Turinys
Įvadas 3 psl.
Mokesčio mokėtojo sampratos esminiai aspektai.4 psl.
Mokesčio mokėtojo teisės ir pareigos.6 psl.
1. Kiti mokesčio mokėtojo teisinio statuso klausimai .11 psl.
IŠVADOS.13 PSL.
LITERATŪROS SĄRAŠAS .14 PSL.
Įvadas
Kiekvienai valstybei tam, jog ji normaliai funkcionuotų, vykdytų savo
funkcijas bei spręstų būtinus uždavinius, yra būtini finansiniai ištekliai.
Atsižvelgiant į tai, ji vykdo atitinkamą mokesčių politiką: leidžia
įstatymus, kuriuose tam tikra nustatyta tvarka ir būdais valstybės žinion
pereina dalis nacionalinių išteklių. 1990m. atkūrus Lietuvos
nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat kritikuojama, šalies
mokesčių sistema.
Mokesčiai – tai labai svarbi ir didelę įtaką daranti mūsų gyvenime
sritis, tačiau daugeliui žmonių tai yrra mažai pažįstama, todėl, siekiant
įsigilinti ir geriau suprasti mokesčių sistemą, egzistuojančią dabartinėje
Lietuvos valstybėje, šiame darbe aptarsime vieną mokesčių teisės subjektų
rūšį – pasyviuosius mokesčių subjektus – mokesčių mokėtojus bei jų teisinį
statusą, susipažinsime su jų teisėmis ir pareigomis, o taip pat kitiems su
mokesčių mokėtojų teisiniu statusu susijusiems klausimams.
TAIGI, ŠIO DARBO TIKSLAS – IŠANALIZUOTI MOKESČIŲ MOKĖTOJŲ TEISINĮ
STATUSĄ. ŠIAM TIKSLUI PASIEKTI DARBE IŠKELSIME ATITINKAMUS UŽDAVINIUS, KAIP
ANTAI:
1. SUSIPAŽINTI SU MOKESČIO MOKĖTOJO BEI JO TEISINIO STATUSO
SAMPRATA BEI YPATUMAIS;
2. APTARTI BEI IŠSAMIAI IŠNAGRINĖTI MOKESČIO MOKĖTOJO TEISES BEI
PAREIGAS, PATEIKTI TRUMPĄ UŽSIENIO VALSTYBIŲ PATIRTĮ ŠŠIUO
KLAUSIMU;
3. TRUMPAI PANAGRINĖTI KITUS SU MOKESČIO MOKĖTOJO TEISINIU
STATUSUS SUSIJUSIUS KLAUSIMUS;
MOKESČIO MOKĖTOJO SAMPRATOS ESMINIAI ASPEKTAI
LR Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje yra pateiktos
pagrindinės sąvokos[1], kurių tarpe randame ir mokesčio mokėtojo
apibrėžimą: mokesčio mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra
nustatyta prievolė mokėti mokestį. O asmuo suprantamas ka
(individas) ar juridinis asmuo; rinkliavos mokėtojas – asmuo, kuris už
valstybės institucijų suteiktas paslaugas privalo sumokėti įstatymų
nustatytą rinkliavą.
Galima teigti, jog remiantis jau minėtu LR Mokesčių administravimo
įstatymu, mokesčio mokėtoju gali tapti tiek ir juridinis asmuo, tiek ir
fizinis asmuo (individas), tiek ir juridinio asmens teisių neturintis
asmuo, nepriklausomai nuo to, kokie yra jo santykiai su valstybe,
nustačiusia mokestį (tai yra, ar jis priklauso jos jurisdikcijai, ar ne).
Tačiau šiuo atveju reikėtų pastebėti tai, jog vienus mokesčius moka tik
juridiniai asmenys (pavyzdžiui, pelno mokestis), kitus – tik individai
(pavyzdžiui, žemės mokestis), o trečius – įvairūs mokesčių mokėtojai
(pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis)[2]. Tačiau, nepaisant to, visuomet
turi būti remiamasi LR Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnyje
įtvirtintu mokesčio mokėtojų lygybės principu, reiškiančiu, jog, taikant
mokesčių įstatymus, visi mokesčio mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų
sąlygų yra lygūs.
Čia pateikiau LR Mookesčių administravimo įstatyme įtvirtintą mokesčio
mokėtojo sąvoką, tačiau, siekiant išsamesnio temos nagrinėjimo, reikėtų
susipažinti ir su kituose įstatymuose įtvirtintais mokesčio mokėtojo
apibrėžimais. Pagal LR paveldimo ar dovanojamo turo mokesčio įstatymą,[3]
šio mokesčio mokėtojas – tai fizinis asmuo, Lietuvos Respublikoje
paveldėjęs ar pagal dovanojimo sutartį įgijęs turtą. Kitų valstybių
fiziniai asmenys, paveldėję ar pagal dovanojimo sutartį įgiję turtą
Lietuvos Respublikoje, moka šį mokestį tokia pat tvarka kaip ir Lietuvos
Respublikos fiziniai asmenys, jeigu kitaip nenumatyta tarpvalstybinėse
sutartyse. Kitame – LR mokesčio už aplinkos teršimą[4] – įstatyme teigiama,
kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos ša
teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos
Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privaloma turėti
gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką
normatyvais. Mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių moka
fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš ūkinei-komercinei
veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių. Mokestį už aplinkos teršimą
gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir
importuotojai. LR pensijų fondų įstatymas numato[5], kad pensijų įmokų
mokėtojas – tai pensijų programos dalyvis, jo darbdavys ar trečiasis asmuo,
mokantis pensijų įmokas ar jų dalį. LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas
Pajamų mokesčio mokėtojai – tai asmenys mokantys mokestį už gautas pajamas.
Be abejo, tai tik keli mokesčio mokėtojo apibrėžimų pavyzdžiai, tačiau jau
vien iš jų aišku, kad LR mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina
bendrąją mokesčio mokėtojo sampratą, kurią atskirais atvejais konkretūs
įstatymai ar kiti teisės aktai sukonkretina.
Kalbant apie mokestį, kaip bendrą prievolę valstybei, turėtina omenyje,
kad struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti nustatytą mokestį bei
pareiga laikytis įstatymų nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Taigi, čia
pasireiškia mokesčio privalomumo savybė. Pagal mokesčių administravimo
įstatymą mokestis – tai mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė
valstybei, o tai reiškia, kad įstatymų nustatytus mokesčius privalo mokėti
visi asmenys, turintys ar besinaudojantys apmokestinimo objektu (gaunantys
pelną ar pajamas iš savo veiklos, turintys nuosavybėje ar naudojantys
apmokestinamą turtą ir pan.)[6]. Kita vertus, mokesčių privalomumas reiškia
ne tik prievolę mokėti mokestį, be
aktų nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčio
mokėtojui, nevykdančiam ir netinkamai vykdančiam mokestinę prievolę, gali
būti taikomos įstatymo numatytos poveikio priemonės.
Taigi, daugumos mokesčių minėtos dvi pareigos sutampa ir už tinkamą jų
vykdymą atsako tas pats asmuo – savarankiškas mokesčių mokėtojas
(pavyzdžiui, žemės mokestis, pelno mokestis ir pan.). Tačiau galimi
atvejai, kuomet mokestinė prievolė yra padalijama asmeniui, kuris pagal
mokesčio įstatymą privalo mokėti mokestį (mokesčio mokėtojui), ir asmeniui,
kuris šią pareigą faktiškai atlieka, sumokėdamas (pervesdamas) į biudžetą
nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį.[7] Šiuo atveju bendra mokestinė
prievolė padalijama mokesčio mokėtojui ir mokestį išskaičiuojančiam
asmeniui, kuriam mokesčio įstatymo nustatyta prievolė išskaičiuoti iš
mokesčio mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į valstybės (savivaldybės)
biudžetą bei fondus[8] (gyventojų pajamų mokestis).
Taip pat paminėtinas atvejis, kuomet esti galimas mokesčio naštos
perkėlimas. Tokiais atvejais priklausančią mokėti mokesčio sumą sumoka
asmuo, pagal įstatymą nesantis mokesčio mokėtoju ar mokestį
išskaičiuojančiu asmeniu. Tokia galimybė perkelti mokesčio naštą priklauso
nuo įvairių sąlygų, o pirmiausia – nuo konkretaus mokesčio pobūdžio.
Mokesčio naštos perkėlimas pagal savo pobūdį gali būti dviejų rūšių[9]:
1. Įstatyminis – taikomas netiesioginiams mokesčiams (pavyzdžiui,
pridėtinės vertės mokestis). Šiuo atveju ekonominiu atžvilgiu
mokesčio mokėtoju tampa prekių (paslaugų) vartotojas, kuris
nėra mokesčio mokėtojas mokesčių teisės požiūriu. Pagal
įstatymą mokesčio mokėtoju išlieka prekių (paslaugų)
gamintojas, kuris perkelia mokesčio sumą į prekės (paslaugos)
kainą, ir tokiu būdu mokesčio našta yra perkeliama vartotojui,
kuris moka už prekę (paslaugą) mokesčio suma padidintą kainą, o<
gamintojas tik perveda į biudžetą iš vartotojų surinktą
mokestį.
2. Sutartinis – čia būdinga tai, kad mokesčio mokėtojas susitaria
su trečiuoju asmeniu, kad šis sumokėtų už jį mokestį.
Pavyzdžiui, tarkim, kad žemės savininkas ar nuomininkas,
sudarydamas žemės nuomos sutartį, gali susitarti, kad žemės
(valstybinės žemės nuomos) mokestį už jį mokės žemės
nuomininkas.
Taigi, galima konstatuoti, kad mokesčio mokėtojas – tai tiek fizinis,
tiek juridinis asmuo (turintis ar neturintis juridinio asmens statusą),
kuriam įstatymo nustatyta tvarka bei pagrindais yra uždėta prievolės mokėti
mokestį. Mokesčio mokėtojas – tai labai svarbi figūra tiek mokesčių
administravime, tiek ir visos valstybės finansinėje būklėje, kadangi be šių
mokesčių administravimo pasyviųjų subjektų (taip mokesčių mokėtojai dar yra
vadinami teisinėje literatūroje) teisių bei pareigų įgyvendinimo
neįsivaizduojamas ir tinkamas bei efektyvus mokesčių administravimas.
Beje, dar reikėtų susipažinti su pačia sąvoka “teisinis statusas” bei
jos turiniu. Kaip teigia teisės teorijos specialistai[10], teisinio
santykio subjekto teisinis statusas – tai teisinių santykių turinys, o
konkrečiai – teisinio santykio dalyvių (subjektų) subjektinės teisės ir
pareigos bei kiti su subjektu susiję klausimai, nusakantys šio subjekto
vietą kitų teisinio santykio dalyvių atžvilgiu. Subjektinė teisė šiuo
atveju – tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio,
ginamo valstybės prievarta, rūšis bei mastas. O teisinė pareiga – tai rūšis
ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra legalizuojama visuomenėje
konkretaus asmens subjektinė teisė – leidimas naudotis tam tikru gėriu.
Taigi, kadangi mokesčio mokėtojas – tai vienas iš mokestinių teisinių
santykių subjektų, todėl jo teisinis statusas – tai jam suteiktos
subjektinės teisės bei nustatytos pareigos, o taipogi ir kiti klausimai,
nusakantys mokesčio mokėtojo vietą kitų mokestinio teisinio santykio
dalyvių (pavyzdžiui, mokesčių administratoriaus) atžvilgiu. Todėl galima
konstatuoti, kad į mokesčio mokėtojo teisinį statusą įtraukiami tokie
elementai kaip jo subjektinės atitinkamuose įstatymuose numatytos teisės,
teisinės pareigos bei kiti su mokesčio mokėtoju susiję teisiniai elementai
(kaip, pavyzdžiui, mokesčio mokėtojų apskaita, registravimas ir kita).
Taigi, atsižvelgiant į tai, kitoje darbo dalyje kaip tik ir
panagrinėsime mokesčių mokėtojų teises bei pareigas, kaip vieną pagrindinių
mokesčių mokėtojų teisinio statuso dalių, o po to pereisime ir prie kitų su
mokesčio mokėtojo teisiniu statusus susijusių klausimų.
2. Mokesčio mokėtojo teisės ir pareigos
Mokesčius privalo mokėti visi iki vieno kas turi savo apmokestinamą
turtą, gauna pelną ir pan. Mokesčių mokėtojai turi griežtai laikytis
nustatytos įstatymais mokesčių mokėjimo tvarkos, nes priešingu atveju
taikomos poveikio priemonės. Reikia paminėti, kad mokesčių mokėtojai
taikant mokesčių įstatymą yra lygūs ir kad mokesčių įstatymai taikomi
visiems mokesčių mokėtojams nepriklausomai nuo nuosavybės valdymo formos,
socialinės padėties ir t.t.
Mokesčio mokėtojo teisės bei pareigos yra įtvirtintos LR mokesčių
administravimo įstatymo V skyriuje. Pabandysime su jomis susipažinti
išsamiau.
Minėto įstatymo 19 straipsnyje yra įtvirtinta[11], kad mokesčio
mokėtojas moka tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis
mokesčių įstatymų, taip pat šio įstatymo nustatytos mokesčio apskaičiavimo
ir mokėjimo tvarkos. Mokestį išskaičiuojantis asmuo išskaičiuoja mokestį ir
perveda jį laikydamasis įstatymų ir kitų norminių aktų nustatytos tvarkos.
Mokestį bei su juo susijusias sumas už mokesčio mokėtoją (mokestį
išskaičiuojantį asmenį) gali sumokėti kiti asmenys centrinio mokesčio
administratoriaus nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba
jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka mokesčio mokėtojo (mokestį
išskaičiuojančio asmens) mokestinę nepriemoką gali perimti kiti asmenys.
Tokiems asmenims taikomos visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir
išieškojimą reglamentuojančios mokesčių įstatymų nuostatos, kurios būtų
taikomos mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui). Tai bene
pagrindinė ir pati svarbiausia mokesčių mokėtojų bei mokestį
išskaičiuojančių asmenų pareiga. Taigi, joks kitas įstatymas, išskyrus
mokesčio įstatymą, negali nustatyti mokesčio apskaičiavimo bei mokėjimo
tvarkos. Visi mokesčiai yra išvardinti Mokesčių administravimo įstatymo 5
straipsnyje. Išskaičiuojamą mokestį, jo pervedimo tvarką nustato atitinkami
mokesčių įstatymai bei kiti norminiai aktai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LR įstatymai leidžia mokestį bei su juo
susijusias sumas už mokesčio mokėtoją (mokestį išskaičiuojantį asmenį)
sumokėti kitiems asmenims centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta
tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos
nustatyta tvarka mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens)
mokestinę nepriemoką gali perimti kiti asmenys. Tokiems asmenims taikomos
visos mokesčių įstatymų nuostatos, kurios būtų taikomos mokesčio mokėtojui
(mokestį išskaičiuojančiam asmeniui).
Taipogi paminėtina ir mokesčio mokėtojo bei mokestį išskaičiuojančio
asmens pareiga tvarkyti apskaitą įstatymo nustatyta tvarka, išduoti
reikalaujamus dokumentus bei teikti kitą informaciją, reikalingą mokesčio
administratoriui, pildyti ir pateikti mokesčio deklaraciją arba kitokiu
mokesčio įstatymo nustatytu būdu pranešti mokesčio administratoriui apie
mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą[12]. Tokiu atveju, jeigu mokesčio
mokėtojas, mokestį išskaičiuojantis asmuo neturi dokumentų (ar juos yra
praradęs), reikalingų mokesčiui apskaičiuoti, privalo juos parengti per
mokesčio administratoriaus nustatytą laiką. Be to, mokesčio mokėtojas,
mokestį išskaičiuojantis asmuo nustatyta tvarka mokesčio administratoriui
privalo nurodyti savo adresą (veiklos vietą) ir darbo laiką, o pasikeitus
šiems duomenims, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas informuoti apie tai
mokesčio administratorių. Komentuojant šią mokesčių mokėtojų pareigą,
reikėtų atkreipti dėmesį į LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą,
reglamentuojantį apskaitos tvarkymą, informacijos kaupimo principus,
deklaracijų pateikimo bei pildymo tvarką[13]. Šiame įstatyme nustatyta
privaloma individualiųjų (personalinių) įmonių, tikrųjų ūkinių bendrijų,
komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų, akcinių, uždarųjų akcinių,
kooperatinių, žemės ūkio bei investicinių bendrovių, valstybės bei
savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, visuomeninių organizacijų bei visų
tipų įmonių bei organizacijų junginių, advokatų biurų (kontorų), o taip pat
įstaigų bei organizacijų, išlaikomų iš biudžeto, finansinės apskaitos
tvarka. Čia taipgi nustatyta, kad buhalterinė apskaita turi būti
organizuojama taip, kad būtų teikiama laiku bei tiksli informacija
mokesčius skaičiuojančioms tarnyboms, valstybinei statistikai, savininkams,
kreditoriams, komercinės veiklos partneriams bei garantuojamas ūkiniams
komerciniams sandoriams informacinis pagrindas. Taigi, LR Mokesčių
administravimo įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojų pareiga
tuo pačiu suteikia galimybę praradusiam arba neturinčiam dokumentų
subjektui per nustatytą laiką juos parengti, tačiau parengti dokumentus
galima tik tokiu atveju, jeigu tai numato mokesčio įstatymas bei kiti
aktai, o, be to, parengti dokumentus galia ne visada[14].
LR Mokesčių administravimo įstatymo 21 straipsnyje yra įtvirtinta
mokesčių mokėtojų teisė į informaciją. Šiame straipsnyje teigiama, jog
mokesčio mokėtojas, mokestį išskaičiuojantis asmuo, pateikęs paklausimą
mokesčio administratoriui, turi teisę gauti norminius dokumentus bei kitą
informaciją, reikalingą mokesčio įstatymui vykdyti. Šia įstatymo nuostata
yra suteikiama reali galimybė mokesčių mokėtojams bei mokestį
išskaičiuojantiems asmenims visuomet žinoti reikiamą informaciją bei
neatsilikti nuo vykdomų reformų bei mokesčių įstatymų pakeitimų. Tiksliau
sakant – tuo yra stengiamasi, kad mokesčių mokėtojai nenukryptų nuo
įstatymų laikymosi.
Tuo pačiu tame pačiame skirsnyje yra įtvirtinta ir informacijos apie
mokesčio mokėtoją paslaptis.[15]čia teigiama, jog informacija apie mokesčio
mokėtoją, pateikta mokesčio administratoriui arba jo pareigūnui, turi būti
laikoma paslaptyje ir naudojama tik mokesčio įstatymo nustatytiems
tikslams. Mokesčio administratoriaus pareigūnas informaciją apie mokesčio
mokėtoją laiko paslaptyje taip pat ir nutraukęs darbo sutartį su darbdaviu,
išskyrus įstatyme numatytus atvejus.
LR Mokesčių administravimo įstatyme taipogi esti įtvirtina mokesčio
mokėtojo pareiga, susijusi su mokesčio mokėtojo mokesčio deklaracija.
Minėto įstatymo 23 straipsnyje yra įtvirtinta[16], kad kiekviena mokesčio
mokėtojo mokesčio deklaracija, pateikiama mokesčio administratoriui, turi
atitikti nustatytą formą. Mokesčio deklaracija pateikiama nustatytu laiku
ir tik tam mokesčio administratoriui, kuriam ji skirta. Mokesčio
deklaracijos arba kito dokumento, rodančio mokestinę prievolę, formas ir
užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius,
vadovaudamasis mokesčių įstatymais.
Be to, mokesčio mokėtojas taip pat turi pareigą, susijusią ir su
mokesčio apskaičiavimo teisingumo įrodymu. LR Mokesčių administravimo
įstatymo 26 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad, tokiu atveju, jeigu
mokesčio mokėtojas nesutinka su mokesčio administratoriaus apskaičiuota
mokesčio suma, jis privalo įrodyti, kad apskaičiuotoji suma yra neteisinga.
Kitaip tariant, įrodyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, kuomet mokesčio
mokėtojo ir mokesčio administratoriaus nuomonės skiriasi dėl apskaičiuotos
mokesčių sumos. Anot E. Buškevičiūtės bei V. Pukelienės, įrodyti savo
“nekaltumą” prieš mokesčių administratorių – tai labai nepalanki mokesčių
mokėtojų pareiga[17]. Gali būti, kad verslininkas iš tikrųjų nebus gavęs
pajamų, ir dėl tokių įrodinėjimų patirs tik papildomų nuostolių. Anot
minėtų autorių, reikėtų šią mokesčių mokėtojų pareigą sukonkretinti. Kai
kuriais atvejais, atrodo, turėtų būti aiški mokesčių administratoriaus ir
mokesčių mokėtojo lygybė, tačiau jos nėra. Pavyzdžiui, mokesčio mokėtojui
delspinigiai yra skaičiuojami nuo kitos dienos, kai mokestis turėjo būti
sumokėtas, o štai tuo tarpu mokesčio administratorius, negrąžinęs
permokėtos mokesčio sumos, mokesčio mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas
tik praėjus 30 dienų nuo raštiško pareiškimo dėl grąžinimo.[18]
Kalbant apie mokesčių mokėtojų teises ir pareigas taip pat reikėtų
paminėti ir tai, kad Lietuvos Respublikos registruotos visų rūšių įmonės,
įstaigos ir organizacijos, atsiskaitydamos tarpusavyje bei su užsienio
subjektais (išskyrus fizinius asmenis) už prekes ir paslaugas grynaisiais
pinigais, privalo pateikti vietos mokesčio administratoriui žinias Finansų
ministerijos nustatyta tvarka apie išmokėtas per dieną vienam ūkio
subjektui sumas, viršijančias 10 000 Lt. Jei suma išmokama užsienio ūkio
subjektui valiuta, tai ji skaičiuojama pagal tos dienos oficialų lito kursą
ir Lietuvos banko skelbiamą lito ir užsienio valiutos santykį. Šios žinios
pateikiamos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje
registruotas pajamas gavęs ūkio subjektas, per 10 dienų, pasibaigus
mėnesiui, kurį šios sumos buvo išmokėtos. Žinios apie užsienio ūkio
subjektams išmokėtas sumas pateikiamos centriniam mokesčio
administratoriui. Asmenys, nepateikę ar pavėluotai pateikę minėtas žinias,
traukiami administracinėn atsakomybėn.
Dar viena mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) pareiga –
ta, kad jis privalo mokesčio administratoriaus pareigūnams sudaryti
patikrinimui reikalingas sąlygas, pateikti visus dokumentus, kompiuterinės
apskaitos duomenis, reikalingus mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo
teisingumui patikrinti. Jei patikrinimo metu nustatoma, kad mokesčio
mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) pateiktas dokumentas neturi
juridinės galios, nes jame trūksta vieno ar kelių privalomų norminiuose
aktuose nustatytų rekvizitų, mokesčio administratoriaus pareigūnas finansų
ministro nustatyta tvarka leidžia dokumentą papildyti. Per nustatytą
terminą trūkstamais rekvizitais papildytas dokumentas laikomas turinčiu
juridinę galią. Patikrinimo metu mokesčio mokėtojas (mokestį
išskaičiuojantis asmuo) turi teisę būti išklausomas, taip pat teisę teikti
savo rašytines pastabas ir įrodymus dėl tikrinamo dalyko. Rašytinės
mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) pastabos ir įrodymai
turi būti pridedami prie patikrinimo akto ir apie jų pateikimą yra pažymima
patikrinimo akte. Taipogi mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis
asmuo) turi teisę pasirašytinai susipažinti su patikrinimo aktu. Be to,
mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) per 20 dienų nuo
susipažinimo pasirašytinai, o kai jo nerado, – per 25 dienas nuo
registruoto laiško išsiuntimo dienos, dėl patikrinimo akto mokesčio
administratoriui gali pateikti savo rašytines pastabas ir atsikirtimus
kartu su juos pagrindžiančiais papildomais įrodymais. Taipogi, svarbu
pažymėti ir tai, kad nesutikdamas su mokesčio administratoriaus sprendimu
dėl patikrinimo akto tvirtinimo, mokesčio mokėtojas (mokestį
išskaičiuojantis asmuo) gali sprendimą apskųsti LR Mokesčių administravimo
įstatymo nustatyta tvarka[19].
Taigi, tokios mokesčio mokėtojo teisės bei pareigos yra įtvirtintos LR
Mokesčių administravimo įstatyme (pažymėtina, kad iki 1995m. birželio 28d.
priimto Mokesčių administravimo įstatymo mokesčių mokėtojų teisės iš viso
nebuvo reglamentuojamos). Sukonkretinus, galima pateikti štai tokį dabar
esančių mokesčių mokėtojo teisių bei pareigų sąrašą[20].
Pagrindinės mokesčio mokėtojo pareigos yra šios:
1. Nustatyta tvarka registruotis Mokesčių registre bei nurodyti savo
adresą (veiklos vietą) ir darbo laiką, o pasikeitus duomenims, ne
vėliau kaip per 5 darbo dienas informuoti apie tai mokesčių
administratorių.
2. Mokėti mokesčių įstatymais nustatytus mokesčius, rinkliavos taip pat
paskirtas baudas ir delspinigius.
3. Įstatymų nustatyta tvarka vesti apskaitą.
4. Išduoti reikalaujamus dokumentus bei teikti kitą informaciją mokesčio
administratoriui.
5. Pildyti ir pateikti mokesčio deklaraciją arba kitokiu įstatymo
nustatytu būdu pranešti mokesčio administratoriui apie mokesčio
apskaičiavimą ir sumokėjimą.
6. reikalingus dokumentus, mokesčiui apskaičiuoti, parengti per mokesčio
administratoriaus nurodytą laiką.
7. Įrodyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, kai mokesčio mokėtojo ir
mokesčio administratoriaus nuomonės skiriasi dėl apskaičiuotos
mokesčių sumos.
Pagrindinės mokesčio mokėtojo teisės yra šios:
1. Mokėti tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius bei rinkliavas.
2. Pateikus paklausimą mokesčio administratoriui, gauti norminius
dokumentus bei kitą informaciją, reikalingą mokesčio įstatymui
vykdyti.
3. Turėti pateiktos mokesčio administratoriaus informacijos apie save
slaptumo garantiją bei susipažinti su mokesčio administratoriaus
turimais duomenimis apie save.
4. Nustatyta tvarka apskųsti mokesčio administratoriaus veiksmus ir
patyrus nuostolių dėl jų – reikalauti kompensacijos.
5. Nustatyta tvarka prašyti mokestinės prievolės atidėjimo ir reikalauti
grąžinti permokas bei neteisingai apskaičiuotus mokesčius.
Palyginus mokesčio administratoriaus ir mokesčio mokėtojo teises,
paaiškėja, kad daugiau jų turi mokesčio administratorius. Tačiau galima
pastebėti ir teigiamų mokesčio mokėtojui įstatyme įtvirtintų pusių. Kaip
antai, gan palankiai galima vertinti LR Mokesčių administravimo įstatyme
įtvirtintą raginimą mokestines prievoles atlikti geruoju. Šiuo atveju
įstatymų leidėjas įtvirtina dialogo su mokesčio mokėtoju vykdymą.
Na ir šios darbo dalies pabaigai dar norėtųsi pateikti keletą
pastebėjimų, susijusių su mokesčių mokėtojų statusu, iš užsienio valstybių
patirties.
Pažvelgus į užsienio valstybių mokesčių administravimo patirtį, galima
teigti, kad išsivysčiusiose šalyse mokesčių mokėtojų bei valstybės
institucijų, administruojančių mokesčius, mokestiniai santykiai yra
palyginti korektiški, dažniausiai mokesčiai mokami, vadovaujantis pareigos
jausmu. Tai didžia dalimi priklauso nuo santykinai stabilios šalies
ekonomikos ir mokesčių sistemos. Svarbus JAV mokesčių administravimo
laimėjimas – aukštas geranoriško mokesčių mokėjimo procentas. Ispanijoje
mokėtojai žino, kad Mokesčių agentūra yra sukaupusi apie juos didžiulę
informaciją ir tai yra veiksminga drausminanti priemonė. Iš čia taip pat
gerai organizuotas ir kompiuterizuotas mokesčių mokėtojų konsultavimas.
Danijoje mokesčius administruoja Mokesčių ministerija. Ypatinga yra tai,
jog šalyje vykdoma kas dešimtmetį. Danijoje asmens socialinės garantijos
priklauso nuo to, kiek jis sumokėjo mokesčių, dėl to mokesčių mokėtojai
rečiau slepia pajamas. Be to, veikia efektyvi kontrolės sistema ir yra
didelė tikimybė būti sugautam. Danijoje gerai organizuotas mokesčių
mokėtojų švietimo darbas. VMI leidžia lankstinukus, lapelius, brošiūras,
laikraščius, kuriuose aiškinami įstatymai, mokesčių mokėjimo tvarka.
Mokykloje vaikams aiškinama, kodėl reikia mokėti mokesčius ir kur šie
pinigai naudojami[21]. Taip ugdomas jaunų žmonių nepakantumas
sukčiautojams.
3. Kiti mokesčio mokėtojo teisinio statuso klausimai
KALBANT APIE KITUS SU MOKESČIŲ MOKĖTOJŲ TEISINIU STATUSU SUSIJUSIUS
KLAUSIMUS, VISŲ PIRMA, REIKĖTŲ ATKREIPTI DĖMESĮ Į MOKESČIŲ MOKĖTOJŲ
APSKAITĄ BEI REGISTRĄ. LR MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO 7 SKYRIUS KAIP
TIK IR REGLAMENTUOJA MOKESČIŲ MOKĖTOJŲ APSKAITĄ BEI JOS VYKDYMO TVARKĄ.[22]
Taigi, minėtas įstatymas įtvirtina, jog mokesčio mokėtojų apskaitai
tvarkyti sudaromas bendras mokesčio mokėtojų registras. Registre
registruojami mokesčių mokėtojai bei asmenys, išskaičiuojantys mokesčius.
Mokesčio administratorius registruoja visus asmenis, kurių registravimas
yra privalomas pagal šio įstatymo 43 straipsnį, kuriame nustatyta, kad:
1. asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti
mokestį, privalo registruotis kaip mokesčio mokėtojas.
2. kiekvienas fizinis asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, mokesčio
mokėtoju registruojasi per savo darbdavį.
3. kiekvienas mokestį išskaičiuojantis asmuo privalo registruotis ir
nustatyta tvarka pateikti mokesčio mokėtojų, iš kurių išskaito mokestį,
nustatytos formos sąrašą.
4. juridinių asmenų registre užregistruotas juridinis asmuo mokesčio
mokėtoju registruojamas juridinių asmenų registrui perdavus duomenis
mokesčių mokėtojų registrui. Mokesčių mokėtojų registrui reikalingus
duomenis, kaupiamus juridinių asmenų registre, ir jų perdavimo
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos tvarką
nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
5. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, iš juridinių
asmenų registro gavusi nustatytus duomenis, per dvi darbo dienas
įregistruoja juridinį asmenį mokesčio mokėtoju (mokestį
išskaičiuojančiu asmeniu).
6. esant būtinybei, mokesčių inspekcija turi teisę nurodyti mokesčio
mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui), kad šis patikslintų
pateiktus duomenis arba suteiktų papildomų duomenų.
7. mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) pats privalo
informuoti atitinkamo registro tvarkytoją (atsižvelgiant į tai, kuriam
registrui jis teikė pirminius duomenis) apie registruojamų duomenų
pasikeitimą per 5 darbo dienas nuo šių duomenų pasikeitimo.
Pažymėtina ir tai, kad mokesčio mokėtojų registrą steigia Lietuvos
Respublikos Vyriausybė Finansų ministerijos teikimu. Mokesčio mokėtojų
duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo,
teikimo tvarka nustatoma Mokesčio mokėtojų registro nuostatuose, kuriuos
tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti
mokestį, privalo registruotis pas atitinkamą vietos mokesčio
administratorių, jei teisinis registravimas nenumatytas, per 5 darbo dienas
nuo vertimosi veikla pirmosios dienos. Asmuo, įsiregistravęs mokesčių
mokėtoju, jei teisinis registravimas įstatymo nenumatytas, apie
pasikeitimus turi pranešti mokesčio administratoriui ne vėliau kaip per 5
darbo dienas po duomenų pasikeitimo ar atsiradimo. Kiekvienas mokesčio
mokėtojas ar mokestį išskaičiuojantis asmuo privalo turėti nuolatinį
identifikacinį numerį, leidžiantį identifikuoti mokesčio mokėtoją ar
išskaičiuojantį mokestį asmenį, nesvarbu, kas administruoja mokestį.
Įmonėms ir organizacijoms naudojamas Juridinių vienetų registro
identifikacinis kodas, fiziniams asmenims – Gyventojų registro asmenų
kodas[23]. Mokesčio mokėtojams, kuriems dėl kokių nors priežasčių negalima
naudoti Juridinių vienetų registro identifikacinio kodo ar Gyventojų
registro asmenų kodo, priskiriamas laikinas mokesčio mokėtojo
identifikacinis numeris, kurio taikymo tvarką nustato mokesčio mokėtojų
registro tvarkytojas. Asmenys, vengiantys registruotis, baudžiami
atitinkama bauda.
Išvados
Mokesčio mokėtojas – tai asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra
nustatyta prievolė mokėti mokestį.
Kalbant apie mokestį, kaip bendrą prievolę valstybei, turėtina omenyje,
kad struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti nustatytą mokestį bei
pareiga laikytis įstatymų nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos.
Mokesčio mokėtojo teisės bei pareigos yra įtvirtintos LR mokesčių
administravimo įstatymo V skyriuje. Išskiriamos šios pagrindinės mokesčių
mokėtojų pareigos: 1).nustatyta tvarka registruotis Mokesčių registre bei
nurodyti savo adresą (veiklos vietą) ir darbo laiką, o pasikeitus
duomenims, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas informuoti apie tai mokesčių
administratorių; 2).mokėti mokesčių įstatymais nustatytus mokesčius,
rinkliavos taip pat paskirtas baudas ir delspinigius. 3).įstatymų nustatyta
tvarka vesti apskaitą. 4).išduoti reikalaujamus dokumentus bei teikti kitą
informaciją mokesčio administratoriui. 5).pildyti ir pateikti mokesčio
deklaraciją arba kitokiu įstatymo nustatytu būdu pranešti mokesčio
administratoriui apie mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą. 6).reikalingus
dokumentus, mokesčiui apskaičiuoti, parengti per mokesčio administratoriaus
nurodytą laiką. 7).įrodyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, kai mokesčio
mokėtojo ir mokesčio administratoriaus nuomonės skiriasi dėl apskaičiuotos
mokesčių sumos. Išskiriamos šios pagrindinės mokesčių mokėtojų teisės:
1)mokėti tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius bei rinkliavas.
2).pateikus paklausimą mokesčio administratoriui, gauti norminius
dokumentus bei kitą informaciją, reikalingą mokesčio įstatymui vykdyti.
3).turėti pateiktos mokesčio administratoriaus informacijos apie save
slaptumo garantiją bei susipažinti su mokesčio administratoriaus turimais
duomenimis apie save. 4).nustatyta tvarka apskųsti mokesčio
administratoriaus veiksmus ir patyrus nuostolių dėl jų – reikalauti
kompensacijos. 5).nustatyta tvarka prašyti mokestinės prievolės atidėjimo
ir reikalauti grąžinti permokas bei neteisingai apskaičiuotus mokesčius.
LR Mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina, jog mokesčio mokėtojų
apskaitai tvarkyti sudaromas bendras mokesčio mokėtojų registras. Registre
registruojami mokesčių mokėtojai bei asmenys, išskaičiuojantys mokesčius.
Pažymėtina ir tai, kad mokesčio mokėtojų registrą steigia Lietuvos
Respublikos Vyriausybė Finansų ministerijos teikimu.
Naudotos literatūros sąrašas
1. LR Konstitucija, piliečių priimta referendume 1992m. spalio 25 d. –
Vilnius, 1992.
2. LR Mokesčių administravimo įstatymas Nr.I-974, 1995m. birželio 28 d.
// Valstybės Žinios 1995, Nr.61-1525.
3. LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas 1992m. birželio 18d.
4. 1995 06 13 LR paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymas Nr.I-
935. // Valstybės Žinios, 1995, Nr.52-1277.
5. 1999 05 13 LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas Nr. VIII-1183. //
Valstybės Žinios, 1999, Nr.47-1469.
6. 1999 06 03 LR pensijų fondų įstatymas Nr.VIII-1212. // Valstybės
Žinios, 1999, Nr.55-1765.
7. LR Mokesčių administravimo įstatymo komentaras. – Vilnius, 1998.
8. Valstybės žinios, 1998, Nr.17.
9. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. –
Kaunas.:Technologija, 1998.
10. Marcijonas A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. – Vilnius, 1998.
———————–
[1] LR Mokesčių administravimo įstatymas Nr.I-974, 1995m. birželio 28 d.
// Valstybės Žinios 1995, Nr.61-1525.
[2] Marcijonas A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. – Vilnius, 1998. – p.24-
26.
[3] 1995 06 13 LR paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymas Nr.I-
935. // Valstybės Žinios, 1995, Nr.52-1277.
[4] 2002 01 22 LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitino įstatymas
Nr. IX-720. // Valstybės Žinios, 2002 , Nr.13-474.
[5] 1999 06 03 LR pensijų fondų įstatymas Nr.VIII-1212. // Valstybės
Žinios, 1999, Nr.55-1765.
[6] Pažymėtina, kad atskirų valstybių (Prancūzijos, Vokietijos ir kt.
Konstitucijos pareigai mokėti valstybei mokesčius suteikia net
konstitucinės pareigos statusą.
[7] Marcijonas A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. – Vilnius, 1998. – p.24-
26.
[8] LR Mokesčių administravimo įstatymas Nr.I-974, 1995m. birželio 28 d.
// Valstybės Žinios 1995, Nr.61-1525.
[9] Marcijonas A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. – Vilnius, 1998. – p.24-
26.
[10] Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija., – Vilnius.:Justitia,
2000. – 216-217 psl.; taip pat žr.: Vaišvila A. Teisės teorija., –
Vilnius.: Justitia, 2000. – 331-337 psl.
[11] LR Mokesčių administravimo įstatymas Nr.I-974, 1995m. birželio 28 d.
// Valstybės Žinios 1995, Nr.61-1525.
Įstatymo pakeitimai Nr. IX-394, 2001-06-26, Žin., 2001, Nr. 62-2211 (2001-
07-18) Nr. IX-955, 2002-06-18, Žin., 2002, Nr. 65-2628 (2002-06-28)
[12] Žr. Ten pat.
[13] LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas 1992m. birželio 18d.
[14] LR Mokesčių administravimo įstatymo komentaras. – Vilnius, 1998. – p.
28-29.
[15] LR Mokesčių administravimo įstatymas Nr.I-974, 1995m. birželio 28 d.
// Valstybės Žinios 1995, Nr.61-1525.
[16] Žr. Ten pat.
[17] Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. –
Kaunas.:Technologija, 1998. – p.189-201.
[18] Žr. Ten pat.
[19] LR Mokesčių administravimo įstatymas Nr.I-974, 1995m. birželio 28 d.
// Valstybės Žinios 1995, Nr.61-1525.
[20] Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. –
Kaunas.:Technologija, 1998. – p.189-201.
[21] Žr. ten pat.
[22] LR Mokesčių administravimo įstatymas Nr.I-974, 1995m. birželio 28 d.
// Valstybės Žinios 1995, Nr.61-1525.
[23] Valstybės žinios, 1998, Nr.17.