Untitled
KŪNO KLTŪROS DALYKO APIBRĖŽTIS, TIKSLAS, DĖSTYMO METODINIAI YPATUMAI TEORINIU ASPEKTU
Svarbiausių kūno kultūros ugdymo aspektų apžvalga, remiantis bendrojo lavinimo mokyklų programa
Kūno kultūra – pasiektas tobulumo laipsnis (DLKŽ, 2000). Kūno kultūros ugdymo(si) kryptis yra visuminė: ,,Žmogaus fizinės prigimties, o ne atskirų fizinio pajėgumo požymių ugdymas, atsižvelgiant į amžių, psichines ir dvasines nuostatas, gyvenseną ir laisvo pasirinkimo teisę“ (Sporto terminų žodynas, 2002). Todėl kūno kultūros, kaip ugdomojo dalyko, pagrindinis tikslas – ugdyti motyvuotą, fiziškai aktyvų, sugebantį pasirinkti sveiką gyvenimo būdą ir mokantį rūpintis savo sveikata žmogų, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Bendrosios pradinio, pagrindinio ir viduriniougdymo programos apibrėžia šias pagrindines sritis, apimančias kūno kultūrą kaip ugdymo(si) objektą:
● sveika gyvensena (savęs pažinimas, savikontrolė, fizinis aktyvumas) ir sveika mityba ( taip pat ir žinios apie neigiamą alkoholio, tabako, psichotropinių medžiagų poveikį sveikatai);
● judėjimo įgūdžiai (taisyklinga laikysena, taisyklingas kvėpavimas, judėjimo gebėjimai : bėgimo, nešimo, stūmimo, ridenimosi, ropojimo, pusiausvyros išlaikymo) ir intelektiniai įgūdžiai (dėmesio sutelkimas, pasitikėjimas savo jėgomis);
● sporto šakos (lengvoji atletika, judrieji žaidimai, sportiniai žaidimai, bendroji gimnastika, slidinėjimas, spartusis žygis, turizmas, plaukimas, orientavimosi sportas);
● netradicinis fizinis aktyvumas (mokinių amžių atitinkančios netradicinės neolimpinės sporto šakos: sportiniai šokiai, aerobika, riedlenčių sportas, riedučių sportas, šaškės, šachmatai, smiginis, kėgliai, svarsčių kilnojimas, joga, kovos menai, lėkščiasvydis ir kt.);
Platus kūno kultūros kaip ugdymo(si) dalyko suvokimas leidžia taikyti pačius įvairiausius dėstymo metodus, kurie priklauso nuo amžiaus, fizinio pasirengimo. Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, įgyvendinimo ir atnaujinimo strategijoje pažymima, kad būtina pritaikyti kūno kultūros (kaip ir kitų mokomųjų dalykų) ugdymo turinį taip, kad kiekvienas mokinys ugdytų(si) pagal poreikius ir galias, bręstų kaip asmenybė, įgytų kompetencijų tolimesniam prasmingam ir aktyviam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje. Kūno kultūros ugdymas tapo tikslingas ir reikšmingas procesas, kuris tiesiogiai siejasi su bendrąjakultūra, nes šis dalykas ugdo mokinių emocines ir protines, judėjimo ir pažinimo galias. Tai ne tik atskirų judesių kultūros ugdymas – tai bendrųjų žmogaus vertybių, pilietinės – socialinės pozicijos, skaitmeninio raštingumo, kokybiškos gyvensenos įgūdžių ugdymas. Tokia kūno kultūros samprata ir jos įgyvendinimas sudaro daugybę galimybių reikštis asmens fiziniam ir kūrybiniam aktyvumui, individualumui ir, žinoma, specialiesiems judėjimo, sveikatos stiprinimo ir tausojimo gebėjimams.
Bendrosios ugdymo programos aiškiai skiria kūno kultūros dėstymą pagal amžiaus grupes, todėl apžvelgiant bendrųjų programų, kaip vieno iš teorinių kūno kultūros dėstymo šaltinių, reikalavimus, bus išskiriamas jaunesnysis mokyklinis amžius ir paauglystė.
Jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaikai ypač sparčiai auga, beręsta fiziškai ir psichiškai. Šiuoamžiaus laikotarpiu ypač svarbu ugdyti vaiko fizines ir psichines galias, formuoti asmenybę. Visa tai atliekama kūno kultūros užsiėmimuose per vaiko prigimčiai artimą veiklą. Kūno kultūra – ypatingas ugdomasis dalykas. Jis padeda kiekvienam ugdytiniui ypač gerai pažinti save, patirti ypatingą judėjimo džiaugsmą, ugdyti valią, fizinę bei dvasinę ištvermę. Sparčiai besivystanti žinių ir informacijos visuomenė kelia naujus reikalavimus kūno kultūros mokytojui, verčia jį individualiai ieškoti atsakymų, ko, kaip ir kiek mokyti, priklausomai nuo amžiaus tarpsnio, kokius taikyti mokymo metodus, kad jie maksimaliai patenkintų skirtingų polinkių ugdytinių poreikius. Ypatingą reikšmę įgauna užduočių individualizavimas ir diferencijavimas kartu su kintančiu ir prisitaikančiu prie skirtingo fizinio pasirengimo, sveikatos, gebėjimų mokinių vertinimu. Todėl kūno kultūros uždaviniai skirtingais amžiaus tarpsniais yra skirtingi ir turi būti labai konkretūs, atsižvelgiant į skirtingų polinkių ir poreikių mokinius, jų brandos tempus, sveikatos būklę bei galimybes įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
Fizinė veikla – pagrindinis žmogaus augimo ir brendimo stimulas. Jis sureguliuoja žmogaus genetinių savybių poveikį viso organizmo augimui ir brandai. Fizinis aktyvumas veikia ne tik žmogaus motorikos vystymąsi, bet ir visą jo psichinę, socialinę brandą. Kadangi kiekvienam žmogui būdingi saviti brandos tempai, todėl dažnai to paties amžiaus vaikai skiriasi pagal biologinį amžių, charakterizuojantį žmogaus organizmo brandos laipsnį. Vienų vaikų biologinis amžius augant ir bręstant yra didesnis nei tikrasis jų amžius, o kitų biologinis amžius atsilieka nuo tikrojo amžiaus. Todėl taikantkūno kultūros metodus, svarbu atsižvelgti būtent į biologinį vaiko amžių.
Kadangi fizinių savybių raidos tempai įvairiais amžiaus tarpsniais skiriasi, negalima vienos savybės tobulinti netobulinant kitų. Visos fizinės savybės turi būti tobulinamos kompleksiškai. Toks harmoningas ugdymas(is) didina mokinių judėjimo galimybes, gerina koordinaciją, sudaro palankias sąlygas išmokti kuo daugiau naujų judesių. Taigi bendrieji kūno kultūros dėstymo principai turi sietis su individualiu ir kompleksiniu mokinių fizinių savybių ugdymu, priklausomai nuo amžiaus ir lyties.
Bendrosiose ugdymo programose, siekiant efektyviai lavinti skirtingo amžiaus vaikų motorines savybes, išskiriami šie metodiniai patarimai:
● optimalūs fiziniai krūviai, kurie nuolat taikomi jaunesniame amžiuje, turi teigiamą poveikį vyresniojo amžiaus tarpsniuose;
● optimalūs fiziniai krūviaiefektyvina ir harmonizuoja organizmo augimą ir brandą;
● augimo ir brendimo metu labai sunku pakelti labai intensyvų, didelės apimties fizinį krūvį, todėl ypač svarbus jų individualizavimas ir diferencijavimas;
● paauglystės pradžioje ypač svarbūs tampa greitumo, o ne maksimalios jėgos reikalaujantys pratimai;
● vaikai ir paaugliai turi išmokti kuo daugiau įvairių judesių tam, kad vėlesniuose amžiaus tarpsniuose jie galėtų tuos judesius tobulinti ir sėkmingai pritaikyti prie besikeičiančių situacijų;
● vaikystėje ir paauglystėje ypač akcentuotinos dažnos bet neilgai trunkančios įvairių judesių mokymo pratybos;
● mokant įvairių judesių, akcentuotina, kad būtina juos atlikti į abi puses (į kairę ir į dešinę).
Svarbus šių metodinių rekomendacijų bendrosiose ugdymo programose aspektas yra judesių mokymo ir lavinimo veiksmingumo sąsajos su ugdytinio nusiteikimu, motyvacija, supratimu, ką ir kaip reikia atlikti. Jei vaikas pats nori išmokti judesį, to siekia ir žino, kaip tai atlikti, tai jis daug greičiau pasieks reikiamų rezultatų. Kitas aspektas yra susijęs su pedagogo vaidmeniu ugdymo procese. Mokinių supratimas, įgūdžiai ir gebėjimai formuojasi palengva, tolygiai, todėl mokytojo indėlis pastebimas ne iškart. Taip pat sudėtinga objektyviai įvertinti fizinių pratimų poveikį vaiko organizmui, jo sveikatai, humanistinių vertybių ugdymą. Kūno kultūros mokytojas turi rasti kuo efektyvesnių būdų sudominti mokinius, juk nuo to tiesiogiai priklauso ugdymo proceso efektyvumas. Pedagogas turi atsižvelgti į psichologinius, fiziologinius amžiaus ypatumus ir organizuodamas ugdymo procesą, parinkti tinkamastam amžiaus tarpsniui priemones, taip pat sugebėti tinkamai bendrauti su ugdytiniais. Taigi kūno kultūros pedagogas sėkmę savo darbe patirs tik tada, kai gebės tinkamai parinkti pedagoginiu požiūriu veiksmingas ugdymo(si) priemones ir metodus, pedagoginį procesą nukreipti tinkama linkme, atsižvelgdamas į mokinių amžių, lytį, sveikatos būklę, išsivystymo bei fizinio pasirengimo lygį, tikslingai sieks visapusiškos mokinių fizinės brandos.
Bendrosiose ugdymo programose kūno kultūros ugdymas apibrėžiamas kaip nuodugnus vaiko fizinės ir psichinės raidos pažinimo, asmenybės raidos ir ugdymo supratimo visuma. Pabrėžiamas ugdymo proceso lankstumas, derinant jį prie individualių poreikių. Išskirta ypatinga kūno kultūros ugdymo svarba tam, kad kiekvienas vaikas augtų sveikas, fiziškai aktyvus, stiprus, perimtų sukauptą pedagoginę patirtį, sveikos gyvensenos įgūdžius, nuostatas bei išsiugdytųvisus tinkamus socialinius įgūdžius, reikalingus nuolat kintančiam, atsinaujinančiam gyvenimui.
Remdamiesi moksliškai pagrįstomis metodinėmis rekomendacijomis, programos sudarytojai išskyrė šiuos pagrindinius vaikų fizinio ugdymo proceso principus:
● fiziniai pratimai turi padėti stiprinti sveikatą, skatinti jauno organizmo augimą ir vystymąsi, gerinti fizinę būklę ir darbingumą. Visi fiziniai pratimai turi būti taikomi, atsižvelgiant į vaiko išsivystymą, fizinį pasirengimą ir sveikatos būklę;
● fizinis aktyvumas kūno kultūros pamokose turi ugdyti vaiko asmenybę, formuoti jos teigiamas nuostatas, padėti reikšti jausmus, pažinti pasaulį, tinkamai elgtis;
● kūno kultūros pamokose neturi būti prievartinio darbo, mechaniško pratimų atlikimo. Vaikui turi būti suteikiama pasirinkimo laisvė, galimybė savaip išreikšti savo individualumą, ugdyti išradingumą;
● fizinio ugdymo tikslas – visapusiškas fizinių galių plėtojimas. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje tam ypač tinka įvairūs judrieji žaidimai ir pratimai, reikalaujantys įvairių judesių;
● fizinės savybės turi būti ugdomos kompleksiškai, mokant vis sudėtingesnių judesių, keičiant jų atlikimo sąlygas. Judesiai turi būti atliekami iš įvairių padėčių, keičiama jų atlikimo kryptis, intensyvumas. Judesiams atlikti naudojami įvairūs vaiko amžių atitinkantys dydžiu, svoriu ir forma įrankiai.
● pagrindinė jaunesniojo amžiaus ugdytinių fizinės veiklos rūšis – žaidimai, nes jie labiausiai atitinka šio amžiaus vaikų ypatumus. Žaisdamas vaikas kuria naujus judesius, jų derinius,tobulina judesių atlikimo įgūdžius, išreiškia savo asmenybės galias;
● fizinė veikla turi plėtoti vaiko fizinę ir psichinę prigimtį, gerinti įgimtus fizinius gebėjimus;
● fiziškai silpniems vaikams pedagogas privalo taikyti tokias fizinio aktyvumo formas, kurios padėtų patirti individualią sėkmę, sustiprintų pasitikėjimą savimi, skatintų įveikti sunkumus, motyvuotų imtis iniciatyvos, būti aktyviais, jaustis pilnaverčiais.
● paauglystės laikotarpiu ypač svarbu lavinti adaptacinius ir socialinius mokinių gebėjimus, derinti psichosomatinę brandą su asmenybės interesais, ugdyti fizinės saviraiškos ir judėjimo poreikius. Kūno kultūra yra ta sritis, kurioje šią veiklą pasirinkę mokiniai dažniausiai patiria sėkmę. Mokiniai įsitraukia į mokymo(si) turinio kūrybą, greičiau išvysta savo veiklos rezultatus, suvokia jos prasmingumą ir vertę;
●darbas pagal bendrąją kūno kultūros programą didina mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, ugdo fizinio aktyvumo nuolatinį poreikį, motyvuoja ieškoti, bandyti, rasti fizinio ugdymosi įvairovę, skatina būti fiziškai aktyvius ne tik per kūno kultūros pamokos, laisvalaikiu, bet ir baigus mokyklą, visą savo gyvenimą;
Šie pagrindiniai kūno kultūros ugdomojo proceso principai įrodo kūno kultūros dalyko dėstymo tikslingumą, reikšmingumą. Akcentuojamos kūno kultūros sąsajos su bendrąja žmogaus kultūra, apimančia emocinę ir psichinę žmogaus brandą, judėjimo ir pažinimo sritis. Kūno kultūra ugdo ne tik judesių kultūrą, bet ir bendrąsias žmogaus vertybes, pilietinę – socialinę brandą, skaitmeninio raštingumo kompetencijas, sveikos gyvensenos įgūdžius.
Šiuolaikiniai kūno kultūros dėstymo metodai
Kadangi kūno kultūros šiuolaikinė samprata labai plati ir įvairiapusė, o jos pagrindinis principas – nuolatinis pokytis prisitaikant prie bręstančios asmenybės, todėl ir kūno kultūros dėstymo metodai yra kūrybingi, dinamiški. Kūrybingumui, kaip svarbiausiam šiuolaikinio žmogaus bruožui, vis sparčiau vystantis, tobulėjant, pažangos siekiančiose ugdymo įstaigose ypač populiarėja įvairūs kūrybiniai žaidimai kaip inovatyvus ir šiuolaikinis metodas. V. Mikoliūnienė kūrybinius žaidimus akcentuoja kaip veiksmingą ugdymo proceso metodą, sėkmingai taikomą ir kūno kultūros pamokose ( Mikoliūnienė, 2009).
Žaidimas – auklėjimo ir saviauklos forma. Žaisdami mokiniai atskleidžia visus savo gebėjimus, veikia įtempę visas savo jėgas. Išgalvotose žaidimų situacijose atsiskleidžiarealūs mokinių jausmai ir išgyvenimai, o žaisti labiausiai vaikus skatina kūryba, jos poreikis. E.Ryžik žaidimus skirsto į tam tikras grupes pagal:
● fizinį ir intelektualinį krūvį : judrieji, nejudrūs, intelektiniai žaidimai;
● veiksmo vietą : miške, lauke, stadione, vandenyje;
● veikimo laiką: vasarą, pavasarį, žiemą;
● atskleidžiantys įvairius gabumus: žaidimai- varžybos, šventės, žaidimai jėgai, vikrumui lavinti;
●amžiaus grupes: vaikų, jaunimo, suaugusiųjų;
● formą: siužetiniai, dramatiniai;
● turinį: darbo, apeigų, buities;
L. Jovaiša ir J. Vaitkevičius žaidimus skirsto į kūrybinius ir sportinius. D. Antanaitienė išskiria dar ir masinius žaidimus. Organizuojant žaidimus, kaip kūno kultūros metodą, svarbu laikytis keleto pedagoginių principų. Būtina žaidybinę veiklą kūno kultūros pamokose derinti pagal mokinių amžių; visas žaidimų programas derinti su ugdymo(si) uždaviniais; dozuoti emocijas, nes jų perteklius žalingas mokiniams; žaidimo nekartoti, nuolat keisti žaidimo eigą; neperkrauti žaidimo darbinėmis užduotimis.
Kūrybiniai žaidimai – puikus metodas, pagyvinantis kūno kultūros pamokas ir skatinantis visapusiškai tobulinti tiek fizines, tiek intelektines galias.
6