Olimpinės žaidynes

Žiemos olimpinių žaidynių pradžia

Idėją rengti žiemos olimpines žaidynes XX a. pradžioje iškėlė P. de Kubertenas. Ši idėja ne kartą buvo svarstoma TOK. Jai prieštaravo. pajėgiausios žiemos sporto šalįs – Skandinavijos valstybės. Mat jau nuo 1901 m. reguliariai vykdavo Šiaurės žaidynės, kuriose dalyvaudavo visi stipriausi pasaulio žiemos sporto šalių atletai, todėl, rengėjų nuomone, nesą jokio reikalo rengti lygia greta varžybas, vadinamąsias olimpines žaidynes. Buvo ir dar vienas motyvas, kuriuo rėmėsi žiemos olimpinių žaidynių priešininkai: žiemos sporto šakos neturi senovės varžybų ištakų, tokių kaip vaasaros sporto šakos Olimpijos žaidynėse, tad įvardijant žiemos žaidynes vartoti žodžio “olimpinės” netiktų. Žiemos olimpinių žaidynių kliūtis buvo ta, kad trūko tinkamos sporto bazės. Pavyzdžiui, atšilus orui, greitojo čiuožimo varžybas, nesant dirbtinio ledo, ne kartą teko nutraukti.
Tik 1922m. TOK sesijoje Paryžiuje buvo nutarta surengti Tarptautinę žiemos sporto šakų savaitę, skirtą VIII olimpinėms žaidynėms. Varžybos įvyko 1924m. Šamoni mieste (Prancūzija) sausio 25 – vasario 4 d., laikantis visų tuo metu galiojusių vasaros olimpinių žaidynių ceremonijų: buvo uždegta olimpinė ugnis, atletai davė priesaiką ir pan. Vaaržybos pasisekė. 1925 m. TOK Prahos kongrese nutarė reguliariai kas ketveri metai (tais pačiais metais, kaip ir vasaros žaidynės) rengti žiemosž olimpines žaidynes.1924 m. Šamoni vykusias žiemos sporto šakų varžybas nutarta laikyti pirmosios oficialiomis žiemos olimpinėms žaidynėmis.
Tik 1991 m. TOK nusprendė išskirti ži

iemos ir vasaros olimpines žaidynes: žiemos žaidynes nutarta rengti kas ketveri metai, praėjus dvejiems metams po eilinių vasaros žaidynių.

I žiemos olimpinės žaidynės – Tunbergo ir Haugo žaidynės Šmoni (Prancūzija), 1924m. sausio 25 –vasario 4d.

Sportinėje žaidynių programoje buvo septynių šakų varžybos: slidinėjimo lenktynių (18 ir 50km), šiaurės dvikovės (18 km lenktynės ir šuolių nuo trmplyno), šuolių nuo tramplyno, dailiojo čiuožimo (vyrų,moterų ir porinio), greitojo čiuožimo (500, 5000 ir 10 000 m), bobslėjaus (keturviečių ledrogių) ir ledo ritulio. Olimpiadininkai kovojo dėl 16 medalių komplektų. Olimpinėse žaidynėse vienintelį kartą buvo nustatomas ir absoliutusis greitojo čiuožimo nugalėtojas – pagal visų keturių nuotolių rezultatus. Moterys galynėjosi tik dailiojo čiuožimo aikštėje.
Per žaidynes buvo surengtos parodomosios kerlingo (varžėsi Švedijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos komandos) bei karinių patrulių slidinėjimo lenktynės.
Iš viso žaidynėse dalyvavo 258 sportininkai (tarp jų 13 moterų) iš 166 šalių.

Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrimas

Svarus kongreso darbo rezultatas buvo Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) įkūrimas. 1894 m. birželio 23 d. įkurtą TOK sudarė 14 narių iš visų 12 dalyvavusių kongrese šalių.

Pirmuoju TOK prezidentu buvo išrinktas graikų poetas Demetrijus Vikelas, generaliniu sekretoriumi – P. de Kubertenas.

Pagrindiniais TOK uždaviniais Olimpinė chartija tuomet skelbė:
1. Laiduoti reguliarų olimpinių žaidynių rengimą.
2. Rūpintis, kad žaidynės būtų vis vertesnės jų garbingos praeities ir aukštų idealų.
3. Skatinti organizacijų, padedančių rengti sportininkų mėgėjų varžybas, kūrimąsi.
4. Vadovauti mėgėjų sporto sąjūdžiui, padėti stiprinti sportininkų draugystę.

P. de Kubertenas:

“.Mūsų paprašė paaiškinti sumanymo esmę. Štai mū

ūsų atsakymas: mūsų tikslas atgaivinti daugelį šimtmečių visai užmirštą institutą. Sporto reikšmė kasmet didėja. Jo vaidmuo mūsų dienų pasaulyje toks pat didelis kaip ir Antikoje. Atsiranda naujos sporto šakos, jos internacionalios ir demokratiškos, vadinasi,atitinka mūsų laikų idealus ir poreikius. Bet ir šiandien, kaip ir praeityje, tų sporto šakų įtaka gali būti ir teigiama, ir neigiama. Tai priklauso nuo jų tobulėjimo krypties ir panaudojimo. Sportas gali sukelti tiek ypač taurius, tiek labai žemus jausmus; jis gali ugdyti nesavanaudiškumą ir gobšumą. Gali būti kilnus ir paperkamas, vyriškas, patrauklus ir bjaurus; pagaliau jis gali būti panaudotas taikiai stiprinti arba ruošti karui. Jausmų taurumas, didžiadvasiškumo ir nesavanaudiškumo siekimas, riteriška dvasia, stipri energija ir taika yra pagrindiniai demokratinės valstybės poreikiai.”

TOK prezidentas

TOK vadovas renkamas iš TOK narių slaptu balsavimu aštuoneriems metams ir gali būti perrenkamas tolesnei ketverių metų kadencijai.

Viceprezidentai ir šeši Vykdomojo komiteto nariai renkami ketveriems metams.

Pirmasis TOK prezidentas Demetrijus Vikelas (1835 – 1908)

Antrasis Tok prezidentas Pjeras de Kubertenas (1863 – 1937), išrinktas 1896m., savo pareigas ėjo iki 1925m.

Trečiasis TOK prezidentas Henris de Bailė – Laturas. (1876 – 1942), 1903m. buvo išrinktas TOK nariu, o 1925m. – prezidentu.

Ketvirtasis TOK prezidentas Johanas Zigfridas Edstriomas (1870 – 1964), išrinktas TOK prezidentu 1946m.

Penktasis TOK prezidentas Eiveris Brendedžas (1887 – 1985), buvo išrinktas 1952m.

Šeštasis TOK prezidentas Morisas Kilaninas (1904 – 1999), išrinktas – 1972m.

Septintasis TOK prezidentas Chuanas Antonijus Samarančas, gimė 19

920m., išrinktas TOK prezidentu 1980m.

TOK komisijos

Kad būtų rengiamos kvalifikuotos TOK vykdomojo komiteto rekomendacijos, TOK prezidentas skiria specialias komisijas arba darbo grupes. Veikia beveik dvidešimt TOK komisijų: Apdovanojimų, Leidybos, Leidimo dalyvauti olimpinėse žaidynėse, Medicinos, Olimpinio solidarumo, Olimpinės chartijos, Olimpinių žaidynių programos, Spaudos, Sportininkų, Televizijos,Olimpinės akademijos ir olimpinio švietimo, Finansų, Sporto visiems, Filatelijos ir kt. Einamuosius TOK darbus tiria sekretoriatas, kurį sudaro per 80 darbuotojų: 60 dirba TOK būstinėje, 20 – Olimpiniame muziejuje.

Leave a Comment