studentų kūno kultūra

by

ĮVADAS

Gyvename tokiu metu, kai mokslinis – techninis progresas labai įsiveržė ir į buitį, padarė mūsų gyvenimą komfortišku. Žmogus greit pripranta prie komforto ir laiko jį dideliu gėriu. Tačiau su šiuo gėriu glaudžiai susiję judėjimo abdas, hipodinamija (neveikla). Dėl hipodinamijos sumažėja žmogaus organizmo tonusas, atrofuojasi raumenys, sutrinka vidaus organų veikla bei medžiagų paykaitos procesai, pablogėja organizmo prisitaikymo prie įvairių stresinių situacijų galimybės. Apskritai, sumažėja viso organizmo darbingumas, jo atsparumas įvairioms ligoms. Įvairūs judesiai, kitoks raumenų aktyvumas yra ne tik energijos iškrova, bet ir jos kaupimas. Kai žmogus eina, bėga, šokinėja, atlieka pratimus su svarmenimis (hanteliais), treniruokliais, kitomis priemonėmis, jo kvėpavimas tampa dažnesnis, energingiau pradeda dirbti širdis, suintensyvėja kraujo apytaka, organizmas kur kas daugiau įsisavina deguonies ir maisto medžiagų. Kitaip sakant, organizmas net su kaupu susigrąžina prarastą energiją. Judėdamas žmogus tarsi pats užsuka savo gyvenimo laikotarpį. Žmonės, intensyviai užsiiminėjantys kūno kultūra, yra labiau atsparesni įvairioms ligoms. Vadinasi, yra ir žymiai geresnė jų organizmo bendra funkcinė būklė, kuri lemia aukštą funkcinį darbingumą. Aktyviai ir intiansyviai sportuojantys žmonės daug rečiau serga, todėl jų darbo nuostoliai 3 – 4 kartus mažesni negu nesportuojančių. O jei ir suserga, tai serga 2,5 karto trumpiau, tai yra organizmas žymiai greičiau atsikuria negu tų, kurie nesportuoja. Kiekvienas, kuris turi noro aktyviai sportuoti užsiiminėti kūno kultūra, visada ras laiko, nes kalbama apie gyvybinius interesus – sveikatą. Kad ir kuo žmogus taptų, kad ir kokias tobulumo viršūnes pasiektų, jis niekada nesijaus laimingas, jeigu neturės pačio brangiausio – sveikatos. Išsaugoti gerą sveikatą, padaryti kūną gražų padeda kūno kultūra ir sportas. Sportuojantis geriau sugeba valdyti savo kūną, todėl sėkmingiau prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių.

Kūno kultūra yra sudėtinė bendros kultūros dalis. Pilanverčiam žmogaus gyvenimui reikia ir knygų, teatro, filmų, muzikos, ir įvairaus judėjimo, pratimų, kasdienės mankštos. Techninė revoliucija ir pažanga išvadavo žmoniją nuo sunkaus fizinio darbo, bet kūno kultūros reikšmė nesumažėjo priešingai, dėl hipodinamijos grėsmės jis dar labiau padidėjo. Moderniausia šių dienų technika iš žmogaus reikalauja ypač intensyvios protinės veiklos, greitos reakcijos ir greitų judesių

STUDENTŲ KŪNO KULTŪROS ASPEKTAI

STUDENTŲ KŪNO KULTŪROS FORMOSPagrindinė studentų fizinio rengimo forma yra mokomosios pratybos. Mokymo planuose visą studentų teorinio mokymo laikotarpį joms skiriama po keturias valandas per savaitę. Pratybas galima organizuoti ir egzaminų sesijos metu, taip pat mokomosiose praktikose ir sveikatingumo stovyklose (Genevičius, 1991).Savarankiškos pratybos padeda geriau išmokti mokomąją medžiagą, gerina fizinį parengtumą, stiprina sveikatą ir yra viena iš priemonių diegiant kūno kultūrą ir sportą į studentų buitį.Tinkamai organizuotos pratybos užtikrina fizinio parengtumo nenutrūkstamumą. Pagal dėstytojo užduotis jas galima rengti po paskaitų, sporto šakų sekcijose arba sportinio tobulinimosi grupėse.Fiziniai pratimai dienos režime stiprina sveikatą, gerina protinį ir fizinį darbingumą, praturtina studentų poilsį, padeda racionaliau išnaudoti laisvalaikį.Masinių kūno kultūros, sporto ir sveikatingumo renginių tikslas — skatinti studentus reguliariai sportuoti, gerinti fizinį pasirengimą. Jie organizuojami laisvu nuo pratybų metu, poilsio ir švenčių dienomis, sveikatos ir sporto stovyklose, mokomųjų praktikų metu.Tai turistiniai žygiai, krosai, sporto žaidimų turnyrai, sporto šventės ir t. t. (Genevičius, 1991)Studentų pareigos:1) sistemingai lankyti fizinio lavinimo pratybas tvarkaraštyje nurodytu laiku;2) nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, sekti savo fizinį išsivystymą ir pasirengimą;3) atsakyti į testus fiziniam ir funkciniam parengtumui nustatyti;4) naudojantis specialia literatūra turtinti kūno kultūros teorijos ir metodikos žinias;

5) laikytis racionalaus mokymosi, poilsio ir mitybos režimo;6) reguliariai daryti rytinę mankštą, savarankiškai sportuoti ir turistauti;7) aktyviai dalyvauti kurso, fakulteto, aukštosios mokyklos rengiamuose masiniuose kūno kultūros, sporto ir sveikatinimo renginiuose. Vedant praktines kūno kultūros pratybas kiekviename kurse sudaromi trys mokomieji skyriai: parengiamasis, sporto tobulinimosi ir specialusis. Studentai skiriami į juos remiantis medicininiu patikrinimu mokslo metų pradžioje. Tikrindamas studentus gydytojas kasmet nustato jų sveikatos būklę, fizinį išsivystymą ir paskiria vieną iš medicininių grupių: pagrindinę, paruošiamąją arba specialiąją.Per pirmąsias kūno kultūros pratybas dėstytojai pagal specialius fizinio parengimo testus nustato studentų fizinį ir sportinį techninį parengtumą.Pagrindinės ir paruošiamosios grupės studentų kūno kultūros pratybų tikslas — fizinis studentų rengimas ir atskirų sporto šakų technikos, taktikos ir varžybų taisyklių mokymas. Paruošiamosios grupės studentų pratybose mokantis judesių technikos ugdant fizines ypatybes ir dozuojant fizinį krūvį svarbu laikytis laipsniškumo principo. Pratybos vykdomos nenukrypstant nuo programos turinio, sumažintos tik kontrolinių pratimų įskaitinės normos.Į sportinio tobulinimosi mokomąsias grupes priimami sportinius atskyrius turintys studentai. Jie turi išlaikyti kontrolinius pratimus, įvykdyti vienos ar kitos sporto šakos normas. Mokomųjų valandų skaičius per savaitę ir sportinio tobulinimosi grupės dydis priklauso nuo studentų sportinės klasifikacijos.Fizinio lavinimosi procesas sportinio tobulinimosi skyriuje tobulina pasirinktos sporto šakos meistriškumą. Teorinių pratybų metu šio skyriaus studentai plačiau supažindinami su sportinės treniruotės pagrindais, įgyja profesinių žinių ir įgūdžių.Į specialųjį mokomąjį skyrių priimami studentai, pagal medicininės kontrolės rezultatus paskirti į specialiąją medicininę grupę. Mokomosios grupės šiame skyriuje komplektuojamos atsižvelgiant į lytį, susirgimo pobūdį ir organizmo funkcines galimybes. Mokomąją grupę paprastai sudaro 8—15 studentų. Pratybos šios grupės studentai per savaitę vyksta po 4 val. visą mokymosi laiką aukštojoje mokykloje.
Specialiosios medicininės grupės kūno kultūros pratybos negali būti vien gydomosios. Dėstytojai turi stengtis, kad šios grupės studentai gerai fiziškai pasirengtų ir ateityje galėtų lankyti paruošiamąsias grupes.Kūno kultūros mokomosios pratybos—fizinės treniruotės—yra specializuotas procesas, kurio tikslas — didinti organizmo fizinį pajėgumą, gerinti fizinį pasirengimą bei darbingumą, stiprinti sveikatą, siekti aukštų sportinių rezultatų (Tamošauskas, 2000).Visų fizinių treniruočių metu aktyviai dirba raumenys. Jų darbą užtikrina centrinė nervų sistema (CNS) ir visos organizmo sistemos ir organai. Fizinis darbas—fizinės treniruotės atmaina. Treniruotė—tai organizmo nuvargimas. Fizinės treniruotės turinį sudaro:a) Fizinis rengimas,b) Techninis rengimas,c) Taktinis rengimas,d) Teorinis rengimas,e) Psichologinis rengimas (Adamonis, 1996).

Fizinio rengimo uždaviniai:a) Visapusiškai lavinti žmogaus organizmą,b) Ugdyti fizines ypatybes,c) Sudaryti funkcinę bazę kitoms rengimo grandims ir našiam darbui.Pagal fizinių pratimų kryptingumą ir poveikį organizmui fizinis rengimas skirstomas į: bendrąjį ir specialųjį.Pagrindiniai bendrojo fizinio rengimo uždaviniai:a) Visapusiškas organizmo ir jo fizinių ypatybių ugdymas;b) Fizinio išsivystymo trūkumų šalinimas;c) Moralės ir valios savybių ugdymas.Fizinio rengimo pagrindinės priemonės yra pasirinktos, pamėgtos sporto šakos ir kitų sporto šakų pratimai. Dažniausiai atliekami šie pratimai:a) Bendrojo lavinimo ir mankštos pratimai,b) Lengvosios atletikos krosai ir bėgimai,c) Pratimai su svarmenimis ir treniruokliais,d) Gimnastikos pratimai su įrankiais ir ant prietaisų,e) Sportiniai žaidimai.Specialusis fizinis rengimas—tai specializuotas bendrasis fizinis rengimas, kurio uždaviniai siauresni ir specifiški. Geras bendrasis fizinis rengimas reikalingas visiems sportininkams. Augant sportininko meistriškumui daugiau laiko skiriame specialiajam rengimui (Adamonis 1996).Techninis rengimas. Pasirinkus mėgstamą sporto šaką ir fiziškai sustiprėjus, sportininkas tobulinamas techniškai. Techninis rengimas skirstomas į bendrąjį ir specialųjį.

Bendrojo techninio rengimo uždaviniai: įvaldyti kuo daugiau įvairių skirtingų sporto šakų judesių; išmokti kuo daugiau bendrojo fizinio rengimo pratimų.Specialiojo techninio rengimo uždavinys yra įvaldyti pasirinktos sporto šakos techniką, nuolat ją tobulinti (Adamonis, 1996).Taktinis rengimas. Sistemingai treniruojantis, gerėja sporiniai rezultatai. Tai sudaro galimybę dalyvauti varžybose. Dalyvaudamas varžybose, sportininkas turi mokėti pasinaudoti savo fizinėmis ypatybėmis, įgytais įgūdžiais, aplinkos sąlygomis, reikiamai paskirstyti jėgas, panaudoti varžovų klaidas. Tai ir yra taktika. Ji gali būti ir aktyvi.Pasyvi taktika — leisti varžovui rodyti iniciatyvą tam, kad vėliau atitinkamu momentu būtų galima panaudoti efektyvų technikos judesį, smogti lemiamą smūgį, greitėti finiše ir kt.Aktyvi taktika išreiškiama daug įvairiau. Pagrindinis jos reikalavimas—priversti varžovą daryti jam nenaudingus veiksmus. Viena iš tokios taktikos formų—darbo režimo kaitaliojimas (pvz., netikėtas greitėjimas bėgant krosą). Kita aktyvi taktikos forma yra technikos veiksmų kaitaliojimas, įvairios kombinacijos (Adamonis, 1996).Visus taktinius variantus reikia kruopščiai išmokti ir patikrinti per treniruotes, iš anksto juos gerai parengti.Teorinis rengimas. Kiekvienas sportininkas turi žinoti bendruosius treniruotės dėsningumus, psichikos procesų ypatumus, kuo geriau pažinti savo organizmą, žinoti fizinių pratimų įtaką atskirų organų ir sistemų veiklai. Viso to išmokstama teorinio rengimo metu. Ypač gerai kiekvienas turi žinoti racionalios dienotvarkės ir mitybos reikalavimus, asmens higienos taisykles ir savistabos principus, gerai išnagrinėti ir suvokti varžybų taisykles. Čia sportininkui padeda speciali literatūra, teorinės kūno kultūros paskaitos, seminarai (Adamonis, 1996).Psichologinis rengimas. Sportas, kūno kultūra reikalauja stiprios, griežtos disciplinos, drąsos ir savitvardos. Išugdyti šias savybes yra pagrindinis psichologinio rengimo uždavinys. Kiekviena sporto šaka turi savo ypatumus ir reikalauja įvairių valios pastangų. Atsižvelgiant į psichologinių ypatybių tarpusavio ryšį, skiriamas bendrasis ir specialusis psichologinis rengimas. Bendrasis psichologinis rengimas — tai individualių moralės ir valios ypatybių, mąstymo, atminties, vaizduotės, dėmesio ugdymas. Specialusis psichologinis rengimas — tai sportininko rengimas varžyboms (Adamonis, 1996).
Aukštojoje mokykloje kūno kultūros, sporto ir sveikatingumo darbą planuoja ir dirba sporto klubas — pirminis kūno kultūros kolektyvas. Praktinę ir metodinę pagalbą jam teikia kūno kultūros katedra.Sporto klubas — visuomeninė organizacija. Aukščiausias kūno kultūros kolektyvo organas yra sporto klubo narių konferencija. Jos metu atviru balsavimu išrenkama klubo valdyba. Jos posėdyje išrenkamas pirmininkas ir jo pavaduotojas, paskirstoma pareigomis, aptariamas sektorių skaičius.Aukštosios mokyklos sporto klubas turi savo pavadinimą, ženklą, emblemą, sportinės aprangos spalvą ir antspaudą (Genevičius, 1991).Sporto klubo pareigos:• Organizuoti studentams, dėstytojams ir darbuotojams kūno kultūros ir sporto priemones aukštojoje mokykloje: spartakiadas, sporto šventes, estafetes, turistinius žygius, sporto šakų sekcijas;• Organizuoti sportinį darbą studentų bendrabučiuose;• Užtikrinti instituto rinktinių komandų ir pavienių sportininkų pasirengimą ir dalyvavimą varžybose;• Propaguoti kūno kultūrą ir sportą;• Ruošti visuomeninius kūno kultūros kadrus;Sporto klubo nariu gali būti kiekvienas studentas, dėstytojas, darbuotojas, taip pat jų šeimų nariai, kurie reguliariai sportuoja ar aktyviai dalyvauja organizuojant kūno kultūros darbą šioje mokykloje.Sporto klubas turi teisę:• Suteikti sportinį atskyrį įvykdžius normą pagal klasifikaciją ir apdovanoti juos atitinkamu ženkleliu;• Suteikti visuomeninio instruktoriaus, trenerio, sporto teisėjo vardą ir išduoti atitinkamą pažymėjimą;• Apdovanoti garbės raštu ir asmeninėmis dovanomis sporto klubo aktyvą už visuomeninį darbą, atskirus sportininkus—už gerus sportinius rezultatus;• Organizuoti vasaros ir žiemos sveikatingumo stovyklas;• Prieš atsakingas varžybas aukštosios mokyklos komandoms organizuoti mokomąsias treniruočių stovyklas;• Organizuoti įvairias varžybas (Genevičius, 1991).Matome, kad studentai turi galimybes tobulėti fiziškai sportuojant kokioje nors sporto šakoje, dalyvauti sveikatingumo stovyklose, jei tik turi tam poreikį, išugdytą vidurinėje mokykloje.STUDENTŲ KŪNO KULTŪROS IR SPORTO PROBLEMOSAkademinis jaunimas, jo protinis ir fizinis potencialas lems Lietuvos mokslo ir kultūros laimėjimus XXXI amžiuje. Tačiau kūno kultūra, kaip sveikatingumo, intelektualinių bei dvasinių vertybių ugdymo priemonė, vertinama nepakankamai, pastaruoju metu aukštosiose mokyklose ji merdi (Gasparkienė, 1999).
Nepakankamas judėjimas yra vienas būdingiausių šių dienų žmonių gyvenimo bruožas. Anksčiau fiziškai pasyvūs dažniausiai būdavo vyresni žmonės, o dabar vis daugėja jaunimo. Būtina grąžinti kūno kultūrai tikrąją prasmę ir vertę stiprinant sveikatą, skirti jai pakankamą dėmesį studijų planuose. Tobulinant kūno kultūros pratybų aukštosiose mokyklose metodiką būtina atsižvelgti į studentų fizinį pajėgumą ir išsivystymą. Kūno kultūros specialistai sudarydami programas turi jas adaptuoti konkrečioms profesijoms. Programose reikia numatyti judesių ir mokėjimų ugdymą profesiniu požiūriu, supažindinti su psichofizine treniruote, atgaivos (relaksacijos) ir bendrojo fizinio rengimo priemones (Gasparkienė, 1999).Šiandien studentų kūno kultūra ir sportas patiria krizę. Mokymo programose gerokai sumažinus privalomų kūno kultūros pratybų daugumoje aukštųjų mokyklų sumažėjo studentų fizinis aktyvumas. Jau pirmaisiais studijų metais studentai praranda galimybę išsiugdyti reguliarių fizinių pratimų poreikį. Antra vertus, studentai, reguliariai sportavę vidurinėse mokyklose, aukštosiose mokyklose gana dažnai neturi galimybių, o kartais ir noro realizuoti asmeninių fizinės saviugdos programų. Daugelis mokslininkų mano, kad didelė dalis jaunimo suvokia būtinumą patiems rūpintis savo sveikata, kad viena iš paprasčiausių ir efektyviausių žmogaus organizmo stiprinimo priemonių yra kūno kultūra. Tačiau jaunuoliai mažai, o dažniausiai nieko konkretaus nedaro. Šią nuostatą taip pat patvirtina ir Respublikos aukštosiose mokyklose atliktų tyrimų duomenys: studentai gyvai domisi kūno kultūra ir sportu, tačiau tai pasireiškia pasyviosiomis formomis, pavyzdžiui, vos 4—5 proc. studentų kasdien atlieka rytmečio mankštas (Vaščila, 1996).Manoma, kad menkus sveikatos rodiklius, drauge ir abejingumą sportui bei kūno kultūrai lemia daugybė veiksnių: technikos pažanga, hipodinamija, prastos materialinės bei ekonominės sąlygos, neracionali mityba, žalingi įpročiai, per menkas rūpinimasis savo sveikata bei fizinėmis galiomis, žinių apie žmogaus organizmo grūdinimą bei treniravimą stygius, neišugdytas tobulo kūno ir judesių poreikis. Didelę dalį šių neigiamų veiksnių galima pašalinti žmogaus noro, valios ir pastangų dėka. Tik tada galima tikėtis, kad kūno kultūra ir sportas padės žmogui efektyviai stiprinti sveikatą ir gerinti fizinę kondiciją. Šios nuostatos ypač aktualios aukštųjų mokyklų studentams, nes jų fizinis aktyvumas nepakankamas, o fizinio pajėgumo ir sveikatos rodikliai yra žemo lygmens (Vaščila, 1996; Vaščila ir kt., 1997; Mertinas, Tinteris, 1998).
Tyrimai rodo, kad kasmet į aukštąsias mokyklas įstoja vis daugiau fiziškai silpnesnių, turinčių sveikatos sutrikimų studentų (Jankauskas, 1993; Mertinas, Tinteris, 1998).Kai kurie studentų morfofunkciniai rodikliai per pirmuosius studijų metus aukštojoje mokykloje turi tendenciją blogėti: kūno masė didėja, maksimalus ir minimalus kraujo spaudimas didėja, pulso dažnis ramybėje ir jo atsistatymo trukmė po fizinio krūvio taip pat didėja. Neigiami studentų organizmo morfofunkcinių rodiklių pokyčiai paaiškinami nepakankamu judėjimo aktyvumu. Vienkartiniai savaitės kūno kultūros užsiėmimai mažai efektyvūs studentų organizmo funkcinio pajėgumo gerinimui (Vaščila ir kt., 1997).Lietuvos aukštosiose mokyklose, pradėjus taikyti užsienio universitetų specialistų rengimo modelį, labai sumažėjo visiems studentams privalomų mokymo užsiėmimų. Kūno kultūra, kaip privaloma disciplina, liko tik žemesniųjų kursų studentų mokymo planuose. Todėl aukštosiose mokyklose be privalomų kūno kultūros pratybų studentų fiziniam aktyvumui, darbingumui ir fiziniam pajėgumui didinti, sveikatai stiprinti bei judamiesiems įgūdžiams tobulinti reikalingos savarankiškos pratybos. Tikslinės, individualios, dėstytojo ir studento drauge parengtos savarankiškų kūno kultūros pratybų programos tai vienos iš perspektyviausių studentų fizinio aktyvumo didinimo būdų. Studentų savarankiškų užsiėmimų tikslai ir uždaviniai turėtų būti glaudžiai siejami su privalomos kūno kultūros mokymo programos nuostatomis. Jeigu privalomų pratybų metu kūno kultūros priemonėmis studentai mokomi stiprinti sveikatą, gerinti organizmo fizinę ir funkcinę būklę, tai savarankiškų pratybų metu žinios gilinamos, o įgūdžiai tvirtinami. Šitaip savarankiškos pratybos padidina studentų fizinį aktyvumą iki 6—8 val. per savaitę (Vaščila, 1996).Studentams, laikantiems privalomas kūno kultūros pratybas, savarankiškų pratybų darbo planus padeda sudaryti dėstytojai. Vyresniųjų kursų studentai, kuriems mokymo planuose nenumatyta kūno kultūros pratybų, fizinės saviugdos planus susidaro patys ir treniruojasi savarankiškai. Būtina, kad visi savarankiškai sportuojantys studentai kasmet pasitikrintų sveikatą. Silpnesnės sveikatos studentai privalėtų sveikatą pasitikrinti kas pusmetį. Gydytojas, dėstytojas ir studentas bendradarbiaudami gali gana tiksliai parinkti fizinius krūvius ir prireikus juos koreguoti.
Savarankiškai fiziškai besilavinantys studentai pirmiausia turi laikytis tinkamo darbo ir poilsio režimo, reguliariai maitintis, pagal galimybes (geriausia kasdien) pabūti gryname ore, grūdintis, atlikti rytinę gimnastiką. Jau pirmomis studijų dienomis aukštojoje mokykloje kūno kultūros dėstytojai primena studentams apie rytmečio mankštas apie efektyvią sveikatos stiprinimo ir fizinio aktyvumo didinimo priemonę, pagilina studentų žinias apie mankštų poveikį organizmui, pratimų parinkimą, atlikimo intensyvumą, higieninius reikalavimus ir kt. Taigi viena paprasčiausių studentų fizinės saviugdos formų yra rytmečio mankštos (Vaščila, 1996).Tarp studentų paplitusios ir treniruotės pobūdžio savarankiškos kūno kultūros pratybos. Tai yra taip pat nesudėtinga fizinės saviugdos forma. Savarankiškų pratybų metu stiprinama sveikata, kompleksiškai lavinamos fizinės ypatybės, gerinamas bendras darbingumas. Specializuotos sportinės krypties savarankiškos pratybos pagerina mėgiamos sporto šakos sportinį techninį lygį.Fizinės saviugdos programa gali numatyti ir dalyvavimą įvairaus pobūdžio varžybose. Paprasčiausios varžybos — tai renginiai pagal „Sportas visiems“ programą. Dalyvauti varžybose galima tik leidus gydytojui ir pasiekus atitinkamą sportinio techninio pasirengimo lygį.Savarankiškai treniruotis galima tik turint pakankamai žinių įvairiais sportinės treniruotės klausimais. Geras studentų teorinis pasirengimas—tai vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių savarankiškų pratybų efektyvumą. Be to, pravartu žinoti, kad grupines pratybas labiau mėgsta merginos negu vaikinai. Tokios pratybos efektyvesnės už individualias (Vaščila, 1996).Savarankiškas kūno kultūros pratybas dauguma mokslininkų pripažįsta kaip vieną perspektyviausių ir tikslingiausių formų įdiegiant kūno kultūrą į kasdieninį studentų gyvenimą ir formuojant teigiamą požiūrį į kūno kultūrą, o reglamentuotų kūno kultūros pratybų derinimas su savarankiškai atliekamu specialiu pratimų kompleksu teigiamai veikia fizinį parengtumą ir funkcinį pajėgumą. Deja savarankiškų kūno kultūros pratybų forma — fizinės saviugdos pagrindas — dar nėra paplitusi tarp mūsų studentų. Saviugda apibūdinama kaip aukščiausias savarankiškumo lygmuo, esti ir vienas pagrindinių ugdymo tikslų aukštojoje mokykloje, bet dėl daugelio priežasčių dabartiniu metu dar silpnai realizuojamas (Tubelis, 2001).
Galima manyti, kad vidurinėse mokyklose fizinio ugdymo programos nėra efektyvios moksleivių sveikatos ir psichofizinės brandos požiūriu. Todėl aukštosios mokyklos turėtų aktyviai įsijungti į šių valstybinės svarbos uždavinių sprendimą.Pasak VTU doc. P. Tamošausko (2000) kuriant naujas fizinio ugdymo programas, mums reikia turėti atspirties tašką, kuris padėtų nustatyti teisingesnę akademinio jaunimo ugdymo kryptį. Teisingiausia būtų ne aklai kopijuoti Vakarų modelius, o atsižvelgti į praeitį, prisiminti mūsų tautos tradicijas, mūsų filosofų Vydūno, S. Šalkausko, P. Maceinos, V. Sezemano mintis, turime atgaivinti dvasines vertybes, kurios slypi kūno kultūroje, atstatyti nutrauktus ryšius tarp žmogaus kūno ir jo dvasios. Turime remtis keliomis principinėmis nuostatomis. Pirma, žmogaus fizinės galios ugdymas neturi tapti savitiksliu, o būtinai turi sietis su aukštesnių idėjų diegimu. Kaip rašė S. Šalkauskas, kuriant objektyviąją kultūrą, t. y. materialines ir dvasines vertybes, kūnas turi tapti paklusniu, tobulai parengtu instrumentu. Neparengtas kūnas gali pasidaryti rimtu kliuvimu įgyvendinant savo sumanymus. Antra, kūnas nėra vien dvasios buveinė, ji įgyja savo realų veiklumą tiktai kūno padedama. Ir V. Sezemanas rašė: kūnas nėra vien dvasios pasireiškimo organas, kartu yra ir ją įprasminanti medžiaga. Trečia, tiktai fizinė ir dvasinė darna gali laiduoti asmenybės aktyvumą, pakylėti kūno kultūrą iki bendrosios kultūros lygmens.Norint įgyvendinti šiuos principus, labai svarbu, kad studento sąmonėje susiformuotų teisingas požiūris į kūno kultūrą.IŠVADOS

Fizinis aktyvumas yra vienas iš kokybiško ilgaamžiškumo veiksnių, susijusių su fiziniu pajėgumu ir sveikata, savarankiškumu kasdieniame gyvenime. Ir ne tik tai svarbiausia. Svarbiausia — sportas atveria galimybes suvokti naujo gyvenimo etapo perspektyvas ir vertybes, suteikiant vidinę laisvę pasirinkti palankiausią likusio gyvenimo būdą. Pripažįstant fizinį aktyvumą kaip pagyvenusiųjų gyvenimo kokybės rodiklį, reikia pažymėti ir silpniausią vietą — praktinį jo įgyvendinimą. Žinios savaime nevirsta tam tikra elgsena. Manyčiau, kad tai ne fizinio aktyvumo didinimo strategijų kiekybinė, bet jų turinio kokybinė stoka. Dažniausiai šios strategijos skirtos visuotiniams parodomiesiems renginiams rungtyniaujant, demonstruojant asmeninius fizinius gebėjimus ar pranašumą. Pasigendama strategijų, kurios būtų tiesiogiai nukreiptos į asmenį, jo kasdienio gyvenimo elgseną. Gal reikėtų atrasti ir išaukštinti vertybes, kurios paveiktų fiziškai aktyvios gyvensenos asmeninę filosofiją, keistų vartotojišką požiūrį į fizinį aktyvumą?

Literatūra1. Adamonis J. (1996). Fizinės treniruotės pagrindai // Studentų fizinis ugdymas / Ats. red. P. Tamošauskas. Vilnius: Technika. P. 72—78.2. Eurofito testai suaugusiems / Parengė V. Volbekienė (1997). Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras.3. Gasparkienė O. (1999), Kūno kultūra ir sveika gyvensena aukštojoje mokykloje// Sell studentų žaidynės: konferencijų pranešimas. Kaunas, P. 84. Genevičius J. (1991). Studentų kūno kultūros pagrindai. Vilnius.5. Lietuvos studentų sportui — 80 metų (2002). / Sud. Č. Garbaliauskas. Kaunas.6. Mertinas J., Tinteris M. (1998). Vilniaus pedagoginio universiteto I kurso studentų sveikatos būklė 1994—1998 metais // Žmogaus ugdymo problemos šiuolaikinėje visuomenėje: tarpt. mokslinė konferencija: Mokslo darbai (pp. 194—197) Kaunas.7. Naužemys R., Saplinskas J., Kniukšta R. (2000). Fizinio aktyvumo paslaptys. Vilnius: Akstis.8. Norkus S. Matkevičius P. (1997) Studentų fizinis pajėgumas // Resp. moksl. konf. Kultūra ir aukštoji mokykla: straipsnių rinkinys. Kaunas. Noreikiškės, 1997 m. lapkričio 20 d. (p.p. 125—129). Kaunas — Akademija: LŽŪU Leidybinis centras.9. Poteliūnienė S., Žilinskienė V., Simaškienė N. (1999). Studentų sveikatos ir fizinio aktyvumo problema. Tradicijų ir novacijų darna kuriant atvirą visuomenę: moks. str. rink. (205—209). Kaunas — Akademija: LŽŪU Leidybinis centras.10. Studentų fizinis ugdymas (1996). / Ats. Red. Tamošauskas P. Vilnius: Technika.11. Tamošauskas P. (2000). Humaniškai orientuotas studentų fizinis ugdymas. Vilnius.12. Tamošauskas P. (1996). Studentų kūno kultūra holistinių idėjų kontekste // Lietuvos mokslas. IV tomas. 10 knyga. — P. 156—160.13. Tubelis L. (2001). Studentų fizinės saviugdos skatinimo sistema ir jos efektyvumas: disertacija. Vilnius.14. Vaščila V. (1996). Studentų fizinės saviugdos pedagoginiai aspektai // Studentų fizinis ugdymas / Ats. red. P. Tamošauskas. Vilnius: Technika. P. 113—131.15. Vaščila V., Gedminas A., Raudonius A., Vyskupaitis E. (1997). Studentų organizmo funkcinės būklės dinamika mokslo metų bėgyje // Resp. moksl. konf. „Kultūra ir aukštoji mokykla“: straipsnių rinkinys. Kaunas. Noreikiškės, 1997 m. lapkričio 20 d. (p.p. 144—147). Kaunas — Akademija: LŽŪU Leidybinis centras.16. Vaščila V., Gedminas A., Raupelis A. (1997). Studentų kūno kultūros poreikio formavimo aspektai // Resp. moksl. konf. „Kultūra ir aukštoji mokykla“: straipsnių rinkinys. Kaunas. Noreikiškės, 1997 m. lapkričio 20 d. (p.p. 141—143). Kaunas — Akademija: LŽŪU Leidybinis centras.