Antanas Miškinis yra poetas, tremtinys, todėl jo kūryboje atsispindi trėmimo išgyvenimų aspektų.Vienas iš tokių kūrinių yra eilėraštis ,,Iš gilumų šaukiamės“. Eilėraščio pavadinimas nieko konkretaus nepasako apie kūrinio turinį, tačiau galime suprasti, jog kūrinys yra apie, pagalbos šauksmą nuo senų laikų. Tema yra apie žmonių vargą, Dievo šlovinimo ypatumus. Kūrinyje ypač pabrėžiama tikėjimo problema: jei esi tikintysis, ar tikrai sulauksi Dievo pagalbos? Lyrinis subjektas kalba daugiskaitos I asmeniu, žmonių vardu, tai išryškėja pirmoje eilėraščio eilutėje:
,,Ant sopulių mums kraujas sukrešėjo,Pašiurpo nuo tylėjimo grubaus.“
Jis yra atviras, atskleidžia slaptas mintis, išlieja savo nuoskaudas. Nepaisant to, kad lyrinio subjekto išgyvenimai tikrai skaudūs, jis nepalūžta, tvirtybės semiasi iš tikėjimo:
,,Nors rankos buvo nuo darbų sukrupę,Į viską mes žiūrėjom atlaidžiaiNos valgėm duoną pelutinę rupią,Bet puošėm auksu altorius gražiai.“
Eilėraštyje dominuoja laiko retrospektyva, tačiau paskutinėje strofoje atsispindi dabarties laikas:
,,Parkniumbame prieš Tavo rūstų veidą…“
Kūrinio erdvė sava, vertikali, nes žmonių vargas sugretinamas su dievo apleidimu:
,,O Viešpatie, ar jau tikrai reikėjoMus šitaipos paniekint ir nubaust?“
Meninis vaizdas yra vizualinis, persipynęs su juntamuoju, nes piešiama materialioji Dievo garbinimo išraiška su tam būdingais jausmų antplūdžiais:
,,Šventadieniais kryžius gėlėm aptaisę,Nušvitę bėgome giedot maldų.“
Kūrinio nuotaika liūdna, graudi, ją kuria vaizdingieji veiksmažodžiai (sukrešėjo, pašiurpo, plakdamies, parkniumbame), epitetai (tylėjimo grubaus, sunkiausiuose varguos, išblyškusiais veidais). Paskutinėje strofoje pavartota metafora ,,Ir palieki mus slibinų naguos?“, kuria norima išsakyti, kaltųjų dėl žmonių vargo žiaurumą. Eilėraštis sudarytas iš 7 posmelių, po 4 eilutes. Kompozicija įdomi tuo, kad eilėraščio pradžia ir pabaiga susieta, retoriniais, tos pačios tematikos klausimais. Pirmasis klausima lyg ir išreiškia pagrindinę mintį:
,,O Viešpatie, ar jau tikrai reikėjoMus šitaipos paniekint ir nubaust?“
Antrasis klausimas itvirtina, paskelbtą idėją:
„Tai kam gi, Viešpatie, dabar apleidaiIr palieki mus slibinų naguos?“
Eilėraštį apvainikuoja paskutinė eilutė, kurioje pavartoti maldos žodžiai, jie išaukština Dievą, paryškina jo svarbą mūsų gyvenime:
,,O! Tėve Mūsų, Kurs Esi Danguos…”
Eilėraščiu ,,Iš gilumų šaukiamės…“ poetas išaukština tikėjimą, ieško atsakymų į amžinuosius kalusimus: ar yra Dievas? Ar jis mus girdi?