Darbo jegos apmokestinimo problemos

Untitled

0x01 graphic

Seniai niekam ne paslaptis, kad dirbdamas statybininku Skandinavu šalyse  neretai gausi daugiau nei Lietuvoje užimdamas kur kas aukštesnes pareigas. Remiantis „Hay Group“ atliktu  tyrimai mes matome , kad darbuotojų atlyginimai lietuviško kapitalo kompanijose yra apie penktadaliu mažesni nei tarptautinėse Lietuvoje veikiančiose bendrovėse. Tad atlyginimas kuri gauną Lietuvoje aukštas pareigas u-imantis žmonės gauna penktadalių mažiau, nei tokias pat pareigas užimantis užsienyje. Kaip pastebi Lietuvos ekonomistai, viena priežasčių, kodėl lietuvių atlyginimai tarptautiniu mastu vis dar atrodo kukliai, itin aukštas darbo jėgos apmokestinimas.

Lyginant Lietuvos ir kitų šalių mokesčių naštos duomenis, į akis krintaitin didelis mažas pajamas gaunančių darbuotojų apmokestinimas Lietuvoje. Gaudamas minimalų – 845.5 litų – atlygį „į rankas“, darbdavys turi sumokėti 466.30 litų mokesčių, tad visos darbo vietos kaina išauga iki 1311.80 litų. Tokia mokesčiu politika yra itin žalinga ekonomikai, nes dideli mokesčiai trukdo darbuotojui ir darbdaviui surasti vienas kitą. Kadangi viskas pabrango tiek maistas, tiek visos kitos prekes, paslaugos, kurios yra būtinos mūsų gyvenimui, kas antras darbuotojas sutiktu įsidarbinti tik tokiu atveju jei atlygis būtų didesnis už minimalia algą. O dažnai darbdaviai ieško darbuotojo, kuris sutiktu dirbti tik už minimalia algą, tad jis tikrai nemokės daugiau. Taigi tokiu atveju jie niekada nesusitiks, ir darbuotojas taps bedarbiu, kas padidins Lietuvos nedarba arba emigruos. O darbdavys neradęs darbuotojo bandys paslėpti ji “šešėlyje”, arba atsisakys veiklos.

Rezultatas akivaizdus: didėjantis nedarbas, mažesnės biudžeto pajamos ir lėtesnis ekonomikos augimas. Be to, bedarbiai niekur neprapuola ir neužmiega žiemos miegu, tad visi mokesčių mokėtojai darbo netekusiems gyventojams turi mokėti socialines pašalpas.

Minimalaus darbo užmokesčio gavėjų skaičius tarp visų darbuotojų auga, o mokesčiai taip ir išsilaiko. 1998 metais minimalus darbo užmokesti gavo 16,1 proc. darbuotuoju, o 2012 metais jau siekė 19.4 proc. Tačiau tai yra procentai tik visų dirbančių žmonių. Tačiau žemės ūkio srityje vidutinis darbo užmokestis tesiekia 60 – 70 proc. šalies vidurio, o likusieji net gauna žemesnį darbo užmokesti, nei minimalus.

Didžiausia problema tokiose atlyginimuose yra neadekvačiaididelis darbo jėgos apmokestinimas. Kai šalyje diskutuojama apie mokesčius šita sistema lieka nuošalyje. Taigi išnagrinėkime darbo atlyginimą. Paimkime vidutini Lietuvos atlyginimą 1600 LT atlyginimas ( “ant popieriaus” ) neapmokestinamasis pajamų dydis bus taikomas, todėl jis sumoka 15 proc. pajamų mokestį, 6 proc. sveikatos draudimo mokestį ir 3 proc. socialinio draudimo mokestį “Sodrai”. Dėl to dirbantysis namo parsineša 1278.1 litus. Tačiau darbdaviui jo vieta kainuoja dar brangiau, kadangi nuo bazinio atlyginimo jis sumoka 30,98 proc “Sodrai” ir 0,2proc. įmokos į “Garantini fondą”, todėl tokia darbo vieta jam atsieina 2098.88 litų. Taigi net 39.11 proc. viso darbo užmokesčio atitenka valstybei, o tik 60.89 proc. dirbančiajam.

 Kitas į akis krintantis Lietuvos mokesčių sistemos minusas labai mažas dėmesys vaikus auginančioms šeimoms.Kadangi vienintelė mokesčių lengvata yra didesnis NPD. Taigi pagal mūsų prieš tai skaičiuota alga jei šis darbuotojas augintu vienas 2 vaikus, tai jo mokesčiu našta sumažėja nuo 39.11 proc. iki 36.25 proc.

O daugelyje šalių mažas pajamas gaunantys tėvai moka neigiamus mokesčius, tai yra valstybė jiems sumoka, kad jie dirbtu.Aišku yra ir tokių šalių, kur jokios lengvatos vaikams nėra taikomos. Pavyzdžiui tokia strategija yra taikoma Pietų Korėjoje, bet ten tai galima suprasti, nes mažoje teritorijoje gyvena apie 50mln. žmonių. O kodėl Lietuva taiko tokias menkas mokesčių lengvatas vaikus auginančioms šeimoms, paaiškinti kiek sunkiau. Juk mažos lengvatos ne tik nedidina gimstamumo, bet ir neskatina vaikus auginančių tėvų grįžti į darbo rinką, nes dėl didelės mokesčių naštos finansiškai gali labiau apsimokėti nedirbti nei dirbti ir samdyti auklę. Rezultatas: mažesnis dirbančių asmenų skaičius ir mažesnis gimstamumas, tad mažesnis ir ekonomikos augimas.

Oficiali Europos statistika rodo, kad darbuotojai Lietuvoje yra labiau apmokestinami nei  Skandinavijos šalyse ir tik šiek tiek mažiau nei Vokietijoje. Pernai Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas siekė 42 proc. ir viršijo ES šalių vidurkį (41,7 proc.). Didesnį apmokestinimą taikė tik Vokietija (48,6 proc.). Savo ruožtu Skandinavijos šalyse jis buvo mažesnis. Švedijoje darbuotojų atlyginimams taikytas 41,2 proc., Suomijoje – 39,5 proc., Danijoje – 37,7 proc. mokesčio tarifas.

„Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas pateikė paprastą pavyzdį, kiek mokesčių reikia sumokėti darbdaviui, kad jis savo darbuotojuigalėtų į rankas mokėti 2000 litų atlyginimą: „Turint omenyje, kad tik 40 proc. visos sukurtos pridėtinės vertės atitenka darbuotojui, jis, norėdamas gauti 2 tūkst. litų į rankas, įmonei realiai turi sukurti pridėtinę vertę už maždaug 7 tūkst. litų. Skamba ganėtinai ekstremaliai, bet iš tikrųjų taip yra. Vien tik mokesčiams sumokėti darbuotojo sukuriama vertė turėtų siekti 3400 litų, bet tada nieko nelieka įmonei. Aišku, kad įmonė niekada tokio darbuotojo, kuris pasiima visą pridėtinę vertę sau, nesamdys. Australijoje vos 15 proc. savo atlygio darbuotojas atiduoda mokesčiams.Jeigu turėtume tokią mokestinę sistemą kaip Australijoje, Lietuvoje vidutinis atlyginimas būtų ne 1600, o gerokai virš 2000 litų. Automatiškai padidėtų tiek įmonių konkurencingumas, tiek ir darbuotojų noras dirbti, galbūt netgi sumažėtų emigracija“.

Taigi mano išvados ( sprendimas) būtų mažinti mokesčius. Nesakau, kad mažinti visus tačiau butų galima sumažinti mokesčius, kuriuos sumoka darbdavys arba suteikti jiems lengvatas, kas manau tikrai sumažintu nedarbingumo ir emigracijos lygi, nes darbdaviai tokiu atveju galėtu mokėti didesnes algas savo darbuotojams. Arba mažinti mokesčius žmoniems kurie gauna mažiau už vidutinia Lietuvos algą, kadangi  nesvarbu, kokia suma sumokama “Sodrai”, visi apdraustieji gauna tokią pačią sveikatos apsaugą ar teisę į socialinę pašalpą ateityje. Tai rodo ir pats šios išmokos terminas “pašalpa” – į ją žiūrima ne kaip į užtarnautą draudimo išmoką, o kaip į valstybės suteikiamą malonę (už kurią turbūt reikėtų padėkoti).