VISUMINĖ PAKLAUSA IR VISUMINĖ PASIŪLA
Planas
1. Agreguotų dydžių samprata. Visuminė paklausa ir visuminė pasiūla: jų struktūra 2. Klasikinis požiūris į visuminę paklausą ir visuminę pasiūlą 3. Keinsistinis požiūris į visuminę paklausą ir visuminę pasiūlą 4. Klasikinių ir keinsistinių pažiūrų apibendrinimas
1. Agreguotų dydžių samprata. Visuminė paklausa ir visuminė pasiūla: jų struktūra
Mikroekonomikos kurse, analizuodami tam tikros prekės pasiūlą bei paklausą, horizontalioje koordinačių ašyje žymėjome tos prekės kiekį, vertikalioje- jos kainą. Brėždami paklausos bei pasiūlos kreives darėme prielaidą, kad kitų prekių kainos bei kiti D ar S įtaką darantys veiksniai ( gyventojų pajamos, skonis, mada ir kt.) nekinta. Tuomet mažėjant tos prekės kainai, pirkėjai jos perka daugiau. Dėl to atskiros prekės paklausos kreivė buvo krintanti žemyn iš kairės į dešinę. Analogiškai yra su vienos prekės pasiūlos kreive. Ją brėžiame darydami prielaidą, kad kitų prekių kainos nekinta. Padidėjus tam tikros prekės kainai verslininkas bus suinteresuotas tos prekės gaminti daugiau. Todėl pasiūlos kreivė yra kylanti į viršų.
Makroekonomikoje yra kitaip: visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos modelis reikalauja sujungti atskirų prekių ir paslaugų pusiausvyros kiekį į visumą, kuri vadinama nacionalinės gamybos realia apimtimi, o atskirų prekių kainą į vieną bendrą kainą, kuri vadinama kainų lygiu. Atskirų prekių ir paslaugų kiekio sujungimas į kainų lygį, taip pat visų prekių ir paslaugų kiekio sujungimas į nacionalinės gamybos realiąją apimtį, vadinamas agregavimu. Paprasto makroekonominio modelio rodikliai sudaro kainų lygį, o ne atskiros prekės kainą, ir realiąją nacionalinės gamybos apimtį, o ne atskiros prekės apimtį. Todėl horizontalioje ašyje žymėsime visuminę (agreguotą) gamybos apimtį., t.y. realųjį nacionalinį produktą (Y), o vertikalioje – vidutinį kainų lygį (P). Visuminė (bendroji) paklausa žymima AD (aggregate demand).
Visuminė paklausa – suma galutinių prekių ir paslaugų, kurias įvairūs pirkėjai (privatūs asmenys, verslo įmonės, valstybė, užsienio valstybių subjektai) nori ir gali įsigyti, esant tam tikram kainų lygiui. AD kreivė parodo ryšį tarp kainų lygio ir realaus nacionalinio produkto. AD kreivė yra krentanti žemyn ir į dešinę. Tačiau AD kreivės forma yra ne dėl to, kad vienos prekės kaina yra santykinai mažesnė nei kitų ir tai skatina jos pirkti daugiau. Makroekonominiame lygyje bendro kainų lygio mažėjimas neskatina pirkti daugiau „pigesnės prekės“. Taip pat yra ir su pasiūla: gamintojai, pabrangus vienai prekei, negali pereiti prie brangesnės prekės gamybos, nes nėra „kitų prekių“ , yra bendra pasiūla. Visuminę paklausą formuoja keturi ūkio sektoriai, todėl jos struktūra susideda iš keturių dalių, tokių pat kaip ir skaičiavome BVP išlaidų metodu.
AD = C + I + G + NX (X-Z)
Visų keturių ūkio sektorių išlaidų suma vadinama bendrosiomis išlaidomis AE – (aggregate expenditure)
1 pav. Visuminės paklausos (AD) kreivė
Visuminės paklausos kreivė parodo: kuo mažesnis bendrasis kainų lygis, tuo daugiau perkama prekių ir paslaugų. Kuo tai paaiškinti? Šiuo klausimu išsiskyrė nuomonės: klasikinės krypties ekonomistų (jų požiūris vyravo iki Didžiosios Depresijos 20 a.3 -io dešimtmečio) ir keinsisitinės -J.Keinso pasekėjų- (jo požiūris formavosi 20 a. ketvirtajame dešimtmetyje, įvertinus Depresijos pasekmes). Skirtumų šaknys glūdi rinkos skirtingame ekonomikos interpretavime. Klasikų nuomone ( kuriai atstovavo A.Smitas, D.Rikardas, veikiant rinkos svertams, rinkos ekonomika pati (automatiškai susireguliuoja) pasiekia pusiausvyra esant visiškam užimtumui. Keinso ir jo šalininkų nuomone, pati rinka nepajėgi užtikrinti visiško užimtumo, tam turi padėti vyriausybė, atitinkamai reguliuodama ekonomiką.
2. KLASIKINIS POŽIŪRIS Į VISUMINĘ PAKLAUSĄ IR VISUMINĘ PASIŪLĄ
Klasikinės krypties ekonomistų nuomone, AD kreivė yra tokios formos, kuri atspindi, kad krentant bendram kainų lygiui, visuminis perkamų prekių bei paslaugų kiekis didėja dėl pinigų perkamosios galios didėjimo, dėl ko už kiekvieną piniginį vienetą galima nupirkti daugiau prekių. Pinigų perkamoji galia yra realus prekių bei paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už vieną piniginį vienetą. Jei kainų lygis padidėja du kartus, pinigų perkamoji galia sumažėja perpus, t. y. galima nupirkti tik pusę to, ką nupirkome anksčiau. Klasikų nuomone visuminę paklausą lemia pinigai, t.y. žmonių noras ir galimybės pirkti prekių priklauso nuo jų turimo pinigų kiekio ir nuo pinigų perkamosios galios. Visuminė pasiūla (AS – aggregate supply) – prekių ir paslaugų kiekis, kurį gamintojai nori ir gali parduoti rinkoje esant tam tikram kainų lygiui. Bendrosios pasiūlos kreivė rodo realiojo nacionalinio produkto ir kainų lygio kitimo ryšį, kai kiti bendrosios pasiūlos veiksniai yra pastovūs. Klasikinės krypties atstovai tvirtino, kad esant visiškam užimtumui, visuminė pasiūlos kreivė yra vertikali tiesė. Kodėl? Norėdami atsakyti į tą klausimą , turime išsiaiškinti, kas atsitinka, jei ekonomikoje iš pradžių yra pasiektas visiškas užimtumas (taškas B, žr. 2 pav.).Tarkime, kad visos kainos, pakyla du kartus nuo P1 iki P2, įskaitant ir darbo kainą (t.y. darbo užmokesčio lygį), t.y. , stebime infliacijos faktą, nors santykinės (pvz., darbo jėgos kainą palyginus su vartojimo reikmenų kaina) prekių kainos, tame tarpe ir darbo užmokestis, nepasikeitė.
2 pav. Visuminės pasiūlos (AS) kreivė
Nors jų nominalus (piniginis) darbo užmokestis padidėjo du kartus, tačiau tiek pat padidėjo ir vartojimo reikmenų kainos, t.y. realus darbo užmokestis, dėl to jų situacija nepasikeitė. Realusis darbo užmokestis, t.y. prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nupirkti už nominalųjį uždarbį, nesikeičia.Todėl darbuotojų noras dirbti išlieka toks pat.
Nepasikeičia ir verslininkų situacija: nors parduodamų prekių kainos padidėjo, tačiau išaugo ir jų perkamų gamybos veiksnių kainos.Todėl visuminė pasiūla nesikeičia. Tokia pati situacija (siūlomų prekių kiekis nesikeičia) yra ir tuo atveju, jei bendras kainų lygis sumažėja (defliacija).Pusiausvyra visiško užimtumo sąlygomis
Kai AD ir AS kreives nubrėžiame vienoje koordinačių ašyje, jų susikirtimo taške surandamas ekonomikos pusiausvyros taškas (E). Klasikų nuomone pusiausvyra nusistovi tik esant visiškam užimtumui, o rinkos jėgos savaime ves ekonomiką į visišką užimtumą.
3 pav.Klasikinė ekonomikos pusiausvyra
Pusiausvyros susidarymo mechanizmas yra aiškinamas taip: daroma prielaida, kad pradžioje ekonomikoje yra didelis nedarbas (taškas B). Tai lemia, kad esant palyginti aukštam kainų lygiui P1, norimas pirkti prekių bei paslaugų kiekis ( taškas Y1) yra kur kas mažesnis už siūlomą produkcijos kiekį (taškas Y2), t.y. AD yra mažesnė už AS. Gamintojai, norėdami parduoti daugiau prekių, sumažina jų kainas, tuo pačiu sumažėja ir darbo užmokestis. Kainoms nukritus žemiau P1 lygio, žmonės galės nusipirkti daugiau prekių. AD kreivėje vyks poslinkis iš taško B į tašką C ir D, kol ekonomika pasieks pusiausvyrą taške E. Pusiausvyros taške , kainos ir darbo užmokestis daugiau nekris. Klasikinės krypties ekonomistai Didžiąją depresiją ( ekonomikos sąstingį) aiškino bankų ir finansų sistemos sutrikimu. Dėl pinigų masės sumažėjimo jų nuomone sumažėjo ir visuminė paklausa, o AD pasislinko į kairę. Tačiau lėtas kainų kritimas ribojo visuminės pasiūlos kritimą. Per ilgą laikotarpį paklausa atitiks pasiūlą. Klasikų nuomone, rinkos jėgos pačios turėtų atstatyti pusiausvyrą, o vyriausybė turėtų kontroliuoti tik pinigų kiekį.
Klasikinės makroekonomikos teiginių apibendrinimas
1. Visuminės paklausos kreivė leidžiasi žemyn ir į dešinę. Mažėjant kainoms, už kiekvieną piniginį vienetą bus nuperkama daugiau prekių ir todėl žmonės pirks jų daugiau. Visuminės paklausos kreivė nubrėžiama darant prielaidą, kad nominalus pinigų kiekis yra pastovus.2. Jei pinigų kiekis didėja, visuminės paklausos kreivė paslenka į dešinę. Jei pinigų kiekis mažėja, visuminės paklausos kreivė paslenka į kairę.3. Esant visiškam užimtumui, visuminės pasiūlos kreivė yra vertikalios formos.4. Per ilgą laikotarpį visuminės paklausos kreivės poslinkis sukelia kainų, o ne gamybos apimties pokyčius. Tai įvyksta todėl, kad per ilgą laikotarpį ekonomika grįžta atgal į pusiausvyros būseną ant vertikalios visuminės pasiūlos kreivės. Toje pusiausvyroje yra pasiekiamas visiškas užimtumas.5. Tačiau per trumpą laiką, kai darbo užmokestis ir kainos dar nevisiškai susireguliavę, visuminės paklausos smukimas gali sukelti krizę, kaip tai parodyta poslinkiu iš taško A į B 4 pav. Paklausos padidėjimas gali ištaisyti padėtį, t.y. užtikrinti grįžimą iš taško B vėl į tašką A.6. Pagrindinė vyriausybės pareiga stabilizuoti pinigų kiekį ir tuo pačiu stabilizuoti visuminę paklausą. Visais kitais atžvilgiais labiausiai tinkama yra “laissez faire” politika.3. KEINSISTINIS POŽIŪRIS Į VISUMINĘ PAKLAUSĄ IR VISUMINĘ PASIŪLĄ
J.Keinsas savo svarbiausiame veikale „ Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ kritikavo klasikų požiūrį J.Keinsas suformulavo tris svarbius teiginius:1. Nedarbas rinkos ekonomikoje. Polemizuodamas su klasikinės krypties ekonomistais, jis teigė, kad rinkos ekonomikai nebūdinga aiški tendencija artėti į visišką užimtumą. Atvirkščiai, rinkos ekonomika gali būti pusiausvyros būsenoje, esant dideliam nedarbui. Todėl dažnai pastaroji būsena vadinama daug trumpiau tiesiog nedarbo pusiausvyra. Be to, net jei ekonomikoje laikinai pasiekiamas visiškas užimtumas, tai ji gali būti visiškai nestabili ir grįžti į krizinę situaciją. Kitaip sakant, J.Keynes teigė, kad rinkos ekonomikai būdingi du trūkumai:
a) ji gali atsidurti nuolatinėje depresijoje, kaip tai buvo 1930 -ais metais;b) ji gali būti visiškai nestabili. Net pasiekus visišką užimtumą, pastaroji būsena gali tęstis trumpai.2. Nedarbo priežastys. J.Keynes teigė, kad didelio masto nedarbo priežastis – visuminės paklausos nepakankamumas. Tai tokia situacija, kada per mažai išleidžiama pinigų prekėms ir paslaugoms pirkti.3. Nedarbo panaikinimas. Siekiant įveikti bedarbystę, reikia padidinti visuminę paklausą. Kaip sakė J.Keynes, geriausias būdas tai padaryti – padidinti vyriausybės išlaidas.Pagrindinė J.Keinso “Bendrosios teorijos” (taip sutrumpintai vadinamas jo veikalas) idėja – vyriausybė pajėgi bei atsakinga valdyti visuminę paklausą ir tik tokiu būdu galinti užtikrinti nepertraukiamą gerovę. Buvo atmestas klasikinis požiūris, teigiantis, kad rinkos jėgos gali išspręsti nedarbo problemą ir kad vyriausybė turėtų griežtai apriboti savo kišimąsi į ekonomiką. J.Keinso ypač prieštaravo tiems ekonomistams, kurie troško laukti “ilgą laiką”, kol rinkos jėgos savaime atstatys visišką užimtumą. “Per ilgą laiką mes visi pakratysime kojas”, griežtai atkirsdavo jiems.
Visuminės pasiūlos kreivė
Keinsistinę visuminės pasiūlos kreivę sudaro dvi atkarpos : horizontalioji ir vertikalioji (paprastoji versija, turinti atvirkščios L raidės formą) arba trys atkarpos (horizontalioji, vertikalioji ir tarpinė).Žr.4 ir 5 pav.
4 pav. Sudėtingesnė keinsistinė AS kreivė Keinsistinė visuminės paklausos kreivės atkarpa yra horizontalios formos. Keinsas, nagrinėdamas Didžiosios depresijos būklę 1929-1933 m. aiškino, kad gamintojai gali plėsti gamybą esant tam pačiam kainų lygiui, nes yra daug bedarbių ir nepanaudotų gamybinių pajėgumų. Ši AS kreivės dalis rodo realųjį produktą Y1 , kuris žymiai mažesnis už potencialųjį (visiško užimtumo) – Yp. Ši AS dalis apibūdina ekonomiką, kai ji yra nuosmukio stadijoje, o faktinis nedarbas viršija natūraliojo nedarbo lygį.
Vertikalioji (klasikinė) AS dalis rodo, kad ekonomika pasiekė visiško užimtumo lygį. Didinti toliau gamybos neįmanoma dėl to , kad kainų didėjimas nedidins realiojo nacionalinio produkto apimties, nes panaudoti visi gamybiniai pajėgumai. Galimas tik vienas kelias – nuo taško A, kuriame yra pasiektas visiškas užimtumas, toliau didėjant paklausai, didės kainų lygis (infliacija). Todėl AS kreivė, kaip ir pagal klasikus, įgauna vertikalią formą. Bendrai keinsistinė visuminė pasiūlos kreivė įgauna apverstos L raidės formą. Vėliau ši AS forma buvo pakoreguota atsižvelgiant į tai, kad negali vienu metu visos ūkio šakos pasiekti visišką užimtumą. Tai atspindi tarpinė kreivės forma. Tarpinė AS kreivės dalis rodo, kad padidėjus realiojo nacionalinio produkto gamybai nuoY1 iki Yp pakyla kainos. Tokia situacija susidaro todėl, kad negali vienu metu visos ūkio šakos pasiekti visišką užimtumą, nes vienos šakos vienu metu įsisavina gamybinius pajėgumus.bei efektyvius įrengimus. Pajėgiose šakose prekių kainos pradeda augti ir bendras kainų lygis pradeda kilti į viršų. Tai atsitinka, kai kitos ūkio šakos vis dar neveikia visu pajėgumu ir didėjant paklausai didina savo gamybos apimtis . Todėl negali būti griežtai apibrėžto taško A (L pavidalo kreivė), kai AS sudaro tik dvi atkarpos.Visuminė keinsistinė paklausa
Visuminę paklausą J. Keinsas padalijo į keturias dalis, kurios atitinka nacionalinio produkto struktūrines dalis, BVP skaičiuojant išlaidų metodu. Todėl
AD = C + I + G + (X-Z);
C – paklausos dalis, atitinkanti asmeninio vartojimo išlaidas.I – paklausos dalis, atitinkanti investicijas, t.y. paklausa gamykloms, įrangai, namų statybai ir papildomoms atsargoms.G- paklausos dalis, atitinkanti vyriausybinius prekių bei paslaugų pirkimus.X-Z -paklausos dalis, atitinkanti grynąjį eksportą.Nors asmeninis vartojimas yra svarbiausias visuminės paklausos komponentas, tačiau paklausai investicijoms, o taip pat vyriausybės išlaidoms keinsistinėje ekonomikoje skiriamas pagrindinis vaidmuo.
Paklausa investicijoms yra svarbi todėl, kad ji yra pagrindinė ekonomikos nestabilumo priežastis. J.Keinsas pabrėžė, jog verslininkai trokšta investuoti tik tada, kai jie nori, kad nauja gamykla ar įranga atneštų papildomą pelną. Jų lūkesčiai ne visada išsipildo. Kai ekonominis aktyvumas pradeda smukti, verslininkų nuotaikos blogėja. Jie sumažina investicijas ir tuo pačiu paskatina ekonomikos smukimą. Kitaip tariant, J.Keinsas akcentavo paklausą investicijoms, norėdamas pabrėžti, kokia nestabili gali būti rinkos ekonomika. Ši nuomonė prieštarauja klasikiniam ekonomikos supratimui: ekonomika, esant visiškam užimtumui, krypsta į pusiausvyrą ir iš esmės yra stabili, jeigu pinigų kiekis yra stabilus.Taigi didžiausią dėmesį visuminėje paklausoje Keinsas skyrė investicijoms, nes investicijos yra pagrindinė ekonomikos nestabilumo priežastis: sumažėjus investicijoms, ekonomika pradeda smukti. Keinso nuomone vyriausybė, mažėjant paklausai investicijoms, turėtų didinti vyriausybės išlaidas, didėjant investicijų paklausai – vyriausybės išlaidas mažinti. Taip būtų reguliuojama ekonomika. Vyriausybinės išlaidos vaidina svarbų vaidmenį keinsistinėje ekonomikoje kaip priemonė, padedanti įveikti ekonominį nestabilumą. Nors depresinę situaciją sukėlė investicijų paklausos smukimas, tačiau buvo nerealu tikėtis, jog ši paklausa išves ekonomiką iš depresijos. Verslininkai buvo apvilti. Būtent vyriausybė turėjo užtikrinti krizinės situacijos įveikimą, kontroliuodama visuminės paklausos struktūrinių dalių didėjimą. Tai reiškė, kad vyriausybė turėjo didinti savo išlaidas, norėdama kompensuoti investicijų paklausos nuosmukį, ir tokiu būdu atstatyti visišką užimtumą. Net esant ir nežymiems ūkiniams pablogėjimams vyriausybė turėtų elgtis panašiai, t.y. didinti išlaidas ir tokiu būdu išlaikyti bendrą išlaidų lygį ekonomikoje.Trumpai tariant, keinsistai manė, jog nestabili paklausa investicijoms yra ekonomikos nestabilumo šaltinis. Vyriausybės išlaidas galima panaudoti kaip situacijos ištaisymo priemonę. Mažėjant paklausai investicijoms, galima didinti vyriausybės išlaidas. Didėjant investicijų paklausai, vyriausybės išlaidas galima sumažinti, dar kartą stabilizavus visuminę paklausą. Vyriausybės išlaidas galima panaudoti investicijų paklausos svyravimų išlyginimui.Mes dar kartą pabrėžiame, kad keturi visuminės paklausos komponentai, kuriuos išskiria keinsistinė teorija, atitinka keturias nacionalinio produkto struktūrines dalis. Dvi pagrindinės makroekonomikos naujovės – nacionalinio produkto apskaitos vystymas ir naujoji keinsistinė užimtumo teorija – veikė ir skatino viena kitą 1930-aisiais ir 1940-aisiais metais.Dar kartą pasižiūrėkite į keinsisitinę visuminės pasiūlos kreivę ir pamatysite, kad ten nėra nubrėžtos visuminės paklausos kreivės. Keinsistinė teorija sako, kad nekriziniais laikais visuminės paklausos kreivė leidžiasi žemyn ir į dešinę. Krizės metu situacija keičiasi: visuminės paklausos kreivė gali leistis į kairę. Keinsistų nuomone, klasikinė depresijos laikų interpretacija buvo paprasčiausiai neteisinga.4. KLASIKINIŲ IR KEINSISTINIŲ PAŽIŪRŲ APIBENDRINIMAS
Nesutarimai tarp klasikų ir keinsistų tebesitęsia iki šių dienų. Tačiau jų pozicijose galima išskirti ne tik nuomonių skirtumus, bet ir bendrumus. Nuomonių bendrumai:1. Pagrindinė Didžiosios depresijos priežastis – žymus visuminės paklausos sumažėjimas;2. Pagrindine gamybos apimčių svyravimų priežastimi yra visuminės paklausos svyravimai;3. Kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą, visuminės paklausos padidėjimas sukels kainų padidėjimą – infliaciją.4. Makroekonomikos tikslas – visuminės paklausos stabilizavimas. Nuomonių skirtumai:
1. Kuri – monetarinė ar fiskalinė politika – efektyviau veikia visuminę paklausą? Klasikai akcentavo monetarinę politiką, o keinsistai – fiskalinę. Monetarinė politika orientuota į pinigų masės augimo tempus; Fiskalinė politika orientuota į mokesčius ir vyriausybės išlaidas.2. Dėl visuminės paklausos stabilumo garantų – monetarinės politikos nuostata ar aktyvus valdymas? Keinsistai pasisako už aktyvų visuminės paklausos valdymą, klasikų nuomone valdžia turi užtikrinti nuolatinį vidutinį pinigų masės didėjimą (apie 3-4 proc. per metus), nes ekonomikai būdingas augimas. Šiuolaikiniai klasikai, vadinami monetaristais, skeptiškai žiūri į vyriausybės vaidmenį siekiant reguliuoti ekonomiką.3. Vyriausybės vaidmens klausimu Monetaristai, akcentuodami rinkos mechanizmo vaidmenį ekonomikoje, pasisako už vyriausybės vaidmens ekonomikoje ribojimą. Keinsistai pasisako už vyriausybės vaidmenį reguliuojant ne tik visuminę paklausą, bet ir kiras šalies veiklos sritis.
4. Pusiausvyros prigimties klausimu Klasikai sieja pusiausvyrą su visišku užimtumu, keinsistų nuomone pusiausvyra gali būti pasiekta ir esant dideliam nedarbui