Panevėžio “Saulėtekio” vidurinė mokykla
Liublino unijaRašto darbas
Atliko: Justina Kropaitė 8c Tikrino: mokytojas, metodininkas Algirdas Gedeikis
2004 m.Panevėžys
LDK santykiai su Maskva
Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį, Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą.1559 m. Livonijai pasidavus Zigmantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai.1562 m. pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos ,ir milži- niška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką.Tuo būdu Makva jau prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių.Bet toliau eiti jau nebesisekė: het- monas Mikalojus Radvila smarkiai sumušė caro kariuomenę ties Ula.Tačiau lietu- viai nebepajėgė nei Polocko atsiimti, nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livo- nijos dalies. Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos sutartį.
Liublino unijos priežastys
Svarbiausia aplinkybė, kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos,buvo Maskvos pavojus ir Lenkų paramos viltis.Be to, glaudžiam susiartinimui su Lenki- ja ir unijos susidarymui jau buvo ir padedamųjų aplinkybių: to meto Lietuvos didi- kai, bendraudami su lenkais, jau buvo aplenkėję, su jais susigiminiavę, todėl jiems nebuvo lengva nutraukti ryšius su lenkais.Apie savos tautiškosios kultūros kėlimą retai kas tegalvojo.Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi.O be to, mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės.Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsikurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Ukraina priklausanti LDK.Be to, lenkams kėlė nerimą Žygimanto Augusto senatvė, sosto įpėdinio klausimas, nes karalius buvo bevaikis.Lenkijai grėsė ir pavojus iš Turki-jos. Tad, kai Lietuva prašydavo lenkus paramos prieš Maskvą, jie visuomet kelda-
vo unijos klausimą.Derybos dėl unijos
1562 m. rugsėjo 13 d. Karo stovykloje prie Vitebsko LDK bajorai surašė aktą, reikalaujantį unijos, ir įteikė jį Žygimantui Augustui. Akte bajorai prašė su- šaukti bendrą seimą unijos klausimui spręsti. Bajorai pareiškė, kad jie nori sei-muose kartu su lenkų bajorais spręsti valstybinius reikalus, bendrai rinkti valdovą naudotis vienodomis teisėmis ir laisvėmis, bendrai gintis nuo priešų. Kitaip negu bajorai, Lietuvos didikai nenorėjo tokios glaudžios unijos: jie siekė sudaryti tokią sąjungą, kuri užtikrintų Lietuvai karinę Lenkijos paramą, bet paliktų Lietuvai sava-rankiškumą. Lenkų ponai LDK norėjo prisijungti privincijos teisėmis. Pats Žygimantas Augustas buvo glaudžios abiejų valstybių unijos šalininkas.1566 m. seime Lietuvos bajorijai buvo duotos visos bajorų turimosios teisės,visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus, o juose buvo įsteigtipačios bajorijos teismai ir įkurti seimeliai, kuriuose turėjo būti renkami pavieto tei-sėjai, urėdai ir seimo atstovai. Tuo būdu visi bajorija per savo atstovus galėjo daly-vauti valstybės valdyme.Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje antroje sta-tuto laidoje. Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat, koks jis buvo ir Lenkijoje, ir Lietuvos bajorijos teisės buvo visiškai sulygintos su Lenkijosbajorų teisėmis. Suvienodinus valstybes, iš vienos pusės, unijos klausimas turėjo palengvėti, nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti; iš kitospusės, gavus visas teises, sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija, nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasilikosvarbiausias į uniją traukiąs veiksnys- nebaigtas karas su Maskva. Dėl tobajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam specialų seimą. 1569 m. sausio 10 d. Liubline vėl buvo sušauktas bendras LDK ir Lenkijos
atstovų seimas. Atvykę į seimą, Lietuvos bajorai susėdo atskiroje salėje ir pasiruošė pateikti savo pasiūlimus dėl unijos. Lenkijos ponai reikalavo sąjungos Krėvos ir Melniko unijų pagrindu. Lietu-vos didikai nepripažino tų unijų, nes jos iš tikrųjų nebuvo įgyvendintos. LDK ponai rėmėsi II Lietuvos Statutu,kuriame apie uniją nebuvo pasakyta nė žodžio. Todėl seime tarp abiejų valstybių atstovų kilo smarkūs ginčai.Lietuvos atstovai, tarp kurių žymiausi buvo delegacijos vadovas kancleris Mikalojus Radvila Rudasis ir žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Chodkevičius, norėjo išlaikyti LDK valstybingumą. Jie reikalavo, kad išrinktas valdovas Lietuvoje turėtų valdžią tik tuomet, kai Vilniuje bus atskiru aktu patvirtintas didžiuoju kunigaikščiu, kad seimai rinktųsi ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, kad specifinius Lietuvos reikalus spręstų atskiras Lietuvos Seimas, kad urėdai Lietuvoje būtų suteikiami tik Lietuvos piliečiams. Lenkijos ponai, suprantama, su tuo nesutiko. Žygimantas Augustas palaikė lenkus. Nepavykus šioms deryboms, LDK atstovai 1569 m. vasario 28 d.- kovo 1 d. netikėtai išvyko iš Liublino namo. Kai paaiškėjo, kad nemaža dalis atstovų ,,pabėgo”, seimas iširo. Tada lenkai pareikalavo, kad Žygimantas Augustas pri-jungtų prie Lenkijos Palenkę ir Voluinę. Kadangi juridiškai be Lietuvos bajorų jisto padaryti negalėjo, tai buvo pasitelkta prievarta. 1569 m. kovo-birželio mėnesiaisKijevo, Vraclavo, Voluinės ir Palenkės vaivadijos buvo atplėštos nuo Lietuvos ir prijungtos prie Lenkijos. Kad ir kaip piktinosi Lietuvos didikai, bet karas su Rusija ir lėšų stygius privertė juos nusilseisti ir nepradėti karo su Lenkija. 1569 m. birželio 6 d. Lietuvos delegacija vėl atvyko į Liubliną. Dabar dele- gacijai vadovavo J.Chodkevičius, labiau linkęs sudaryti uniją. Mikalojus Radvila Rudasis atsisakė dalyvauti derybose. Vis dėlto LDK atstovai ir toliau kėlė savo reikalavimus. Lenkijai užgrobus Ukrainą, seime tarp jos atstovų didesnę įtaką įgijo nuosai-kieji, nes agresyviųjų pretenzijos ir siekiai buvo patenkinti. Nuosaikieji formaliaisutiko traktuoti LDK ir Lenkiją kaip lygiateises valstybes. Lenkų senatoriai paren-gė kompromisinį Liublino unijos projektą, jį patvirtino Žygimantas Augustas. Sutokiu sprendimu sutiko ir LDK atstovai. 1569 m. liepos 1 d. Lenkijos ir LDK sei-mai parengė to paties tirinio raštus apie abiejų valstybių susijungimą. Raštus 1569 m. liepos 4 d. patvirtino Žygimantas Augustas.Liublino unijos aktas
1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją. Pagal uniją Lenkijos karalius ateityje atsi-sakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė rinkti bendrą abie-jų valstybių valdovą. Ir po Liublino unijos abi valstybės turėjo savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus. Valstybių unija reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, tačiau su savo antspaudais. Lenkijos ir Lietuvos pusės parengė dokumentus ir jais psikeitė. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, paskelbė Lenkijos ir Lietuvos Didysis Kuni-gaikštis Žygimantas Augustas.
Liublino unijos sąlygos
1. LDK ir Lenkija susijungia į federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę-Respubliką ir sudaro bendrą valstybę su vienu valdovu, vienu įstatymų leidžiamuoju orga- nu- seimu Varšuvoje ir bendra užsienio politika.2. Karalių ir Lietuvos didijį kunigaikštį renka bendras Lietuvos ir Lenkijos bajorų Seimas Lenkijoje, karalius vainikuojamas Krokuvoje. Tuo panaikinami atskiri rinkimai ir vainikavimo Vilniuje ceremonija.3. Visi LDK tarybos nariai ir pareigūnai privalo prisiekti Lenkijos karaliui ir Kara- lystei.4. Lenkijos šlėktos tiri teisę turėti dvarų Lietuvoje, o Lietuvos bajorai- Lenkijoje.5. Respublikoje cirkuliuoja vienodo svorio monetos.6. Tarnybos ir titulai su žemėvalda paliekami tiems, kas juos turi, o egzekucija ne- vykdoma.
Po Liublino unijos
400 metų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išbuvo unijoje su Lenkija.Tačiau
tik 200 metų ji su Lenkija sudarė vieną valstybę-Respubliką [lenkiškai Žečpospoli-tą]. Tai buvo unikalus visoje Europoje dviejų valstybių junginys federacijos pag-rindu.1569 m. liepos 1 d. Liublino seimas, lietuviams pasipriešinus, nesukūrė uni-tarinės Lenkijos valstybės. Lenkams reikalaujant, o lietuviams sutikus, Liublino unijos aktas paskelbė: bendrą abiejų valstybių seimą ir senatą;valstybės galva-Len-kijos karalius, jis kartu ir – didysis Lietuvos kunigaikštis, renkamas ir gyvena tik Lenkijoje; valstybės kalba paskelbta lenkų kalba. Liublino seimas nesukūrė visai valstybei bendro valdžios aparato ir nepakei-tė valstybės valdžios pagrindų. Seimo akte pasakyta, kad Respublika sudaroma“ iš dviejų valstybių ir tautų”.Lietuvai liko atskira nuo Lenkijos valstybinė teritori-ja su valstybine siena it atskiru valstybės pavadinimu- Lietuvos Didžioji Kunigai-kštystė. Jai liko taip pat atskiri centro ir vietos urėdai- pareigūnai. Centro pareigū-nai arba ministrai buvo etmonas, kancleris, maršalk ir iždininkas, o vietose, dešim-tyje vaivadijų- vaivados ir jų pavaduotojai kaštelionai. Ministrai vadovavo atski-ram nuo Lenkijos Lietuvos iždui, kariuomeni, valstybės kanceliarijai. Centro ir vietos pareigūnų vietas be išimčių užėmė Lietuvos didikai. Lietuvos pareigūnai nebuvo tiesiogiai pavaldūs karaliui, ir per juos karalius nagalėjo stiprinti valdžios ar jais pasikliauti. Taigi svarbiausias Lietuvos suvereni-teto požymis buvo atskira nuo Lenkijos ir jai nepavaldi vykdomoji valžia. Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė atskira teisė [Lietuvos Statutas] ir teismai, tarp jų ir aukščiausias apeliacinis teismas-Lietuvos Tribunolas. Lietuvos parlamen-tas ilgą laiką funkcionavo šalia bendro seimo.Išvados
Lietuvos valstybė nenustojo gyvavusi. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų,bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuviai šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai iš-
Liko nepakeisti iki pat XVIII a. pab. Abi valstybės sudarė vieną politinį junginį-Respubliką, arba Lenkijos ir Lie-tuvos valstybę. Tas junginys nenaikino atskirai organizuotų politinių vienetų. Su-daryta unija su Lenkija padėjo laimėti Livonijos karą. Tačiau ji sudarė sąlygas to-lia nykti LDK valstybingumui, politiniam ir ekonominim smukimui. Liublino unija sudarė palankias sąlygas lenkų kultūrai ir kalbai skverbtis į LDK. Sustiprėjo bajorųir miestiečių lenkėjimas. Daugelis istorikų skirtingai vertino šią uniją. Kad ir kaip būtų, 1569 m.Liub-lino unija buvo nepatenkinti ir lenkai, ir lietuviai. Nepaisant to, ji buvo labai nau-dinga abiem valstybėms, o lietuviai vėliau jos principais gynėsi nuo inkorporacijos.unijos ilgaamžiškumą rodo tai, jog ja buvo suinteresuotos abi šalys.Respublika li-ko kaip atskiras vienetas tik užsienio politikos atžvilgiu, o vidaus santvarkos požiū-riu Lietuva buvo tolygi Lenkijai.Įvadas
Liublino unijos aktas, pasirašytas 1569 m. liepos 1 d. skelbė, jog Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną valstybę, valdomą vieno valdovo. Liublino unija sudaryta abiejų šalių noru, vykstant ilgos deryboms.
Darbo tikslas:išanalizuoti Liublino unijos reikšmę abiejoms šalims; atskleisti unijos teigiamą ir neigiamą pusę; išanalizuoti unijos padarinius LDK ir Lenkijos karalystei.
Uždaviniai:1. Atskleisti Liublino unijos priežastis.2. Išanalizuoti unijos sąlygas.3. Išanalizuoti Liublino unijos reikšmę abiejoms šalims.4. Apžvelgti unijos pasekmes LDK.
Literatūra:
Jovaiša M. “Lietuvos istorijos konspektai” 2003 m. Vilnius.Jučas M. “ Lietuvos ir Lenkijos unija” 2003 m. Vilnius.Šapoka A. “Lietuvos istorija” 1936 m. Kaunas.“Lietuvos istorijos skaitiniai”1992 m. Kaunas.
Turinys
1. Įvadas2. LDK santykiai su Maskva3. Liublino unijos priežastys4. Derybos dėl unijos5. Liublino unijos aktas6. Unijos sąlygos7. Po Liublino unijos8. Išvados9. Literatūra