valsas

Įvadas
Šiuolaikinių pramoginių šokių figūros dabar yra standartizuotos ir suskirstytos pagal skirtingus mokymo lygius, su tarptautiniu mastu pripažintu žodynu, technika, ritmais ir tempais. Bet ne visada taip buvo.
Penki pasaulinės programos šokiai: Vienos valsas, lėtas valsas, tango, lėtas fokstrotas ir kvikstepas yra skirtingos kilmės, ritmo, tempo ir net estetikos, bet turi vieną bendrą dalyką: jie šokami poromis “uždaroje laikysenoje”. Ši laikysena charakteringa šokiams, kilusiems Vakarų Europoje, ir yra pramoginių šokių iš Europos karališkų rūmų paveldas. Tiesus ir fiksuotas liemuo dar ryškiau maatomas klasikiniame balete, kurio kilmė yra panaši.

Uždaros laikysenos istorija
Charakteringa pramoginiams šokiams “uždara laikysena” greičiausiai yra kilusi iš tų laikų, kai vyrai šokdavo su kardais. Tai matoma Hanso Sebaldo Behamo (1500 – 1550) graviūroje ir Fabrito Caroso “Il Ballarino” 1581 metų iliustracijoje. Kadangi dauguma vyrų yra dešiniarankiai, įprasta laikyti kardą kairėje diržo pusėje, kad būtų lengviau dešine ranka išsitraukti kardą. Taigi jeigu vyras norėdavo ranka apsikabinti damą, ji turėjo būti jo dešinėje, nes kitaip damai būtų tekę šokti aplink kardą. Taigi vyras galėdavo apsikabinti daamą tik dešine ranka, ir jei ji norėdavo draugiškai atsiliepti į kvietimą, padėdavo savo kairę ranką ant vyro dešinės. Tuomet jau vyrui būdavo nesunku pasiūlyti savo kairę ranką, kuri papildomai padėtų damai išlaikyti pusiausvyrą šokant. Be abejo, kairė damos ranka uždėta na

at vyro dešinės – liekana iš tų laikų, kai damos buvo socialiai suvaržytos nuo bet kokių pasiūlymų vyrui. Vyras visada turėdavo rodyti iniciatyvą: jis siūlydavo, o dama arba priimdavo, arba atmesdavo. Kairio vyro delno ir dešinio damos delno sukabinimas irgi kilęs iš tų pačių socialinių apribojimų: vyras siūlydavo savo ranką (delnu į viršų), o dama priima siūlymą, dėdavo savo ranką (delnu žemyn) į vyro. Socialiai susiformavęs vyro iniciatyvos laukimas taip pat yra priežastis, dėl kurios pramoginiuose šokiuose vyras “veda”, o dama “seka”, t.y. vyras iš esmės yra atsakingas už choreografiją ir judėjimo kryptis.

Valsas
Valsas yra pramoginis šokis, šokamas pagal ¾ muzikinį ritmą, su stipriu pirmuoju mušimu. Pagrindinis valso judesys: žingsnis-žingsnis-pristatyti. Kadangi valsas yra šokamas pagal muziką, kurios pagrindas – trys mušimai į taktą, jis ryškiai skiriasi nuo šookių, kurių pagrindas – lyginis mušimų skaičius į taktą. Valse kiekvieną žingsnį atliekant per vieną mušimą, kitas taktas pradedamas kita koja nei ankstesnysis. Tai didelis sunkumas pradedančiajam. Tačiau reikia pastebėti, kad valso ritmas geriausiai pamėgdžioja supimąsi ant supynių, kuriame galime išskirti tris fazes (leidimąsi, kilimą ir aukščiausią tašką). Supantis ant supynių kaip tik lengviausia skaičiuoti ne viens, du, bet viens, du, trys, kadangi ta fazė, kai nei kylame, nei leidžiamės taip pat užima laiko atkarpą.

Volta
Pirmasis pagal ¾ ritmą užrašytas šokis yra valstiečių šokis Pr

rovence srityje Prancūzijoje 1559. Tai liaudiškos muzikos kūrinys, vadinamas Volta. Tiesa, Volta tuo pat metu taip pat buvo laikomas italų liaudies šokiu. Žodis “volta” italų kalboje reiškia “sukinį”. Taigi, nuo pat pirmųjų dienų, vienas iš šokio esminių bruožų: besisukanti pora. XVI a. Volta išpopuliarėjo Vakarų Europos karališkuose rūmuose. Volta reikalavo, kad partneriai šoktų uždaroje laikysenoje, bet dama buvo vyro kairėje! Vyras laikė damą apie liemenį, dama buvo uždėjusi savo dešinę ranką ant vyro pečių, o savo sijoną laikė su kairiąja. Garsi šio šokio iliustracija: Anglijos Elizabeta I šokanti Voltą su Leicesterio grafu, pakelta savo partnerio į orą (Penshurst Place, Kent). Šis užrašas tikriausiai yra jumoristinis, kadangi piešinys atrodo yra iš prancūziškojo Valois dvaro.
Volta panašus į šiandieninį Norvegų valsą. Kaip ir kiekviename šokyje, kur sukamasi, kai partneris turi atlikti žingsnį aplink partnerį, reikia žengti didesnį nei įprasta žingsnį, kad galima būtų patekti iš vieno partnerio pusės į kitą. Norvegų valse vyras padeda damai tai padaryti pakeldamas ją į orą, kai ji žengia žingsnį.

Vienos valsas
1754 pirmoji tikrų valsų muzika pasirodė Vokietijoje. Ryšys tarp Valsų ir Voltos lieka neaiškus, išskyrus tai, kad vokiškai “waltzen” taip pat reiškia “suktis”. Kad galėtų suktis vienas apie kitą, partneriai turi laikytis arčiau vienas kito. Dėl to daugelis šį laikė šokį amoraliu. Louis XIII (1

1601 – 1643) dėl to netgi uždraudė Voltą savo dvare. 1797 metais Wolfas parašė pamfletą, pavadintą taip: “Įrodymas, kad valsas yra pagrindinis mūsų kartos kūno ir sielos silpnumo šaltinis”.
Kontinente valsas į dvarą skverbėsi pamažu: pirmiausia pradėjo šokti Habsburgų dvaruose. Šokis tapo ypač populiarus Vienoje, kur buvo atidarytos didžiulės šokių salės, skirtos patenkinti šią maniją: Zum Sperl 1807 metais, ir Apollo 1808 (sakoma, kad joje tilpo 6. 000 šokėjų). Anglijoje, kuri garsėja savo konservatyvumu, valsas įsiskverbė dar lėčiau. 1812 metais šokis pasirodė Anglijoje su pavadinimu Vokiečių Valsas. Jis sukėlė didžiulę sensaciją, o lordas Byronas pirmą kartą jį pamatė tada, kai išvydo savo draugę tvirtai suspaustą “didžiulio panašaus į husarą džentelmeno, kai jie sukosi ratu ir suposi aukštyn ir žemyn kaip du karkvabaliai užmauti ant to paties durklo”. 1816 metais į pokylio, kurį Londone rengė Princas Regentas, programą buvo įtrauktas ir Vienos Valsas. Redaktoriaus kiltyje “The Times” po kelių dienų rašė: “Mes su skausmu pastebėjome, kad netinkamas užsieninis šokis vadinamas Valsu buvo įtrauktas (tikimės pirmąjį kartą) į Anglijos Dvaro pokylio programą.pakanka mesti akį į gašliai susipynusias galūnes ir artimai susiuspaudusius kūnus, kad matytume jog šokis yra toli nuo kuklaus susilaikymo, kuris iki šiol buvo priskiriamas kaip charakteringas anglų damų bruožas. Kol šis obsceniškas žaidimas buvo susijęs su prostitutėmis ir svetimautojomis, mes neleikėme jo vertu dėmesio; bet dabar, ka
ai jį bendoma primesti solidžioms visuomenės klasėms per aukštesniųjų socialinį pavyzdį, mes laikome savo pareiga perspėti kiekvieną tėvą apsaugoti savo dukterį nuo tokios žalingos įtakos.” Tačiau retai kada minima, kad pati karalienė Viktorija buvo aktyvi ir patyrusi pramoginių šokių gerbėja, ir ypač mėgo būtent Valsą! Tačiau prieštaravimai padėjo Valsui tik dar labiau išgarsėti. XIX a. metu šokis nusistovėjo ir buvo dar labiau išpopuliarintas Josefo ir Johano Straussų muzikos.
Nors ir būdamas populiarus Valsas susilaukė opozicijos. Šokių mokytojai laikė Valsą grėsme savo profesijai. Pagrindiniai Valso žingsniai galima buvo išmokti per palyginus trumpą laiką, kai pavyzdžiui, menuetas ir kiti dvaro šokiai reikalavo nemažai praktikos, ne tik išmoksti sudėtingas figūras, bet ir pasiekti reikalingą laikyseną ir manierą.

Landleris
XIX a. pradžioje Valsai tapo populirūs dagelyje Vokietijos ir Austrijos regionų. Susiformavo įvairūs lokaliniai variantai, vadinami pagal vietovę, kur buvo šokami. Ypač išpopuliarėjo aukštutinėje Autrijoje šokamas “Landl ob der Enns”, vėliau labai gerai žinomas kaip Landleris. Pradžioje Landleris buvo šokamas su sunkiais batais, jame buvo gyvai šokčiojama ir trypiama, daug sudėtingų sukinių po ranka. Tačiau jau apie 1800 metus Landleris aprašomas kaip šokis su lengvesniais batais, kuriame randami tie patys greiti slystančio sukimosi judesiai kaip Valse, bet pagal lėtesnį tempą.

Bostonas
Rimtesnė greito Vienos valso forma, šokama apie 90 mušimų į minutę, tuo pat metu vystėsi Amerikoje ir žinoma “Bostono” vardu. Pirmą kartą lėtas valsas buvo šokamas Jungtinėse Valstijose Bostone 1834 metais. Lorenzo Papanti, Bostono šokių mokytojas, surengė parodomąjį šio šokio pristatymą Mrs. Oti Beacon Hill rūmuose. Ši Valso versija išlaikė chrakteringas sukimosi figūras ir pridėjo tokias kaip nusileidimas. Be to, buvo šokama partneriams laikant rankas vienas kitam ant klubų. Bostonas taip pat išsiskiria kaip pirmasis pramoginis šokis, kurį šokant pėdos buvo lygiagrečaios (o ne išsuktos kaip balete).

Lėtas valsas
Šiuolaikinė lėto valso forma aprašoma įvairiai: vieni sako, kad kad ji apie 1910 metus kilo iš Landlerio, kiti – iš Bostono. Ar taip, ar kitaip šokėjai turėjo progą šokdami lėtesniu tempu pridėti daugiau figūrų, kai kurias su sudėtingais sinkopiniais mušimais, kai kurias su lėtais “paveikslėliniais” judesiais. Tai suteikia šokiui kontrastingumą ir daro jį įdomesnį atlikti ir žiūrėti.

Leave a Comment