Pranas Vaičaitis

Pranas Vaičaitis

(1876 – 1901)

 

Biografija. Pačioje XIX a. pabaigoje, poaušrio laikotarpiu,
skleidėsi tragiškos lemties kūrėjo Prano Vaičaičio (pasirašinėjo
slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka) talentas. Vos 25 metus gyvenusio poeto
biografija dėl archyvinių duomenų stygiaus sunkiai restauruojama. Nemažai
poeto gyvenimo faktų aptarė bei patikslino, pateikdamas naujų archyvinių
duomenų, A.Zalatorius. Gyvenimą ir kūrybą populiariai aprašė Z.Šileris,
savitai interpretavo J.Klimaitis.

Vaičaitis buvo tikras Sūduvos krašto vaikas, nuolatos jautęs savo
zanavykiškas šaknis. Poetas gimė 1876 m. vasario 10 d. Santakų kaime (dab.
Šakių raj.), pasiturinčio ūkininko šeimoje. Jo gyvenamuoju laikotarpiu iš
sodžiaus kilę inteligentai ėmė ieškoti savo genealogijos, akcentuodami
garsią gimtinės praeitį, garbingą prrotėvių kilmę. Ši tendencija palietė ir
Vaičaitį. Kaip ir J.Basanavičius, V.Pietaris, V.Kudirka, jis rašė apie savo
kaimą, o Piliakalnyje rastą kaukolę vežėsi į Peterburgą antropologiniams
tyrimams. Istorinė Sūduvos krašto praeitis, tėviškės gamtos grožis, švelnia
elegija nuspalvintas namų jausmas jį lydėjo visą neilgą gyvenimą.

Beraštis tėvas ir tik skaityti mokėjusi motina vyriausiąjį iš trijų
sūnų Praną stengėsi išmokslinti. Jis lankė Sintautų pradžios mokyklą, o
1887 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Vaičaičio mokymosi metais ši
gimnazija jau nebebuvo toks lietuvybės židinys kaip Aušros laikais, kada
čia kryžiavosi knygnešių keliai, veikė slapti moksleivių rateliai, kada
tautinius jjaunimo jausmus žadino mokytojai aušrininkai P.Kriaučiūnas,
P.Arminas-Trupinėlis, už tai atleisti iš darbo. Įsivyravęs muštras,
kūrybinės minties stygius, dvasinis lėkštumas ir netgi persekiojimai kėlė
mokinių vidinį maištą, leido pajusti tyliosios rezistencijos prasmingumą.
Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką
spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė s

skaitoma klasikinė rusų
literatūra, lietuviškieji A.Baranausko, S.Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė
ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė
eiliuoti.

Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų
noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Šis konfliktas
buvo greičiau nedrąsus pasipriešinimas, o ne sukilimas prieš patristinį
autoritetą. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo
apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir
į seminariją nepriimamas. Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų
jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi
į mokslus – 1895 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą.

Studijų metais lietuviško kaimo vaikas patyrė akademinio darbo
prasmingumą, intelektualinės veiklos poreikį. Jis nesiribojo teisės
disciplinomis, kurios gerai sekėsi. Imlus studentas domėjosi lietuvių
kultūra ir kalba: išklausė E.Volterio lietuvių etnografijos ir lietuvių
kalbos gramatikos kursą, susipažino su K.Jauniaus kalbiniais tyrinėjimais,
savarankiškai studijavo T.Narbuto, L.Jucevičiaus, S.Daukanto veikalus.
Peterburge atsivėrė galimybė geriau ppažinti XIX a. rusų bei lenkų
literatūrą. Dvasinei jaunojo poeto brandai svarbi buvo čia surasta
inteligentiška aplinka. Sunkiai besiverčiantį privačiomis pamokomis
studentą globojo altruistiška Volteriu šeima, kurioje jis dažnai lankėsi, o
baigdamas studijas pusę metų gyveno, teikdamas profesoriui lietuvių kalbos,
etnografijos žinių. Savo geradariui Vaičaitis skyrė tris proginius
eilėraščius. Išsiilgęs tinkamos draugijos, jaunuolis galėjo pasinerti į
filologinių pokalbių, svarstymų atmosferą, susipažinti su veikliais savo
tautiečiais, tokiais kaip P.Višinskis, kuris Varpe išspausdino tris jo
eilėraščius. Vaičaitis lankydavosi Peterburgo lietuvių inteligentų namuose.
Svarbi jam buvo pažintis su kultūringa Pranaičių šeima: kunigu
misionieriumi Justinu Bo
onaventūra Pranaičiu, artimu Maironio draugu, jo
broliu vargonininku Juozu ir, be abejo, Jule Pranaityte, būsimąja poeto
sužadėtine, prisiekusia jam ištikimybę ir duoto žodžio nesulaužiusia iki
mirties. Taigi Peterburge, regis, buvo surasta tinkama aplinka protui ir
širdžiai ugdyti. Tačiau intelektuali veikla nenuslopino gyvo natūralaus
jausmo paliktai tėviškei. Vasaromis poetas grįždavo namo, čia daugiausia
kurdavo – įkvėpimas ateidavo savojoje aplinkoje arba jos ilgintis. Atrodo,
kad Vaičaičio neslėgė susvetimėjimo jausmas, kurį patirdavo ne vienas,
išklydęs iš gimtojo sodžiaus. Poeto sužadėtinė, Peterburgo Šv. Kotrynos
gimnazijos moksleivė, rašo, kad ji nemėgusi vasaromis svečiuotis tėviškėje,
nes kaimo bendruomenė sunkiai priimdavusi į „kliasas” leidžiamą baltarankę.
Vaičaičio santykis su tėviške patvirtina teiginį, jog „objektyvų
inteligento išėjimo, susvetimėjimo procesą tolydžio komplikavo subjektyvios
sugrįžimo emocijos”.

Tėvų namai buvo vieta, kur traukė ne tik brangūs vaikystės
prisiminimai, bet ir buvo saugomos savosios lietuviškos kultūros
relikvijos, tokios kaip persirašyta A.Baranausko Kelionės Petaburkan giesmė
„Nu, Lietuva, nu, Dauguva”. Šis nuorašas ir tapo pagrindiniu įkalčiu
įtraukiant Vaičaitį į garsiąją „Sietyno” draugijos bylą. Pusantrų metų
ypatingai prižiūrėtas policijos, netekęs stipendijos, privačių pamokų, 1899
m. poetas buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo. Tai sutrukdė laiku baigti
universitetą, pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, silpnino sveikatą.

Gavusiam diplomą absolventui 1900 m, E.Volteris parūpino vietą
Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. Planuodamas savo ateitį, poetas
galvojo studijuoti Vakarų Europoje komercijos mokslus. Tačiau sveikata
žymiai pablogėjo, ir jis turėjo grįžti į tėviškę. Pranas Vaičaitis,
pakirstas džiovos, mirė Santakuose 1901 m. rugsėjo 21 dieną ir buvo
palaidotas Sintautų ka
apinėse.

Kūryba. Vaičaičio eilėraščiai buvo spausdinami Varpe, Vienybėje
lietuvninkų, Ūkininke. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė
J.Mačys-Kėkštas ir J.Pranaitytė). Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo.
Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos
kūrėjai, mažai galvodamas apie save.

Vertinimas. Vaičaičio poezija vertinama įvairiai. Dažnai pabrėžiamas
jos savitumas XIX a. pabaigos lietuvių poezijos kontekste. V.Mykolaitis-
Putinas rašo, kad negausus Vaičaičio kūrybinis lobis „turi savo veidą ir
charakterį”, kad geresnieji jo eilėraščiai pasižymi „ypatingu paprastumu ir
skurdumu [graudumu]”. K.Nastopka nurodo, kad Vaičaičio kūrybą, kurioje
svarbus fabulos vaidmuo, gausu buitinių detalių ir aprašinėjimo, galima
vertinti kaip „kitokios poezijos, kitokio poetinės kalbos būdo” ieškojimą.
A.Zalatorius, nusakydamas Vaičaičio vietą XIX a. pabaigos literatūros
krypčių raidoje, tvirtina, kad Vaičaitis, kaip menininkas, „stovėjo ant
romantizmo ir realizmo susikirtimo ribos”. Ne vienas tyrinėtojas, rašydamas
apie jaunojo poeto savitumą, jį gretina su Maironiu. Dar S.Kymantaitė-
Čiurlionienė teigė, jog Vaičaičio vieta yra greta Maironio. Vėliau poetas
S.Geda svarstė: „<.> ar P.Vaičaitis, miręs vos 25-erių, neturėjo didesnių
ar bent Maironiui lygių poetinių aspiracijų? Tik nespėjo jų atskleisti
<.>.” Vieniems atrodo, jog Vaičaitis tolo nuo Maironio lyrizmo, kiti
rašo: „Kaip lyrikas, P.Vaičaitis visai priartėja prie Maironio. Tiesa, jam
trūksta maironiškų minties užmojų, filosofinės gilumos, bet užtat jis turi
daugiau žemiško betarpiškumo ir originalaus poetinio konkretumo.” Vieni
linkę labiau ryškinti abiejų poetų kūrybos paraleles, kiti – priešybes.

Beveik visi tyrinėtojai pastebi Vaičaičio poezijos nelygymus bei
įvairiai suprantamą kū
ūrybos dvilypumą. V.Mykolaitis-Putinas rašo, jog ji
yra „labai nelygi: nuoširdžios poetinės elegijos, dirbtinės, dažnai
neskoningos satyros, sklandžios pasakos ir įmanomi ar net visai geri
vertimai”. Panašią mintį po kelių dešimtmečių pakartoja ir A.Zalatorius,
šalia tikrų „poezijos perlų” atrasdamas silpnus tekstus, parašytus pagal iš
anksto susidarytą schemą. Kūrybinį Vaičaičio dvilypumą M.Jonaitis sieja su
homo socialis ir homo individualis susidūrimu jo poezijoje, herojiškomis ir
elegiškomis jos linijomis. Kūrybos visumą aprėpti bandė jau V.Mykolaitis-
Putinas, išskyręs lyrinę ir epinę poeziją, pirmojoje radęs „individinę ir
patriotinę visuomeninę grupę”, antrojoje – „istorijos dainas ir
hegzametrais rašytas pasakas”. Sovietinės kritikos apeitus herojinius ir
religinius poeto kūrybos motyvus plačiau aptarė V.Daujotytė.

Savotiška problema tapo Vaičaičio poezijos sąsajos su jo biografija.
Daugelio tyrinėtojų (ypač ankstesniųjų) linkę ieškoti autentiškų poeto
biografijos ir kūrybos paralelių, Mėgindamas prasiskverbti į poeto kūrybos
esmę, S.Geda irgi rašo, jog Vaičaičio poezija galima motyvuoti teiginį, kad
literatūra neatskiriama nuo gyvenimo, ir pažymi du jo kūrybos determinatus
– sunkią istorinę situaciją ir trumpą, tragišką gyvenimą. Tačiau
A.Zalatorius perspėja, jog bandymai sieti Vaičaičio eilėraščius su jo
biografija yra pagimdę nesusipratimų, todėl siūlo daugiausia remtis pačia
kūryba.

Pasaulėjauta. Vaičaičio poezija yra sinkretiška altruistiškos
asmenybės, erdvios pasaulėjautos poeto kūryba. Visuomeniniai ir
individualūs motyvai joje kyla iš to paties šaltinio – sujaudintos širdies.
Net intymiose poeto elegijose nuskamba nerimas dėl bendrų idealų,
neišsipildžiusių plačių troškimų, gimtojo krašto ateities. Emocinis įvairių
motyvų vieningumas sietinas su savitu poezijos prigimties supratimu. Poeto
dainos – ne švento įkvėpimo pagimdytos, bet „iš vargo nupintos”. Tai nėra
tradicinė, klasikinė meninio talento bei kūrybos akto samprata, pagal kurią
talentas – tai Dievo dovana, o kūryba – dieviškosios malonės apraiška.
Tokia samprata vadovavosi Maironis. Tuo tarpu Vaičaitis įkvėpimo ieško
išorinėje, dažnai individualiai traktuojamoje realybėje ir savo nedalioje.
Jo poezija priklauso „atviros poezijos tipui” (A.Zalatorius). Jos kalba
mažai užkoduota, adresanto pozicija aiškiai išreikšta, dažna kalbėjimo,
komunikavimo su numanomu adresatu situacija.

Dainiaus statusas. Liaudiškoje lietuvių poezijos versmėje,
gyvybingoje visą XIX amžių, nuo Strazdo iki Vaičaičio išliko panašus
poetinis kredo: Vaičaitis sujungė strazdiškąjį „Reiškiu giedu, linksminu, /
Smūtną žmogų raminu” ir vienažindiškąjį „Oi dainos dainelės, jūs mano
patieka!” Nors jis polemizavo su A.Vienažindžio individualizmu („Man vis
taip pat”), tačiau ir pats gaivinosi poetinėmis meditacijomis. Ramintojas,
guodėjas Vaičaičio poezijoje įgavo dainiaus, prisiimančio atsakomybę už
visus „gentainius”, statusą. Tokia poezija reiškia visuotinę patirtį, jos
adresatas – bendruomenė. Neatsitiktinai Vaičaičio eilėraštyje dažnai
prisimenamos tradicinės dainavimo situacijos: darželiuose dainuoja
merginos, po darbo „gieda lietuviai varguoliai”, su daina iš Žalgirio mūšio
grįžta kariai. Į žodinę poeziją, jos visuotinę paskirtį orientuotas ne
vienas Vaičaičio eilėraštis, su ja siejamos „tautosakinės kilmės adresanto
modifikacijos (kalbama sakalo, vieversio vardu)”.

Svarbiausia kūrėjo misija Vaičaičiui atrodė apdainuoti Tėvynę,
žadinti jos meilės jausmus, teikti žmonėms stiprybės („Du dainiu”),
gaivinti jų viltį („Oi, dainuoki, dainiau, viltį”). Jo eilėraščiuose
poetizuojamas už idėjas ir dainas kalinamas ar ištremtas jaunuolis
(„Kalinio daina”, „Du dainiu”). Todėl nenuostabu, kad, pažodžiui supratęs
A.Vienažindžio eilutę „Man vis tiek pat”, poetas piktinasi tokiu
„abejingumu”, o eilėraštyje „Petrui Arminui” teigia aktyvią dainiaus
poziciją: „Kada gi dainius prie krūtinės / Kankles bežvangančias pridės, /
Kada griausmingos sutartinės / Per kožno širdį prabildės?” Kūrėjo dainos
teikia jo būčiai egzistencinio prasmingumo, tarsi pratęsia jo gyvenimą:
„Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas, / Nušluostykit ašaras, kelkit
jausmus!” („Gyvenimo mano saulutė jau leidžia”). Tačiau savųjų dainų
nemarumu poetas suabejoja. Klasikinės rusų poezijos žinovas nesijaučia
didžiu kūrėju, pastačiusiu sau paminklą. Kūryba kukliai pavadinama
dainelėmis, suintyminama, pabrėžiamą jos svarbą pačiam poetui. Taip siejama
visuotinė dainų paskirtis ir individuali poeto savivoka.

Žmogus ir tauta. Vaičaičio poezijoje individas suvokia save tautos
kontekste. Žmogaus gyvenimą įprasmina dalyvavimas tautos reikaluose. Tėvynė
Vaičaičiui – tikslingos, vertingos raiškos erdvė; pasaulis – baugi nežinia,
svetima, atšiauri jūra:

Ir didžmaryj plačios žmonijos

Ieškosi, galvą kur priglaust,

Bet jau nerasi tos lelijos,

Ką tau žadėjo da prijaust.

                                                      „Geltonas
lapas susitraukęs”

Be gimtosios žemės gyvenimas atrodo beprasmis, tikslo neturinti
asmenybė blaškosi, ji apimta vidinio nerimo, reiškiamo taikliai parinktomis
gamtos paralelėmis: svetimame krašte bandomos prijaukinti baltos gulbės,
skursta „į žiemius” išvežtos rūtos.

Tėvynė ir tėviškė. Vaičaitis įtvirtino poetinę Tėvynės ir tėviškės
sampratą. Šių didžiųjų vertybių santykį taikliai aptarė A.Zalatorius: „Tai
lyg du poliai, kurie negali vienas be kito egzistuoti, bet negali ir
sutapti. Su tėviške susiję visa, kas jauku, paprasta, šilta, miela ir
buitiška; su tėvyne – visa, kas didinga, komplikuota, tragiška ir neaišku.”

Tėviškės tikrovė Vaičaičio poezijoje nėra daugiamatė. Daugelyje
eilėraščių ji regima iš nuotolio, išsiilgusiomis akimis. Poetinė vizija,
sukelta ilgesio jausmo, tai elegija „Yra šalis”. Joje subtilus žmogaus
dramos ir gamtos išgyvenimas sulydytas su liaudies kūrybos bei sodiečių
etikos poetizacija. Elegija atskleidžia, Cz.Miloszo žodžiais tariant,
„kraštovaizdžio dvasią”: leidžiasi saulė, gieda žmogus, gaudžia varpas –
taip susilieja lietuviui būdingos panteistinės ir krikščioniškosios
pajautos.

Žvilgsnis iš nuotolio leidžia išryškinti svarbias detales. Buitis
tada apvaloma nuo kasdienybės apnašų, sušvinta poetinėmis spalvomis,
vaizdas tampa reljefiškas, iki graudulio tikras, daiktai paryškinami:
„bakūžė samanota”, „obelis augalota” („Ašaros”), „Ten toliau viešus kelelis
/ Raitosi kaip kirmėlė” („Šilts vėjelis lapuos šnabžda”). Iš vaikystės
žemės išplėštos praėjusio laiko detalės atrodo tikresnės nei šalia esanti
svetima aplinka.

Kaimas ir miestas. Vaičaitis vienas pirmųjų prabilo apie kaimo-
miesto priešpriešą:

Kad pažinti miestą blogą –

Viską aš beveik mečiau:

Kaimą gimtinį ir stogą

Prastą, po kuriuom gimiau.

                                                        „Kad pažinti
miestą blogą”

Kultūrinė miesto erdvė nežadina poetinių emocijų, kaimo vaikui ji
atrodo bedvasė. Dar toli tas laikas, kada ir čia bus atrasta poetinė žemė.
Kol kas tautosakinėmis priemonėmis reiškiama dramatizuota ilgesio būsena:
siunčiama lakštutė į gimtąją šalį („Lakštingala, gražus paukšteli”),
trokštama išvysti tėviškės dūmus, sapne ją pamatyti („Karčios mūsų dienos,
sunkios”).

Dainingoji Vaičaičio patriotinė poezija dažniausiai nuspalvinta
elegiškai, skamba minoriškai. Kada prasminga individo egzistencija siejama
su Tėvynės praeities adoracija ir dabarties problemų sprendimu, lyrizmo
gaida silpsta, atsiranda retorinė poetika, epinis ir satyrinis vaizdavimas.

Gyvenimo prasmė. Žmogaus egzistencijos prasmę Vaičaitis suvokia
atsiremdamas į aukštus visuomeninius idealus. Tai naudingas darbas Tėvynei,
savo pareigos atlikimas, siekimas palengvinti vargstančio žmogaus naštą.
Taip suprantama humanistinė inteligento misija, susiejanti pozityvistines
idėjas, stiprų pilietiškumo jausmą ir sakralumo įgavusią Tėvynės meilę.
Poetui būdingos etnocentrinės nuostatos. Jis neskelbia maironiškųjų
kultūrinės integracijos idėjų, o ragina susitelkti viduje. Vaičaičiui
svetimas kosmopolitizmas. Šis žodis pirmą kartą pavartojamas mūsų poezijoje
(„Juvenaliui”); kuriamas gana platus jo semantinis laukas: raginama
stropiai saugoti savo identitetą, netarnauti svetimiesiems, vengti mišrių
santuokų. Tėvynė jam atrodo apsupta priešiškų kaimynų (kartais piktai
pavadinamų), todėl taip svarbu sukaupti, suvienyti jėgas. Visaapimanti
istorijos samprata leidžia poetui kurti savą Lietuvos modelį, matyti ją
praeities, dabarties ir ateities paradigmoje.

Praeitis. Praeities laikas pasiskirsto į istorinį ir mitinį. Tiek
vienu, tiek kitu paremtas amžiaus pabaigoje ėmęs formuotis „specifinis
epinės poezijos žanras su ryškiomis herojine ir mitologine atšakomis”.
Pastarajai atšakai priskirtinas Vaičaičio „Hegzametras” – XIX a.
šaltiniuose randamų mitologinių siužetų eiliavimai. Jiems būdingas epinis
užmojis, pasakojimo objektyvumas, erdvės ir laiko archajika. Atsisakoma
siužetų aktualizacijos, nusikeliamą į pradžios bei kūrybos metą.
Pasakojimas sąmoningai archajizuojamas: nuspalvinamas donelaitiška
stilistika, parenkama antikinė eilėdara, kai kurių dalių struktūra primena
Ovidijaus Metamorfozes. Pagrindiniame pasakojime „Kad kitąsyk tėvus mūs
Dievs į Lietuvą leidęs”, pasitelkęs T.Narbuto mitologinį siužetą, Vaičaitis
kalba apie Lietuvos gyventojų kilmę. Apžvelgiamas lietuviškasis „aukso
amžius”, nuopuolio metai, plačiai ir vaizdingai donelaitišku stiliumi
aprašomas tvanas:

Pergalę gavę, vandens, rodosi, juokiasi niekšai,

Ir į dangų žiūrėdami, taikosi paukščių pagauti.

Tai, paukšteliai mieli, jau neturit kur prisiglausti,

Jau pailsusiems nebus kur atsilsį gauti;

Kaip našlaičiai skraidot, dejavimo duodami balsą,

Nerimastis bei išgąstis jums užmušė dainas.

Kur lakštingala dainą vadžiojo, ten liūliuoja

Vandens n’išpasakyti; vyturiai dainuškoms

Kur pavasarį mieląjį garbino, smarkiosios vilnys,

Viena kitą bevydamos, šniokščia, ošia ir ūžia.

Naikinanti stichija asocijuojasi su chaoso apraiškomis Donelaičio
metų laikų cikle. Taip galėtų būti motyvuojamas ir stilistinis panašumas.
Šviesesni tonai atsiranda pasakojimo pabaigoje, kada pirmą kartą lietuvių
poezijoje bandoma „įminti” Lietuvos gyventojų kilmės mįslę. Universalus
siužetas pateikiamas buitiškame, valstietiškame kontekste: Perkūnas
šlapiomis naginėmis ant Šatrijos kalno valgo riešutus ir numeta kevalą
trims žmonėms išplaukti – „tai iš jų ir Lietuvos gyventojai kilo”.
Lietuviškąsias XIX a. „metamorfozes” papildo Vaičaičio sueiliuoti
L.Jucevičiaus padavimai apie gandro, žąsies, blindės kilmę. Pabrėždamas
viso kūrinio vieningumą, Vaičaitis jį pavadino poema. Tai sustiprina
prielaidą, jog autoriaus bandyta žengti mitologinio epo link. Šiuos poeto
kūrinius papildo baladiško siužeto eilėraščiai „Krantuose Nėrio gėlės
auga”, „Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo”.

Istorinis praeities laikas teikia siužetus herojinei epikai.
Vaičaitis pasakoja įprastas XIX a. pabaigos poezijai istorijas, kurios
aktualizuojamos – praeitis tampa pavyzdžiu dabarties siekiamybei ir
ateičiai. Su tikru epiko užmoju jis aukština savo tautą, praeityje gryną,
išvengusią „svetimtaučių” įtakų – prisiminus studijuotus S.Daukanto
veikalus, adoruojama senameldiškoji senovė („Tas buvo da žiloj senovėj”).
Lietuvio idealas – Kęstutis, saugojęs savo kraštą nuo pavojingų unijų,
gynęs jo savarankiškumą („Kada Jogaila, pasigriebęs sostą”). Kunigaikščių
Lietuva – kovų, žygių kraštas. Čia susiduria garbinga sava gentis ir
svetimieji, kurie šiurkščiai apibūdinami („bjaurūs maskoliai”,
„meskoriai”). Savieji laimi, jiems negailima triumfališkų žodžių,
svetimieji negailestingai baudžiami („Kova Algirdžio ties Maskva”).
Stiprybės priežastis – baltų genčių vienybė. Tai didžioji vertybė, itin
aktualizuojama XIX a. pabaigoje:

Ar rengiasi į svodbą, puotą,

Ar ant garsingos parodos,

Visi lietuviai ginkluoti,

Galiūnai Lietuvos plačios?

O ko Žemaičiai čion atėjo,

Tvirti, aukšti kaip aužuolai?

O ko Nadraujai atklegėjo,

Ko jų nerimsta taip žirgai?

Kam šičion iš narsios Bartijos

Atėjo jaunumos grazna,

Kas Juodvyžius čionai atvijo?

Ko laukia jų drąsi minia?

                                                     „Kova Algirdžio
ties Maskva”

S.Daukanto idėjos skatino Vaičaitį domėtis senosiomis baltų
gentimis, atskleisti jų bendrumą ir skaudžią lemtį – jis vienas pirmųjų
lietuvių poezijoje apgailestavo dėl prūsų žūties („Kada kryžiokai
užkariavo”). Tačiau praeitį apdainuojančiuose eilėraščiuose dažniausiai
skamba ne eleginiai tonai, o herojinis patosas. Eilėraštyje „Oi, ūžia,
švilpia blogas oras” imituojamas žygio ritmas, sutelkta poetinė energija
kelia dvasią, stiprina istorijos pajautą, padeda pasiekti pasakojimo
įvairumą bei įtaigumą:

Oi, ūžia, švilpia blogas oras,

Ir vėtros medį bando raut,

O narsūs Vytauto bajorai

Pradėjo karan brolius šaukt.

Jau trempia viešųjį kelelį,

Pulkai jau eina už pulkų,

O eik, vaike, balnok žirgelį,

Užstok už garbę lietuvių.

Vaičaičio kurtas senosios garbingos Lietuvos mitas, „žemiškesnis,
sentimentalesnis” nei Maironio, leido atsiskleisti epinei jo talento
prigimčiai.

Dabartis. Dabarties laikas Vaičaičio poezijoje pasižymi stokojimu.
Stoka juntama tautinėje, socialinėje, dvasinėje sferoje. Vieni trūkumai
nulemti konkrečių išorinių aplinkybių, kiti susiję su objektyviais
dėsningumais, treti – individualios kilmės. Tačiau poetas nerezignuoja, jo
reakcija aktyvi – prisiimamas retoriško kalbėtojo vaidmuo. Epinį toną,
kuriuo buvo pasakojamos praeities istorijos, pakeičia gyva literatūrinė
komunikacija, pasižyminti žodžio ir žinojimo pusiausvyra, žodžio bei
moralumo ryšiu. Poetui svarbi iškilių idėjų sfera, jis geba derinti
aukštąjį ir žemąjį bei liaudiškąjį stilių; įrodinėdamas tiesą, randa
įvairių argumentacijos būdų. Vaičaitis – emocinio tipo kalbėtojas:
pilietinį nerimą jis dažniausiai išsako ne racionaliai, o sujaudintu balsu.
„Jam didžiosios idėjos (brolystė, socialinis teisingumas, Tėvynė) yra
tapusios egzistenciniu argumentu, svaigia asmenine religija <.>,
išgyvenama taip pat, kaip ir pirmoji meilė. Iš čia šventa neapykanta
visiems, kurie toms idėjoms priešinasi ar lieka abejingi.”

Išgyvenimas dėl dabarties menkumo pirmiausia išsilieja ekspresyvia
retorine poetika. Pagrindinė vertybė, kurios pasigendama, yra laisvė. „Kur
tavo liuosybė, šventoji tėvyne?” – sujaudintas retoriškai ir pakiliai
klausia poetas ir savo mintį motyvuoja gamtinėmis analogijomis
(„Lūkėjimas”). Įrodinėdama tiesą analogijos būdu, XIX amžiaus poetinė
retorika dažniausiai remiasi gamtos paralelėmis. Būdinga topika – metų
laikų ir visuomeninio būvio sąsajos. Nuvargintoje, prislėgtoje Tėvynėje,
kurioje „darganos siaučia”, susijaudinimą, nerimą, pavasario atgimimo
ilgesį poetas išreiškia retoriškų klausimų eile:

Oi, kurgi pavasaris tavo, tėvyne?

Oi, kurgi linksmybės tavoji diena?

Oi, kokių čion raganų, išgamų minioms

Suspausta, nuvarginta tavo galva?

                                                                     
            „Pavasaris”

Dabarties laikas – kalėjimų, tremties laikas. Pamintas teisingumas,
negerbiamos žmogaus teisės. Vien retorinės poetikos jautriam poetui
nepakanka – atsiranda subtilesni tonai. Vientisas eilėraščio „Vaitojimas”
išgyvenimas reiškiamas minorinėmis dainos intonacijomis, tautosakinėmis
paralelėmis. Tai nuoširdus, naivus ir sentimentalokas skundas, primenantis
liaudiškų atsidūsėjimų žanrą, natūralų tautosakos adresanto poreikį
išsisakyti:

Kaip nenuliūsiu,

Kaip linksma būsiu:

Brolis išgrūstas

Į kraštą rusų.

Taip mažas daiktas –

Tikt už knygelę

Gudas prakeiktas

Spaudžia brolelį.

O kad pavirsčiau

Į oro paukštelį,

Tai aš išgirsčiau

Brolio verksmelį,

Oi, aš nulėkčiau –

Jį pamatyčiau,

Oi, aš pribėgčiau –

Jį suraminčiau.

Eleginiu skambesiu ir pavadinimu eilėraštis primena Kipr.Zabičio-
Nezabitauskio, pradėjusio lietuvišką tremties poeziją, „vaitojimus”.

Buitiškas „žemasis” stilius atsiranda, kada poetas kalba apie savojo
meto realybę, piešdamas konkretesnį vaizdą, atkurdamas buitines situacijas
(„Žmonelės triūsia, prakaituoja”), plėtodamas didaktinę mintį,
moralizuodamas („Kalėdos”). Pamintos atrodo moralinės praeities kultūros
vertybės – dora, blaivybė, tradicinės etikos normos. Kasdienybės daiktai
užpildo poetinę Vaičaičio eilėraščių erdvę. Jie nepoetizuojami, o išdėstomi
gerai pažįstamoje buitinėje aplinkoje – vyrauja aprašymas, statiški
„gyvieji paveikslai”. Pasakotojui, kaip ir Vaičaičio „vargdienėliui”
(„Užgimė viens prasčiokėlis”), nėra kur išsiveržti – sukamasi įprastoje
erdvėje (kaimas, pirkia, bažnyčia, karčema), patenkama į įprastas
situacijas. Ir tik karas – dar viena skaudi rykštė – išplėšia iš pažįstamos
aplinkos („Narsiai kovojo vaikinas”, „Kad sakė karalius į rindą sustoti”).
Tačiau agrarinė bendruomenė atrodo jau praradusi harmoningą pasaulėvaizdį,
jau nepakanka darnių gamtos ir darbo ritmų – skaudžiu disonansu įsiveržia
blogi įpročiai, beprasmybės jausmas. Regėdamas tokią griūtį, poetas
skaudžiai išgyvena („Saulė šviečia kuo aiškiausiai”).

Ironija. XIX a. pabaigoje poetų santykis su tikrove vis dažniau
tapdavo ironiškas. Ramaus epinio tono ar lyrinio atodūsio nepakako ir
Vaičaičiui. Netekęs kantrybės, jis į talką kviečiasi romėnų satyriką
Juvenalį. Satyrinio vaizdavimo tarsi mokomasi iš to meto, kada klestėjo
retorinė kultūra. Eilėraštyje „Juvenaliui” krepiamasi į visus, kam skirtas
aštrus satyrinis žodis: tautinius jausmus praradusius, kosmopolitiškai
nusiteikusius inteligentus, lenkuojančius bajorus, kunigus, nutolusius nuo
savo tautos ir žmonių interesų, moraliai, dvasiškai žlugusius lietuvius.
Poetas pašiepia apsimestinį patriotizmą („Kaip tėvynė mūsų kenčia”),
atskleidžia pasauliečių ir dvasiškių konflikto beprasmiškumą („Padainuosiu
gražią dainą”), skaudžia ironija smerkia inteligentijos savanaudiškumą
(„Prisėskie, vaikeli, ką tau pasakysiu”). Satyrų žodis grubus, eiliavimas
sunkokas; pristigęs šmaikštesnio žodžio, poetas tenkinasi racionaliomis
konstrukcijomis. Žymiai aistringiau ir ekspresyviau reiškiama sava pozicija
– priešprieša bedvasei kosmopolitinei egzistencijai:

Man mielas žodis mūsiškai kalbėtas,

Daina, daina lietuviška saldi,

Šalis ta Dievo lietuviams žadėta,

Kurioj’ vienoj’ tik laimę ir randi.

Man mielas namas, mane užauginęs,

Man meilūs paukščių Lietuvos balsai,

Doringi vyrai, skaisčiosios merginos,

Iš darbo einant sunkūs atdūsiai.

                                                                     
        „Juvenaliui”

Ateitis. Stiprus patriotizmo jausmas, nepasitenkinimas dabartine
tikrove, dvasine visuomenės stagnacija ragina galvoti apie ateitį.
Vaičaitis pasitiki žmogaus protu, prasminga, pozityvia veikla. Kalbėdamas
apie ateitį, jis kviečia atminti „protėvių stiprybę” ir „tarp sielvarto,
skausmų, vargų”, kuriais paženklintas dabarties laikas, ieškoti visuomenės
atgimimo galimybių. Taip išlaikoma visuotinė laiko paradigma. Tačiau poetas
neleidžia vaizduotei labai įsisiūbuoti ir nekuria utopinės ateities
panoramos. Tikėjimas, viltis reiškiama tiesioginiu konstatavimu arba
įprastomis XIX a. poezijai alegorijomis:

Išaušo Lietuvos aušrelė,

Tuojaus ir saulė užtekės,

Naujosios dvasios jau sėklelė

Tuo išbujos ir pražydės.

                                                     „Tikėjims
krikšto dailiai šviečia”

Ateitis nėra tolima perspektyva. Jos daigus poetas regi savo meto
tikrovėje. Jį džiugina prasminga individo integracija į visuomenę,
stiprėjantis jo idealizmas. Galvodamas apie ateitį, Vaičaitis viliasi, jog
„subręs jauna karta” („Lietuviškas vakaras Petrapilėje”). Sieti ateitį su
nauja karta būdinga XIX a. pabaigos poezijai (Maironis, V.Kudirka).
Vaičaitis šią idėją reiškia įvairiais būdais. Jis kuria įprastas
situacijas: jaunuolis iškeliauja iš tėvynės studijuoti, parnešti šviesos
savo krašto žmonėms („Iškeliaujant iš tėvynės”), lietuviško vakaro metu
jaunimas dainuoja lietuviškas dainas; kaip ir J.Mačio-Kėkšto poezijoje,
naujoji inteligentų karta priešinama sustabarėjusios dvasios „barzdočiams”
(„Lietuviškas vakaras Petrapilėje”). Naujo mąstymo poreikį Vaičaitis
reiškia alegoriniu seno ąžuolo, užgožančio jaunuolyną, įvaizdžiu („Auga
aržuols ir lapoja”). Improvizuotoje dviejų sakalų polemikoje jis palaiko
jaunąjį, kuris džiaugiasi vadovais „iš jaunų apšviestesnių” („Vėjas ūžia,
šniokščia upės”). „Vaičaitis naujosios inteligentijos neidealizavo, nors ir
suvokė jos vadovaujančią misiją <.>. Inteligentų tiek nedaug, tai
išskirtinumas, asmeniškumas, atskirybė – o poetą vilioja sutapti su visais
ir visa.” Galbūt todėl jam svarbi atrodė liaudiškoji ateities žmogaus
kilmė: „Pagimdys mūs’ liaudis galiūnus” („Tikėjims krikšto dailiai
šviečia”). Pasitikėjimas gyvybingomis tautos šaknimis apsaugo nuo
rezignacijos ir pasimetimo. Kaimo kultūra Vaičaičiui – tas podirvis, kurio
pagrindu galima kurti ateities kultūrą, pagrįstą pozityviais idealais,
mokslu, sąmoningu darbu visuomenei, individo ryšiu su tauta.

Filosofija ir religija. Prasmingo gyvenimo siekis nesiriboja
patriotika. Egzistencinis motyvas plėtojamas abstraktesnėje,
filosofiškesnėje plotmėje. Tolstant nuo kasdienės empirikos, gimsta
universalesnės idėjos ir pajautos. Poetas netelpa dainiaus rėmuose –
atsiranda meditacijos, kontempliavimo poreikis. Tačiau mąslioji Vaičaičio
poezija neturi tvirtesnės filosofinės atramos, ją kiek daugiau veikia
religinės nuostatos.

Vaičaičio poezijos antropocentrizmas pagrįstas ne žmogiškosios
esybės galių atskleidimu, o sunkios ir vargingos „mažojo žmogaus” lemties
vaizdavimu. Eilėraščiuose jis – „vaikiukas” („Per tvorą į sodą mūs pono
žiūrėjo”), „prastas žmogus” („Bažnyčioj”), „žmogelis” („Duok, Dieve”).
Biliūniškojo humanizmo gaidos suskamba pajutus narsiai kovojusio vaikino
dramą („Narsiai kovojo vaikinas”), skaudžią po pasaulį blaškomo emigranto
dalią („Lūkėjimas”). Pasaulis suskilęs į laimingus ir bedalius. Todėl
nenuostabu, kad „kontrastinis paralelizmas – viena mėgstamiausių Vaičaičio
poetinių priemonių”. Jo poezijos „vargdienėlių” paveikslai „primena
konkrečius gyvenimo atvejus, bet kartu yra simboliai, apeliuojantys į
neteisingai sutvarkyto pasaulio sąžinę”. Objektyvizuotas Vaičaičio santykis
su transcendencija pagrįstas plataus pobūdžio prašymais. Kartais pagalbos
„mažajam žmogui”, kaip paskutinės vilties, jis meldžia pirmiau nei globos
Tėvynei:

Duok, Dieve, pasilsį žmogeliui,

Kurs gyvasčio silpnu žingsniu,

Pro gražų eidamas sodelį,

Keliaut tur dulkėtu keliu.

                                                              „Duok,
Dieve”

Maironis žmogaus situaciją piešė gana tamsiomis spalvomis. Prieš
Dievo visagalybę žemiškoji būtis jam atrodė niekingai menka. Vaičaitis
atkreipia dėmesį ne į nuodėmingą, bet į kenčiantį, nelaimingą žmogų. Tačiau
kentėjimai nenuskurdina dvasios. Tyriausių jausmų, tikro dvasingumo poetas
ieško „svieto žmonelių širdies viduryj” („Norėjau aš deimanto grūdus
pagriebti”). Jis pastebi nuoširdžią kaimiečio maldą ir žavisi jos tikrumu
(„Bažnyčioj”). Teologo Maironio žmogus, sujaudintas giesmių, maldų, vargonų
gaudesio, pajunta savo menkumą ir pravirksta gailėdamasis už nuodėmes: „Kad
dreba vėl sienos nuo balso ir griausmo, / Už nuodėmes ašaros veržias iš
skausmo / Ir krinta kaip Dievo rasa” („Jaunoji Lietuva”). Vaičaičio vargšui
seniui ašaros byra suvokus savo nedalią („Bažnyčioj”). Varguolio gyvenimas
– nuoširdus tarnavimas Dievui, dažnai liekantis be atlygio („Nereikia mums
turtų didžiųjų”). Dėl to nepriekaištaujama ir piktai neburnojama, tik
elegiškai susimąstoma. Toks liaudiškas nusiteikimas yra tolimas religine
filosofija grindžiamai poezijai – paprastas ir natūralus atodūsis primena
tautosakos žanrus. Čia nepakylama iki gilesnės kontempliacijos,
pasitenkinama tezinėmis išvadomis ir vienaprasmėmis formuluotėmis.

Tačiau religinis motyvas Vaičaičio poezijoje atsiduria ir
bendresniame kontekste, kai paliečiami žmogaus būties klausimai. Dievybės
būtinumas, individo susitelkimas nevilties valandą rodo gebėjimą ieškoti
atramos aukščiausiose dvasingumo sferose. V.Daujotytė sako, jog tokiu
atveju „svarbi yra pati meditacija, jos guodžiančio išsisakymo galimybė”.
Religinė idėja tada susipina su individualiu išgyvenimu, lyriškai apmąstomi
egzistenciniai klausimai. Religine filosofija padvelkia Vaičaičio
medituojama žmogaus-keleivio tema (elegija „Gyvenimo mano saulutė jau
leidžia”), būties trapumo suvokimas, gyvenimo ir mirties paralelės (elegija
„Geltonas lapas susitraukęs.”). Pajutęs žmogaus vienatvę, slegiantį
nerimą ir liūdesį, poetas „raminasi religinės paguodos viltimis”: „Tada
nors tu, Aukščiausias, savo globą / Man, nelaimingam vargšui, duok” („Kada
nelaimių, rūpesčių nagai”). Tai ne abstrakti religinė meditacija, o
natūralus, su liaudiška tradicija sietinas poreikis prie ko nors
prisiglausti, individuali reakcija. Vaičaičiui svetimas formalizmas,
apsimetimas dvasios reikaluose. Krikščioniškas vertybes jis priima
natūraliai, be dirbtinės egzaltacijos, kaip vidinio pasaulio turtinimo bei
stiprinimo šaltinį. Dievo nuojauta atsirado iš pačios poeto asmenybės
intravertiškumo – iš vienatvės, susikaupimo, savistabos, lydėjusių jį visą
gyvenimą „kaip mieli ir sunkūs vaikystės šešėliai”. Todėl ir Vaičaičio
poezijoje yra stipriau išreikšti vidiniai Dievo ir žmogaus santykiai, o ne
teocentrinio Dievo autoritetas.

Elegija. Mąstymams apie žmogaus gyvenimą Vaičaitis pasirenka
elegijos žanrą ir geriausiuose kūriniuose išlaiko pirminę jo prasmę.
Atsiradusi antikoje, elegija buvo atliekama per laidotuves pritariant
fleitai. Išmanantis retorinę kultūrą poetas mirties nuojautas reiškia šiuo
žanru; parašo ir platesnės tematikos eleginės nuotaikos kūrinių. Minorinėse
jų tonacijose tarsi girdime jo pamėgto, dažnai guodusio ir raminusio
„vamzdžio” aidą („Vamzdi mielas! kiek išduodi”).

Vertimai. Vaičaitis praturtino lietuvių poeziją ir savo vertimais iš
lenkų ir rusų kalbų. Geriausiai pavykę vertimai – A.Puškino „Šykštusis
riteris” ir „Undinė”. Vaičaitis pranoko daugelį ano meto poetų „jausmo
gilumu ir eiliavimo natūralumu”, ir tai jam pelnė „tikro poeto vardą”, o jo
kūryba skatino poezijos meno tobulėjimą.

Leave a Comment