Vegetacine nervu sistemos disfunkcija ir rebilitacija

VEGETACINĖ NERVŲ SISTEMOS DISFUNKCIJA:
praktiniai gydymo aspektai

Vegetacinės nervų sistemos funkcijos sutrikimai yra viena iš dažniausiai pasitaikančių, tačiau iki šiol mažiausiai ištyrinėtų patologinių būsenų. Tyrimų duomenimis, vienokia ar kitokia vegetacinės disfunkcijos forma yra beveik 50 proc. į poliklinikas besikreipiančių asmenų.

Problemos sudėtingumą visų pirma rodo iki šiol labai netobula šios sutrikimų grupės klasifikacija. Turbūt jokia kita liga neturėjo tiek pavadinimų – vegetacinė distonija, angioneurozė, neurocirkuliacinė astenija (distonija), diencefalinis sindromas, vegetoneurozė, vazomotorinė neurozė. Ligos esmę nusakantys pavadinimai tobulinami iki šiol. Dar daugiau, iki šiol daar nėra vieningos nuomonės, kokie specialistai turėtų gydyti šios grupės sutrikimus. Jeigu vyrauja vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimai, ligoniai dažniau kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus, terapeutus ir terapinio profilio specialistus (kardiologus, gastroenterologus, pulmonologus). Buvusioje Sovietų Sąjungoje vegetacinės nervų sistemos sutrikimais dažniausiai domėjosi ir juos gydė neurologai, todėl ir dabar ligoniai, kuriems nediagnozuojama somatinė liga, kreipiasi į juos. Vakarų valstybėse vegetacinės nervų sistemos disfunkcija dažnai yra gydytojų psichiatrų prerogatyva, net jeigu ir ligos klinikoje vyrauja somatiniai simptomai. Pacientai Lietuvoje dėl neigiamo požiūrio į psichikos liigas į psichikos sveikatos specialistus kreipiasi nelabai noriai.

Didžioji dalis sutrikimų, kurie anksčiau tilpo į vegetacinės distonijos sąvoką, šiuo metu TLK-10 klasifikuojama kaip psichikos ir elgesio sutrikimas – somatoforminė autonominė (vegetacinė) disfunkcija (F45.3). Iki šiol lietuvių kalboje “vegetacinis” ir “autonominis” tebėra sinonimas. Pagal TL

LK-10 šis sutrikimas diagnozuojamas tada, kai pacientas savo skundus pateikia taip, lyg jie būtų kilę dėl tam tikros organų sistemos ar organų, kuriuos daugiausia ar visiškai kontroliuoja vegetacinė nervų sistema, somatinės ligos. Išskirtinis šio sutrikimo diagnostinis kriterijus tas, kad organo somatinio pažeidimo nėra.
TLK-10 klasifikacijoje nurodoma, kad somatoforminės autonominės disfunkcijos simptomai gali būti dviejų tipų. Pirmasis skundų tipas, kuriuo dažniausiai ir remiasi diagnostika, yra kilęs dėl objektyviai pastebimo vegetacinės (autonominės) nervų sistemos sujaudinimo. Pavyzdžiui, atsiranda objektyviai nustatomas sustiprėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, paraudimas, tremoras. Antrojo tipo skundai yra sukelti labai subjektyvių ir nespecifinių simptomų, tokių kaip nuolatiniai skausmai, deginimas, sunkumas, įtampa, pūtimo ar ištempimo pojūčiai. Juos pacientas taip pat neretai susieja su atskiru organu ar sistema. Nors kai kuriems ligoniams galima nuustatyti psichologinį stresą, provokuojantį skundus, didesnei daliai ligonių, sergančių somatoformine autonomine disfunkcija, tiesioginės koreliacijos tarp simptomų ir psichologinio streso nėra. Kartais šio sutrikimo atveju šiek tiek pakinta fiziologinės funkcijos, pavyzdžiui, atsiranda žagsėjimas, meteorizmas ar hiperventiliacija, tačiau šie simptomai nesutrikdo to organo esminio fiziologinio funkcionavimo.

KLINIKINĖS FORMOS

Sergant somatoformine autonomine disfunkcija širdies ir kraujotakos nervinė reguliacija sutrinka turbūt dažniausiai. Klinikoje vyrauja keletas sindromų: arterinio kraujospūdžio nestabilumas, kardialginis sindromas, širdies ritmo disreguliacinis sindromas.
Arterinio kraujospūdžio nestabilumas.
Vadinamasis “balto chalato” sindromas, t.y. kraujospūdžio, ypač si

istolinio, stiprus padidėjimas jį matuojant arba būnant gydymo įstaigoje yra klasikinis, labai dažnai pasitaikantis šio sutrikimo pavyzdys, todėl labai svarbu prieš matuojant kraujo spaudimą pakalbinti ligonį, nuraminti jį arba nukreipti jo dėmesį. Praktikoje teko susidurti su ligoniais, išmokusiais valingai labai greitai padidinti savo kraujo spaudimą iki įspūdingų skaičių (180-190/100 mmHg) ir taip išvengusiais tarnybos sovietinėje armijoje. Kita dažna šio sutrikimo pasireiškimo forma yra arterinė hipotenzija, kai sistolinis kraujo spaudimas be jokių kitų priežasčių didelę paros dalį ne daugiau nei 80-95 mmHg. Kartais arterinis kraujospūdis būna tiek labilus, kad keletą kartų matuojant per keliolika minučių gali svyruoti nuo, pavyzdžiui, 90/60 mmHg iki 160/90 mmHg.

Kardialgija
Tai klasikinis, visuose vadovėliuose aprašytas krūtinės skausmo simptomas, kurio kilmės niekaip kitaip kaip širdies nervinės reguliacijos sutrikimu ir skausmo suvokimo pakitimais paaiškinti negalima.

Širdies ritmo sutrikimai
Dažniausiai jie pasireiškia sustiprėjusiu širdies plakimo pojūčiu. Tik pusei ligonių tachikardija nustatoma objektyviai, o kita pusė stipresnį ir/ar dažnesnį širdies ritmą jaučia dėl ypač sumažėjusio jutimų slenksčio. Įrodyta, kad nemaža dalis visiškai sveikų žmonių patiria prieširdines ir/ar skilvelines ekstrasistoles, kurių nejaučia. Sergantiesiems vegetacine disfunkcija, dėl sumažėjusio jutimų slenksčio jaučiantiems net ir normalų savo širdies darbą, kiekviena ekstrasistolė atrodo katastrofa. Tokiu atveju ypač greitai formuojasi kardiofobinis sindromas, galintis labai apriboti ligonių gyvenimą ir veiklą. Fizinis kr

rūvis gali turėti skirtingą poveikį. Vienais atvejais po fizinio krūvio simptomai susilpnėja ar išnyksta, kitais atvejais, ypač atsiradus patologinei fiksacijai į savo širdies veiklą, normaliai padažnėjęs fizinio krūvio metu širdies ritmas gali būti suvoktas kaip grėsmingas simptomas.

Stemplės funkciniai sutrikimai
Tai jaunų 20-30 metų moterų liga. Jaučiamas maisto judėjimo stemple sunkumas, svetimkūnio jausmas stemplėje, bijomasi užspringti. Svarbus diagnostinis kriterijus – kietą maistą praryti lengviau negu skystą. Stemplės motorinės ir jutiminės funkcijos vegetacinės nervinės reguliacijos sutrikimai suformuoja klasikinį globus hystericus. Simptomų sunkumas labai kinta ir priklauso nuo išorinių aplinkybių bei ligonių psichologinės ir fizinės būklės.

Aerofagija
Šis oro rijimo nulemtas suspaudimo krūtinėje ir epigastriumo srities skausmo, palengvėjančio atsiriaugėjus, sindromas ypač dažnai atsiranda moterims, kurioms pasireiškia ryškūs isteriniai simptomai.

Skrandžio funkcijos nervinės reguliacijos sutrikimai
Šis sindromas gali pasireikšti labai įvairiais simptomais (dispepsija, pilorospazmu, žagsėjimu, pykinimu, gastralgija). Visais atvejais sindromas nustatomas atmetimo principu kruopščiai ištyrus ligonį ir atmetus organinės ligos tikimybę.

Žarnyno nervinės reguliacijos sutrikimams galima priskirti dirgliosios žarnos sindromą, neurogeninį meteorizmą, dujinę diarėją. Visais atvejais būtinas kruopštus somatinis ištyrimas, net jeigu ligonis atrodo kaip labai nesimpatiškas neurotikas.

Hiperventiliacinis sindromas su klasikiniais galvos svaigimo, galūnių tirpimo, nerimo, sustiprėjusio širdies plakimo simptomais yra dažniausia patologija, su kuria susiduria gydytojai. Labai svarbu prisiminti, kad jeigu ligonis (ypač jauno am

mžiaus) skundžiasi permanentiniu kintančio stiprumo galvos svaigimu, nereikia skubėti skirti kraujagysles plečiančių vaistų, o ieškant sutrikimo priežasties visada pagalvoti apie galimą hiperventiliaciją. Retesnės kvėpavimo funkcijos nervinės reguliacijos sutrikimo pasireiškimo formos yra neurogeninis kosulys ar laringospazmas, kurie diagnozuojami tik atmetus visas kitas priežastis.

Šiam sindromui priskiriami psichogeninis šlapinimosi padažnėjimas ar dizurija yra gana reti sutrikimai, kuriems atsiradus taip pat visų pirma reikia ieškoti organinės priežasties ir tik tikrai įsitikinus, kad jos nėra, skirti visą dėmesį nervų sistemos gydymui.

GYDYMAS

Medikamentinis gydymas parenkamas atsižvelgiant į ligos kliniką ir simptomų sunkumą. Daugeliu atvejų geriau pasiteisina ne pavienio simptomo gydymui skirti medikamentai, pavyzdžiui, gerinantys virškinamojo trakto motorinę funkciją arba plečiantys kraujagysles, o poveikis centrinėms vegetacinėms struktūroms, paskiriant tinkamų psichotropinių vaistų. Psichotropiniai vaistai dažniausiai iš karto šalina visą simptomų kompleksą, kad ir kiek organų ar jų sistemų jie paliestų. Beveik visada geriausių rezultatų gaunama pradžioje paskiriant benzodiazepinų, ypač jeigu ligos klinikoje dar nėra aiškių depresijos simptomų.

Gydant vegetacinės nervų sistemos disfunkciją labai padeda du vaistai – tofizopamas (grandaksinas) ir alprazolamas (frontinas). Abu šie preparatai turi pasiteisinusį specifinį poveikį vegetacinei nervų sistemai.

Tofizopamas (grandaksinas). Atipinis benzodiazepinas tofizopamas (grandaksinas) stabilizuoja nervų sistemos veiklą, mažina nerimą, tačiau neturi sedacinio poveikio. Daugelį metų grandaksinu sėkmingai gydomos įvairiausios psichosomatinės ligos. Vartojant tofizopamą, 100-150 mg per parą, jau po 1-2 savaičių susilpnėja astenizacija, įvairūs skausmai, sumažėja emocinis labilumas, miego, virškinimo ir širdies bei kraujagyslių sutrikimų intensyvumas. Grandaksinas pasižymi švelniu psichostimuliuojamuoju poveikiu, neatpalaiduoja raumenų, neslopina pacientų darbingumo ir sugebėjimo orientuotis. Jis gali būti skiriamas pacientams, kurie skundžiasi fiziniu ir psichiniu silpnumu, mokosi ar kurių veikla susijusi su didesne dėmesio koncentracija. Taip pat šis medikamentas nestiprina nedidelio alkoholio kiekio poveikio, pasižymi silpnais šalutiniais poveikiais, jam nebūdingas nutraukimo sindromas.

Alprazolamas (frontinas). Šis medikamentas labai svarbus gydant vegetacinę nervų sistemos disfunkciją. Jo skiriama esant sunkesniems simptomams, ypač jeigu stiprėja nerimas arba net atsiranda nedidelė depresija. Tai taip pat unikalus benzodiazepinas, pasižymintis dviem išskirtinėmis savybėmis: specifiniu terapiniu poveikiu gydant net tokias stiprias vegetacinio sujaudinimo būsenas kaip panikos priepuoliai ir, nors nestipriu, tačiau aiškiu antidepresiniu poveikiu.

Frontinas yra didelės potencijos benzodiazepinas, mažiausiai 10 kartų aktyvesnis už diazepamą. Jis slopina daug mažiau nei kiti benzodiazepinai ir silpnai veikia fizines bei motorines ligonio funkcijas. Frontinas neturi poveikio širdies ir kraujagyslių sistemai, todėl jo galima vartoti sergant aritmijomis, koronarine ir kitomis širdies ligomis. Vaistas mažiau toksiškas ir mažiau akumuliuojasi nuolat jį vartojant. Psichofarmakologinį frontino poveikį galima tiesiogiai ir labai lengvai reguliuoti keičiant vaisto dozę; to negalima daryti skiriant kitų benzodiazepinų. Pavyzdžiui, diazepamo poveikio priklausomybė nuo dozės nėra tokia akivaizdi.

Frontinas pasižymi unikaliu slopinamuoju poveikiu, kuris pastebimas tiek šalinant panikos priepuolį (šiuo atveju sučiulpiama frontino tabletė po liežuviu ir poveikis ne mažesnis negu skiriant benzodiazepinų injekciją, kuri labai nepatogi, ypač kai priepuolis gali pasikartoti bet kokiomis aplinkybėmis), tiek priepuolių profilaktikai. Frontino poveikis pasireiškia jau pirmą jo vartojimo parą. Frontinas – vienintelis iš benzodiazepinų, turintis tam tikrą antidepresinį poveikį, kuris gali būti paaiškinamas triazolamo žiedo alprazolamo cheminėje struktūroje įtaka bei galimu serotonerginiu šio medikamento poveikiu.

Paprastai veiksminga frontino dozė būna 2-3 mg per parą, geriama 3-4 kartus. Kartais tenka skirti didesnę (4-6 mg per parą) dozę. Kai kurie gydytojai skiria frontino 1-2 kartus per parą, nors taip skirti nereikėtų. Tokiu atveju dėl trumpo jo išsiskyrimo pusperiodžio dalį laiko ligonio kraujyje gali nebūti terapinės vaisto koncentracijos. Tuo metu gali pasikartoti simptomai, sudarydami vaisto neefektyvumo iliuziją. Trumpas išsiskyrimo pusperiodis leidžia frontino skirti net labai senyvo amžiaus ligoniams nebijant kumuliacijos, kuri būdinga daugumai benzodiazepinų.

SAVARANKIŠKAS SPORTAS

Sergant autonomine somatoforine disfunkcija labai dažnai keičiasi kraujospūdis, tai itin mažas, tai pakankamai didelis. Sporto klube “Impuls” gavau keletą pratimų, kaip išvengti diskonforto ir atstatyti kraujospūdį.

Kai kraujo spaudimas yra žemas

1 pratimas. Ryte atsibudusi pasižiūriu „po lova“ nuleisdama galvą žemyn. Tokioje padėtyje pabūnu 1–2 minutes. Arba galiu pasilenkusi išplauti grindis.
2 pratimas. Greitas ėjimas arba bėgimas vietoje. Tai darau 2–3 minutes.
3 pratimas. Rankose laikau 1–2 kg svarelius. Pasilenkiu į priekį (žemyn) – iškvėpiu, šiek tiek atsilošiu atgal – įkvėpiu, mosuodama svarmenimis tarsi boksininkė.
4 pratimas. Atpalaiduoju pečių lanką ir rankas, jas pakratau. Ausimi paliečiu petį, pajučiu, kaip atsipalaiduoja mano rankos ir pečių lankas.
5 pratimas. Įvairūs šuoliukai: dešine, kaire, abejomis kojomis, praskėtus, kryžiuojant kojas. Pratimą pasunkinu, jį atlikdama prie kojų pritvirtinusi specialius 1–3 kg svarmenis.
Rekomenduojama atlikti 60–100 šuoliukų.
6 pratimas. Atsisėdu ant tokio paviršiaus, kad kojomis nesiekčiau grindų. Atpalaiduoju kojas, jas praskėčiu (90° kampu) ir papurtau.
7 pratimas. Tai atsipalaidavimo pratimas. Atsiguliu ant nugaros, užsimerkiu ir atsipalaiduoju. Pakeliu kairę koją 5 cm nuo grindų, palaikau, paskui atpalaiduoju. Po to taip pat pamankštinu dešinę koją. Tą patį atlieku ir su rankomis: keliu kairę ranką nuo grindų 5 cm, palaikau ir atpalaiduoju. Po to – dešinę ranką.

Pastaba: darau kiekvieną pratimą tiek kartų, kiek man yra malonu. Kraujo spaudimą reguliuoja atsispaudimai, pritūpimai, prisitraukimai prie skersinio. Tik nepamirštu po kiekvieno pratimo atsipalaiduoti.

Kai kraujo spaudimas padidėjęs

1 pratimas. Labiausiai paplitę ir nereikalaujantys papildomo inventoriaus: ėjimas, bėgimas. Kiekvieną dieną eidama nuo 3 iki 6,5 km, laiką ir atstumą didinu pamažu: nuo 25 iki 60 minučių. Pavyzdžiui, pirmą savaitę nueinu 3 km per 25 minutes. Jei man tai nėra sunku, antrą savaitę kasdien nueinu 4 km, trečią savaitę – 5 km ir t.t.
Pastaba: ėjimą ir bėgimą galima pakeisti plaukimu, irklavimu, slidinėjimu, veloergometru (bėgimo takeliu) arba pasivažinėjimu dviračiu gryname ore, taip pat lipimu laiptais arba „steperiu“ ir kt.
Stebiu arterinio kraujo spaudimą ramybės, krūvio ir atsikūrimo metu. Jei jis atsikuria negreitai, vadinasi, fizinis krūvis yra man per didelis. Tuomet man reikia treniruotis pagal F Kl II (antra funkcinė klasė).
2 pratimas. Atliekamas stovint arba patogiai atsisėdus. Įkvėpiu – pilvą išpūčiu, iškvėpiu – pilvą įtraukiu.
Pratimą kartoju 6–8 kartus.
3 pratimas. Įkvėpimo metu rankas keliu aukštyn. Iškvėpimo metu rankas stipriai papurtau per riešus, alkūnes, rankas nuleidžiu. Pratimą kartoju 3–4 kartus.
4 pratimas. Papurtydama kojas, „pernešu“ kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos.
5 pratimas. Dieną paguliu atsipalaidavusi. Sukoncentruoju dėmesį į kairę kūno pusę, įkvėpimo metu mintimis pereinu nuo kairės kojos per kūną iki širdies, galvos ir iškvėpiu. Po to sukoncentruoju dėmesį į dešinę kūno pusę, mintimis pereinu nuo dešinės kojos iki širdies, galvos ir iškvėpiu. Kvėpuoju giliai, kojas šiek tiek pakeliu.
Pratimą atlieku 5–8 minutes.

RYTINĖ MANKŠTA
Ryte, tik išlipusi iš lovos, mėginu pasiekti kojų kulkšnis arba jų pirštus, nelenkdama kelių.
Sąnariams ir stuburui pramankštinti užtenka 10 minučių. Po tokios mankštos gerai jaučiuosi visą darbo dieną.

Rąžymasis. Pirmiausia pasirąžau: tuo pat metu giliai įkvėpiu. Rąžausi tol, kol tai man teikia malonumą.

Valomasis kvėpavimas. Kvėpuojant taisyklingai, įkvėpti ir iškvėpti rekomenduojama pro nosį. Tačiau atliekant šį pratimą iškvėpti reikia pro burną. Atsistoju taip, kad kojos būtų pečių plotyje, ir giliai įkvėpiu pro nosį keldami rankas virš galvos. Tada keliais staigiais iškvėpimais (su garsu “Ha!”) išleidžiu orą pro burną, lenkdamasi pirmyn ir nuleisdama rankas bei galvą.

Norėdama visiškai pašalinti iš plaučių panaudoto oro likučius, iškvėpiu rėkdama “Ha!”, kai galva jau bus nuleista, o rankos nukarusios. Šį pratimą kartoju keletą kartų.

Pečių atpalaidavimas. Norėdama atpalaiduoti pečių juostos raumenis, negreitai suku pečius iš pradžių į vieną pusę, o paskui – į priešingą.

Liemens tempimas. Atsistoju tiesiai, giliai įkvėpiu, rankas iškeliu aukštai virš galvos ir sunerkiu pirštus delnais aukštyn. Tai pradinė padėtis. Sulaikydama kvėpavimą, lėtai suku liemenį į kairę kiek galiu; po to grįžtu į pradinę padėtį. Vis dar sulaikiusi kvėpavimą, lėtai suku liemenį į kairę. Iškvėpiu nuleisdama rankas. Pratimą kartoju keletą kartų.

Liemens sukimas lanku. Padarau du plačius puslankius vidurine liemens dalimi: pagal laikrodžio rodyklę, po to tiek pat kartų – priešinga kryptimi. Tada giliai įkvėpkiu ir išsitempiu, rankas pakėlę į viršų.

Pritūpimai. Uždedu rankas ant klubų arba suneriu jas už galvos. Pakylu ant pirštų galų, po to lėtai tūpiuosi iki pat grindų. Po to, lėtai nuo jų kildama, stengiuosi išsilaikyti ant pirštų galų.

Padarau taip keletą kartų, tada atpalaiduoju kūną – papurtau kojas, giliai įkvėpiu, pakeliu rankas į viršų.

Atsispaudimai. Atsiguliu ant kilimėlio veidu į grindis, rankų plaštakas padedu po pečiais. Giliai įkvėpdama ir ištiesdama rankas, pakeliu tiesų įtemptą liemenį. Tada, liemenį lėtai nuleisdama, iškvėpiu.
Baigusi pratimą, tiesiai stovėdama keletą kartų giliai įkvėpiu ir iškvėpiu, rankas laikydama iškeltas aukštai virš galvos. Rytinė mankštelė baigta. Ji tikrai suteiktia man pasitenkinimo ir paruošti organizmą dienos rūpesčiams.

Taip pat sporto klube „Impuls“ retkarčiais lankau jogos treniruotes, aromatic jogą,keletą kartų AIKIDO.
Joga – jogos pozos ir judesiai, pagrindiniai atsipalaidavimo būdai, kvėpavimo pratimai ir galimybė per žmogaus kūną pagerinti žmogaus dvasinę savijautą.Jogos treniruočių metu įgavau patirties, kaip pačiai siekti aukštumų. Sutvirtėjau tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Medituodama išmokau atsikratyti slegiančių minčių, visi rūpesčiai atrodo daug lengviau įveikiami. Kovos menų treniruotėse išmokau apsiginti nuo užpuoliko ir apginti kitus.
Rytų salėje pajutau lengvą Rytų dvelksmą, kuris suteikė galimybę prisilieti prie senovės filosofijos ir išminties. Malonus smilkalų kvapas bei žvakių šviesa nuramino protą, padėjo atsipalaiduoti kūnui. Salėje įrengta gera garso izoliacija, kuri medituoti leidžia visiškoje tyloje ir ramybėje.
Į papildomą fizinio lavinimo pratybų turinį yra įtrauktos tokios priemonės: turistiniai žygiai, dalyvavimas įvairių sporto šakų varžybose, o taip pat laisvalaikiui stengiuosi kuo daugiau žaisti sportinius žaidimus (krepšinį, tinklinį, futbolą, tenisą ir t.t). Taip pat sistemingai darau rytinę mankštą.Keletas jos pratimų:

Leave a Comment