Pranas Vaičaitis
(1876 – 1901)
Biografija. Pačioje XIX a. pabaigoje, poaušrio laikotarpiu, skleidėsi tragiškos lemties kūrėjo Prano Vaičaičio (pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka) talentas. Vos 25 metus gyvenusio poeto biografija dėl archyvinių duomenų stygiaus sunkiai restauruojama. Nemažai poeto gyvenimo faktų aptarė bei patikslino, pateikdamas naujų archyvinių duomenų, A.Zalatorius. Gyvenimą ir kūrybą populiariai aprašė Z.Šileris, savitai interpretavo J.Klimaitis.
Vaičaitis buvo tikras Sūduvos krašto vaikas, nuolatos jautęs savo zanavykiškas šaknis. Poetas gimė 1876 m. vasario 10 d. Santakų kaime (dab.
Šakių raj.), pasiturinčio ūkininko šeimoje. Jo gyvenamuoju laikotarpiu iš sodžiaus kilę inteligentai ėmė ieškoti savo genealogijos, akcentuodami garsią gimtinės praeitį, garbingą protėvių kilmę. Ši tendencija palietė ir
Vaičaitį. Kaip ir J.Basanavičius, V.Pietaris, V.Kudirka, jis rašė apie savo kaimą, o Piliakalnyje rastą kaukolę vežėsi į Peterburgą antropologiniams tyrimams. Istorinė Sūduvos krašto praeitis, tėviškės gamtos grožis, švelnia elegija nuspalvintas namų jausmas jį lydėjo visą neilgą gyvenimą.
Beraštis tėvas ir tik skaityti mokėjusi motina vyriausiąjį iš trijų sūnų Praną stengėsi išmokslinti. Jis lankė Sintautų pradžios mokyklą, o
1887 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Vaičaičio mokymosi metais ši gimnazija jau nebebuvo toks lietuvybės židinys kaip Aušros laikais, kada čia kryžiavosi knygnešių keliai, veikė slapti moksleivių rateliai, kada tautinius jaunimo jausmus žadino mokytojai aušrininkai P.Kriaučiūnas,
P.Arminas-Trupinėlis, už tai atleisti iš darbo. Įsivyravęs muštras, kūrybinės minties stygius, dvasinis lėkštumas ir netgi persekiojimai kėlė mokinių vidinį maištą, leido pajusti tyliosios rezistencijos prasmingumą.
Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų literatūra, lietuviškieji A.Baranausko, S.Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė eiliuoti.
Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Šis konfliktas buvo greičiau nedrąsus pasipriešinimas, o ne sukilimas prieš patristinį autoritetą. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi į mokslus – 1895 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą.
Studijų metais lietuviško kaimo vaikas patyrė akademinio darbo prasmingumą, intelektualinės veiklos poreikį. Jis nesiribojo teisės disciplinomis, kurios gerai sekėsi. Imlus studentas domėjosi lietuvių kultūra ir kalba: išklausė E.Volterio lietuvių etnografijos ir lietuvių kalbos gramatikos kursą, susipažino su K.Jauniaus kalbiniais tyrinėjimais, savarankiškai studijavo T.Narbuto, L.Jucevičiaus, S.Daukanto veikalus.
Peterburge atsivėrė galimybė geriau pažinti XIX a. rusų bei lenkų literatūrą. Dvasinei jaunojo poeto brandai svarbi buvo čia surasta inteligentiška aplinka. Sunkiai besiverčiantį privačiomis pamokomis studentą globojo altruistiška Volteriu šeima, kurioje jis dažnai lankėsi, o baigdamas studijas pusę metų gyveno, teikdamas profesoriui lietuvių kalbos, etnografijos žinių. Savo geradariui Vaičaitis skyrė tris proginius eilėraščius. Išsiilgęs tinkamos draugijos, jaunuolis galėjo pasinerti į filologinių pokalbių, svarstymų atmosferą, susipažinti su veikliais savo tautiečiais, tokiais kaip P.Višinskis, kuris Varpe išspausdino tris jo eilėraščius. Vaičaitis lankydavosi Peterburgo lietuvių inteligentų namuose.
Svarbi jam buvo pažintis su kultūringa Pranaičių šeima: kunigu misionieriumi Justinu Bonaventūra Pranaičiu, artimu Maironio draugu, jo broliu vargonininku Juozu ir, be abejo, Jule Pranaityte, būsimąja poeto sužadėtine, prisiekusia jam ištikimybę ir duoto žodžio nesulaužiusia iki mirties. Taigi Peterburge, regis, buvo surasta tinkama aplinka protui ir širdžiai ugdyti.
Tačiau intelektuali veikla nenuslopino gyvo natūralaus jausmo paliktai tėviškei. Vasaromis poetas grįždavo namo, čia daugiausia kurdavo – įkvėpimas ateidavo savojoje aplinkoje arba jos ilgintis. Atrodo, kad Vaičaičio neslėgė susvetimėjimo jausmas, kurį patirdavo ne vienas, išklydęs iš gimtojo sodžiaus. Poeto sužadėtinė, Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijos moksleivė, rašo, kad ji nemėgusi vasaromis svečiuotis tėviškėje, nes kaimo bendruomenė sunkiai priimdavusi į „kliasas” leidžiamą baltarankę.
Vaičaičio santykis su tėviške patvirtina teiginį, jog „objektyvų inteligento išėjimo, susvetimėjimo procesą tolydžio komplikavo subjektyvios sugrįžimo emocijos”.
Tėvų namai buvo vieta, kur traukė ne tik brangūs vaikystės prisiminimai, bet ir buvo saugomos savosios lietuviškos kultūros relikvijos, tokios kaip persirašyta A.Baranausko Kelionės Petaburkan giesmė
„Nu, Lietuva, nu, Dauguva”. Šis nuorašas ir tapo pagrindiniu įkalčiu įtraukiant Vaičaitį į garsiąją „Sietyno” draugijos bylą. Pusantrų metų ypatingai prižiūrėtas policijos, netekęs stipendijos, privačių pamokų, 1899
m. poetas buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo. Tai sutrukdė laiku baigti universitetą, pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, silpnino sveikatą.
Gavusiam diplomą absolventui 1900 m, E.Volteris parūpino vietą
Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. Planuodamas savo ateitį, poetas galvojo studijuoti Vakarų Europoje komercijos mokslus. Tačiau sveikata žymiai pablogėjo, ir jis turėjo grįžti į tėviškę. Pranas Vaičaitis, pakirstas džiovos, mirė Santakuose 1901 m. rugsėjo 21 dieną ir buvo palaidotas Sintautų kapinėse.
Kūryba. Vaičaičio eilėraščiai buvo spausdinami Varpe, Vienybėje lietuvninkų, Ūkininke. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė
J.Mačys-Kėkštas ir J.Pranaitytė). Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo.
Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos kūrėjai, mažai galvodamas apie save.
Vertinimas. Vaičaičio poezija vertinama įvairiai. Dažnai pabrėžiamas jos savitumas XIX a. pabaigos lietuvių poezijos kontekste. V.Mykolaitis-
Putinas rašo, kad negausus Vaičaičio kūrybinis lobis „turi savo veidą ir charakterį”, kad geresnieji jo eilėraščiai pasižymi „ypatingu paprastumu ir skurdumu [graudumu]”. K.Nastopka nurodo, kad Vaičaičio kūrybą, kurioje svarbus fabulos vaidmuo, gausu buitinių detalių ir aprašinėjimo, galima vertinti kaip „kitokios poezijos, kitokio poetinės kalbos būdo” ieškojimą.
A.Zalatorius, nusakydamas Vaičaičio vietą XIX a. pabaigos literatūros krypčių raidoje, tvirtina, kad Vaičaitis, kaip menininkas, „stovėjo ant romantizmo ir realizmo susikirtimo ribos”. Ne vienas tyrinėtojas, rašydamas apie jaunojo poeto savitumą, jį gretina su Maironiu. Dar S.Kymantaitė-
Čiurlionienė teigė, jog Vaičaičio vieta yra greta Maironio. Vėliau poetas
S.Geda svarstė: „<…> ar P.Vaičaitis, miręs vos 25-erių, neturėjo didesnių ar bent Maironiui lygių poetinių aspiracijų? Tik nespėjo jų atskleisti
<…>.” Vieniems atrodo, jog Vaičaitis tolo nuo Maironio lyrizmo, kiti rašo: „Kaip lyrikas, P.Vaičaitis visai priartėja prie Maironio. Tiesa, jam trūksta maironiškų minties užmojų, filosofinės gilumos, bet užtat jis turi daugiau žemiško betarpiškumo ir originalaus poetinio konkretumo.” Vieni linkę labiau ryškinti abiejų poetų kūrybos paraleles, kiti – priešybes.
Beveik visi tyrinėtojai pastebi Vaičaičio poezijos nelygymus bei įvairiai suprantamą kūrybos dvilypumą. V.Mykolaitis-Putinas rašo, jog ji yra „labai nelygi: nuoširdžios poetinės elegijos, dirbtinės, dažnai neskoningos satyros, sklandžios pasakos ir įmanomi ar net visai geri vertimai”. Panašią mintį po kelių dešimtmečių pakartoja ir A.Zalatorius, šalia tikrų „poezijos perlų” atrasdamas silpnus tekstus, parašytus pagal iš anksto susidarytą schemą. Kūrybinį Vaičaičio dvilypumą M.Jonaitis sieja su homo socialis ir homo individualis susidūrimu jo poezijoje, herojiškomis ir elegiškomis jos linijomis. Kūrybos visumą aprėpti bandė jau V.Mykolaitis-
Putinas, išskyręs lyrinę ir epinę poeziją, pirmojoje radęs „individinę ir patriotinę visuomeninę grupę”, antrojoje – „istorijos dainas ir hegzametrais rašytas pasakas”. Sovietinės kritikos apeitus herojinius ir religinius poeto kūrybos motyvus plačiau aptarė V.Daujotytė.
Savotiška problema tapo Vaičaičio poezijos sąsajos su jo biografija.
Daugelio tyrinėtojų (ypač ankstesniųjų) linkę ieškoti autentiškų poeto biografijos ir kūrybos paralelių, Mėgindamas prasiskverbti į poeto kūrybos esmę, S.Geda irgi rašo, jog Vaičaičio poezija galima motyvuoti teiginį, kad literatūra neatskiriama nuo gyvenimo, ir pažymi du jo kūrybos determinatus
– sunkią istorinę situaciją ir trumpą, tragišką gyvenimą. Tačiau
A.Zalatorius perspėja, jog bandymai sieti Vaičaičio eilėraščius su jo biografija yra pagimdę nesusipratimų, todėl siūlo daugiausia remtis pačia kūryba.
Pasaulėjauta. Vaičaičio poezija yra sinkretiška altruistiškos asmenybės, erdvios pasaulėjautos poeto kūryba. Visuomeniniai ir individualūs motyvai joje kyla iš to paties šaltinio – sujaudintos širdies.
Net intymiose poeto elegijose nuskamba nerimas dėl bendrų idealų, neišsipildžiusių plačių troškimų, gimtojo krašto ateities. Emocinis įvairių motyvų vieningumas sietinas su savitu poezijos prigimties supratimu. Poeto dainos – ne švento įkvėpimo pagimdytos, bet „iš vargo nupintos”. Tai nėra tradicinė, klasikinė meninio talento bei kūrybos akto samprata, pagal kurią talentas – tai Dievo dovana, o kūryba – dieviškosios malonės apraiška.
Tokia samprata vadovavosi Maironis. Tuo tarpu Vaičaitis įkvėpimo ieško išorinėje, dažnai individualiai traktuojamoje realybėje ir savo nedalioje.
Jo poezija priklauso „atviros poezijos tipui” (A.Zalatorius). Jos kalba mažai užkoduota, adresanto pozicija aiškiai išreikšta, dažna kalbėjimo, komunikavimo su numanomu adresatu situacija.
Dainiaus statusas. Liaudiškoje lietuvių poezijos versmėje, gyvybingoje visą XIX amžių, nuo Strazdo iki Vaičaičio išliko panašus poetinis kredo: Vaičaitis sujungė strazdiškąjį „Reiškiu giedu, linksminu, /
Smūtną žmogų raminu” ir vienažindiškąjį „Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!” Nors jis polemizavo su A.Vienažindžio individualizmu („Man vis taip pat”), tačiau ir pats gaivinosi poetinėmis meditacijomis. Ramintojas, guodėjas Vaičaičio poezijoje įgavo dainiaus, prisiimančio atsakomybę už visus „gentainius”, statusą. Tokia poezija reiškia visuotinę patirtį, jos adresatas – bendruomenė. Neatsitiktinai Vaičaičio eilėraštyje dažnai prisimenamos tradicinės dainavimo situacijos: darželiuose dainuoja merginos, po darbo „gieda lietuviai varguoliai”, su daina iš Žalgirio mūšio grįžta kariai. Į žodinę poeziją, jos visuotinę paskirtį orientuotas ne vienas Vaičaičio eilėraštis, su ja siejamos „tautosakinės kilmės adresanto modifikacijos (kalbama sakalo, vieversio vardu)”.
Svarbiausia kūrėjo misija Vaičaičiui atrodė apdainuoti Tėvynę, žadinti jos meilės jausmus, teikti žmonėms stiprybės („Du dainiu”), gaivinti jų viltį („Oi, dainuoki, dainiau, viltį”). Jo eilėraščiuose poetizuojamas už idėjas ir dainas kalinamas ar ištremtas jaunuolis
(„Kalinio daina”, „Du dainiu”). Todėl nenuostabu, kad, pažodžiui supratęs
A.Vienažindžio eilutę „Man vis tiek pat”, poetas piktinasi tokiu „abejingumu”, o eilėraštyje „Petrui Arminui” teigia aktyvią dainiaus poziciją: „Kada gi dainius prie krūtinės / Kankles bežvangančias pridės, /
Kada griausmingos sutartinės / Per kožno širdį prabildės?” Kūrėjo dainos teikia jo būčiai egzistencinio prasmingumo, tarsi pratęsia jo gyvenimą:
„Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas, / Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!” („Gyvenimo mano saulutė jau leidžia”). Tačiau savųjų dainų nemarumu poetas suabejoja. Klasikinės rusų poezijos žinovas nesijaučia didžiu kūrėju, pastačiusiu sau paminklą. Kūryba kukliai pavadinama dainelėmis, suintyminama, pabrėžiamą jos svarbą pačiam poetui. Taip siejama visuotinė dainų paskirtis ir individuali poeto savivoka.
Žmogus ir tauta. Vaičaičio poezijoje individas suvokia save tautos kontekste. Žmogaus gyvenimą įprasmina dalyvavimas tautos reikaluose. Tėvynė
Vaičaičiui – tikslingos, vertingos raiškos erdvė; pasaulis – baugi nežinia, svetima, atšiauri jūra:
Ir didžmaryj plačios žmonijos
Ieškosi, galvą kur priglaust,
Bet jau nerasi tos lelijos,
Ką tau žadėjo da prijaust.
„Geltonas lapas susitraukęs”
Be gimtosios žemės gyvenimas atrodo beprasmis, tikslo neturinti asmenybė blaškosi, ji apimta vidinio nerimo, reiškiamo taikliai parinktomis gamtos paralelėmis: svetimame krašte bandomos prijaukinti baltos gulbės, skursta „į žiemius” išvežtos rūtos.
Tėvynė ir tėviškė. Vaičaitis įtvirtino poetinę Tėvynės ir tėviškės sampratą. Šių didžiųjų vertybių santykį taikliai aptarė A.Zalatorius: „Tai lyg du poliai, kurie negali vienas be kito egzistuoti, bet negali ir sutapti. Su tėviške susiję visa, kas jauku, paprasta, šilta, miela ir buitiška; su tėvyne – visa, kas didinga, komplikuota, tragiška ir neaišku.”
Tėviškės tikrovė Vaičaičio poezijoje nėra daugiamatė. Daugelyje eilėraščių ji regima iš nuotolio, išsiilgusiomis akimis. Poetinė vizija, sukelta ilgesio jausmo, tai elegija „Yra šalis”. Joje subtilus žmogaus dramos ir gamtos išgyvenimas sulydytas su liaudies kūrybos bei sodiečių etikos poetizacija. Elegija atskleidžia, Cz.Miloszo žodžiais tariant, „kraštovaizdžio dvasią”: leidžiasi saulė, gieda žmogus, gaudžia varpas –
taip susilieja lietuviui būdingos panteistinės ir krikščioniškosios pajautos.
Žvilgsnis iš nuotolio leidžia išryškinti svarbias detales. Buitis tada apvaloma nuo kasdienybės apnašų, sušvinta poetinėmis spalvomis, vaizdas tampa reljefiškas, iki graudulio tikras, daiktai paryškinami:
„bakūžė samanota”, „obelis augalota” („Ašaros”), „Ten toliau viešus kelelis
/ Raitosi kaip kirmėlė” („Šilts vėjelis lapuos šnabžda”). Iš vaikystės žemės išplėštos praėjusio laiko detalės atrodo tikresnės nei šalia esanti svetima aplinka.
Kaimas ir miestas. Vaičaitis vienas pirmųjų prabilo apie kaimo-
miesto priešpriešą:
Kad pažinti miestą blogą –
Viską aš beveik mečiau:
Kaimą gimtinį ir stogą
Prastą, po kuriuom gimiau.
„Kad pažinti miestą blogą”
Kultūrinė miesto erdvė nežadina poetinių emocijų, kaimo vaikui ji atrodo bedvasė. Dar toli tas laikas, kada ir čia bus atrasta poetinė žemė.
Kol kas tautosakinėmis priemonėmis reiškiama dramatizuota ilgesio būsena:
siunčiama lakštutė į gimtąją šalį („Lakštingala, gražus paukšteli”), trokštama išvysti tėviškės dūmus, sapne ją pamatyti („Karčios mūsų dienos, sunkios”).
Dainingoji Vaičaičio patriotinė poezija dažniausiai nuspalvinta elegiškai, skamba minoriškai. Kada prasminga individo egzistencija siejama su Tėvynės praeities adoracija ir dabarties problemų sprendimu, lyrizmo gaida silpsta, atsiranda retorinė poetika, epinis ir satyrinis vaizdavimas.
Gyvenimo prasmė. Žmogaus egzistencijos prasmę Vaičaitis suvokia atsiremdamas į aukštus visuomeninius idealus. Tai naudingas darbas Tėvynei, savo pareigos atlikimas, siekimas palengvinti vargstančio žmogaus naštą.
Taip suprantama humanistinė inteligento misija, susiejanti pozityvistines idėjas, stiprų pilietiškumo jausmą ir sakralumo įgavusią Tėvynės meilę.
Poetui būdingos etnocentrinės nuostatos. Jis neskelbia maironiškųjų kultūrinės integracijos idėjų, o ragina susitelkti viduje. Vaičaičiui svetimas kosmopolitizmas. Šis žodis pirmą kartą pavartojamas mūsų poezijoje
(„Juvenaliui”); kuriamas gana platus jo semantinis laukas: raginama stropiai saugoti savo identitetą, netarnauti svetimiesiems, vengti mišrių santuokų. Tėvynė jam atrodo apsupta priešiškų kaimynų (kartais piktai pavadinamų), todėl taip svarbu sukaupti, suvienyti jėgas. Visaapimanti istorijos samprata leidžia poetui kurti savą Lietuvos modelį, matyti ją praeities, dabarties ir ateities paradigmoje.
Praeitis. Praeities laikas pasiskirsto į istorinį ir mitinį. Tiek vienu, tiek kitu paremtas amžiaus pabaigoje ėmęs formuotis „specifinis epinės poezijos žanras su ryškiomis herojine ir mitologine atšakomis”.
Pastarajai atšakai priskirtinas Vaičaičio „Hegzametras” – XIX a.
šaltiniuose randamų mitologinių siužetų eiliavimai. Jiems būdingas epinis užmojis, pasakojimo objektyvumas, erdvės ir laiko archajika. Atsisakoma siužetų aktualizacijos, nusikeliamą į pradžios bei kūrybos metą.
Pasakojimas sąmoningai archajizuojamas: nuspalvinamas donelaitiška stilistika, parenkama antikinė eilėdara, kai kurių dalių struktūra primena
Ovidijaus Metamorfozes. Pagrindiniame pasakojime „Kad kitąsyk tėvus mūs
Dievs į Lietuvą leidęs”, pasitelkęs T.Narbuto mitologinį siužetą, Vaičaitis kalba apie Lietuvos gyventojų kilmę. Apžvelgiamas lietuviškasis „aukso amžius”, nuopuolio metai, plačiai ir vaizdingai donelaitišku stiliumi aprašomas tvanas:
Pergalę gavę, vandens, rodosi, juokiasi niekšai,
Ir į dangų žiūrėdami, taikosi paukščių pagauti.
Tai, paukšteliai mieli, jau neturit kur prisiglausti,
Jau pailsusiems nebus kur atsilsį gauti;
Kaip našlaičiai skraidot, dejavimo duodami balsą,
Nerimastis bei išgąstis jums užmušė dainas.
Kur lakštingala dainą vadžiojo, ten liūliuoja
Vandens n’išpasakyti; vyturiai dainuškoms
Kur pavasarį mieląjį garbino, smarkiosios vilnys,
Viena kitą bevydamos, šniokščia, ošia ir ūžia.
Naikinanti stichija asocijuojasi su chaoso apraiškomis Donelaičio metų laikų cikle. Taip galėtų būti motyvuojamas ir stilistinis panašumas.
Šviesesni tonai atsiranda pasakojimo pabaigoje, kada pirmą kartą lietuvių poezijoje bandoma „įminti” Lietuvos gyventojų kilmės mįslę. Universalus siužetas pateikiamas buitiškame, valstietiškame kontekste: Perkūnas šlapiomis naginėmis ant Šatrijos kalno valgo riešutus ir numeta kevalą trims žmonėms išplaukti – „tai iš jų ir Lietuvos gyventojai kilo”.
Lietuviškąsias XIX a. „metamorfozes” papildo Vaičaičio sueiliuoti
L.Jucevičiaus padavimai apie gandro, žąsies, blindės kilmę. Pabrėždamas viso kūrinio vieningumą, Vaičaitis jį pavadino poema. Tai sustiprina prielaidą, jog autoriaus bandyta žengti mitologinio epo link. Šiuos poeto kūrinius papildo baladiško siužeto eilėraščiai „Krantuose Nėrio gėlės auga”, „Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo”.
Istorinis praeities laikas teikia siužetus herojinei epikai.
Vaičaitis pasakoja įprastas XIX a. pabaigos poezijai istorijas, kurios aktualizuojamos – praeitis tampa pavyzdžiu dabarties siekiamybei ir ateičiai. Su tikru epiko užmoju jis aukština savo tautą, praeityje gryną, išvengusią „svetimtaučių” įtakų – prisiminus studijuotus S.Daukanto veikalus, adoruojama senameldiškoji senovė („Tas buvo da žiloj senovėj”).
Lietuvio idealas – Kęstutis, saugojęs savo kraštą nuo pavojingų unijų, gynęs jo savarankiškumą („Kada Jogaila, pasigriebęs sostą”). Kunigaikščių
Lietuva – kovų, žygių kraštas. Čia susiduria garbinga sava gentis ir svetimieji, kurie šiurkščiai apibūdinami („bjaurūs maskoliai”, „meskoriai”). Savieji laimi, jiems negailima triumfališkų žodžių, svetimieji negailestingai baudžiami („Kova Algirdžio ties Maskva”).
Stiprybės priežastis – baltų genčių vienybė. Tai didžioji vertybė, itin aktualizuojama XIX a. pabaigoje:
Ar rengiasi į svodbą, puotą,
Ar ant garsingos parodos,
Visi lietuviai ginkluoti,
Galiūnai Lietuvos plačios?
O ko Žemaičiai čion atėjo,
Tvirti, aukšti kaip aužuolai?
O ko Nadraujai atklegėjo,
Ko jų nerimsta taip žirgai?
Kam šičion iš narsios Bartijos
Atėjo jaunumos grazna,
Kas Juodvyžius čionai atvijo?
Ko laukia jų drąsi minia?
„Kova Algirdžio ties Maskva”
S.Daukanto idėjos skatino Vaičaitį domėtis senosiomis baltų gentimis, atskleisti jų bendrumą ir skaudžią lemtį – jis vienas pirmųjų lietuvių poezijoje apgailestavo dėl prūsų žūties („Kada kryžiokai užkariavo”). Tačiau praeitį apdainuojančiuose eilėraščiuose dažniausiai skamba ne eleginiai tonai, o herojinis patosas. Eilėraštyje „Oi, ūžia, švilpia blogas oras” imituojamas žygio ritmas, sutelkta poetinė energija kelia dvasią, stiprina istorijos pajautą, padeda pasiekti pasakojimo įvairumą bei įtaigumą:
Oi, ūžia, švilpia blogas oras,
Ir vėtros medį bando raut,
O narsūs Vytauto bajorai
Pradėjo karan brolius šaukt.
Jau trempia viešųjį kelelį,
Pulkai jau eina už pulkų,
O eik, vaike, balnok žirgelį,
Užstok už garbę lietuvių.
Vaičaičio kurtas senosios garbingos Lietuvos mitas, „žemiškesnis, sentimentalesnis” nei Maironio, leido atsiskleisti epinei jo talento prigimčiai.
Dabartis. Dabarties laikas Vaičaičio poezijoje pasižymi stokojimu.
Stoka juntama tautinėje, socialinėje, dvasinėje sferoje. Vieni trūkumai nulemti konkrečių išorinių aplinkybių, kiti susiję su objektyviais dėsningumais, treti – individualios kilmės. Tačiau poetas nerezignuoja, jo reakcija aktyvi – prisiimamas retoriško kalbėtojo vaidmuo. Epinį toną, kuriuo buvo pasakojamos praeities istorijos, pakeičia gyva literatūrinė komunikacija, pasižyminti žodžio ir žinojimo pusiausvyra, žodžio bei moralumo ryšiu. Poetui svarbi iškilių idėjų sfera, jis geba derinti aukštąjį ir žemąjį bei liaudiškąjį stilių; įrodinėdamas tiesą, randa įvairių argumentacijos būdų. Vaičaitis – emocinio tipo kalbėtojas:
pilietinį nerimą jis dažniausiai išsako ne racionaliai, o sujaudintu balsu.
„Jam didžiosios idėjos (brolystė, socialinis teisingumas, Tėvynė) yra tapusios egzistenciniu argumentu, svaigia asmenine religija <…>, išgyvenama taip pat, kaip ir pirmoji meilė. Iš čia šventa neapykanta visiems, kurie toms idėjoms priešinasi ar lieka abejingi.”
Išgyvenimas dėl dabarties menkumo pirmiausia išsilieja ekspresyvia retorine poetika. Pagrindinė vertybė, kurios pasigendama, yra laisvė. „Kur tavo liuosybė, šventoji tėvyne?” – sujaudintas retoriškai ir pakiliai klausia poetas ir savo mintį motyvuoja gamtinėmis analogijomis
(„Lūkėjimas”). Įrodinėdama tiesą analogijos būdu, XIX amžiaus poetinė retorika dažniausiai remiasi gamtos paralelėmis. Būdinga topika – metų laikų ir visuomeninio būvio sąsajos. Nuvargintoje, prislėgtoje Tėvynėje, kurioje „darganos siaučia”, susijaudinimą, nerimą, pavasario atgimimo ilgesį poetas išreiškia retoriškų klausimų eile:
Oi, kurgi pavasaris tavo, tėvyne?
Oi, kurgi linksmybės tavoji diena?
Oi, kokių čion raganų, išgamų minioms
Suspausta, nuvarginta tavo galva?
„Pavasaris”
Dabarties laikas – kalėjimų, tremties laikas. Pamintas teisingumas, negerbiamos žmogaus teisės. Vien retorinės poetikos jautriam poetui nepakanka – atsiranda subtilesni tonai. Vientisas eilėraščio „Vaitojimas”
išgyvenimas reiškiamas minorinėmis dainos intonacijomis, tautosakinėmis paralelėmis. Tai nuoširdus, naivus ir sentimentalokas skundas, primenantis liaudiškų atsidūsėjimų žanrą, natūralų tautosakos adresanto poreikį išsisakyti:
Kaip nenuliūsiu,
Kaip linksma būsiu:
Brolis išgrūstas
Į kraštą rusų.
Taip mažas daiktas –
Tikt už knygelę
Gudas prakeiktas
Spaudžia brolelį.
O kad pavirsčiau
Į oro paukštelį,
Tai aš išgirsčiau
Brolio verksmelį,
Oi, aš nulėkčiau –
Jį pamatyčiau,
Oi, aš pribėgčiau –
Jį suraminčiau.
Eleginiu skambesiu ir pavadinimu eilėraštis primena Kipr.Zabičio-
Nezabitauskio, pradėjusio lietuvišką tremties poeziją, „vaitojimus”.
Buitiškas „žemasis” stilius atsiranda, kada poetas kalba apie savojo meto realybę, piešdamas konkretesnį vaizdą, atkurdamas buitines situacijas
(„Žmonelės triūsia, prakaituoja”), plėtodamas didaktinę mintį, moralizuodamas („Kalėdos”). Pamintos atrodo moralinės praeities kultūros vertybės – dora, blaivybė, tradicinės etikos normos. Kasdienybės daiktai užpildo poetinę Vaičaičio eilėraščių erdvę. Jie nepoetizuojami, o išdėstomi gerai pažįstamoje buitinėje aplinkoje – vyrauja aprašymas, statiški „gyvieji paveikslai”. Pasakotojui, kaip ir Vaičaičio „vargdienėliui”
(„Užgimė viens prasčiokėlis”), nėra kur išsiveržti – sukamasi įprastoje erdvėje (kaimas, pirkia, bažnyčia, karčema), patenkama į įprastas situacijas. Ir tik karas – dar viena skaudi rykštė – išplėšia iš pažįstamos aplinkos („Narsiai kovojo vaikinas”, „Kad sakė karalius į rindą sustoti”).
Tačiau agrarinė bendruomenė atrodo jau praradusi harmoningą pasaulėvaizdį, jau nepakanka darnių gamtos ir darbo ritmų – skaudžiu disonansu įsiveržia blogi įpročiai, beprasmybės jausmas. Regėdamas tokią griūtį, poetas skaudžiai išgyvena („Saulė šviečia kuo aiškiausiai”).
Ironija. XIX a. pabaigoje poetų santykis su tikrove vis dažniau tapdavo ironiškas. Ramaus epinio tono ar lyrinio atodūsio nepakako ir
Vaičaičiui. Netekęs kantrybės, jis į talką kviečiasi romėnų satyriką
Juvenalį. Satyrinio vaizdavimo tarsi mokomasi iš to meto, kada klestėjo retorinė kultūra. Eilėraštyje „Juvenaliui” krepiamasi į visus, kam skirtas aštrus satyrinis žodis: tautinius jausmus praradusius, kosmopolitiškai nusiteikusius inteligentus, lenkuojančius bajorus, kunigus, nutolusius nuo savo tautos ir žmonių interesų, moraliai, dvasiškai žlugusius lietuvius.
Poetas pašiepia apsimestinį patriotizmą („Kaip tėvynė mūsų kenčia”), atskleidžia pasauliečių ir dvasiškių konflikto beprasmiškumą („Padainuosiu gražią dainą”), skaudžia ironija smerkia inteligentijos savanaudiškumą
(„Prisėskie, vaikeli, ką tau pasakysiu”). Satyrų žodis grubus, eiliavimas sunkokas; pristigęs šmaikštesnio žodžio, poetas tenkinasi racionaliomis konstrukcijomis. Žymiai aistringiau ir ekspresyviau reiškiama sava pozicija
– priešprieša bedvasei kosmopolitinei egzistencijai:
Man mielas žodis mūsiškai kalbėtas,
Daina, daina lietuviška saldi,
Šalis ta Dievo lietuviams žadėta,
Kurioj’ vienoj’ tik laimę ir randi.
Man mielas namas, mane užauginęs,
Man meilūs paukščių Lietuvos balsai,
Doringi vyrai, skaisčiosios merginos,
Iš darbo einant sunkūs atdūsiai.
„Juvenaliui”
Ateitis. Stiprus patriotizmo jausmas, nepasitenkinimas dabartine tikrove, dvasine visuomenės stagnacija ragina galvoti apie ateitį.
Vaičaitis pasitiki žmogaus protu, prasminga, pozityvia veikla. Kalbėdamas apie ateitį, jis kviečia atminti „protėvių stiprybę” ir „tarp sielvarto, skausmų, vargų”, kuriais paženklintas dabarties laikas, ieškoti visuomenės atgimimo galimybių. Taip išlaikoma visuotinė laiko paradigma. Tačiau poetas neleidžia vaizduotei labai įsisiūbuoti ir nekuria utopinės ateities panoramos. Tikėjimas, viltis reiškiama tiesioginiu konstatavimu arba įprastomis XIX a. poezijai alegorijomis:
Išaušo Lietuvos aušrelė,
Tuojaus ir saulė užtekės,
Naujosios dvasios jau sėklelė
Tuo išbujos ir pražydės.
„Tikėjims krikšto dailiai šviečia”
Ateitis nėra tolima perspektyva. Jos daigus poetas regi savo meto tikrovėje. Jį džiugina prasminga individo integracija į visuomenę, stiprėjantis jo idealizmas. Galvodamas apie ateitį, Vaičaitis viliasi, jog „subręs jauna karta” („Lietuviškas vakaras Petrapilėje”). Sieti ateitį su nauja karta būdinga XIX a. pabaigos poezijai (Maironis, V.Kudirka).
Vaičaitis šią idėją reiškia įvairiais būdais. Jis kuria įprastas situacijas: jaunuolis iškeliauja iš tėvynės studijuoti, parnešti šviesos savo krašto žmonėms („Iškeliaujant iš tėvynės”), lietuviško vakaro metu jaunimas dainuoja lietuviškas dainas; kaip ir J.Mačio-Kėkšto poezijoje, naujoji inteligentų karta priešinama sustabarėjusios dvasios „barzdočiams”
(„Lietuviškas vakaras Petrapilėje”). Naujo mąstymo poreikį Vaičaitis reiškia alegoriniu seno ąžuolo, užgožančio jaunuolyną, įvaizdžiu („Auga aržuols ir lapoja”). Improvizuotoje dviejų sakalų polemikoje jis palaiko jaunąjį, kuris džiaugiasi vadovais „iš jaunų apšviestesnių” („Vėjas ūžia, šniokščia upės”). „Vaičaitis naujosios inteligentijos neidealizavo, nors ir suvokė jos vadovaujančią misiją <…>.
Inteligentų tiek nedaug, tai išskirtinumas, asmeniškumas, atskirybė – o poetą vilioja sutapti su visais ir visa.” Galbūt todėl jam svarbi atrodė liaudiškoji ateities žmogaus kilmė: „Pagimdys mūs’ liaudis galiūnus” („Tikėjims krikšto dailiai šviečia”). Pasitikėjimas gyvybingomis tautos šaknimis apsaugo nuo rezignacijos ir pasimetimo. Kaimo kultūra Vaičaičiui – tas podirvis, kurio pagrindu galima kurti ateities kultūrą, pagrįstą pozityviais idealais, mokslu, sąmoningu darbu visuomenei, individo ryšiu su tauta.
Filosofija ir religija. Prasmingo gyvenimo siekis nesiriboja patriotika. Egzistencinis motyvas plėtojamas abstraktesnėje, filosofiškesnėje plotmėje. Tolstant nuo kasdienės empirikos, gimsta universalesnės idėjos ir pajautos. Poetas netelpa dainiaus rėmuose –
atsiranda meditacijos, kontempliavimo poreikis. Tačiau mąslioji Vaičaičio poezija neturi tvirtesnės filosofinės atramos, ją kiek daugiau veikia religinės nuostatos.
Vaičaičio poezijos antropocentrizmas pagrįstas ne žmogiškosios esybės galių atskleidimu, o sunkios ir vargingos „mažojo žmogaus” lemties vaizdavimu. Eilėraščiuose jis – „vaikiukas” („Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo”), „prastas žmogus” („Bažnyčioj”), „žmogelis” („Duok, Dieve”).
Biliūniškojo humanizmo gaidos suskamba pajutus narsiai kovojusio vaikino dramą („Narsiai kovojo vaikinas”), skaudžią po pasaulį blaškomo emigranto dalią („Lūkėjimas”). Pasaulis suskilęs į laimingus ir bedalius. Todėl nenuostabu, kad „kontrastinis paralelizmas – viena mėgstamiausių Vaičaičio poetinių priemonių”. Jo poezijos „vargdienėlių” paveikslai „primena konkrečius gyvenimo atvejus, bet kartu yra simboliai, apeliuojantys į neteisingai sutvarkyto pasaulio sąžinę”. Objektyvizuotas Vaičaičio santykis su transcendencija pagrįstas plataus pobūdžio prašymais. Kartais pagalbos „mažajam žmogui”, kaip paskutinės vilties, jis meldžia pirmiau nei globos
Tėvynei:
Duok, Dieve, pasilsį žmogeliui,
Kurs gyvasčio silpnu žingsniu,
Pro gražų eidamas sodelį,
Keliaut tur dulkėtu keliu.
„Duok,
Dieve”
Maironis žmogaus situaciją piešė gana tamsiomis spalvomis. Prieš
Dievo visagalybę žemiškoji būtis jam atrodė niekingai menka. Vaičaitis atkreipia dėmesį ne į nuodėmingą, bet į kenčiantį, nelaimingą žmogų. Tačiau kentėjimai nenuskurdina dvasios. Tyriausių jausmų, tikro dvasingumo poetas ieško „svieto žmonelių širdies viduryj” („Norėjau aš deimanto grūdus pagriebti”). Jis pastebi nuoširdžią kaimiečio maldą ir žavisi jos tikrumu
(„Bažnyčioj”). Teologo Maironio žmogus, sujaudintas giesmių, maldų, vargonų gaudesio, pajunta savo menkumą ir pravirksta gailėdamasis už nuodėmes: „Kad dreba vėl sienos nuo balso ir griausmo, / Už nuodėmes ašaros veržias iš skausmo / Ir krinta kaip Dievo rasa” („Jaunoji Lietuva”). Vaičaičio vargšui seniui ašaros byra suvokus savo nedalią („Bažnyčioj”). Varguolio gyvenimas
– nuoširdus tarnavimas Dievui, dažnai liekantis be atlygio („Nereikia mums turtų didžiųjų”). Dėl to nepriekaištaujama ir piktai neburnojama, tik elegiškai susimąstoma. Toks liaudiškas nusiteikimas yra tolimas religine filosofija grindžiamai poezijai – paprastas ir natūralus atodūsis primena tautosakos žanrus. Čia nepakylama iki gilesnės kontempliacijos, pasitenkinama tezinėmis išvadomis ir vienaprasmėmis formuluotėmis.
Tačiau religinis motyvas Vaičaičio poezijoje atsiduria ir bendresniame kontekste, kai paliečiami žmogaus būties klausimai. Dievybės būtinumas, individo susitelkimas nevilties valandą rodo gebėjimą ieškoti atramos aukščiausiose dvasingumo sferose. V.Daujotytė sako, jog tokiu atveju „svarbi yra pati meditacija, jos guodžiančio išsisakymo galimybė”.
Religinė idėja tada susipina su individualiu išgyvenimu, lyriškai apmąstomi egzistenciniai klausimai. Religine filosofija padvelkia Vaičaičio medituojama žmogaus-keleivio tema (elegija „Gyvenimo mano saulutė jau leidžia”), būties trapumo suvokimas, gyvenimo ir mirties paralelės (elegija
„Geltonas lapas susitraukęs…”). Pajutęs žmogaus vienatvę, slegiantį nerimą ir liūdesį, poetas „raminasi religinės paguodos viltimis”: „Tada nors tu, Aukščiausias, savo globą / Man, nelaimingam vargšui, duok” („Kada nelaimių, rūpesčių nagai”). Tai ne abstrakti religinė meditacija, o natūralus, su liaudiška tradicija sietinas poreikis prie ko nors prisiglausti, individuali reakcija.
Vaičaičiui svetimas formalizmas, apsimetimas dvasios reikaluose. Krikščioniškas vertybes jis priima natūraliai, be dirbtinės egzaltacijos, kaip vidinio pasaulio turtinimo bei stiprinimo šaltinį.
Dievo nuojauta atsirado iš pačios poeto asmenybės intravertiškumo – iš vienatvės, susikaupimo, savistabos, lydėjusių jį visą gyvenimą „kaip mieli ir sunkūs vaikystės šešėliai”. Todėl ir Vaičaičio poezijoje yra stipriau išreikšti vidiniai Dievo ir žmogaus santykiai, o ne teocentrinio Dievo autoritetas.
Elegija. Mąstymams apie žmogaus gyvenimą Vaičaitis pasirenka elegijos žanrą ir geriausiuose kūriniuose išlaiko pirminę jo prasmę.
Atsiradusi antikoje, elegija buvo atliekama per laidotuves pritariant fleitai. Išmanantis retorinę kultūrą poetas mirties nuojautas reiškia šiuo žanru; parašo ir platesnės tematikos eleginės nuotaikos kūrinių. Minorinėse jų tonacijose tarsi girdime jo pamėgto, dažnai guodusio ir raminusio „vamzdžio” aidą („Vamzdi mielas! kiek išduodi”).
Vertimai. Vaičaitis praturtino lietuvių poeziją ir savo vertimais iš lenkų ir rusų kalbų. Geriausiai pavykę vertimai – A.Puškino „Šykštusis riteris” ir „Undinė”. Vaičaitis pranoko daugelį ano meto poetų „jausmo gilumu ir eiliavimo natūralumu”, ir tai jam pelnė „tikro poeto vardą”, o jo kūryba skatino poezijos meno tobulėjimą.