Greitumas.Jo samprata ir lavinimo pagrindai.

3888 0

Turinys

Įvadas.............................. 3
Greitumo samprata.............................. 4
Greitumo treniruotės priemonės.............................. 10
Greitumo lavinimo pagrindai.............................. 15
Išvados.............................. 20
Literatūra.............................. 21

Įvadas
Svarbiausia sportininkų rengimo problema yra pagrindinių fizinių ypatybių ugdymas. Tai raumenų jėgos, judesių greitumo, ištvermės, vikrumo, lankstumo ypatybių ugdymas bendrojo ir specialiojo fizinio rengimo procese. Sportinių judesių veiksmui yra būdingas tam tikras nuoseklumas, intensyvumas, tempas, trukmė, kryptis, amplitudė.
Fizinių ypatybių ugdymo savitumas – tai sąlyginiai refleksai. Buvo įrodyta, kad pagrindinės fizinės ypatybės, jų išugdymas priklauso nuo laikinų nervinių ryšių susidarymo, nuo diferenciacijos ir slopinimo dėsnių.
Bendrojo fizinio rengimo tikslas – harmoningas sportininko ugdymas. Tikslui įgyvendinti būtina sistemingai fiziniais pratimais veeikti visas organizmo sistemas. Atsižvelgiant į pasirinktą sporto šaką bei rungtį, bendrasis fizinis rengimas turi būti specifinis.
Specialusis fizinis rengimas turi vystyti tas organizmo sistemas, nuo kurių priklauso rungties rezultatas.
Sąvoka „ fizinė ypatybė“ apima žmogaus motorikos ypatumus, kurie, pirma, pasireiškia vienodais judėjimo parametrais ir matuojami tuo pačiu matavimo vienetu (pvz., maksimalus greitis), antra, turi analogiškus fiziologinius ir biocheminius mechanizmus ir reikalauja panašių psichikos ypatybių pasireiškimo. Todėl fizinių ypatybių ugdymo metodika turi bendrų bruožų, nepriklausomai nuo konkretaus judesio pobūdžio. Judėjimo įgūdžiai ir fizinės ypatybės yrra du judėjimo funkcijos požymiai, todėl sportinę treniruotę sudaro dvi pagrindinės dalys: fizinių ypatybių ugdymas (fizinis rengimas) ir fizinių pratimų mokymas (techninis rengimas ).
Sportuodamas ir apskritai fiziškai dirbdamas žmogus atlieka labai daug judesių, kurie gali skirtis ne tik kiekybiniais, bet ir

r tam tikrais kokybiniais rodikliais. Faktiškai nėra jokių judesių, kurie būtų apibūdinami tik viena kuria nors ypatybe. Visos fizinės ypatybės yra labai artimai tarp savęs susijusios ir todėl sunku išskirti vieną gryną. Daugumos specialistų nuomone, viena žmogaus fizinė ypatybė skiriasi nuo kitos tik tada, kai skiriasi ir jų fiziologinis turinys.
Ši tema yra aktuali sporto treneriams, besimokantiems būsimiems sporto šakų specialistams, galų gale patiems sportininkams ir sporto mėgėjams, nes tai susiję su jų judėjimo galimybėmis, realizuojamais atitinkamais judesiais, kurie skiriasi tarpusavyje daugeliu kiekybinių ir kokybinių charakteristikų.
Referato tikslas – išanalizuoti greitumo sampratą bei jo lavinimo pagrindus.
Referato uždaviniai:
1. susipažinti su greitumo sąvoka;
2. pateikti greitumo lavinimo pagrindus.

Greitumo samprata
Greitumas ir greitis – dvi skirtingos sąvokos. Greitis – vektorinis dydis, reiškiantis materialaus taško (kūno) judėjimo spartumą ir kryptį bet kuriuo moomentu arba per tam tikrą laiką, tai nuotolio ir sugaišto tame nuotolyje laiko santykis. Matavimo vienetas – metrai per sekundę. Greitis apskaičiuojamas nutolio ilgį dalijant iš laiko, per kurį įveikiamas tas nuotolis. Yra šios greičio formos: maksimalusis greitis (sportininko pasiektas didžiausias greitis kurioje nors nuotolio dalyje arba visame nuotolyje, metimo įrankio arba smūgiuojamo kamuoliuko didžiausias greitis), planuotasis greitis (viso nuotolio arba jo dalių įveikimas iš anksto nustatytu greičiu, sudarančiu, pvz., 90 proc. didžiausio greičio), pradinis greitis (bėgiko, čiuožėjo pirmojo žingsnio po starto že

enklo greitis, šuolininko į aukštį greitis tik atitrūkus nuo žemės, metimo įrankio (ieties, disko) lėkimo tik atitrūkus nuo rankos greitis), vidutinis greitis (per pratybas arba varžybas įveikto nuotolio, jo dalių ilgio ir sugaišto laiko santykis).
Greitumas apibūdinamas kaip:
 koordinacinių gebėjimų požymis – judesių, veiksmų ir jų derinių atlikimas laiku (kokybinė savybė) ir greitis (kiekybinė savybė);
 žmogaus ypatybė atlikti judesius, veiksmus tam tikromis sąlygomis per trumpiausią laiką.
Greitumo požymiai: vienetinis judesio greitis, judesių dažnumas, reakcijos laikas. Yra šios greitumo formos:
 ciklinių judesių greitumas (gebėjimas sparčiai daryti ciklinius judesius);
 reakcijos greitumas (ypatybė reaguoti į dirgiklį sparčiu judesiu);
 specialusis greitumas (gebėjimas greitai reaguoti į dirgiklius, judėti, atlikti technikos veiksmus, bendrauti tarpusavyje bei keisti vieną veiklos sritį kita, pvz., pereiti iš puolimo į gynybą.
Raumens susitraukimo greitis teigiamai veikia žmogaus judėjimo greitį, t. y. kuo didesnė jėga, tuo greitesni judesiai. Raumenų susitraukimo greitis priklauso nuo greitųjų ir lėtųjų raumens skaidulų. Greitosios skaidulos atlieka greitus (sprintas), o lėtosios – lėtus judesius (ištvermė). Todėl vienos raumens skaidulos dalyvauja greituose judesiuose, o kitos -lėtuose. Greitųjų ir lėtųjų skaidulų pavadinimai yra sąlyginiai. Šiose skaidulose gausu mitochondrijų, didelis oksidacinių fermentų aktyvumas, tankus kapiliarų tinklas, didelės glikogeno kaupimo galimybės. Todėl šios skaidulos pasižymi didele ištverme ilgai susitraukinėti. Jos hipertrofuojasi storėjant miofibrilėms ir didėjant mitochondrijų skaičiui. Greito susitraukimo skaidulos yra šviesesnės, jos vadinamos baltosiomis. Baltosios ra
aumens skaidulos gali išvystyti daug didesnę jėgą, greičiau pasiekti maksimaliąją įtampą negu rausvosios raumenų skaidulos. Šių skaidulų didelės glikolitinės galimybės, didelis glikolizės fermentų aktyvumas, didelis susitraukimo greitis, jos turi daug ATF-azės fermento, kuris greit skaldo ATF. Hipertrofuojantis šioms skaiduloms, gerėja raumens greičio savybės, bet mažėja ilgo darbo ištvermė. Vienkartinis judesys su dominuojančiomis rausvosiomis raumenų skaidulomis jungia santykinai mažai nervinių šakelių ir nedidelį kiekį raumenų skaidulų, o judesys su dominuojančiomis baltosiomis skaidulomis sudarytas iš daug nervinių šakelių ir didelio raumenų skaidulų kiekio.

GREITUMAS

Psichomotorinės reakcijos greitis Raumenų susitraukimo greitis Judesių dažnis

1. Receptoriaus padirginimas 1. Raumenų kompozicija, t.y. greitai susitraukiančių skaidulų kiekis 1. Centrinės nervų sistemos paslankumas
2. Nervinių impulsų tekėjimo greitis nuo receptoriaus iki smegenų sensorinės zonos 2. ATF ir KF kiekis raumenyse 2. Nervinių impulsų tekėjimo greitis
3. Impulsų priėmimas ir perdavimas į motorinę zoną 3. Anaerobinių alaktatinių reakcijų fermentų kiekis ir aktyvumas 3. Raumenų kompozicija
4. Impulsų kelias iš sensorinės zonos į motorinę 4. Nervinių impulsų, siunčiamų į raumenis, stiprumas ir dažnis 4. Tarpraumeninė koordinacija
5. Impulsų priėmimas motorinėje zonoje ir jų siuntimas į raumenis 5. Tarpraumeninė koordinacija 5. Vidinė raumenų koordinacija

6. Impulsų kelias motoriniais nervais iki raumenų 6. Vidinė raumenų koordinacija 6. Raumenų gebėjimas priimti nervinius padirginimus
7. Impulsų priėmimas raumenyje 7. Raumens elastinės savybės Mechaninės energijos gamybos raumenyje greitis
8. Mechaninės energijos gamyba raumenyje ir raumenų susitraukimo pradžia 8. Tempimo reflekso panaudojimas

Koncentruotos pratybos aktyvina tik vienos grupės raumenis (baltąsias arba rausvąsias raumens skaidulas), vy

yksta hipertrofija (organo arba audinio padidėjimas). Padidėjus sarkoplazmos (sarkoplazmoje yra būtino mioglobino, mioalbumino, glikogeno, riebalų, ATF, kreatinfosfato, fermentų, mineralinių druskų ir kt.), baltymų, miozino ir aktino kiekiui, keičiasi baltųjų ir rausvųjų raumens skaidulų tūrio santykis. Baltosiose skaidulose yra daugiau kreatinfosfato (KF), fermentų, aktyvinančių adenozintrifosforo (ATF) resintezę iš KF anaerobinės glikolizės būdu.
Vidinė raumenų koordinacija didina judesių greitį, nes koordinuota raumenų veikla, jų sutelktomis pastangomis didesniu greičiu įveikiamas išorinis pasipriešinimas. Raumenų antagonistų atsipalaidavimo greitis yra svarbus veiksnys didinant judesio greitį. Norint didinti judesių atlikimo greitį, per pratybas, būtina atlikti specifinius judesius, kurie viršytų varžybų judesių greitį (sprinte -bėgimas į pakalnę didžiausiuoju greičiu, smūgiuojant kamuolį ir pan.).
Greitumo jėgos pratybose fizinės ypatybės ugdomos kompleksiškai.

Sportininko jėgos, greitumo ir ištvermės tarpusavio ryšys

Greitumas yra žmogaus gebėjimas greitai atlikti judesius laiko ir erdvės atžvilgiu. 100 m bėgimas yra tipiška greitumo rungtis, apimanti visas greitumo rūšis. 100 m bėgimo rezultatą lemia ne vien tik bėgimo greitumas. Startuodamas bėgikas turi būti labai greitos reakcijos. Vėliau greitumo jėgą jis didina judesiais pasiekdamas didžiausią greitį. Tačiau didžiausias greitis gali būti išlaikytas tik 30-60 m atkarpoje, paskui ima reikštis pirmieji nuovargio požymiai, ir greitis mažėja. Taigi sprinteris turi būti ne tik greitas, bet gebėti priešintis nuovargiui.
Greitumui ugdyti labai svarbi yra raumenų morfologinė struktūra, raumenų grupių, kurios dalyvauja atliekant judesį, treniruotumas. Greitumas ugdomas cikliniais bėgimo pratimais, todėl būtina nuodugniai analizuoti bėgimo žingsnimorfologinę struktūrą, nuoseklią kojų raumenų veiklą norint tikslingai taikyti tuos specialiuosius pratimus, kurie atitinka raumenų darbą bėgant didžiausiuoju greičiu.
Raumenų grupių veiklos režimas bėgant yra toks:
 dubens raumenų užpakalinė grupė (pagrindiniai – didysis, vidurinis ir mažasis sėdmens raumenys) tiesia į priekį palenktą liemenį ir šlaunį;
 šlaunies raumenų priekinė grupė (siuvėjo raumuo ir keturgalvis šlaunies raumuo, į kurį įeina tiesusis šlaunies raumuo; platieji – vidinė grupė – ilgasis pritraukiamasis, trumpasis pritraukiamasis ir didysis pritraukiamasis) tvirtinasi prie dviejų sąnarių – klubo ir kelio ir dalyvauja lenkiant šlaunį ir tiesiant blauzdą;
 šlaunies raumenų užpakalinė grupė (pusgyslis, puspleivis ir dvigalvis) tiesia šlaunį ir lenkia blauzdą;
 blauzdos raumenų priekinė grupė (pagrindiniai – priekinis blauzdos raumuo, ilgasis pirštų tiesiamasis raumuo, ilgasis nykščio tiesiamasis raumuo) tiesia pėdą, kelia ją aukštyn;
 blauzdos raumenų užpakalinė grupė (pagrindiniai – dvilypis raumuo ir plekšninis raumuo) lenkia blauzdą per kelio sąnarį ir pėdą.
Kuo stipresni pėdos lenkiamieji ir tiesiamieji raumenys, tuo mažiau traumų, tuo efektyviau galima atsispirti. Pratimus kojų raumenims stiprinti reikia derinti su koordinacijos ugdymo pratimais. Gerinant raumenų koordinaciją, turi puikiai veikti judesius žadinantys nervų centrai. Judesio greitumą lemia nervinių impulsų sparta, kuri verčia raumenis susitraukti per trumpiausią reakcijos laiką. Kad judesiai būtų itin dažni (greita judesių seka), nervų sistemą vienas po kito turi veikti vis nauji impulsai. Judesių dažnumas priklauso nuo nervinių procesų paslankumo, gebėjimo greitai pereiti iš sujaudinimo į slopinimo būseną, ir atvirkščiai. Toks nervinių procesų paslankumas sudaro sąlygas raumenims greitai susitraukti ir atsipalaiduoti. Be to, atliekant judesį, raumenys dirba pakaitomis: jeigu vienas raumuo susitraukia, kitas atsipalaiduoja, ir atvirkščiai. Kuo geriau raumuo atsipalaiduoja, tuo mažiau priešinasi ir tuo greitesnis ir didesnis esti amplitudės judesys. Taigi labai svarbu gerai išmokti atlikti sportinius judesius ir ugdyti susitraukiančių raumenų gebėjimą atsipalaiduoti. Atsipalaidavę raumenys geriau aprūpinami krauju, geriau pailsi. Vadinasi, gerai atsipalaiduojantys raumenys gali ilgiau dirbti maksimaliuoju greičiu. Būtina atpalaiduoti ne tik raumenis, bet ir centrinę nervų sistemą. Poilsio pauzės tarp pratimų trukmė priklauso nuo darbo trukmės, pasirengimo laiko kitam pratimui atlikti. Judesių dažnumas priklauso nuo išorinio pasipriešinimo dydžio. Didžiausias judesių dažnumas pasiekiamas, kai išorinis pasipriešinimas yra mažas. Be to, judesių dažnumas priklauso nuo sinergetinių ir antagonistinių raumenų koordinacijos, jų susitraukimo ir atsipalaidavimo greičio, pratimo specifikos, centrinės nervų sistemos jaudinimo ir slopinimo pusiausvyros. Ritmiškų judesių tempą reguliuoja stuburo smegenyse esantis vadinamasis centrinis impulsų generatorius, kuris nustato didžiausias judesių dažnumo ribas.
Svarbus greitumo rodiklis yra psichomotorinės reakcijos greitis, kuris didinamas per pratybas. Psichomotorinės reakcijos greitis susideda iš penkių komponentų:
 receptorių dirginimo;
 jaudinimo perdavimo į centrinės nervų sistemos sensorinius centrus įcentriniais nervais;
Judesio greičiui lemiamos reikšmės turi galvos smegenų didžiųjų pusrutulių veikla, nervinių impulsų, duodančių signalą raumeniui susitraukti, greitis. Psichomotorikos esmę sudaro judėjimo, arba motorinė, atmintis. Tai sportininko paties atliktų judesių įsiminimas ir vėlesnis atgaminimas. Psichinės veiklos mechanizmai yra galvos smegenyse, kur gaunama iš receptorių informacija turi būti suprantama, sutvarkoma ir įsimenama. Reakcijos greitis priklauso ir nuo gebėjimo sutelkti dėmesį, kuris lemia motorinio sprendimo priėmimą ir judesio atlikimo tikslumą.
Reakcijos greitumas – tai minimalus sensorinės reakcijos laikas (trukmė nuo padirginimo iki judesio pradžios), kuris rodo, kaip greitai judesys pradedamas. Reakcijos būna paprastosios ir sudėtingosios. Jos skiriasi latentinio (paslėpto) periodo trukme. Paprastosios reakcijos pavyzdžiu gali būti startinė reakcija. Bėgant trumpuosius nuotolius svarbi yra bėgiko reakcija į starterio šūvį. Ji trunka 0,3-0,4 sek. Svarbiausi reakcijos parametrai – judesių amplitudė ir reakcijos trukmė, startinių veiksmų nuoseklumas ir vidutinis laikas (didelio meistriškumo sportininkų), kurį sugaišta bėgikas juos atlikdamas, yra tokie: šūvis -latentinis (latentinis laikotarpis – laikas nuo sportininko organizmo padirginimo pradžios iki atsako pradžios); judėjimo reakcijos periodas-0,14 sek.; rankų atitraukimas nuo bėgimo takelio – 0,15 sek.; atsispyrimas koja nuo tolimesnės kaladėlės -0,25 sek.; atsispyrimas koja nuo artimesnės kaladėlės – 0,38 sek. Šie rodikliai priklauso nuo pratybų metodikos, sportininko būsenos ir keičiasi atitinkamai nuo metų laikotarpio. Patobulinus starto techniką, rezultatą galima pagerinti 0,05-0,08 sek. Tobulinant reakcijos greitį, būtina per pratybas modeliuoti varžybinėje veikloje pasitaikančius stimulus, jų atpažinimą, sprendimo priėmimą ir motorinio judesio techniką.
Sudėtingoji reakcija pasižymi keliais dirgikliais ir į juos atsakoma keliais būdais. J. Palaima (1985) teigia, kad sudėtingoji reakcija nuo paprastosios skiriasi latentiniu periodu, kuriame išskiriami šie momentai:
 sensorinis – susijęs su keletu ar daugeliu dirgiklių sportinėse situacijose (žaidimo, bokso, imtynių ir kt.) suvokimu;
 išskyrimo – iš daugelio dirgiklių išskiriamas vienas arba kuri nors susidariusios situacijos ypatybė, į kurią reikėtų reaguoti;
 atpažinimo (įvertinimo) – išskirtasis dirgiklis ar situacijos ypatybė įvertinami pagal tinkamumą siekiamam tikslui ar vykdomam uždaviniui;
 atsakymo – tinkamiausio konkrečiam atvejui atsakomojo judesio, veiksmo pasirinkimo momentas;
 motorinis – susijęs su smegenų žievės motorinės srities pajaudinimu ir atitinkamų nervinių impulsų siuntimu į raumenis.
Šios reakcijos būdingos sportiniams žaidimams, dvikovoms. Gavęs kamuolį puolimo veiksmui atlikti, krepšininkas apžvelgia žaidimo situaciją, kurią sudaro tam tikru būdu išsidėstę jo partneriai ir priešininkų žaidėjai (sensorinis momentas – susijęs su pojūčiais). Toje situacijoje jis išskiria (atkreipia dėmesį) tam tikrą jos ypatybę (pvz., leidžiančią organizuoti staigų prasiveržimą, pozicinį puolimą ir pan.) arba išskiria kurį nors partnerį (pvz., sąveikai puolimo pradžioje, baigiamajam veiksmui ir t.t.; išskyrimo momentas). Išskirtoji situacijos ypatybė, išskirtasis partneris įvertinami pagal tai, kokias galimybes jie gali realizuoti, kaip juos galima panaudoti jau vykdomam sumanymui (atpažinimo-įvertinimo momentas). Jeigu paaiškėja, kad išskirtasis partneris ar situacijos ypatybė dėl kurių nors priežasčių šiuo metu netinka sumanymui vykdyti, išskiriamas kitas partneris, kita situacijos ypatybė ir t.t.. Sensorinis, išskyrimo ir atpažinimo-įvertinimo momentai yra susiję su dirgiklio, į kurį reikia reaguoti, pasirinkimu. Pasirinkus dirgiklį, pasirenkamas būdas reaguoti – atsakomasis veiksmas (varyti, mesti ar perduoti kamuolį, jeigu perduoti, tai kokiu techniniu būdu ir pan.) – atsakymo pasirinkimo momentas. Priėmus sprendimą, rengiamasi jį vykdyti (motorinis momentas – susijęs su impulsų atsiradimu smegenų žievės motoriniame rajone ir jų sklidimu efektyvesniais neuronais į atitinkamus raumenis). Šis pavyzdys parodo sudėtingiausios reakcijos, kuri yra susijusi su dirgiklio ir atsakymo pasirinkimu, nuoseklumą. Reakcijos trukmė nuolat treniruojantis sutrumpėja. Ugdant sudėtingąją reakciją, reikia laikytis pedagoginės taisyklės: „nuo paprasto judesio iki sudėtingo”, laipsniškai didinant judesių atlikimo greitį.
Vienkartinio judesio (motorinio akto) greitumas rodo, kaip greitai atliekamas judesys. Atremties ir lėkimo fazės turi savo trukmės parametrus ir ryškiai skiriasi, o bendra žingsnio laiko trukmė nesikeičia. Didėjant greičiui, bėgikas ilgina lėkimo trukmę ir trumpina atremties laiką. Iš startinio greitėjimo, kuris baigiasi šeštu-dešimtu žingsniu, pereinama į nuotolio bėgimą. Nuosekliai žingsniai ilgėja, atsispyrimas stiprėja, keliai mojami pirmyn ir aukštyn.
Greitumo ištvermė – tai gebėjimas nemažinti judėjimo ir technikos veiksmų greičio įveikiant trumpus nuotolius arba ilgai trunkančiose varžybose. Greitumo ištvermę rodo atliekamų judesių tempas, pvz., bėgimo žingsnių skaičius per laiko vienetą, kuris lemia bėgimo greitį. Bėgimo tempas suprantamas kaip pastangų intensyvumas, judesių skaičius, atliktas per laiko vienetą. Skiriamas ribinis, arba didžiausiasis (100 proc), beveik didžiausias (75 proc.) ir vidutinis (50 proc.) tempas.
Ugdant greitumo ištvermę, greitumas ir judesių ritmas priklauso nuo bėgimo žingsnio elementų (fazių), laiko santykio ir pasikartojimo periodiškumo. Lyginant konkretaus sportininko kontrolinius rezultatus su pateiktais etaloniniais, galima nustatyti jo technikos pranašumus arba trūkumus, fizines ypatybes, kurios labiausiai išryškėja bėgant 100 m. Tokia analizė padeda teisingiau vykdyti treniruotės vyksmą ir siekti geresnių rezultatų. Be to, didesnio meistriškumo sprinteriai, pasiekę didžiausiąjį bėgimo greitį, beveik jo nemažina baigdami bėgti nuotolį (greitumo ištvermė – savybė nemažinti judėjimo greičio visame nuotolyje). Tai paaiškinama didesniu energijos potencialu ir racionalesne bėgimo technika. Kuo prastesnis sportininko parengtumas, tuo atkarpos pabaigoje mažėja jo bėgimo greitis.
Ugdant greitumą, didelę reikšmę turi raumenų tamprumas, jų gebėjimas atsipalaiduoti atliekant pakaitinį darbą. Sinergetinių (raumenys, veikiantys ta pačia kryptimi) ir antagonistinių (raumenys, veikiantys priešinga kryptimi kitų raumenų atžvilgiu) raumenų koordinacinė veikla užtikrina gerą judesių techniką ir aukštą judesių dažnumą. Jeigu šie raumenys silpni, sunku pasiekti atitinkamą judesių amplitudę, sinergetiniai raumenys priversti įveikti didesnį pasipriešinimą, ypač atliekant baigiamuosiuos judesius. Todėl tempimo ir atsipalaidavimo pratimai turi būti privalomi kiekvienose pratybose, ugdančiose greitumą.
Svarbus greitumo ugdymo veiksnys yra lankstumas. Gebėjimas atlikti judesį didele amplitude priklauso nuo raumenų būklės ir raiščių tamprumo. Stipriausių trumpųjų nuotolių bėgikų lankstumo charakteristikos (laipsniais) yra tokios: dubens sąnario – amplitudė 200, sulenkimas – 150, ištiesimas – 50,pėdos sąnario – amplitudė 100, sulenkimas -15, ištiesimas – 85. Lankstumas matuojamas nesudėtingu prietaisu, kurį sudaro dvi strėlės, iš kurių viena stabili, o kita paslanki, pritvirtinta skalė rodo laipsnius.
Ugdant greitumą, didelę reikšmę turi valios pastangos. Trumpųjų nuotolių bėgikui nėra ypač stipraus išorinio dirgiklio, kaip, pvz., keliančiam štangą arba šokančiam j aukštį. Tačiau praktika rodo, kad sportininkui sunku maksimaliai mobilizuoti valios pastangas. Valia yra sąmoningas savo veiklos ir elgesio reguliavimas, padedantis sportininkui įveikti kliūtis siekiant tikslo. Iš sportininko būtina sąmoningai reikalauti didelių valios pastangų. Veikimo tikslų, būdų bei padarinių ir veiklos motyvų įsisąmoninimas padeda sportininkui pačiam reguliuoti savo veiklą. Kai sportininkui sunku nuspręsti, kuriam iš vienodai reikšmingų motyvų ir tikslų teikti pirmenybę, kai reikia nugalėti išorės ir vidaus kliūtis, prireikia didžiausių valios pastangų. Sportininką būtina informuoti, kokie gauti tikslūs matavimai ugdant greitumą, – tai vienas iš svarbių motyvų. Be to, būtina pratybose taikyti stiprius dirgiklius, naudoti varžybinį metodą, reikalauti tam tikro judesių atlikimo tempo, atitinkamo laiko įveikiant atkarpas ar atliekant judesį, laikytis šalia arba aplenkti stipresnį varžovą ir t.t.
Greitumo treniruotės priemonės
Tobulinant fizinį sportininko parengtumą būtina ugdyti motorinius gebėjimus. Greitumui ugdyti naudojami įvairūs pratimai, kurie geriausiai leidžia atsiskleisti sportininko greitumo gebėjimus. Ypač greitumo gebėjimai pasireiškia bėgant trumpus nuotolius.
Greitumą, kaip fizinę ypatybę, galima ugdyti:
lengvinant išorės sąlygas ir naudojant papildomas jėgas, greitinančias judesį (mažesnio svorio įrankiai, mažesnio aplinkos pasipriešinimo priemonės – bėgimas pavėjui, į nuokalnę);
 taikant didesnio pasipriešinimo priemones (šuoliukai su svarmeniu, sunkesnis rutulys ir kt);
 atliekant greitumo pratimus pramaišiui sunkesnėmis ir normaliomis sąlygomis (sunkesnėmis sąlygomis atliekamas veiksmas duodagreitinamąjį efektą), tačiau neperžengiant ribos, kai gali būti suardyta veiksmo struktūra ir jo įgūdis;
 praktikuojant tarp greitumui ugdyti skirtų intensyvių pratimų aktyvų poilsį (bėgime – ėjimą, metimuose – veiksmus, imituojančius technikos judesius ir pan.);
 kaitaliojant laiko, erdvės ir amplitudės ribas (trumpinamas bėgimo laikas, bėgimas pagal „šviesos takelį”, mažesnė žaidimo aikštelė ir kt.);
 ugdant motorinę reakciją, varžantis grupiniais veiksmais (greitai pagal iš anksto sutartus signalus renkantis veiksmą ir tiksliai jį atliekant).
Greitumo ypatybei įvertinti gali būti naudojami trejopi testai:
 slalomo bėgimas – lokomociniam greitumui nustatyti ir įvertinti;
 kamuolio varymo testas – lokomociniam greitumui ir techniniam parengtumui nustatyti ir įvertinti. Naudotinas krepšininkų, futbolininkų greitumui nustatyti ir įvertinti;
 kimštinio kamuolio metimo į tolį abiem rankomis žengiant vieną žingsnį – judesių veiksmų greitumui nustatyti ir įvertinti. Naudotinas ieties metikų, rankininkų šiai ypatybei nustatyti ir įvertinti.
Greitumui ugdyti labai svarbu teisingai parinkti treniruotės priemones. Atliekami įvairūs pratimai, kurie skirstomi į tris grupes: bendrojo fizinio rengimo, specialiojo ir vadybiniai. Bendrojo fizinio rengimo pratimai naudojami bendram organizmo pajėgumui ugdyti. Būtina stiprinti sportininko viso organizmo darbingumą, silpnus raumenis, ugdyti funkcinius silpnesnių organų ir sistemų gebėjimus, formuoti specialiąją sportininko morfologinę ir funkcinę darną. Ypač efektyvūs šie pratimai, kai jie atliekami per pratybas ratu.

Šuoliavimo pratimais tobulinamas atsispyrimas. Kuo stipresni pėdos lenkiamieji ir tiesiamieji raumenys, tuo mažiau jie traumuojami, tuo efektyviau atsispiriama. Šuoliavimo pratimai ugdo maksimaliąją, staigiąją ir greitumo jėgą. Šuoliavimo pratimais, ypač atliekant juos serijomis, per visą sezoną galima išlaikyti įgytą jėgos dydį. Būtina įsidėmėti, kad šuoliavimo pratimai su svarmenimis labiausiai ugdo jėgą, greitinant šuoliavimo pratimų atlikimo tempą, ugdomas greitumas, ilginant jų trukmę – ištvermė.

Specialieji bėgimo pratimai, kurie padeda ugdyti ir tobulinti bėgimo judesių įgūdžius, greitumą:
 bėgimas vietoje aukštai mojant kelius atsirėmus rankomis į gimnastikos sienelę (sieną), keičiant žingsnių dažnį (10-12 sek.). Galima ir su svarmenimis;
 bėgimas trumpais žingsneliais įvairiu dažnumu (20-30 sek.);

 bėgimas vidutiniu ir didžiausiu dažnumu aukštai mojant kelius (taip pat trumpais žingsneliais) per išdėstytus kimštinius kamuolius arba kitas kliūtis (20-60 sek.);

Specialieji bėgimo pratimai, ugdantys ir tobulinantys bėgimo judesių įgūdžius:
 bėgimas dideliu dažnumu kaitaliojant bėgimą aukštai mojant kelius ir bėgimą smulkiais žingsneliais, taip pat atliekant šuoliukus, tiesiant koją per čiurnos sąnarį (20-120 m);
 bėgimas laipteliais aukštyn ir žemyn dideliu dažnumu aukštai mojant kelius (atlikti ir šuoliavimo pratimus);
 bėgimas aukštai mojant kelius ir bėgimas smulkiais žingsneliais į kalną ir nuokalnę (20-60 sek.);
 trumpųjų nuotolių bėgimo rankų mostų imitacija vietoje, einant ir bėgant (10-30 sek.). Galima su svarmenimis (akmenimis ir kt.);
 greitėjimai įvairiose atkarpose vėliavėlėmis pažymint kontrolines linijas;
 20-30 m bėgimas iš aukšto ir žemo starto, bėgimas iš eigos;
 20-30-40-60 m bėgimas iš žemo starto pereinant į bėgimą iš inercijos. Tokių pat atkarpų bėgimas rungtyniaujant su partneriais.
Bėgimo pratimai atliekami kartojimo metodu. Akcentuojama pratimo trukmė, intensyvumas, poilsio trukmė, forma, kartojimų skaičius. Tarp didžiausiu tempu atliekamų pratimų – 4-6 min. poilsis. Per poilsio pertraukėles galima atlikti lankstumo pratimus, nes tai padeda palaikyti nervinių motorinių centrų jaudrumą. Pratimai nebekartojami, kai jų atlikimo greitis pradeda mažėti, nes juos kartojant jau ugdoma ištvermė.
Greitumo ugdymo pratimai skirstomi į tris grupes:
 reakcijos pratimai;
 greitėjimo pratimai;
 trumpųjų atkarpų bėgimas.
Reakcijos pratimai tobulina nervų sistemos ir raumenų reakciją, pvz., gerina reakciją į starto signalą arba varžovo judesį.
Svarbus yra bėgimas vietoje aukštai mojant kelius atsirėmus į sieną arba medį (5-10 sek.). Reikia suskaičiuoti, kiek žingsnių abiem kojomis galima padaryti per 5-10 sek. Judesiai turi būti atliekami tiksliai, laisvai, kiek galima didesne amplitude. Labai efektyvūs spurtai iš sėdimos, klūpimos, gulimos ant pilvo padėties. Rekomenduotina reakcijai gerinti bėgti ristele staigiai ir aukštai išmojant kelius, stovint vietoje staiga pritraukti kelius ir vėl ištiesti, žaisti sportinius žaidimus.
Greitėjimo pratimų (spurtų) atlikimo greitį galima pamažu didinti pradedant bėgti ristele ir baigiant greitu bėgimu. Svarbiausia, kad didžioji nuotolio dalis būtų bėgama ne visu greičiu, tik pabaigoje būtų spurtuojama. Bėgant būtina paisyti šių taisyklių:
 pradėti bėgti 30-50 m atkarpas ir pamažu ilginti nuotolį iki 80-120 m;
 greitį iš pradžių didinti ilginant žingsnį, vėliau didinti ir jų greitį;
 net bėgant didžiausiuoju greičiu, būtina atpalaiduoti raumenis, neįtempti veido raumenų, nesukąsti dantų;
 bandyti didžiausiuoju greičiu bėgti 25-30 m, po to stengtis didžiausiomis pastangomis išlaikyti pasiektą greitį ir lėtai baigti bėgti. Šiai pratimų grupei priklauso 10-15 greitėjimų iš žemo ir aukšto starto. Jie atliekami 8-10 kartų, poilsio pauzės tarp greitėjimų – 1-2 min.
Trumpos atkarpos bėgamos kartojimo metodu ir dideliu bei labai dideliu intensyvumu. Treniruojamasi serijomis, todėl tiksliai nustatomos poilsio pauzės tarp serijų ir bėgimo atkarpų. Bėgamos tokios atkarpos: 20 m iš aukšto ir žemo starto, 30 m iš eigos. Kartojama 6-8 kartus, pauzių trukmė – 2-4 min., 2 x 60 m, 2 x 80 m iš žemo ir aukšto starto. Kartojama 4-6 kartus, pauzių trukmė – 5-7 min., 2 x 100, 2 x 150 m bėgimas, kartojama 2-4 kartus, pauzių trukmė – 6-8 min. Tikslinga fiksuoti kiekvienoje atkarpoje laiką, tai įgalina bėgti didžiausiuoju greičiu.
Nustatant bėgimo greitį, būtina atsižvelgti į šiuos rodiklius:
 nuotolio ilgį arba laiko trukmę, per kurią sportininkas iš starto (arba kitos ramybės būsenos) pasiekia didžiausiąjį greitį;
 pasiektą didžiausiąjį greitį (m/sek.);
 laiko trukmę, per kurią sportininkas bėga didžiausiuoju greičiu.
Pratimai šoklumui ugdyti tinka ugdant greitumo jėgos ypatybes, ypač stiprinant pėdos raumenis. Rekomenduotina šuoliai, pašokimai su svarmenimis, bėgimas į kalną, šuoliavimas viena koja, daugiašuoliai. Atremties fazėje svarbiausia išmokti atsispirti visiškai tiesiant koją per čiurną ir kelio sąnarį. Tam tinka šie pratimai:
 šuoliai į tolį iš vietos atsispiriant abiem kojomis, pakaitomis k

. . .

Išvados

1. Greitumas apibūdinamas kaip:
 koordinacinių gebėjimų požymis – judesių, veiksmų ir jų derinių atlikimas laiku (kokybinė savybė) ir greitis (kiekybinė savybė);
 žmogaus ypatybė atlikti judesius, veiksmus tam tikromis sąlygomis per trumpiausią laiką.
2. Geras greitumo ugdymo metodikos išmanymas padeda įgyti žinių, būtinų greitumo ypatybei ir gebėjimams ugdyti, siekiant geriausių sportinių rezultatų.
3. Specialusis fizinis parengtumas pagal pasirinktos sporto šakos arba rungties varžybinės veiklos pobūdį priklauso nuo jėgos, greitumo, ištvermės, lankstumo, vikrumo, koordinacijos ypatybių sąveikos ir jų santykio.
4. Sudarant kvalifikuotų sportininkų fizinio rengimo modelį, būtina atsižvelgti į:
 sporto šakos specifiką (specializacijos principas);
 individualius, genetinius, įgimtus sportininko ypatumus (individualumo principas);
 būtinybę atitinkamoje sportinio meistriškumo stadijoje ugdyti svarbiausias fizines ypatybes.
5. Sporto treniruotė, ugdanti greitumą, – sudėtingas vyksmas, kurio sudedamosios dalys yra:
 treniruotės krūvio intensyvumas;
 trukmė;
 glaudumas;
 apimtis.

Literatūra

1. Karoblis P. Sporto treniruotės teorija ir didaktika. Vilnius, 1999.
2. Karoblis P. Sportinės treniruotės struktūra ir valdymas. Vilnius, 1994.

Join the Conversation

×
×