Šis straipsnis – savotiška trumpa ???prakalba į malonųjį skaitytoją“, provokuojanti ir skatinanti būsimą pokalbį apie muziką Viduramžių kultūroje, žymiuosius jos kūrėjus.Kiekviena kultūros epocha turi savo meninį stilių, vyraujantį tuo laiku ir išreiškiantį estetinius idealus, grožio normas, meninius vaizdus, temas ir idėjas vienokiomis ar kitokiomis išraiškos priemonėmis. Viduramžių meno materija (t.y. išraiškos priemonės) buvo kukli ir trapi (pvz., grigališkasis choralas muzikoje), arba priešingai – masyvi ir grubi (pvz., romaninė architektūra), o dvasia – mums jau nebesuprantamai gryna ir stipri (pvz., šv. Rašto tiesa, grigališkojo choralo sakralumas). Viduramžių mąstysena grožio sąvoką nuolatos suveda į tobulumo, proporcijos ir žibesio kontekstą. Mat grožiui reikalingi trys dalykai. Pirmiausia grynumas, arba tobulumas: mat kas netobula, tas dėl to ir bjauru. Paskui atitikimas, arba derėjimas. Ir pagaliau aiškumas: todėl tai, kad yra tyros spalvos, vadinamas grožiu, – sako Tomas Akvinietis.Viduramžiai – Bažnyčios, riterių ir jaunų miestų kultūros laikas. Tikriausiai jokio kito Vakarų estetikos periodo XX a. tyrinėjimuose neaptiksime tiek amžinųjų tiesų paneigimų, įstabių atradimų, kaip medievistikoje. Nagrinėjant viduramžių kultūrą, mes nuolat matome paradoksaliai susipynusias poliarines priešybes – sublimuotas ir žemas, dvasiškas ir šiurkščiai kūniškas, niūrias ir komiškas. Požiūris į viduramžius kaip į ???tamsos viešpatavimo epochą“, kuriai priskiriamas svarbiausias bruožas – atsisakymas antikinio švietimo, išsilavinimo, filosofinės ir meninės kultūros principų, ne tik svetimas istorinei tiesai, bet ir iškreipia kultūros istorijos raidos logiką, liudija nepasitikėjimą žmogaus kūrybinėmis galiomis. Viduramžių kultūra, estetika, menas neabejotinai buvo pažangos reiškiniai. Visa Viduramžių dvasios istorija buvo vos ne kas kita, kaip vien Renesanso Adventas. Šiaip ar taip tuose laikuose, kitados laikytuose apimtais stingulio ir negyvais, visur buvo įžvelgti jau besikalantys naujų dalykų želmenys ir visur regėjosi būsimos tobulybės ženklai.
Viduramžiai – ypatinga epocha. Tai joje buvo pasėta dvilypė sėkla, kurios prieštaringumu pažymėta ir dabartinė Europa. Viduramžiai atveria šviesos ir dieviškumo pasaulį, kur kiekviena akimirka pilna paslapties ir sakralumo, bet kartu apstulbina tamsos, keršto, pykčio protrūkiais. Tai epocha, kurioje ryškiai atsiskleidžia pasaulio, žmogaus dualizmas. Joje žmogus yra lyg dulkė Aukščiausiojo šešėlyje, bet taip pat žmogus įgyja ir galią, kuri vis stiprėja mokslo atradimų įtakoje ir galutinai atitraukia žmogų nuo dvasinio gyvenimo realybės. Šis laikmetis pilnas vidinių prieštarų, todėl natūralu jog susilaukia labai įvairių vertinimų. Tačiau kad ir kokia įvairove bespindėtų Viduramžių gyvenimas, jis turi labai vientisą giluminį klodą, iš kurio atiteka energija visam to meto pasaulio kūnui. Tos gyvybės šaltinis yra krikščionybė. Krikščionybės dėka Viduramžių epocha paliko nuostabiausių sakralinio meno pavyzdžių.Mums jau sunku suvokti tą realybę, kurioje gyveno viduramžių žmogus, kuomet visa mąstysena, jausena buvo persiėmusi religiniais vaizdiniais. Kuo meno rūšis artimesnė dieviškajam pasauliui, kuo didesnį grožio ir dorovingumo turinį ji turi, tuo reikšmingesnis vaidmuo jai teikiamas menų hierarchijoje. Hierarchinis menų sistemos padalijimas Viduramžių estetikoje realiai atspindi socialinį menų statusą šios epochos kultūroje ir susiformavusių idealų, bei vertybių sistemą.Muzikai Viduramžiai skiria aukščiausią vietą – ji savo dvasinga, nematerialia kalba artimiausia dieviškojo pasaulio kontempliacijai. Atlikdama svarbų vaidmenį bažnytinėje liturgijoje, ji kartu tarnauja ne žemiškiems, o aukštiesiems dangiškiems tikslams. Kadangi viduramžių meną ugdė idėja, idėjas skleidė Bažnyčia, tai ir viduramžių profesionalusis menas iki pat renesanso yra visų pirma bažnytinis menas. Ankstyvuosiuose Viduramžiuose – krikščioniškos estetikos ištakose – susiduria skirtingų kultūrinių tradicijų pasaulėžiūros modeliai: graikiškasis ir hebraiškasis. Graikų erdvinis menas labai įtakojo plastines meno rūšis, o senovės žydų laikinis būties suvokimas labai įtakojo (įsiliejo) į dinamiškas, psichologiškas meno šakas – taip pat ir į muziką. Taigi, šių dviejų pasaulių sąveikoje ir sintezėje susiformavo gausybė Viduramžių Europos kultūrinių reiškinių. Ne išimtis ir grigališkasis choralas, kuris turėdamas visiškai savitą bei autentišką pradžią krikščioniškoje Bažnyčioje, kartu asimiliavo savyje šių dviejų kultūrų religinės muzikos suvokimo tendencijas.Grigališkasis choralas kaip savitas liturginis giedojimas galutinai susiformavo tik VIII – IX a. (t.y. ???Karolingų renesanso“). Šis fenomenas patraukia ir užburia. Juo galima susidomėti kaip moksliniu-muzikiniu reiškiniu, kurio dėka susiformavo Vakarų Europos profesionalioji muzikinė kultūra. Gilinantis į šv. Rašto tekstus ir teikiant jiems prioritetą, grigališkojo choralo repertuare, giesmę galima atrasti kaip ypatingą maldos būdą. Giesmė yra Bažnyčios malda, per liturginius veiksmus kylanti link Dievo. ???Oculi mei semper ad Dominum“ (???Mano akys visada nukreiptos į Viešpatį“) – taip turėtų būti suvokiama giedojimo prasmė. Grigališkasis choralas – tai vieta, kurioje kalbasi Dievo ir žmogaus mylinčios sielos. Grigališkojo choralo giesmėje tarsi persipina dieviškasis ir žmogiškasis pradai. Joje susitinka amžina ir laikina. Liturgija yra Bažnyčios veiklos viršūnė ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos galia. Grigališkasis choralas visuomet buvo neatsiejamas nuo Bažnyčios liturgijos. Joje gimė visos šio giedojimo formos. Liturgija apsprendė giesmių stilių, nuotaiką ir lėmė jų vietą pamaldose. II Vatikano Susirinkimo dokumentuose yra rašoma ???Muzikinė Bažnyčios tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pralenkiąs kitas meno formas. Svarbiausia priežastis yra ta, kad šventoji melodija, sujungta su žodžiais, yra būtina arba neatskiriama iškilmingos liturgijos dalis“. Kadangi istorija atranda vis daugiau asmenybių, Viduramžiais skleidusių stiprią šviesą, kurios atšvaitai pasiekia ir mūsų dienas.Taip nepelnytai užmiršta ilgą laiką buvo Hildegarda von Bingen (1098 – 1179) – vienuolė benediktinė, viena didžiųjų Bažnyčios regėtojų ir mistikių: teologijos, moralės, gamtos mokslų ir medicinos traktatų autorė; poetė, kompozitorė, miniatiūrinės rankraščių tapybos-iliuminacijų kūrėja; karalių ir popiežių patarėja. Daugelis apie Hildegardos kūrybą kalba ieškodami skirtumų ir priešindami ją su grigališkuoju choralu – tų laikų vienintele oficialia Bažnyčios muzikos tradicija. Viena vertus, niekas nenuneigs, jog visa Hildegardos kūryba yra išaugusi iš choralo, iš jo perėmusi ir naudojusi jam būdingus žanrus, formas, dermes, ritmiką ir t.t. Ypač tai matyti iš žodžio ir muzikos santykio – šie elementai Hildegardos giesmėse susiję taip pat glaudžiai kaip ir chorale. Hildegarda gyveno ir vadovavo vienuolynui, kuris pagal šv. Benedikto regulą liturgijai ir giedojimui skyrė nepaprastai daug dėmesio. Ji, novatorė ir muzikos formų srityje, gerokai pranoko Karolingų laikų kompozitorius. Iš tiesų jos giesmių formos yra tokios laisvos, kad dažnai sunku net apibrėžti – sekvencija tai ar himnas. Porą žodžių reikėtų tarti apie jos giesmių stilių. Kaip benediktinei vienuolei, jai stigo oficialaus muzikinio išsilavinimo, todėl ir nesistengė mėgdžioti pagrindinių savo laiko poetinių ir muzikinių krypčių. Hildegardos giesmės – tikra dieviškumo išraiška, jos kupinos ir skaidrios ramybės, ir ekstaziško šlovinimo. Vienuolės giesmės lyg srauni garsų ir tylos įvairovė – bauginanti, paslaptinga, sūkuriuojanti; čia grėsmingai besiplečianti, čia švelni. Muzika – neabejotinai viduramžiška, tačiau tokia nesuvaržyta ir nešabloniška, kad gali įkvėpti drąsius XX a. avangardo muzikos šuolius ir posūkius, – taip atsiliepiama apie Hildegardos kūrybą.Viduramžių muzika (grigališkasis choralas) atskleidžia gėrio ir grožio, paprastumo ir tyrumo lobius. Mūsų amžiaus žmogui, pavargusiam nuo įvairių aštrių efektų ir pojūčių, jau sunku juos priimti. Tačiau šie lobiai visada traukia. Tai garbinimas tiesoje ir dvasioje. Šis giedojimas ???peržengia žmogiškąjį meną – tai pati dieviškoji tiesa, šviesos lobynai, atpirkti Kristaus krauju“ (Jean Maritain) atsiskleidžia mūsų besiklausančioms širdims.