Gražina.
Adomas Mickevičius buvo IXX a. rašytojas, atstovavęs romantizmo epochos menininkams. A. Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos motyvai glaudžiai susiję su Lietuva. Iš lietuviška tematika parašytų kūrinių ypač svarbią vietą užima poema “ Gražina”. Viena svarbiausia poemos tema – moteriškumo samprata, vaizduojant XIII-XV a. moterį.
Kūrinio pagrindinė veikėja ir yra Gražina, kurios paveiksle autorius įkūnijo pačius svarbiausius moteriškus ir net vyriškus bruožus. Nors jau nebe pirmos jaunystės, Gražina buvo labai graži moteris. Ji „tarp Lietuvos gražuolių pagarsėjus kaip už visas gražiausia mergina“. Aukšta ir daili. Didžiavos ji, kad “nuo Liutauro – milžino galingo- ūgiu nė kiek neatsiliko ji”. Lydos kunigaikštytė ne tik nepaprasto grožio, bet ir dvasios moteris, tokia pat drąsi, kaip narsusis Liutauras: Netik kad kūnas,veidas jos dailus, Bet ir širdis į vyro panašėjo.Gražina nebuvo paprasta moteris ir dėl to, kad nemėgo moteriškų darbų, tačiau medžioklės, kovų riksmai, kalavijų žvangesiai jai labai patiko:Į verpstę ir mergautinius žaislusIš tolo ji su panieka veizėjo. Vyriškumas, tvirtumas pasireiškė ne tik jos elgesyje, bet ir aprangoje, nes ji nevengė apsirengti šiurkštaus lokio kailio, “su lūšena ant marmuro kaktos”. Kartais net tarnai lenkėsi prieš ją, kaip prieš kunigaikštį, apsirikę. Jos vyriška dvasia nepalūžta, net išgirdus blogą žinią.Poetas vaizdingai perteikia vidinį Gražinos pasaulį. Poetas didžiuojasi ne tik stipriu jos charakteriu, bet kartu žavisi jos morerišku švelnumu. Kunigaikštienė keri savo šviesiu protu bei išmintimi : Bet bruožai išminties ir moterystėsJaunam jos veidui tiko dyvinai. Su kunigaikštiene Liutauras tariasi, sprendžia įvairius, svarbius dalykus. Gražina nėra išpuikusi ir išlepus kaip kitos žmonos. Ji – rimta, tačiau nesiskelbia, kokią įtaką ir jėgą turi savo vyrui. Visas rimtas paslaptis ir savo mintis mėgo slėpti.
Gražina – mylinti ir pasiaukojanti savo vyro ir tėvynės labui. Ji ryžosi slapta nuo vyro vesti karius į mūšį, nes nenorėjo, kad brolis prieš brolį pakeltų kalaviją. Kunigaikštienė pasielgė kilniai, tačiau lengvabūdiškai, juk ji niekada bebuvo vedusi karių į mūšį, bet garbė buvo jai svarbiausia. Nors ir degė sunkūs kario rūbai, jie dengė moterį. Moterį kūnu, bet siela didesnis karžygys už daugelį vyrų.