JUDĖJIMO REIKŠMĖ ŽMOGAUS SVEIKATAI
Gera sveikata – tai nuolatinis malonios energijos pojūtis. Tuomet daug paprasčiau sprendžiamos mokslo, darbo, šeimos problemos, žmogus daugiau pasitiki savimi, yra savarankiškesnis, smagesnis. Aktyvesnis ir įdomesnis būna jo laisvalaikis, rečiau apima bloga nuotaika, nusivylimas. Dar gilioje senovėje gydytojai ir filosofai buvo tos nuomonės, kad be kūno kultūros neįmanoma būti sveikam. Rašytojas ir istorikas Plutarekas judėjimą pavadino gyvybės šaltiniu. Nuolat atliekant fizinius pratimus, žmogaus kūnas tampa ne tik stiprus , bet ir gražus. Iki šiol mus jaudina antikos skulptorių kūriniai: visame pasaulyje garsios Apolono iš Bervederio, Veneros iš Miloso, Heraklio, Disko metėjo, Ieties metėjo statulos… Nuo senų laikų dailininkai marmure ir drobėje įkūnijo gražiai ir harmoningai išsivysčiusio kūno idealius vaizdinius.Būti sveikam – natūralus žmogaus troškimas. Sveikata – tai ne tik tai, kad žmogus neserga jokia liga, bet ir jo fizinė, psichinė ir socialinė palaima. Sveikas ir tvirtos dvasios žmogus yra laimingas, nes jis gerai jaučiasi, sugeba rasti pasitenkinimą dirbdamas, turi galimybių tobulėti, išlaikydamas nevystančią jaunystę ir vidinį grožį. Eladoje Forumo sienoje buvo iškalta: „Jeigu nori būti stiprus,- bėgiok, jeigu nori būti gražus,- bėgiok, jeigu nori būti protingas,- bėgiok“ Kad šis posakis teisingas, įrodė daugybė mokslinių tyrimų. Jie atskleidžia koks svarbus yra judėjimas žmogaus formavimuisi, taip pat įvairiems jo psichikos bei fiziologiniams procesams, vykstantiems organizme. Tačiau mes gyvename tokiu metu, kai mokslinis-techninis progresas labai įsiveržė į buitį, padarė mūsų gyvenimą komfortišku. Žmogus greit pripranta prie komforto ir laiko jį dideliu gėriu.Techninė revoliucija ir pažanga išvadavo žmoniją nuo sunkaus fizinio darbo, bet kūno kultūros reikšmė nesumažėjo, priešingai, dėl hipodinamijos grėsmės jis dar labiau padidėjo.
Mechanizavus bei automatizavus gamybą ir buitį, žmogus sunaudoja tik 5-10 % tų fizinių pastangų, kurių jam reikėjo amžiaus pradžioje. Dėl to atsirado nauja liga – hipodinamija (nepakankamas fizinis aktyvumas). Jos pragaištingas poveikis toks didelis, kad dauguma gydytojų ją laiko rimta liga, kuri kenkia žmogaus organizmui ir gerokai sutrumpina jo gyvenimą. Dėl hipodinamijos sumažėja žmogaus organizmo tonusas, atrofuojasi raumenys, sutrinka vidaus organų veikla bei medžiagų apykaitos procesai, pablogėja organizmo prisitaikymo prie įvairių stresinių situacijų galimybės. Apskritai, sumažėja viso organizmo darbingumas, jo atsparumas įvairioms ligoms. Kiekvienas, kuris turi noro aktyviai sportuoti užsiiminėti kūno kultūra, visada ras laiko, nes kalbama apie gyvybinius interesus – sveikatą. Kad ir kuo žmogus taptų, kad ir kokias tobulumo viršūnės pasiektų, jis niekada nesijaus laimingas, jeigu neturės pačio brangiausio – sveikatos. Išsaugoti gerą sveikatą, padaryti kūną gražų padeda kūno kultūra ir sportas. Sportuojantis geriau sugeba valdyti savo kūną, todėl sėkmingiau prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių. Kūno kultūra yra sudėtinė bendros kultūros dalis. Pilnaverčiam žmogaus gyvenimui reikia ir knygų, teatro, filmų, muzikos, ir įvairaus judėjimo, pratimų, kasdienės mankštos. Fizinio aktyvumo stoka bei prasta sveikatos būklė padidina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Epidemiologijos tyrimai taip pat rodo aukšto kraujospūdžio ir nuo insulino nepriklausančio diabeto plitimo tendenciją tarp fiziškai neaktyvių žmonių. Fiziniai pratimai gali daryti poveikį sportuojančių kraujospūdžiui, insulino pokyčiams, riebalinių ir baltyminių medžiagų apykaitai organizme. Ilga adaptacija reguliariems fiziniams pratimams didina jautrumą insulinui bei cholesterolio kiekį, kas iš dalies padeda sportuotojančiam reguliuoti kūno svorį. Vis dėlto net ir kartkartėmis atliekamų pratimų poveikis gali būti reikšmingas, tokie pratimai didina sportuotojančio funkcinį pajėgumą. Intensyvesnių fizinių pratybų nauda neabejotina, bet jos gali sukelti ir širdies priepuolį arba padidinti ortopedinių traumų riziką. Energijos išeikvojimas atliekant fizinius pratimus yra pagrindinis faktorius, leidžiantis pagerinti medžiagų apykaitą, tačiau yra ir kitų faktorių, veikiančių raumenų būklę. Reikėtu išskirti pratimus, kurių metu sportuotojančio kaulai trumpą laiką gauna didelį krūvį, kas sukelia optimalią osteogeninę reakciją. Todėl visuomenės sveikatos apsaugos politika turėtų siekti tikslo įtraukti kuo daugiau visuomenės narių į įvairiopą nedidelio intensyvumo fizinę veiklą. Įvairūs judesiai, kitoks raumenų aktyvumas yra ne tik energijos iškrova, bet ir jos kaupimas. Kai žmogus eina, bėga, šokinėja, atlieka pratimus su svarmenimis (ganteliais), treniruokliais, kitomis priemonėmis, jo kvėpavimas tampa dažnesnis, energingiau pradeda dirbti širdis, suintensyvėja kraujo apytaka, organizmas kur kas daugiau įsisavina deguonies ir maisto medžiagų. Kitaip sakant, organizmas net su kaupu susigrąžina prarastą energiją. Judėdamas žmogus tarsi pats užsuka savo gyvenimo laikotarpį. Žmonės, intensyviai užsiiminėjantys kūno kultūra, yra labiau atsparesni įvairioms ligoms. Vadinasi, yra ir žymiai geresnė jų organizmo bendrą funkcinė būklė, kuri lemia aukštą funkcinį darbingumą. Aktyviai ir intensyviai sportuojantys žmonės daug rečiau serga, todėl jų darbo nuostoliai 3-4 kartus mažesni negu nesportuojančių. O jei ir suserga, tai serga 2,5 karto trumpiau, tai yra organizmas žymiai greičiau atsikuria negu tų, kurie nesportuoja.Judėjimo aktyvumo poveikis žmogaus sveikatai:1. gerina širdies raumenų ir griaučių raumenų kraujotaką, darbo ištvermę bei ekonomiškumą (mažėja nuovargio tempai);2. mažina cholesterolio kiekį kraujuje;3. mažina tikimybę susirgti diabetu, nes gerėja angliavandenių apykaita;4. sumažina riebalinio audinio kiekį kūne (nutukimą) bei gliukozės kiekį kraujuje;5. sumažina stresą, depresiją (didina atsparumą stresui);6. reguliuoja mitybą;7. mažina tikimybę susirgti osteoporoze (kaulų tankio sumažėjimu);8. gerina organizmo prisitaikymo rezervus įvairiems nepageidaujamiems aplinkos faktoriams;9. garantuoja optimalų organizmo augimą, optimizuoja senėjimo procesą;10. gerina fizinį bei protinį darbingumą, teikia gyvenimo džiaugsmą, gerina nuotaiką ir išvaizdą, skatina pasitikėjimą savimi ir kiti.
Kūno kultūra – svarbi bendrosios asmens ir visuomenės kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis kultūros sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti fizinės, psichinės ir dvasinės asmens darnos, t.y. stiprina įvairaus amžiaus žmonių sveikatą. Kūno kultūra atveria galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesio grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai. Apimdama įvairias asmens fizinio aktyvumo raiškos formas, kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdyti fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės bei dvasinės sveikatos.
Maitinimasis natūraliais produktais ir fizinis aktyvumas – tai principai, kuriais vadovaudamiesi einame keliu į sveiką ir ilgą gyvenimą. Didelį dalį energijos gauname iš suvartoto maisto, kuriame slypi saulės energija. Todėl sveikas maistas yra svarbus sveikatos išsaugojimo aspektas. Kitas veiksnys, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra kraujo cirkuliavimas didžiulėje kūno kraujotakos sistemoje. Gera kraujo apytaka pasiekiama reguliariu fiziniu aktyvumu. Nuo gimimo iki mirties labai didelį vaidmenį atlieka mūsų kūno raumenys. Tačiau svarbiausias raumuo mūsų kūne – širdis. Būtent širdis pumpuoja kraują ir maitina kitus raumenis. Iš visų fizinio aktyvumo formų yra viena, kuri priverčia judėti didesnę kūno dalį, tai – greitas ėjimas. Jokiais kitais pratimais nepasiekiama tokia koordinuojančių raumenų harmonija, tokia tobula kraujo apytaka. Greitas ėjimas – fizinių pratybų karalienė. Kasdien reikia nueiti keletą kilometrų – apskritus metus, bet kurioje vietoje ir esant bet kokiam orui. Vaikščioti reikia lengva širdimi, gera nuotaika. Vaikščiojimas suteikia sveikatos, valo protą ir maitina ją teigiamomis mintimis. Rytinė mankšta yra viena iš pagrindinių fizinės kultūros auklėjimo priemonių. Jos kompleksą galima sudaryti pagal įvairius modelius, o pratimus atlikti pagal radio arba televizijos transliaciją bei panaudojant kitas įvairias priemones. Rytinė mankšta yra pati paprasčiausia, pati prieinamiausia fizinio lavinimo forma. Ji įkandama ne tik šimtų šimtams sportininkų, bet ir visiems – vyrams ir moterims, jauniems ir pagyvenusiems, liesiems ir nutukusiems. Didelis mankštos pranašumas – ji lengvai padeda prisitaikyti prie dienos gyvenimo ritmo. Rytinei mankštai nieko nereikia, tik kilimo, kėdės, lengvų drabužių, pro atvirą langą srūvančio tyro oro, nemažos dozės ryžto, na, ir nugalėjus snaudulį, kiekvieną dieną dešimčia minučių ankščiau iššokti iš lovos. Pradžia visada sunki, bet po poros savaičių priprasime prie mankštos ir ją pamėgsime. Tada jau vargu ar galėsime jos nedaryti. Kodėl ryte mankštinamės? Nubudęs organizmas dar neišsimiklinęs, todėl tuomet būname mieguisti, nejudrūs. Rytinė mankšta atgaivina, taiso nuotaiką ir parengia mus dienos darbui. Pratimai padaro darbingus mūsų raumenis, stimuliuoja širdies ir plaučių darbą, o ilgesnį laiką daromi, didina viso organizmo darbingumą. Mankšta palankiai veikia nervų sistemą. Užtat dieną reikia pradėti mankšta.Bėgant smarkiai dirba žmogaus raumenys (bėgdamas žmogus savo kūno svorį neša tam tikru greičiu, nuolat periodiškai atsispirdamas nuo žemės). Dėl to raumenims reikia daugiau deguonies, greitesnis darosi kvėpavimas, intensyviai dirba plaučiai, širdis. Aktyvėja kraujotaka, dėl to raumenys gauna daugiau į organizmą patenkančio deguonies. Taigi organų ir jų sistemų nelabai apkrautų darbu, didesnis apkrovimas ir yra mankšta (suaktyvėja širdies raumens veikla, apkraunama kraujo indų sistema, greitėja medžiagų apykaita, todėl greičiau pašalinami ir medžiagų apykaitos produktai). Turbūt svarbiausia tai, kad bėgant galima dozuoti apkrovimą. (Dėl to iš daugelio lengvosios atletikos rungčių bėgimą patį pirmąjį imta moksliškai tyrinėti. Tuo galima paaiškinti ir įvairių distancijų bėgimo šiandieninius pasaulio superrekordus). Dar vienas bėgimo pranašumas – čia judesiai natūralūs, visi juos moka, taigi jų nereikia mokytis. Eiti, bėgti – bent jau keletą metrų – gali kiekvienas sveikas žmogus. Reikia tik tvirto nusistatymo, pakankamo ryžto, ir galima pradėti bėgioti. Nusistatymas padės prisiversti kasdien bėgioti sistemingai, o ryžtas padės nekreipti dėmesio į aplinkinių požiūrį, nuo kurio niekam nelengva apsisaugoti. Plaukti gali visi sveiki abejų lyčių be kokio amžiaus žmonės, nes vandenyje judėti daug lengviau – dėl vandens keliamosios galios sumažėja kūno svoris, užtat žmogus išeikvoja mažiau jėgos. (Tuo remiasi vadinamoji reabilitacinė mankšta; jos principas – raumenys turi dirbti lengvesnėmis aplinkybėmis.) Reliatyviai padidėjęs vyresnio amžiaus žmonių kūno svoris vandenyje nesudaro sunkumų, o pavargusių kojų sąnariai nėra taip apkraunami, kaip bėgiojant. Plaukimas visokeriopai lavina raumenis, nes, be kojų, dirba dar ir liemens bei rankų raumenys. Vanduo grūdina odą, stimuliuoja kraujotaką. Plaukiant paprastai kvėpuojama ritmingai (kvėpavimo požiūriu tai idealu), plaukikas kvėpavimą reguliuoja pagal pavargimą. Aerobika – viena iš prieinamiausių ir mėgstamiausių kūno kultūros formų tarp įvairaus amžiaus merginų ir moterų. Domėjimasis aerobika suprantamas ir paaiškinamas. Jos populiarumą lemia paprastumas, emocionalumas ir efektingumas. Reguliarių aerobikos treniruočių dėka stiprėja judamasis atramos aparatas, ugdomos kraujotakos ir kvėpavimo sistemos funkcinės galios, fizinės ypatybės – jėga, ištvermė, greitumas, koordinacija, lankstumas. Sportuodami aerobikos grupėse turime galimybių ženkliai pagerinti atskirų organų ir sistemų funkcinę veiklą, sustiprinti sveikatą, be to, derinant aerobikos pratimus su racionalia mityba galima atsikratyti antsvorio, ugdyti taisyklingą laikyseną, šalinti figūros trūkumus ir kt. Vyresniojo amžiaus žmonėms aerobikos pratybos stabdo organizmo senėjimo procesus: mažina cholesterolio kiekį kraujyje, druskų nusėdimą sąnariuose, atitolina sklerotinius požymius, stiprina raumenyną, reguliuoja kraujospūdį ir pulso dažnį, padeda įveikti stresus. Daugelio tyrinėtojų įrodyta, kad aerobikos pratimai – puiki fizinio aktyvumo ir sveikatos stiprinimo priemonė. Fiziniai pratimai naudingi žmogui nuo gimimo iki mirties. Judėjimas nepaprastai svarbus vaisiui vystytis motinos įsčiose. Fiziniai pratimai būtini būsimai motinai nėštumo metu. Parenkami tokie pratimai, kad būtų stiprinami pilvo preso, nugaros, dubens dugno raumenys, nebetintų kojos. Jau 3-4 mėnesių kūdikiui, be masažo, būtina gimnastika rankų, kojų, liemens, pilvo raumenims. Vėliau iki 2-3 metų, tinka vaikščiojimas, kuris derinamas su pratimais judesiams koordinuoti. Nuo 4 iki 7 metų vaikas turi daug aktyviai judėti; fiziniai pratimai skiriami laikysenai koreguoti, stuburo iškrypimo profilaktikai, sudėtingiems koordinuotiems judesiams lavinti, jėgai, greičiui ir ištvermei ugdyti. Svarbiausias periodas vaikui harmoningai tobulėti yra mokyklinis: fiziniai pratimai ne tik sustiprina jo sveikatą, bet ir padeda geriau mokytis, lavina mąstymą. Manoma, kad mokinys turi ne mažiau kaip 1,5 valandos per dieną daryti įvairius fizinius pratimus. Jau pradinėse klasėse moksleiviai turėtų suprasti, jog sveikatą, kaip visuomeninį gėrį, reikia tausoti, jos negalima švaistyti. Tačiau sveikas žmogus, tuo labiau moksleivis, retai kada susimąsto apie savo sveikatą.Mokslininkų pastebėta, jog pradėję lankyti mokyklą, vaikai juda dvigubai mažiau negu ikimokyklinukai. Jie, rengdami pamokas, sėdi mokykloje, namuose, prie televizoriaus, kompiuterio, o judėjimo stoka neigiamai veikia fizinį bei protinį brendimą. Lietuvos vaikai nėra fiziškai aktyvūs. Pagal šį rodiklį jie užima tik 25 vietą Europoje. Fizinis pasyvumas lemia didelį sergamumą. Dėl nepakankamo judėjimo sutrinka kraujotaka, kvėpavimas, susilpnėja raumenų tonusas ir kt. Ypač paveikiama nervų sistema: vaikas darosi dirglus, vangus, nedėmesingas, greitai pavargsta. Nors mokyklinio amžiaus vaikams būdingas poreikis judėti (jis pasireiškia instinktu žaisti), tačiau iškyla pavojus, kad gali susiformuoti vienas iš blogiausių įpročių – vengimas kiekvieno nereikalingo judesio. Moksliniai tyrimai įrodė ir tai, kad nuo fizinio aktyvumo laipsnio priklauso kai kurios žmogaus psichinės ypatybės: dėmesys, atmintis, skaičiavimas mintinai. Be to, fizinis aktyvumas padeda gerokai greičiau formuotis vaikų kalbiniams įgūdžiams. Mergaitės ir berniukai, kurie nuolat sportuoja, geriau auga, jų kaulai ir raiščiai stipresni, geriau išsivystę raumenys, sveikesnė širdis, didesnis gyvybinis plaučių tūris. Dėl fizinių pratimų moksleivių organizme vyksta tam tikri pakitimai, didinantys atsparumą ligoms ir kitiems nepalankiems aplinkos poveikiams. Sportuojantys vaikai yra normalaus kūno svorio, gero kūno sudėjimo. Jie vikrūs, koordinuoti, stiprūs, lankstūs, ištvermingi.Svarbiausi moksleivių sveikatos stiprinimo uždaviniai yra šie:1. skatinti harmoningą organizmo vystymąsi ir parengti jį psichinei bei fizinei įtampai;2. mokyti taisyklingai kvėpuoti atliekant fizinius pratimus;3. ugdyti taisyklingą laikyseną;4. grūdinti organizmą, didinti jo atsparumą nepalankiems veiksniams;5. didinti bendrą organizmo darbingumą, gebėjimą atlikti įvairaus pobūdžio ir intensyvumo protinį bei fizinį darbą;6. pratinti laikytis režimo ir asmens higienos reikalavimų.
Jaunuolių fizinio auklėjimo pagrindinė kryptis – tai visų fizinių ypatybių ugdymas bei viso organizmo funkcinės būklės, sveikatos stiprinimas. Šiame amžiaus tarpsnyje baigia vystytis centrinė nervų sistema (CNS), tobulėja nervinių procesų paslankumas. Jaudinimo procesai kaip ir ankščiau lieka vyraujantys. Šiame amžiaus tarpsnyje labai ryškūs pokyčiai vyksta psichikos sistemoje. Todėl šio amžiaus jaunuoliai ir merginos labai aktyvūs, jie pasirengę atlikti bet kokį darbą, kad tik į juos būtų atkreiptas dėmesys. Nori varžytis, taip pat turi potraukį ir kūrybiniai veiklai.
Tada palanku ugdyti jėgą, ištvermę, mokytis naujų sudėtingų pratimų (veiksmų) bei tobulinti pasirinktos sporto šakos techniką. Todėl fizinio auklėjimo programa turi būti įdomi, turininga ir įvairiapusiška. Šiame amžiuje yra tikslinga užsiėminėti ne viena, o keliomis sporto šakomis. Taip pat galima specializuotis ir mėgstamoje (pasirinktoje) sporto šakoje, intensyviai bei sistemingai treniruotis ir siekti aukštų sportinių rezultatų. Naujų motorinių judesių mokymasis, sporto šakų technikos tobulinimosi procesas yra gerai įsisavinamas, kai treniruotėms vadovauja prityręs treneris, kūno kultūros mokytojas arba sporto instruktorius. Jei jaunuoliai neturi galimybių lankyti sporto sekcijos, tai tada jie turi kūno kultūros pratybose būti žymiai aktyvesni, o laisvalaikiu, atitrūkus nuo pamokų ritmo, savarankiškai sportuoti, sąžiningai atlikti kūno kultūros mokytojo skirtas namų užduotis. Patartina savarankiškai sportuoti ne mažiau 2-3 kartus per savaitę, o pratybų trukmė turi būti ne mažesnė kaip 1,5-2 valandos. Pratybas atlikti pagal iš anksto sudarytą treniruočių programą. Pratybų komplekse turi būti ne mažiau kaip 10-12 pratimų. Kad organizmas gautų reikiamą fizinį poveikį, pratybų krūvis turi būti didinamas palaipsniui, atitinkamu intensyvumu. Vidutinio ir pagyvenusio amžiaus žmonėms fiziniai pratimai padeda palaikyti įvairias funkcijas. Ypač būtini pratimai, stiprinantys sąnarių judrumą ir stuburo lankstumą. Greičio pratimai judesiams koordinuoti labai svarbūs aukštajai nervinei veiklai, motorinėms ir gyvybinėms organizmo funkcijoms.SENOVĖS LEGENDA
Seniai vienoje Rytų šalyje gyveno labai turtingas ir valdingas chanas. Turėjo jis tris sūnus. Du vyresnieji garsino chano vardą savo žygdarbiais ir pergalėmis karuose, o jaunėlis buvo silpnas ir paliegęs, keldavo savo tėvui vien tik rūpesčius. Nenorėdamas, kad paliegėlis sūnus terštų garbingą giminės vardą, nusprendė tėvas jį ištremti į tolimiausią šalies kampą, kur niekas nežinotų, kad jis yra valdovo sūnus.
Bet, matyt, silpname jaunuolio kūne slėpėsi stipri valia: jis nusprendė susigrąžinti tėvo pasitikėjimą ir pagarbą. Atvykęs į tremties vietą, jaunėlis įsakė pastatyti aukštą bokštą ir ilgus nuolaidžius laiptus į jo viršūnę. Kai bokštas buvo baigtas, nusipirko tik ką gimusį veršelį ir pradėjo kasdien lipti į bokštą, nešdamas ant pečių tą veršelį. Po kelių metų valdingas chanas tikrino savo valdas. Pravažiuodamas pro sūnaus tremties vietą, pamatė keistą reginį: puikiai nuaugęs jaunuolis lipo į aukštą bokštą, nešdamas ant pečių didžiulį jautį. Priėjęs paklausti, kas čia vyksta, chanas atpažino savo jauniausią sūnų, kuris per tą laiką tapo tvirtu, stipriu, gražiai sudėtu jaunu vyru. Labai apsidžiaugė chanas sūnaus pasikeitimu. Grąžino jį į savo pilį, apvesdino su gražiausia šalies mergele ir paliko jį valdyti visą savo šalį.Taigi ši legenda parodo, kad sistemingai užsiiminėjant fizine veikla, pamažu sunkinant užduotis, galima tapti stipriais ir ištvermingais.
Literatūra:SBlauzdys V., Kuklys V. „Kūno kultūros pamokos pradinėse klasėse“, Vilnius, 1992.Bobrova L. „Pažink save“, Šiauliai, 1995.Bregas P. „Viskas apie širdį, išskyrus…“, Vilnius, 1994.Buga L., Falk J., Ivani M. ir kt. „Sportas šeimoje“, Vilnius, Mintis, 1981.Dineika K. „Judėjimas, kvėpavimas, psichologinė treniruotė“, Vilnius, Mokslas, 1984.Karbočienė E. „Aerobikos pratimai ir jų panaudojimo metodika“, Šiauliai, 1997.Kodžasnurov J. „Lavinanti žaidimai kūno kultūros pamokose 5-11 klasėse“, Maskva, Drofa, 2003.Murinienė J., Volbekienė V. ir kt. „Fizinis aktyvumas“, Kaunas, 1998.Naužemys R., Saplinskas J., Kniukšta R. „Fizinio aktyvumo paslaptys“, Vilnius, 2000.Nikolajevas J., Nilovas E. „Paprastos tiesos“, Vilnius, Mokslas, 1987.Vilkas A. „Kūno kultūros teorija“, Vilnius, 1995. www.XXIAMŽIUS.lt (Konservatorių programos)www.vsv.lt/mokymas.fizinis_aktyvumas/index.html