Untitled
Tema: KALBA
Potemė: 15. Šiandien ir patys Lietuvos kalbininkai skirtingai vertina kalbos norminimą. Argumentuotai išsakykite savo nuomonę, kokia kalbininkų įtaka besikeičiančiai kalbai būtų prasminga.
Kasdien rašau trumpąsias žinutes, kasdien lankausi socialiniuose tinklapiuose, turiu susikūręs paskyrą ,,Facebook`e“. Žinote, ką ten veikiu? ,,Laikinu“, ,,šeirinu“ ir ,,postinu“. Skamba keistai, tiesa? Deja, tokie žodžiai tapo ne tik jaunimo, bet ir vyresnių žmonių kasdien vartojamais pasakymais. Akivaizdu, kad naujosios technologijos, globalizacija, visą pasaulį išraizgiusios medijos, daro įtaką ne tik mūsų gyvenimui, bet ir kasdienei bendravimo priemonei – kalbai. Kalbininkė Zita Čepaitė rašo: ,,Stiprėja giesmelė, ypač tarp emigrantų, kad lietuvių kalba nenaudinga ir nėra reikalo Anglijoje gimusiems vaikamsgaišti laiką jos mokantis. <…> Tiems, kurie viską matuoja pagal naudą, patarčiau mokytis kinų kalbos – po dešimties metų ji gali būti net reikalingesnė nei anglų.“ Visiškai pritariu kalbininkei. Iš tiesų, nors mūsų kalba nėra populiari, tarptautinė, tačiau ji – tautos pagrindas. Todėl šiandien ir nusprendžiau kalbėti labai jautria ir daug ginčų tarp pačių kalbininkų sukeliančia lietuvių kalbos norminimo tema bei paaiškinti, kokia kalbininkų įtaka besikeičiančiai kalbai, mano nuomone, būtų prasminga.
Visų pirma, Lietuvos kalbininkams būtina greita reakcija. Lietuvių kalbos leksiką nuolat keičia iš anglų kalbos ateinantys, naujas realijas įvardijantys žodžiai, todėl kalbininkams labai svarbu greitai reaguoti į visuomenėje ir technologijose vykstančius pasikeitimus bei sukurti joms įvardyti tinkamus terminus. Tam nepakanka, remiantis kalbos taisyklėmis žaibišku greičiu ,,pagaminti“ naują taisyklingą žodį. Kalbininkai privalo intensyviai galvoti, būti originalūs ir atsižvelgti į visuomenės poreikius, kad jų sukurti terminai būtų patrauklūs vartotojams. Visi pastebime, kad ilgi, griozdiški įvardijimai neprigija kalboje ir žmonės tampa priversti vartoti užsienio kalbos atitikmenis. Pavyzdžiui, kam sakyti nešiojamasis kompiuteris, jei pakanka vieno žodžio – ,,laptopas“? Koks jaunas miesto žmogus renkasi sakyti ilgiausią junginį – riedlenčių ir riedučių parkas, užuot pasinaudojęs galimybe pasirinkti trumpesnį variantą ,,skate parkas“? Panašiai atsitinka ir su visų intensyviai naudojama bendravimo priemone – elektroniniu paštu. Daugelis žmonių iki šiol jį vadina ,,emeilu“ar ,,emailu“, nes tai kur kas trumpesnis žodis. Čia derėtų prisiminti ir priešingus pavyzdžius, už kuriuos verta padėkoti lietuvių kalbos puoselėtojams. Atsakingai sukurta, patraukli leksika skatina lietuvių kalbos vartojimą ir lietuviškų atitikmenų pasirinkimą. Lietuvoje jau senokai pasirodę ,,hotdogai“ nesunkiai ,,virto“ dešrainiais, iš užsienio nusižiūrėtą įvardijimą ,,leginsai“ pakeitė skambūs ir tikrai lietuviški žodžiai timpės arba tamprės, kurie tiesiogiai atspindi šio drabužio pagrindinę savybę. Na, o jaunimo kalboje jau spėjęs įsikurti žodis ,,afterparteris“ vis dažniau tiek privačioje, tiek viešojoje vartosenoje pakeičiamas linksmomis ir nuotaikingomis lietuviškomis dūzgėmis. Aptarus skirtingus pavyzdžius nesunkiai matome, jog greita ir išradinga kalbininkų reakcija į naujas gyvenimo realijas, ne tik apsaugo nuo užsienio žodžiųinvazijos, bet ir turtina mūsų tautos kalbą.
Tautinės kalbos puoselėjimui ir išsaugojimui labai svarbus kalbos vartojimas viešojoje erdvėje. Manau, kad viešas kalbėjimas turi būti griežčiau kontroliuojamas, nes šiuo metu dažnai galima pastebėti labai šiurkščių kalbos normų pažeidimų į kuriuos nėra pakankamai reaguojama. Čia vertėtų prisiminti 2012 metų M.A.M.A muzikos apdovanojimų renginį, tiesiogiai transliuotą per TV3 televiziją. Apovanojimus vedė jaunosios kartos ypač mėgiami radijo soties ZIP FM laidų vedėjai Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius. Viso renginio metu skambėjo tokie žodžiai: ,,chebra“, ,,laikinti“, ,,magė“, ,,pavaryti“ (turint galvoje gerai pasirodyti). Taip pat buvo galima išgirsti pasakojimų apie ,,zajavą“ ir sužinoti, kad vedėjams ,,rauna stogą“. Šį renginį laisvai stebėjo didžiulė auditorija, bet po jo jokiems kalbos ,,sargams“ nekilo minčių viešai komentuoti siaubingą kalbėjimą ar net taikyti atitinkamas sankcijas kalbos normų laužytojams. Bet tai jau nebekėlė didelės nuostabos, nes dar metais anksčiau per tą pačią šventę publiką riebiais keiksmažodžiais apdovanojęs Egidijus Dragūnas taip pat nebuvo nubaustas ir atsipirko tik atsiprašymu. Ne tik televizijoje propaguojamas nuo kalbos normų nutolęs kalbėjimas. Tokių pavyzdžių gausu ir didžiausiuose Lietuvos naujienų portaluose. Čia padėtis gal ir ne tokia tragiška, tačiau ar negalima būtų perfrazuoti kai kurių straipsnių antraščių? Pavyzdžiui, ,,Kaip neišsidurti skirtingose šalyse?“ formuluotę būtų galima pakeist ,,kaip neapsigauti“, arba straipsnio pavadinimas,,Vaikų dubasinimas – ne kultūros paveldas“ skambėtų taip pat gerai, jei žargoną ,,dubasinimas“ pakeistume į ,,mušimas“. Tokį kalbėjimą ir rašymą skatina aplaidus kalbos normintojų požiūris. Atrodo, kad stengiamasi fanatiškai apsaugoti lietuvių kalbą nuo užsienio kalbų įtakos, bet nebežiūrima, kas vyksta labiausiai matomoje, girdimoje viešojoje erdvėje. Kaip teigiama Lietuvos Respublikos Seimo puslapyje, ,,Už kalbos normų pažeidimus skiriamos baudos nuo 300 iki 600 litų, tačiau nuobaudos taikomos tik kraštutiniais atvejais“. Turbūt tai ir leidžia kalbėti taip kaip norisi, o jei kalbininkai nori pakeisti esamą situaciją būtina griežtinti kalbėjimo viešojoje erdvėje vertinimą.
Aptaręs naujų žodžių kūrimą ir viešo kalbėjimo sukeliamas problemas, noriu priminti ir dar vieną dalyką. Vieša erdvė, kaip minėta, gali būti intensyviau saugoma,tačiau kitas sritis rekomenduočiau kalbininkams kontroliuoti nenutolstant nuo realybės. Kalbininkai turi kalbą vertinti kaip nuolat kintantį procesą ir neprisirišti prie vienos nuomonės, aklai neginti lietuvių kalbos nuo kitų kalbų įtakos, paverčiant ją svetima patiems lietuviams. Tyrimai rodo, jog viešo kalbėjimo baimė didesnė nei mirties baimė ir viena šio reiškinių priežasčių – gėda dėl nemokėjimo taisyklingai kalbėti ir gražiai reikšti minčių. Šią situaciją puikiai iliustruoja žinomos kalbininkės Loretos Vaiciekauskienės mintis: ,,Daug kas sako: ,,Jūs jau atleiskite, aš nemoku.” Šita baimė kalbėti yra gerokai didesnė grėsmė lietuvių kalbai negu skolinimasis ir kontaktai su kitomis kalbomis.“ Be to, nesuprantami, o kartais ir nelogiški Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimai kelia visuomenės pasipiktinimą, pasipriešinimą, žmonės griebiasi ironijos. Puikiausias to pavyzdys – internete klaidžiojantys projekto ,,Aktualai“ reportažai, kuriuose labai aštriai pašiepiamos įvairios kalbos norminimo situacijos, o kalbininkai drąsiai vadinami ,,kalbajobais“. Šios trumpos laidelės peržengia bet kokias etikos ribas ir, manau, neturėtų būti toleruojamos, tačiau nepaisant to, jos puikiai atsipindi šių laikų problemą: tarp norminės kalbos ir realių kalbos vartotojų atsiveriančią prarają. Todėl kalbos normintojams tenka išties labai sunki užduotis – valdyti kalbos vartojimą, skatinti bendrinės kalbos saugojimą, bet neversti žmonių jaustis nevykusiais kalbos vartotojais.
Išdėstęs savo poziciją noriu dar kartą trumpai priminti, ko aš linkėčiau kalbininkams. Taigiketuri svarbiausi dalykai: greitis, sumanumas, sąžiningas griežtumas ir sveikas protas. Tai formulė, kuri, tikiu, galėtų padėti išsaugoti besikeičiančios lietuvių kalbos patrauklumą. Tačiau negalima užmiršti, jog už kalbos vartojimą, saugojimą ir jos gyvavimą yra atsakingas kiekvienas iš mūsų.Rašytoja Vaida Kuzmickaitė sako: ,,Kodėl manom, kad vertinga tai, ką vartoja dešimtys ir šimtai milijonų? Nesunku pastebėti, kad masės dažniausiai mėgsta šlamštą, kokybiški dalykai būna vienetiniai. Ir tik reti akmenys laikomi brangiais. Juk jei deimantai būtų kaip žvyras, kas vargintųsi pasilenkti ir pakelti?“ Nesivaikykime to, kas populiaru, bet padėkime kalbininkams ir saugokime tai, kas tikra – brangią be unikalią savąją kalbą.