Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas – lietuviško

žodžio saugotojas ir puoselėtojas

„ Graudus yra mažos tautos ir jos kultūros likimas: amžinas budėjimas, amžina gynyba“, kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius viename lietuviškam žodžiui skirtame renginyje.

Kai 1904 metų gegužės mėn. 7 dieną caras Nikolajus II panaikino spaudos lietuviškais rašmenimis draudimą, šis įvykis, anot to meto kalbininkų, savo reikšmingumu prilygo Žalgirio mūšiui. Jei šioje kovoje dalyvavo daugelis tautų, tai kovoje su spaudos draudimu pagrindinė ir lemiama šlovės dalis priklauso visiems pažangiems lietuviams, neabejingiems savo krašto kultūrai, gimtajai kalbai ir spausdintam žodžiui. Daug jų, raašytojų, bebaimių knygnešių ir paprastų jiems talkinusių žmonių, jau seniai amžinu miegu miega savo gimtoj žemelėj, tačiau atmintis apie jų nuveiktus darbus, padėjusius išsaugoti tautos egzistavimo pagrindą – spausdintą žodį – gyva ligi šiol.

Vienas iš tokių nepamirštamų lietuviško žodžio saugotojų ir puoselėtojų pačiais juodžiausiais lietuvių tautos metais buvo Antanas Baranauskas, dvasininkas, poetas ir kalbos tyrinėtojas, kurį literatūros kritikai vadina viena prieštaringiausių ir dramatiškiausių asmenybių visoje mūsų literatūros istorijoje.

Daug posūkių ir nevienareikšmių apsisprendimų buvo jo sudėtingame gyvenime, tačiau pačius lemtingiausius tautai klausimus jis spprendė kartu su ja, kartu išgyveno skausmus ir sopulius, tą juodąją negandą, kuri užgriuvo tautą kartu su spaudos uždraudimu. Būdamas iš prigimties jautrus, jis skaudžiai priėmė savo tautos pažeminimą: carizmo priespaudą, žmonių skurdą, o labiausiai – gimtosios kalbos niekinimą.

Dar būdamas studentu, iš

šgirdo vieną seminarijos dėstytoją cituojant garsius lenkų poetus ir giriant, kad tik lenkų kalba galima parašyti tokias eiles apie mišką, nes jos turtingumui neprilygsta kitos kalbos, o ypač – lietuvių, kuri tebėra prasčiokiška mužikų kalba. Kaip sakė pats A.Baranauskas, tie žodžiai „ stačiai lyg peiliu širdin smogę “. Už juos jis „ atkeršijo “ savo garsiąja poema „ Anykščių šilelis “, įrodęs, kad lietuvių kalba ne tik skambi ir graži, turtinga, bet ir tinkanti poezijai, patiems gražiausiems vaizdiniams apibūdinti, slapčiausioms mintims išreikšti. Amžiams bėgant, šis poezijos kūrinys tapo klasikiniu ir toliau tebejaudina skaitytoją. Jame jis girdi ne vien sielvarto šauksmą dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės. Išskirtinis motyvas – tai pasididžiavimas savo pavergtąja Tėvyne, jos išaukštinimas.

Kalnai ant kalnų,- ė ant tų kalnų

Kalnai ir maži kalneliai.-

poetas šiais žodžiais taarsi nusako Lietuvos didybę. Ir reikia pripažinti: tokios aukštos Lietuvos dar niekas nėra matęs. Šiose dviejose eilutėse ji atrodo tarsi trijų, keturių „aukštų“: kalnai, ant jų vėl kalnai, o ant šitų kalnų dar maži kalneliai. Rašydamas šias eilutes, galima sakyti, poetas vienu žvilgsniu apmatė visą Lietuvą ir pamatė ją kaip kokį medį – gyvą, beaugančią, į viršų bekylančią. Jose mes matome pastangas nupiešti ne tiek geografinį, kiek dvasinį Lietuvos peizažą, pateikti tautos istorinės patirties reljefą, „ kur kaip kalnai vieni ant kitų auga am

mžinai, pripildyti nesunaikinamo ir niekuo nepakeičiamo laisvės ir laimės siekimo. “ (Just.Marcinkevičius).

Ne tik „ Anykščių šilelyje “, bet dar iki jo pasirodymo eiliuotuose laiškuose draugams poetas išreiškia idėjinę priešpriešą žemai, tamsiai ir negyvai baudžiavinei tikrovei. Jo žodžiuose ryški artėjančio sukilimo nuojauta:

Ūžia šileliai, kriokia upeliai

Ir kalnai staugia tarp vėjų.

Na, o pačią poemą „ Anykščių šilelis “Just. Marcinkevičius vadina „ daugiareikšme metafora “. Aprašytasis šilelis skaitytojo vaizduotėje nejučiomis išauga iki Lietuvos simbolio. Poema – tai ir įžeistas paminėtas lietuvių kalbos šauksmas, siekimas įrodyti visiems pasaulyje savo grožį ir turtingumą. Kartu ir šaukimasis pasaulinio teismo –„ nes ir ją, kaip tą šilelį, kirto, kas tik pasiekė “ (Just.Marcinkevičius). Skaitydami mes skaudžiai iš gyvename kiekvieną šilelio niokojimą, mes jaučiame, kad tai mūsų pačių, mūsų istorijos ir kultūros, mūsų kalbos ir kūrybos niokojimas. Baisiausia, kad tai daroma savo rankomis, siekiant vienadienės naudos, kada, poeto žodžiais:

Po keturias dešimtis vežimų pardavę

Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.

„ Anykščių šilelį “ galime pavadinti mūsų dvasios šileliu. Kiek čia spalvų, kvapų ir grožio, būties pilnatvės pajautimo, kada žmogus, nepajėgdamas žodžiais išreikšti širdį apėmusio gerumo, tik atsidūsta, nubraukdamas ištryškusias ašaras:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

Galbūt verkiame suvokę, kaip griūva mumyse aukšti svajonių, meilės, siekių ir kitimų medžiai, galbūt išgirstame, kaip šaukiasi globos ir rūpesčio tai, kas gyva, gražu, gera ir teisinga pačiuose mu

umyse.

Antanas Baranauskas artimai bendravo su daugeliu žymių užsienio kalbininkų – lietuvių kalbos tyrinėtojų. Ši pažintis jam padėjo sukaupti daug tarmių duomenų, kurių pagalba jis suskirstė pačias tarmes. Baranauskas praturtino lietuvių kalbą, sukūrė naujų žodžių. Daugelį jų vartojame ir šiandien (raidė, sakinys, tarinys ir t.t.).

Taigi A.Baranausko darbai lietuvių kalbai ir literatūrai paliko neabejotinai didžiulę reikšmę. Poetas Maironis, įvertindamas jo nuopelnus, sakė, kad „ be jo gal ir mūsų nebūtų buvę “. Tikriausiai ir daugelis dabartinių poetų jaučia, kokius didelius tuščius poezijos plotus ji užpildė tuo laikotarpiu, kai daugelis aukštuomenės žmonių„ gardžiavosi“ svetimų kalbų skambesiu.

Galime drąsiai sakyti, kad „ Anykščių šilelis “ atsirado pačiu laiku, suteikdamas priebėgą ir užuovėją spaudos draudimo persekiojamam mūsų žodžiui, skatindamas tautos kūrybingumą, žadindamas jos viltį ir tikėjimą gyventi ir išlikti,

Nors poema baigiasi nusiaubto, iškirsto miško vaizdu, mumyse lieka įsitikinimas, kad negalima sunaikinti to, kas jau kartą išdygo, žaliavo, ošė. Šitas tragiškas optimizmas nepaprastai suaktualino poemą. Nustebę pamatom, kad beveik prieš pusantro šimto metų parašytas kūrinys supranta, saugo ir gina mus nuo XXI amžiaus smurto ir kirvių. Netgi galėtume pasakyti, kad mes šį kūrinį suvokiame geriau ir giliau negu jo amžininkai, nes šiandien karai tarp tautų, smurtas virto visuotine naikinimo ideologija. Lygiagrečiai vyksta ir gamtos niokojimas ir teršimas, negalvojant apie tokias barbariškas pasekmes. Užtat ir
r sodrų miško žaliavimą, žmogaus dvasią, jos kūrybinių galių išsiskleidimą mes ir suvokiame kaip dramatišką visų gyvybės formų priešinimąsi mirčiai, išnykimui, nebūčiai. Savo tragiška istorijos ir žmogaus egzistencijos samprata „ Anykščių šilelis “ įeina į visų ateinančių amžių Europos kultūros kontekstą.

Kalbėdama apie A.Baranausko kūrybą, ypač jo poemą „ Anykščių šilelis “, negaliu jo idealizuoti tik kaip buvusio miško grožio, visos senovės Lietuvos gamtos ir žmogaus poetizuotojo. Man jo kūryba įkvėpia tikėjimą tuo, kad tik graži, nesubjaurota gamta atitinka žmogiškąjį idealą. Tai ragina kovoti prieš tuos, kurie, nepaisydami gamtos dėsnių, savanaudiškų tikslų vedami, eina naikinimo keliu. Kada kalbame apie totalinį naikinimą, tai kalbame apie pavojų medžiui, žmogui, kultūrai, gimtajam žodžiui.

Norėčiau užbaigti poeto Just.Marcinkevičiaus žodžiais, skirtais A.Baranausko paminėjimui: “ kad mūsų gimtasis žodis išugdė šitokią amžino aktualumo giesmę, šitokį šilelį, į kurį žiūrėdami, galime sau ir kitiems pasakyti: štai kas yra mes “.

Leave a Comment