • Geografija • Istorija • Kalbotyra • Kompiuterių mokslas (Informatika) • Kultūrologija • Matematika • Medicina • Politologija • Psichologija • Sociologija • Inžinerija • Teisė • Teologija ReligijaReligija (iš lotynų religare – būti su kažkuo sujungtam) – tai tikėjimas antgamtine jėga arba jėgomis, šventumu, dieviškumu, taip pat su tuo susijusi individuali ar bendruomeninė veikla (religijos praktikavimas, įvairios praktikos), tam tikslui sukurtos organizacijos ir institucijos.Religijos esmėTam tikros religijos pasekėjai periodiškai švenčia su tikėjimu susijusius įvykius (šventes), studijuoja, gilinasi ir skaito šventuosius raštus, melstis ir teikia vieni kitiems dvasinę bei kitokią pagalbą. Religinė praktika paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir religinių įsitikinimų laikymąsis sekuliarioje aplinkoje, tarp žmonių, kurie nebūtinai priklauso tai religijai. Dažnai tai yra viena iš religijos funkcijų.Religija taip pat suprantamas kaip vienas iš žmonijos bandymų paaiškinti Visatą ir gamtinius reiškinius įtraukiant vieną ar kelis dievus arba kitas antgamtines jėgas.Beveik visoms religijoms būdingi du bruožai:• tikėjimas, • amžinybės viltis. Dėl to kai kurie žmonės mano, kad religijos tam tikru laipsniu yra neempirinės ir dogmatiškos, ir todėl jomis negalima pasikliauti. Sistema, kuri yra grynai racionali būtų greičiau mokslas nei religija, o religija, kuri visiškai nėra dogmatiška, niekaip negalėtų daryti poveikio savo pasekėjams.Dalis mokslininkų mano, kad religijos atsiranda kaip tam tikra natūrali (savaiminė) etinių normų sistema, skirta visuomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: religingi žmonės laikosi elgesio taisyklių (pvz., “dievo įsakymų”), kurios naudingesnės bendruomenei, nei pavienėms asmenybėms, o tikėjimas tiesiog tampa pagrindu šių normų įgyvendinimui.Religinės bendruomenės, neturinčios bendruomenei naudingų etinių normų, ilgainiui suyra. Manoma, kad tokias etinių normų sistemas galėtų pakeisti ir nereliginės (pvz., teisinės, psichologinės ar pedagoginės) priemonės.LietuvojeLietuvoje religinių organizacijų veiklą nustato Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, jame nustatoma, kad religija yra atskirta nuo valstybės, kartu pripažįstama kiekvieno žmogaus tikėjimo bei religinių apeigų laisvė. Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tradicinėmis:• Lotynų apeigų katalikų • Graikų apeigų katalikų • Evangelikų liuteronų • Evangelikų reformatų • Stačiatikių ortodoksų • Stačiatikių sentikių • Judėjų • Musulmonų sunitų • Karaimų Kitos religinės bendruomenės ir tikėjimai irgi gali būti pripažinti įstatymo numatyta tvarka, tačiau nuo 1995-ųjų metų naujų tikėjimų į tradicinių sąrašą įtraukta nebuvo. Be tradicinių religijų, Lietuvoje veikia ir įvairūs Naujieji religiniai judėjimai bei sektos.Seimas 2001 m. liepos 12 d.nutarimu Nr. IX-464 suteikė valstybės pripažinimą Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai. Sąjunga veikia Lietuvoje nuo XX a. pradžios. Pripažinimas reiškia, kad pripažinta valstybės religinės bendrija yra valstybės socialinio, dvasinio ir kultūrinio paveldo dalis, kuri yra valstybės palaikoma.Nebūtinai tai reiškia materialinį palaikymą, kuris dažniausiai siejamas su konkrečios religinės bendrijos naudojamų kultūrinių vertybių (pastatų, paveikslų, liturginių drabužių ir pan.) palaikymu skiriant valstybės biudžeto lėšas.Šiuo metu Seime užregistruoti du projektai suteikti tokį pripažinimą Jungtinei Metodistų Bažnyčiai Lietuvoje ir Krikščionių sekmininkų bažnyčių sąjungai Lietuvoje.Mokslo filosofijaMokslo filosofija — filosofijos skyrius, kuriame nagrinėjami filosofiniai mokslų pagrindai, prielaidos ir implikacijos. Mokslo filosofijai paprastai priskiriama gamtos ir socialinių mokslų, bet ne humanitarinių mokslų filosofija. Nemažai žinomų mokslininkų (pavyzdžiui, Izaokas Niutonas, Albertas Einšteinas) buvo taip pat ir mokslo filosofai.Plačiaja prasme mokslo filosofija galima vadinti bet kokius filosofinius tekstus, kuriuose svarstomi tokie klausimai: Kas yra mokslas? Kuo jis skiriasi nuo kitų žmogaus veiklos sričių, ir nuo paramokslo? Kokie yra moksliškumo kriterijai? Kokie mokslo tikslai? Kaip kuriamas mokslas? Kaip jis veikia, kaip numato, aiškina, kontroliuoja pasaulį? Kokie yra pagrindiniai mokslo metodai? Kokios yra galimos mokslo formos? Kuo skiriasi atskiri mokslai, koks jų santykis? Šie klausimai rūpėjo filosofams turbūt visais laikais, todėl galima sakyti, kad visi žymūs filosofai (Aristotelis, I. Kantas, R. Dekartas ir daugybė kitų) buvo mokslo filosofai.Tačiau dažnai „mokslo filosofija“ suprantama siauriau: ja vadinama tik ta mokslo filosofija, kuri buvo atsidaro tik kartu su šiuolaikiniu gamtos mokslu — Naujaisiais laikais (po G. Galilėjaus, I. Niutono atradimų fizikoje). Dar dažniau „mokslo filosofijos“ terminas susiaurinamas tik iki XIX ir XX a. mokslo filosofijos — veikiausiai todėl, kad tada mokslo filosofija pasidarė labiau specializuota, atsiskyrė nuo kitų filosofijos sričių.Šiuolaikinės mokslo filosofijos problemosBendroji mokslo filosofija Mokslo kaita: (ne)bendramatiškumas, pokyčių racionalumas, mokslo pažanga, pesimistinė metaindukcija; Mokslas ir pseudomokslas; Mokslinis aiškinimas ir priežastingumas: dedukcinis požiūris, kauzalinis požiūris, pragmatinis požiūris; Mokslinis realizmas ir empirizmas: loginis pozityvizmas, konstruktyvusis empirizmas vs. mokslinis realizmas; Teorijos ir duomenys (evidence): Duhemo-Quine’o neapibrėžtumo tezė, patvirtinamumas, indukcija, falsifikacija ir hipotetinis-dedukcinis modelis, bejesianistai ir antibejesianistai; Teorijos ir modeliai; Stebėjimas, eksperimentas ir teorija: pavaldumo klausimas, naujasis eksperimentizmas; Natūralizmas; Teorijų redukcija ir mokslo vieningumas;PseudomokslasPseudomokslas – tai įvairios teorijos, klasifikacinės sistemos ir pan., pretenduojančios į mokslo statusą, bet neatitinkančios akademinių mokslo kriterijų. Pseudomokslas apima įvairias idėjas ir teorijas, kurios neturi nieko bendro su mokslu, tačiau pristatomos kaip mokslinės. Dažnai moksliškumo įspūdis sukuriamas naudojant mokslinius ar moksliškai skambančius terminus. Daugeliu atvejų pseudomokslas ribojasi su maginiu pasaulio suvokimu, šarlatanizmu ir sektų veikla.Pseudomokslas dažnai vadinamas ir švelnesniais terminais, ypač jo atstovų: alternatyvus mokslas, paramokslas.KriterijaiMokslinės teorijos privalo atitikti bent vieną šių kriterijų:• Turi išplaukti iš stebėjimų arba eksperimentų duomenų • Turi atitikti arba paaiškinti anksčiau turimus stebėjimų arba eksperimentų duomenis • Turi būti suformuluotos taip, kad būtų galimybė jas paneigti • Turi būti atviros testavimams ir bandymams paneigti. Pseudomokslo teiginiai neatitinka nė vieno jų. Dažniausiai jie būna paremti autoritetais ar jų raštais (pvz., kreacionizmas remiasi Biblija). Labai retai leidžiama jas kvestionuoti – bandantys patikrinti apšaukiami priešais. Niekada neatitinka ir nepaaiškina stebėjimų ir eksperimentų duomenų. Dažnai teiginiai ne tik suformuluojami taip, kad iš principo būtų neįmanoma jų paneigti, bet tokia formuluotė dargi pati pateikiama kaip teiginių įrodymas. Pavyzdžiui, iš religijų į įvairius pseudomokslus atėjusi sielos sąvoka: vienareikšmiškai jos nebuvimo įrodyti neįmanoma. Mokslas tokias koncepcijas atmeta, kadangi jis savo teorijomis bando paaiškinti pasaulį. Jei teorija nekonkreti ir galima išsiversti be jos, tokios atsisakoma. Pseudomokslas, priešingai, ne teorijas taiko prie pasaulio, o pasaulį bando pritaikyti prie teorijų.Dažniausiai pseudomokslo teorijos būna statiškos, niekada nesikeičia. Gavus teorijai prieštaraujančius duomenis, moksle teorija arba pataisoma, arba visai jos atsisakoma. Pseudomoksle tokie duomenys paprasčiausiai ignoruojami.Labai dažnai pseudomokslinių teorijų jomis netikintys neturi galimybės patikrinti vien todėl, kad jie netiki. Pseudomokslas teigia, kad tik tikintys gali tai pastebėti, pajausti ar panašiai. Pavyzdžiui, orgoninė energija. Tuo pseudomokslas taip pat daug artimesnis religijoms, nei tikram mokslui.Dalis teorijų buvo moksliškai patikrintos ir pripažintos klaidingomis arba reikalaujančiomis per daug papildomų ad hoc hipotezių (t.y. reikia sugalvoti po paaiškinimą – dažniausiai, skirtingą – daugybei atvejų, kuriais teorija nepasitvirtino).Eriko fon Denikeno ir kitos panašios pseudomokslo idėjos remiasi senovės mitais ar padavimais labiau, nei mokslo turimais duomenimis. Jei iškyla prieštaravimas, laimi mitai. Pavyzdžiui, Imanuelio Velikovskio teiginiai, kad Veneros planeta anksčiau buvo kometa, o prie Saulės sistemos prisijungė tuo metu, kai formavosi sen. graikų mitai.Pseudomokslo propaguotojai teigia, kad jų teorijos taip pat paremtos empiriniais duomenimis, tačiau iš tiesų tai būna paremta įvairiais psichologiniais reiškiniais, pavyzdžiui, selektyviu mąstymu, kai sistemingai (dažnai – nesąmoningai) atsirenkami teoriją atitinkantys faktai ir ignoruojami visi kiti.Taip pat svarbu suprasti, kad ir faktus atitinkanti teorija nebūtinai yra teisinga. Faktus galima paaiškinti įvairiai. Pavyzdžiui, teorija, kad dėl piktųjų dvasių kaltės kyla maras atitinka faktą – maro epidemijos realiai egzistuoja. Tipiškam pseudomokslui to ir pakaktų, nes jis nebando paaiškinti reiškinių, o tik bando apginti savo teorijas.Pseudomokslo atstovai beveik niekada neatlikinėja nepriklausomų tyrimų, bet remiasi kolegų publikacijomis jų nepatikrinę. Jei kitos pseudomokslo publikacijos dalinai kertasi su jų teorijomis – atsirenkamos tik tos dalys, kurios nesikerta. Ištraukimas iš konteksto – įprastas dalykas. Komiškiausias atvejis turbūt yra garsaus JAV astronomo Karlo Sagano pašaipi replika apie žmones grobiančius NSO – “remiantis tokia statistika, grobimai vyksta kas kelios sekundės” – buvo pacituota vienoje apie tokius grobimus pasakojančioje knygoje su prierašu “Karlas Saganas taip pat tiki ateivių lankymusi žemėje”.´Jei teorija atitinka minėtus keturis reikalavimus, tačiau nėra patikrinta dėl kitų priežasčių, ji priskiriama protomokslo sričiai. Tarkim, Marso sfinksas yra tipiškas protomokslo pavyzdys: teorija išplaukia iš turimų eksperimentinių duomenų (Marso nuotraukų), paaiškina, kodėl šios nuotraukos atrodo būtent taip ir ją galima paneigti bent jau tiesiog ten nuskridus. Galimi moksliniai nuotraukos tyrimai kompiuteriniais ar kitais panašiais metodais. Vien hipotezės neįprastumo pavadinti ją pseudomokslu nepakanka. Paaiškėjus, jog tai tik akmenų krūva dykumoje (geresnėse nuotraukose darinys atrodo būtent taip), hipotezė irgi netaps pseudomokslu, o tiesiog virs atmesta teorija, kokių mokslo istorijoje labai daug.
Siekiant nešališkumo taip pat verta pastebėti, jog kai kurios praeityje pseudomokslais laikytos kryptys šiuo metu yra pripažintos. Pavyzdžiui, TSRS praeityje pseudomokslu buvo laikoma kibernetika (nebuvo manoma, jog ji tenkina bent vieną iš keturių minėtų kriterijų) ir genetika (šiuo atveju priežastis sunkiau paaiškinti, nes tai eksperimentinis mokslas). Bet kuriuo atveju mokslininkai stengiasi gauti eksperimentinius, statistiškai pagrįstus savo (tegul ir nepopuliarių) hipotezių įrodymus, tuo tarpu pseudomokslininkai naudoja įvairius kitus įtikinimo metodus.Labiausiai žinomi pseudomokslai• Akupunktūra • Alchemija • Astrologija • Feng-Šui • Geomantija • Numerologija • Scientologija (Dianetika) • Reiki • Ajurvedos medicina • Natūropatija • Homeopatija • Grafologija • Naujojo Amžiaus psichoterapija • Kreacionizmas • Paleoastronautika • Parapsichologija