Treniruotės krūvio charakteristika

TRENIRUOTĖS KRŪVIO CHARAKTERISTIKA

Sportui būtini treneriai, savo idėjų įgyvendintojai, ieškotojai, be jų negalimas sporto judėjimas pirmyn. Būti geru treneriu- tai reiškia būti geru sporto specialistu, kuris turi daug žinių, moka savo žinias taikyti praktikoje, išmano psichologijos ir biomechanikos mokslus, sugeba vadovautis sporto metodika. Pats didžiausias džiaugsmas, kai po daugelio nesėkmių surandamas kelias, pasiekiami užsibrėžti rezultatai. Tai sporto pažangos variklis. Treneris nuolatos turi stengtis tobulinti treneruotės būdus, krūvio apimties ir intansyvumo didinimo metodus.
Treniruotės krūvį sudaro fiziniai pratimai, kuriais pratybose sukuriamos fizinės, pssichologinės ir intelektualinės prielaidos geriausių sportinių rezultatų, taip pat ir poilsis tarp pratimų, papildomos darbingumo atgavimo priemonės. Tai poveikis sportininko organizmui, sukialentis aktyvią sportininko organizmo funkcinių sistemų reakciją. Treniruotės krūvio dydis ir intensyvumas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios įvyksta atitinkami sportininko organizmo funkciniai, morfologiniai ir biocheminiai pakitimai. Krūvio pobūdis, dydis ir kryptingumas lemia adaptacinių vyksmų organizme intensyvumą, dydį, kryptingumą. Krūvio kryptingumą sudaro pagrindinių fizinio krūvio komponentų (pretimų trukmės, intensyvumo, poilsiuo pertraukų tarp pratimų pobūdžio ir trukmės, pratimų skaičiaus partybose, mokrocikle irr kt.) taikymo ypatumai ir derinimo tvarka. Nuolatinis krūvio didinimas- tai sporto dėsnis, bet vien tik krūvio didinimu kalnų nenuversi.
Nervinis krūvis – tai psichofiziologinis poveikis nervų sistemai, patiriamas darbo (mokymosi) metu, per sporto pratybas bei varžybas ir po jų.
Psichinis krūvis &#

#8211; tai žmogaus psichinių funkcijų reakciją sunkinanti veikla: informacijos priėmimas ir apdorojimas. Pagal psichines funkcijas, įtraukiamas į aktyviąją veiklą, yra sensorinis, emocinis ir mąstymo krūvis.
Sportininko treniruotės krūvis turi būti didelis, bet kiakvienam sportininkui optimalus, t.y. tinkamiausias. Optimalusis krūvis geriausiai veikia svarbias organizmo funkcines sistemas. Treniruotės krūvio optimalumas optimaliai atitinka sportininko amžių ir esamų rezultatų lygį. Treneriai, mokslininkai, analizuodami treniruotės krūvius, nurodo, kad jo apimtis kasmet vis didėja. Tai ir yra pati svarbiausia sporto treniruotės ypatybė, kurios dėka pasiekiamas didžiulis efektas. Sportininko organizmas reaguoja į krūvį pritaikydamas funkcines ir morfologines sistemas, kurios lemia varžybinės veiklos veiksmingumą. Todėl treneris kiekvienam sportininkui turi ieškoti optimalaus krūvio, nustatyti jo kitimą atskirose pratybose, etapuose, cikluose, kad būtų galima žengti į priekį ir tobulėti.
Bendrasis krūvis yra psichinis ir fizinis krrūvis, kurį pakelia sportininkas dirbdamas (mokydamasis), per sporto pratybas, varžybas ir organizmo darbingumo atgavimo metu. Fizinis krūvis- tai raumenų darbo intensyvumas ir trukmė, rodanti fiziologinių pokyčių organizme dydį.
Pagal įtraukiamų į darbą raumeną kiekį yra lokalusis (fizinis krūvis, kurį įveikia mažiau negu 1/3 žmogaus kūno raumenų masės), bendrasis – (fizinis krūvis,kurį įveikia daugiau kaip 2/3 žmogaus kūno raumenų masės), regioninis (fizinis krūvis, kurį įveikia nuo 1/3 iki 2/3 žmogaus kūno raumenų masės) krūvis.

Pagal poveikio kryptingumą skiriamas greitumo (didžiausio intensyvumo fiziniai
pratimai, ugdantys greitumo ypatybes), ištvermės (ilgos trukmės ci
ikliniai fiziniai pratimai, ugdantys kvėpavimo bei kraujotakos sistemas, raumenų pajėgumą ilgai dirbti),jegos (fiziniai pratimai, kuriais nugalimas arba paveikiamas išorinis pasipriešinimas, kartu ugdoma jėga) ir pradinis (fizinis krūvis, kuriuo pradedama kūno kultūros pamoka, sporto pratybos, sporto pratybū ciklas) krūvis.
Pagal krūvio pobūdį gali būti banguotasis (nuosekliai didėjantis ir vėl mažėjantis fizinis kruvis, iveikiamas vienose pratybose, mikrocikluose, mezocikluose ir makrocikluose), individualusis (fizinis krūvis, atitinkantis sportininko individualias ypatybes, gebejimus ir parengtumą), kintamasis (fizinis krūvis, įveikiamas be pertrūkių, tolydžio didėjančiu ar mažejančiu intensyvumu tiksliai numatytais laiko tarpais arba pagal sportininko savijautą, nuotaiką, vietoves salygas ir kitus veiksnius), nenutrukstamasis (fizinis krūvis, įveikiamas be pasyvių poilsio pertraukų, kintamu inten-syvumu) krūvis.
Pagal organizmo reagavimo į atliekamo darbo laipsnį skiriamas didelis (fiziniai pratimai, kurių kiekis, intensyvumas, koordinacinis sudėtingumas atitinka sportininko organizmo galių ribas, sukelia sportininko organizme esminius funkcinius pokyčius, laikinai mažina darbingumą, didina nuovargį), didžiausias (tam tikru sportininko rengimo laikotarpiu didžiausiomis pastangomis sportininko pakeliamas fizinis krūvis, nepaliekantis neigiamų pėdsakų organizme), mažas (fiziniai pratimai, nesukeliantys didesnių pokyčių sportininko organizme, tinka mokantis technikos ir taktikos veiksmų), ribinis (fizinių kruvių dydžio ir intensyvumo riba, kurią peržengus atsiranda tikimybė pertreniruoti, pertempti kai kuriuos sportininko organus, sistemas, visą
organizmą), vidutinis (fiziniai pratimai, kurių kiekis, intensyvumas, koordinacinis sudėtingumas nesukelia didelio nuovargio, padeda išlaikyti sportininko fizinį parengtumą, tinka tobulinti te
echnikos veiksmus ir jų derinius) krūvis.
Funkcinis krūvis – tai standartinis (dozuotas arba didžiausios itampos) krūvis visai žmogaus organizmo, organo, sistemos būsenai bei funkcinėms galioms nustatyti ir įvertinti, taip pat slaptiesiems (kompensuotiems) pokyčiams išsiaiškinti.
Koordinacinis krūvis – tai fiziniai pratimai, ugdantys koordinacinius gebėjimus, kurie padeda tobulai išmokti sporto šakos technika ir daryti tikslingus judesius standartinėmis (pavyzdžiui, gimnastikos) arba kintančiomis (dvikovos, sportinių žaidimų) sąlygomis.
Specifinis krūvis – tai fiziniai pratimai, visiškai arba beveik atitinkantys pasirinktos sporto šakos pagrindinius judesius, veiksmų koordinacinės strukturos rodiklius bei sportininko organizmo sistemų funkcinius ypatumus, būdingus varžybinei veiklai.
Standartinis krūvis – tai mokslinių tyrimų išvadomis paremtas tipinis fizinis krūvis, kurio nors amžiaus grupės, įvairaus parengtumo sportininkams, taip pat to paties sportininko daug sykių kartojamas standartinėmis sąlygomis fizinis krūvis.
Varžybų krūvis – tai fizinis ir nervinis krūvis, kurį pakelia sportininkas per varžybas, be to, skaičius rungtynių ir varžybų, kuriose dalyvavo sportininkas tam tikru rengimo laikotarpiu.
Treniruočių ir varžybų krūvis charakterizuojamas išorinių ir vidinių požymių rodikliais. Išoriniai treniruotės krūvio požymiai rodo kiekybinius atliekamo pratimo parametrus, trukmę, kartojimų skaičių, greitį, įtampą, sunkmenų dydį. Tačiau planuojant ir vertinant išorinį treniruotės krūvį, būtina žinoti, kad vyksta nevienodi vidiniai organizmo pokyčiai. Tai priklauso nuo individualių sportininko ypatumų, psichinės sportininko būsenos esamų momentų, pratybų ir varžybų salygų, varžovų pajėgumo ir kt. Vidiniai treniruotės krūvio požymiai ap
pibudina funkcinį sportininko organizmo galių sutelktumą, fiziologinių, biocheminių ir kitokių pokyčių organizme dydį (pulso dažnį, plaučių ventiliaciją, deguonies suvartojimą, kraujo turį per minutę, pieno rugšties kraujyje padidėjimą, judamosios reakcijos ir judesių atlikimo greitį, atskirų judesių pastangų dydį). Pagal gautus operatyvius sportininko organizmo funkcijų kontrolės rodiklius galima stebėti organizmo atsigavimo trukmę.
Sporto praktikoje pirmiausia atsižvelgiama į treniruotės krūvio apimtį ir intensyvumą.

Treniruotės krūvio apimtis – kiekybinė treniruotės krūvio charakteristika. Ji matuojama laiku, kilometrais, tonomis, kartojimų skaičiumi ir kt. Be to, krūvio apimtis dar yra bendras pratybų skaičius per metus, pratybų ir varžybų dienų skaičius.
Treniruotės intensyvumas – tai organizmo sistemų įtampos dydis fizinių krūvių metu, judesių, veiksmų atlikimo greitis, veiklos spartumas. Krūvio intensyvumas išreiškiamas darbo koncentracijos lygiu per nustatytą laiko tarpą: sportininko organų ir sistemų funkcine itampa, fizinio darbo galingumu. Intensyvumas priklauso nuo sporto šakos specifikos. Slidinėjime koordinacinis judesių sudėtingumas ir psichinė įtampadidina krūvio intansyvumą. Tokioje sporto šakoje, kur sportiniam rezultatui pasiekti reikia didžiausių pastangų, ir specialaus rengimosi intensyvumas yra aukštas (80- 100%).
Treniruotės intensyvumą lemia papildomi veiksniai: emocinė įtampa, koordinacinis atliekamų judesių sudėtingumas, poilsio pertraukos tarp pratimų, pratimų ir pratybų dažnis, technikos veiksmų derinių struktūra.

Reikia nuolatos varijuoti treniruotės krūvio apimtį ir intensyvumą, bet svarbiausia, kad juos įvairiai kaitaliodami sportininkai treniruotūsi maksimaliomis pastangomis, įveiktų perkrovimus, didžiulį įtempimą.

SLIDINKŲ TRENIRUOTĖS KRŪVIS

Slidininkų nespecifinis fizinis krūvis- tai tas krūvis, kurį slidininkai gauna atlikdami kitų sporto šakų pratimus fizinėms ypatybėm (greitumui, jėgai, ištvermei, lankstumui ir vikrumui) ugdyti. Slidininkai parengiamojo laikotarpio pratybose atlieka daug bendrojo fizinio lavinimo pratimų, bėgioja krosus, irkluoja, važinėja dviračiu. Į planus įtraukiami ir sportiniai žaidimai.
Specifinis (specializuotas) fizinis krūvis- tai krūvis, kurį sudaro fiziniai pratimai, turintys varžybinės veiklos elementų, judėjimo veiksmai, forma ir biomechaninėmis charakteristikomis artimi varžybų pratimams ir labiausiai ugdantys organizmo funkcines sistemas, kurios lemia varžybinės veiklos veiksmingumą.
Pagal poveikį slidininko treniruotumui fiziniai krūviai gali būti ugdomieji, palaikomieji ie atsigavimo.
Svarbiausi krūvio komponentai: 1) krūvio apimtis; 2) krūvio intensyvumas; 3) bendras krūvio dydis; 4) poilsio pertraukų trukmė ir jų pobūdis.
Krūvio apimtis rodo fizinių pratimų poveikio trukmę slidininko organizmui, o krūvio intensyvumas- fizinių pratimų poveikio jėgą, stiprumą. Slidininkų metinis krūvis siekia 8- 9 tūkstančius kilometrų.

Slidininkų pratybų krūvio intensyvumas klasifikuojamas pagal išorinius ir vidinius (fiziologinius) krūvio parametrus:
1) didžiausią judėjimo greitį;
2) maksimalų pulso dažnį, kai atliekamas fizinis krūvis;
3) vidutinį pulso dažnį nuotolyje;
4) deguonies suvartojimą;
5) deguonies skolos dydį;
6) biocheminius pokyčius kraujyje;
7) energijos sąnaudas.

Intensyvumo zonos PD proc. maksimalaus pulso dažnio Pratybų pobūdis
1 60- 75 Aktyvios atsigavimo pratybos.
2 75- 85 Ištisinės ilgos slidinėjimo arba kito nenutrūkstamo darbo pratybos.
2 85-90 Aerobinis- anaerobinis darbas intervaliniu ir kartojimo metodais.
4 90- 95 Sunkios pratybos ištisiniais arba darbo su pertraukomis metodas.
5 95- 100 Trumpos greičio pratybos didžiausiomis pastangomis darbo su pertraukomis metodas. Varžybos.

Sportines pergales lemia ne vien tik didelė krūvio apimtis, bet ir racionalus įvairaus kryptingumo ir įvairaus intensyvumo krūvių planavimas per metinį treniruotės makrociklą.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. P. Karoblis “Sportinio rengimo teorija ir didaktika” 2005m, Vilnius
2. P. Karoblis “Jaunojo sportininko rengimas” 2003m, Vilnius
3. S. Stonkus “Sporto terminų žodynas” 2002m, Kaunas
4. J. Skernevičius, A. Čepulėnas, K. Milašius, R. Dadelienė “Slidinėjimas” 2005m, Vilnius

Leave a Comment