Beisbolas ir jo prigimti, lietuvos zaidimu istekliai

Kūno kultūros pradmenys Lietuvoje. Lietuvių sportiniai nacionaliniai pratimai ir žaidimai- nuo jų ištakų iki XX a. pradžios

Mes pasirinkome šią temą, nes manome, kad beisbolas ateityje bus populiari sporto šaka ir norėtume apie ją daugiau sužinoti. Vikrumas, budrumas, jėga, greitis, kantrybė ir ištvermė buvo ypač reikalingi jau gentinėje santvarkoje, kai vyko arši kova už būvį tarp žmonių ir gamtos bei tarp atskirų genčių.
Iš kartos į kartą senovės baltai mokydavo savo vaikus, kaip tapti stipriems ir vikriems, kaip sumedžioti žvėrį ar atremti prriešą.
Mokymas dažniausiai rėmėsi atidžiu vyresniųjų veiksmų stebėjimu, jų pakartojimu ir pamėgdžiojimu.
Ir pirmykštėje bendruomenėje, ir vėliau, fiziniai pratimai, žaidimai ir šokiai žmogui tarnavo taip pat ir kaip priemonė atsipalaiduoti, parodyti savo sugebėjimus, jėgą. Pačiose primityviausiose lietuvių žaidimus lydinčiose dainose dar nėra prasmingų žodžių ir ryškesnės minties. Vyrauja ritmo jėga.
Vėliau, vystantis gamybiniams santykiams, senovės lietuvių bočiai pradėjo suvokti jį supančių reiškinių harmoniją. Jie pastebėjo, kad stumbro ir lokio ar kito stambaus žvėries privalumas – jo raumenų jėga. Elnią, stirną nuo paavojų “gelbsti” gera klausa, vilką – ištvermė, kiškį – greitos kojos ir pan. Taip suvoktas mankštos reikalingumas. Žaidimai ir fiziniai pratimai tampa fizinio lavinimo priemonėmis.
Lietuvių tautoje dar iki šiol išlikę daug žaidimų, vaizduojančių pasislėpusio žvėries ieškojimą ir žmogaus kovą su juo. Št

tai žaidimas “Medžiotojas”. Čia imituojama įvairių žvėrelių medžioklė. Mišką čia atstoja poromis sustoję žaidėjai, kurie yra tartum savotiška kliūtis bėgančiam žvėreliui ar jį besivejančiam. Fizinis pratimas “Vilko šovimas” lyg ir vaizduoja ant judančios šakos sėdintį medžiotoją ir besitaikantį ietimi nudobti vilką. Žaidėjas rankoje laiko lazdelę, kuria pusiausvyrai palaikyti remiasi į žemę. Pratimą atliekantis žaidėjas privalo lazdele numušti skarelę ar kepurę. Panašiai atliekami ir fiziniai pratimai “Lokio uodegos traukimas”, “Šeško gaudymas”, “Stirnų medžioklė”, “Meškos šovimas” ar humoristiniai žaidimai-pokštai “Tetervino mušimas”, “Kurapkų gaudymas”. Pastarajame vaizduojami į kilpas patekę paukščiai. Žaidėjai, nežinantys šio pokšto, iš tikrųjų patenka į spąstus ir norom nenorom turi būti kilpose tiek, kiek patiks medžiotojams.
1846 m. L. Jucevičius knnygoje “Litwa” aprašo kelis žaidimus, kur gyvenimo tikrovė vaizduojama simboliškai. Pavyzdžiui, žaidime “Kirvis”. Vyrai, suusiėmę rankomis, sukasi ratu ir dainuoja ritmišką dainą. Viduryje rato stovinti mergina rankoje laiko kirvelį, kurį, vos baigus dainuoti, išmeta aukštyn, o vyrai šoka jį gaudyti. Kas pagauna kirvelį, turi teisę su mergina pašokti. Po to į ratą eina kita mergina.
Šis žaidimas atrodo žiaurokas, nes kirvio nukritimas ant plikų rankų gali baigtis sužalojimu, tačiau senovės lietuvio buityje kirvukas buvo vienas pagrindinių ne tik darbo, medžioklės įrankis, bet ir ginklas. Reikėjo sugebėti ne tik taikliai jį mėtyti, bet prireikus ir pagauti.
br />Ypatingą vietą senovės lietuvių fiziniam pasirengimui turėjo jojimas ant žirgų. Jau mūsų eros I-ojo tūkstantmečio kapinynuose randama išdabintų, žvangučiais papuoštų pakinktų.
Anglosaksų pirklys ir keliautojas Vulfstanas 889-890 m. keliavęs per Lietuvą, aprašo žaidimus ir lenktynes žirgais net laidotuvių šermenų metu. O pagal kryžiuočių kronikininką Petrą Duisburgietį tokių lenktynių metu jodinėdavo net moterys. Prancūzų keliautojas ir dipomatas Žiliberas de Lanua (Chillebert de Lannoy) rašo, kad Trakuose matęs net 10 000 pabalnotų pulko žirgų.
Apie lietuvių sugebėjimą plaukyti rašė Simonas Daukantas. Tautosakoje randama taip pat plaukimo ir nardymo aprašymų. Per upes plaukdavo pasislėpę po apverstais laiveliais, ilgą laiką galėdaavo išbūti po vandeniu.
Lietuvių kūno kultūra keitėsi V-IX a., kai ėmė irti pirmykštė bendruomenė ir atsirado karių luomas. Pradėjus sparčiai vystytis amatams tobulėjo ginklai – ietys, kalavijai, skydai.
Ypač sustiprėjo karių fizinis rengimas IX-XII a., kai ėmė formuotis lietuvių tauta ir jos valstybingumas.
Tačiau, be pasiekimų karo žygiuose, senovės lietuviai daug dėmesio skyrė darbinei veiklai. Darbo tematika ryškiai išsiskiria ir kūno kultūros formose. Iš praeities mus pasiekė tokie posakiai: “Kas greitesnis ant žirgelio, tam ir širdis mergužėlės”, “Pailsi tik tas, kas žaidžia ir nenuobodžiauja”, “Seniems miegoti, o jauniems žaisti” ir kiti. Buvo ir naudingų prietarų: “Jeigu vaikas mėgsta žaisti, jis bus geras ir nepiktas žmogus”, “Jeigu nori pa
atikti mergelei, reikia rytais bėgioti po rasas ir nešioti javų maišą apie jaują.” Nepaslankūs, vengiantys fizinių pratimų buvo vadinami slunkiais, pelėdomis ir kitokiais pašiepiamais vardais.
Daug žaidimų ir pratimų buvo žaidžiama prieš pradedant kokį darbą ir vaizduojami to darbo etapai, kaip pavyzdžiui “Linelis”, “Aguonėlė”, “Artojas”, “Aviža” ir kiti. Iš primityvesnių vikrumą ir sumanumą ugdančių žaidimų bei pratimų ilgainiui išsivystė nacionaliniai modernesni žaidimai. Pavyzdžiui, populiarus žaidimas “Kiaulikė” arba “Kiaulės varymas į dvarą” per ilgą laiką transformavosi į “Lietuvišką ripką”.
Kūno kultūra mokyklose atsirado kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos prie Vilniaus kapitulos įkūrimu 1397 m.
Kūno kultūrai populiarinti daug padėjo žymaus mokslininko, biologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Andriejaus Sniadeckio (1768-1838) darbai. 1805 m. jis išleido knygą “Apie fizinį vaikų auklėjimą”, kuri buvo tokia populiari, kad buvo pakartoti net keli leidimai.
Knygos autorius gerai išmanydamas dalyką, labai vykusiai aiškina kai kuriuos higienos klausimus, nurodo kaip išauginti sveikus ir tvirtus vaikus, bando pritaikyti fizinius pratimus ligoms ir luošumui gydyti, klasifikuoja gimnastikos makštas pagal amžių ir lytį.
XV-XVII a. mokyklos Lietuvoje priklausė vienuolynams ir bažnyčiai, kurios požiūris į kūno kultūrą keitėsi. Viduramžiais bažnyčia siūlė užmiršti kūno grožį ir siekti “sielos grožio”. Pavyzdžiu buvo rodomas išdžiūvęs ir išblyškęs vienuolis, “dvasios atletas”, puikiai išlavinęs savo sielą “amžinajam išsigelbėjimui ir gyvenimui rojuje”.
Vokiečių vyskupas M.
. Jumgė 1425 m. išleido potvarkį, kuriuo draudžiamos senovinės apeigos, taip pat draudžiamos žaidynės ir pasilinksminimai miškuose. Panašų įstatymą 1481 m. išleido vyskupas Ditrichas II.
Tačiau vėliau pasikeitė Bažnyčios požiūris į (vaikų) kūno kultūrą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1834 m. sakytų pamokslų rinkinyje yra vienas pamokslas, kuriame daug kalbama apie žaidimus ir pramogas mokyklose. Tai savotiški metodiniai nurodymai mokytojams ir šiaip parapijiečiams – jie rodo naują Bažnyčios požiūrį. M. Valančius ne kaartą cituoja Šventąjį raštą ir pažymi, kad “religija duota mūsų laimei, o ne tam, kad būtume paniurę ir liūdni, ir kartu leidžia naudotis tokiais pasilinksminio būdais kaip žaidimai ir kitos pramogos.
1773 m. įkurta Edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką. Tai vienas pirmųjų atvejų Europoje, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis jaunuomenės fiziniu lavinimu mokykloje.
1792 m. Kražių mokykloje-kolegijoje vaikai mankštindavosi su lazdomis (fechtuodavosi), atlikdavo karines dvikovas ir mokėsi naudotis ginklais.
Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, caro valdžia, vadovaudamais politiniais sumetimais, į mokyklų mokymosi planus jau nebeįrašė kūno kultūros kaip programinio dalyko. Ji suprato, auklėjamąją kūno kultūros reikšmę ir bijojo, kad lietuvių jaunuomenė mokyklose negautų elementaraus karinio parengimo žinių (jas suteikdavo gimnastikos kursas) ir nepanaudotų jų prieš carizmo režimą.
Tačiau Lietuvoje dirbę caro valdininkai ir kariškiai savo vaikų fiziniu parengimu rūpinosi atskirai. Jie kviesdavo iš užsienio įvairaus fizinio lavinimo specialistus – fechtavimo, jojimo, šaudymo, lauko teniso, plaukimo profesorius, kurie suburdavo šių sporto šakų būrelius, į kuriuos kai kada patekdavo ir pavieniai lietuviai.
Tačiau ir be specialaus mokymo lietuvių tautoje nuo seno buvo prigalvojama kaip ugdyti jėgą, vikrumą. Visą laiką buvo mėgiamos imtynės. Buvo įvairiausių susiėmimo būdų: imtynės laikantis už diržų, apsiglėbus kryžmai, pakišant koją, atsiklaupus ir kt. Kai kuriose imtynėse nebuvo tikslo priešininką parversti ant žemės, bet tik išbandyti, kuris stipresnis. Kai kur būdavo įrengtos net specialios vietos galynėjimuisi (imtynėms) ir žaidynėms. Paprastai tai būdavo švelnia žole apaugusios kalvelės, miško vejos ar paupio aikštelės.
Priemonė jėgai ir vikrumui išbandyti buvo kumščiavimasis. Dažniausiai būdavo kovojama nuogais kumščiais, tačiau kai kur bernai kumščius apsivyniodavo skaromis ar skudurais.
Žiemą kūno kultūros ir lavinimo formos nebuvo tokios įvairios kaip vasarą. Labiausiai buvo mėgiami nusileidimai nuo kalnelių ir šlaitų rogutėmis, slidinėjimas, čiuožinėjimas ir karuselės ant vėjo nugairinto
ežerų bei tvenkinių ledo.
Rogutės paprastai būdavo medinės, nes geležies sunku būdavo gauti, tačiau jos būdavo geros jei prie pavažų būdavo pritvirtinamos senos pasagos. Dar XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje plačiai buvo žinomos tik medinės pačiūžos. Čiuožinėjama būdavo viena koja. Kad atsispiriamoji koja neslystų, prie pado būdavo pritaisomi geležiniai “nageliai”. Pačiūžų apačią pakaustydavo seno pjūklo nuolauža, kibiro lanku ar viela. Kai kuriose Lietuvos vietose aptikta kaulinių, meniškai pagamintų pačiūžų. Vienur pačiūžos būdavo vadinamos šienelėmis ar šienikėmis (Jurbarkas, Prienai), kitur – ledžingomis (Šilalė, Tauragė ir kt.).
Slidės Lietuvoje bbuvo žinomos dar prieš Kristų. Latvijos durpynuose atrasta plačių medžioklinių slidžių liekanų. Slides naudodavo lietuviai kariai.
Pasak Pretorijaus, lietuviai naudoję neilgas, apie 70 cm ilgio slides. Atsispiriama būdavo viena ilga lazda.
Savotiškų slidžių dar neseniai galima buvo aptikti Rytų Aukštaitijos kaimuose. Jų ilgis atitikdavo slidininko ūgį, o plotis – plaštakos plotį. Vieta, kur statomos pėdos, būdavo išdrožiamos pagal jų formą.
Fizinė jėga Lietuvoje visada buvo vienas kario šaunumo požymių. Kai kur būdavo organizuojamos savotiškos sunkumų kilnojimo varžybos.
Dar XVII a. M. Pretorijus aprašinėdamas lietuvių papročius, stebėjosi kaimo vaikų vikrumu, mokėjimu gerai orientuotis, veikti ir išlaikyti kūno padėtį.
1936 m. Padubysio apylinkėse etnografai aprašė įdomų pratimą, kuriam atlikti reikia gero fizinio pasirengimo. Šis pratimas vadinamas “Katinas lipa prie lašinių”. Daržinėje, pačioje pakraigėje, arba po medžio šaka parišama stipri virvė. Abu galai apačioje surišami. Į virvės kilpas atsisėda pratimą atliekantis žaidėjas (“katinas”). Rankose jis laiko lazdą. Žaidėjas užgula ant lazdos ir, versdamasis per galvą, ją suka. Virvė vyniojasi ir kelia žaidėją aukštyn. Versdamasis atgal žaidėjas nusileidžia ant žemės. “Katinui” paskatinti pakraigėje pakabinama “premija”. Silpno fizinio pasirengimo žmonės šio pratimo atlikti nepajėgia.
Žaidimas ištvermei ugdyti – “Rato sukimas”. Šiam žaidimui reikia 8 vaikinų – keturių didesnių ir keturių mažesnių. Mažesnieji susėda kryžmais ant žemės ir sudeda papades. Keturi didesnieji sustoja tarp sėdinčiųjų ir paduoda jiems rankas.
Tada vienu metu sėdintieji pasikelia, bet vis susidūrę kojas, o vyresnieji pradeda skubiai suktis. Mažesniųjų vaikinų kojos – tai jų ašys.
Žaidimo tikslas toks: mažesnieji nepasileisdami ir neišskėsdami kojų, rūpinasi privarginti didesniuosius, o didesnieji rūpinasi iškėsti jų kojas. Kai ratas sustoja sukęsis, vyresnieji neprivalo paliesti rankų, nes mažesnieji griūdami gali užsigauti.

BEISBOLO ISTORIJA

Beisbolas – olimpinė sporto šaka, žaidžiama Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Afrikoje, Australijoje ir Okeanijoje. Nors beisbolas yra neatskiriama “amerikietiško gyvenimo būdo” dalis (panašiai kaip hamburgeris ar Coca Cola), ši sporto šaka populiari ir toli už JAV ribų. Stipriausioje pasaulio lygoje MLB (Major League Baseball), sudarytoje iš Nacionalinės (National League) ir Amerikos lygų (American League) žaidžia ne tik JAV, bet ir keli Kanados klubai. Ypač didelį susidomėjimą sukelia “Pasaulio serijos” (World Series), kur Nacionalinės ir Amerikos lygų nugalėtojai mače iki 4 pergalių kovoja dėl stipriausios profesionalų komandos titulo. Vis didesni vaidmenį MLB vaidina kitų šalių beisbolininkai. Jungtinėse Valstijose labiausiai žiūrovų mėgstamos 3 lygos: MLB, NBA ir NFL (Nacionalinė amerikietiško futbolo lyga). Vis dėl to JAV sportas Nr.1 (Lietuvoje kai kam tai bus naujiena) turbūt yra beisbolas. Tarp šalių, kuriose beisbolas yra populiariausia ar viena populiariausių sporto šakų, paminėtinos Kuba (iškovojusi daugiausia pergalių pasaulyje “mėgėjų” tarpe), Japonija (kur beisbolą žaidžia ar juo domisi yra kas antras šalies gyventojas) ir kt. Sparčiai beisbolas vystosi ir Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje.
Kaip žaidimas beisbolas gimė prieš daugiau kaip 160 metų. Tai viena seniausių (jei ne pati seniausia) žaidimų sporto šakų, žaidžiamų Lietuvoje.
Beisbolo kilmė neaiški. Kai kurie šaltiniai teigia, kad beisbolas yra kilęs iš seno anglų žaidimo “rounders”, kurio įvairios variacijos buvo žaidžiamos Amerikoje anglų kolonizacijos laikotarpiu. Kiti šaltiniai teigia, kad beisbolo panašumas į anglų žaidimą yra atsitiktinis, ir, kad beisbolo šaknys Jungtinėse Amerikos Valstijose, tikriausiai Cooperstown, New York, 1839 metais, kai Abner Doubleday (vėliau JAV armijos generolas) sugalvojo žaidimo schemą. Apie XIX a. pradžią žaidimas, žinomas “Vienos senos katės” pavadinimu (“One Old Cat”), tapo populiarus tarp moksleivių. Šiaurės Atlanto valstijose žaidimą žaisdavo trys berniukai. Kiekvienas gaudydavo ir atmušdavo kamuoliuką paeiliui. Atmušėjas pelnydavo tašką, kai nubėgdavo iki vienos bazės ir grįždavo atgal, neišmuštas iš žaidimo. “Dvi senos katės” (Two Old Cat”), “Trys senos katės” (Three Old Cat”), “Keturios senos katės” (Four Old Cat”) buvo šio žaidimo modifikacijos, kai žaisdavo atitinkamai 4, 6 ar 8 žaidėjai.
Pirmosios rungtynės tarp organizuotų beisbolo klubų buvo žaidžiamos New York kaimynystėje, kur buvo 1833 metais įkurtas “Washington Baseball Club”. 1845 metais “Knickerbocker” beisbolo klube (Niujorke) parašytos pirmosios beisbolo taisyklės. Kuriantis naujiems beisbolo klubams, žaidimas tuo metu sparčiai populiarėjo. Į beisbolo rungtynes susirinkdavo iki 40000 žiūrovų. Tais laikas tai buvo fantastiškas skaičius. 1858 m. JAV įkurta pirma nacionalinė beisbolo asociacija.
Pirmasis visiškai profesionalus beisbolo klubas – “Cincinnati Red Stockings” įkurtas 1868 metais. 1876 metais 8 profesionalūs beisbolo klubai susijungė į Nacionalinė lygą (National League), kiek vėliau įkurta Amerikos lyga (American League). Antra valstybė po JAV, kurioje paplito beisbolas buvo Kuba. Čia jis pradėtas žaisti 1865 metais. Japonijoje pirmosios beisbolo rungtynės buvo sužaistos 1869-aisiais. Gana greitai beisbolas paplito Lotynų Amerikos šalyse: 1895 metais – Venesueloje, 1897 m. – Puerto Rike, 1903 m. – Kolumbijoje, 1904 m. – Panamoje. XX a. pradžioje amerikiečių kareiviai atvežė žaidimą į Europą. Kiek vėliau jis paplito Afrikoje, Azijoje, Australijoje.
1938 metais įkurta Tarptautinė beisbolo federacija (IBAF – International Baseball Federation), kuri šiuo metu vienija 110 šalių nacionalines beisbolo federacijas. IBAF organizuoja Pasaulio taurės, Tarpkontinentinės taurės, Olimpinių žaidynių beisbolo turnyrus, taip pat Pasaulio jaunių ir jaunučių čempionatus. Pirmosios Pasaulio taurės varžybos įvyko 1938 metais Didžiojoje Britanijoje. Šios šalies beisbolininkai ir tapo pirmaisiais nugalėtojais. Iki šiol įvyko 33 Pasaulio taurės turnyrai, 22 iš jų laimėjo Kubos beisbolininkai. 1998 metų turnyre Italijoje, kurį laimėjo Kuba, dalyvavo 16 šalių rinktinės (Tarp jų 4 iš Europos). Nuo 1973 metų vykdomos Tarpkontinentinės taurės varžybos. Čia taip pat dominuoja Kuba, nors 1999 metais Australijoje nugalėjo šeimininkai. Tarp aštuonių dalyvių Australijoje buvo ir 2 Europos šalys (Italija ir Olandija).
1986 m. spalio mėnesį TOK 91-ojoje sesijoje, vykusioje Lozanoje, beisbolas priimtas į olimpinių sporto šakų tarpą. Nors parodomosios beisbolo varžybos Olimpiadose vykdavo ir anksčiau, pirmasis olimpinis beisbolo turnyras įvyko 1992 m. Barselonoje. Olimpinėse žaidynėse dalyvauja 8 komandos. Dvi vietos skirtos Europai. Pirmaisiais olimpiniais beisbolo čempionais vėlgi tapo Kubos beisbolininkai. Savo pasiekimą jie pakartojo ir 1996 metais Atlantoje. O 2000 m. Olimpiadoje Sidnėjuje čempionais tapo JAV beisbolininkai.
Pasaulio taurės ir Olimpinių žaidynių turnyrai šiuo metu vyksta kas 4 metus lyginiais metais, o Tarpkontinentinės taurė – kas 2 metus lyginiais. Tokiu būdu pasauliniai beisbolo turnyruose rinktinės susitinka kasmet. Kubos beisbolininkų pergalės neturėtų stebinti. IBAF rengiamose varžybose dėl susikertančių grafikų JAV ir kitų komandų sudėtyse nedalyvauja stipriausios pasaulyje profesionalų beisbolo lygos MLB žaidėjai.
1953 metais įkurtas IBAF padalinys Europai – Europos beisbolo konfederacija (CEB, angl. European Baseball Confederation), kurios nariais šiuo metu yra 38 šalys. Pirmasis Europos čempionatas įvyko 1954 metais Belgijoje. Čempionais tapo Italijos beisbolininkai. Iš 26 iki šiol vykusių Europos čempionatų 16 laimėjo Olandija, 8 Italija.Tik 1955 metais Ispanijoje ir 1967 metais Belgijoje nugalėjo šeimininkai. Europos A grupės čempionatas, kur išsiaiškinama, kas atstovaus Europą Olimpiadoje ar Pasaulio taurėse, vyksta kas 2 metus nelyginiais metais. Lyginiais metais vyksta B grupės čempionatas, kurio 2 stipriausios komandos patenka į A grupę.
CEB taip pat vykdo Europos šalių klubinių komandų taurių turnyrus (Europos taurė, Taurių taurė, CEB taurė ir Supertaurė) bei Europos jaunių, jaunučių ir berniukų čempionatus. Europos taurės varžybos vyksta nuo 1963 metų. Pirmieji taurę iškovojo Barselonos “Picadero Jockey Club” beisbolininkai. Europos taurių laimėtojų taurės turnyrai vyksta nuo 1990, CEB taurės – nuo 1993, Supertaurės (kur susitinka Europos taurės ir Taurių taurės laimėtojai) – nuo 1992 metų. Europos taurių turnyruose dominuoja Italijos ir Olandijos klubai.
Nuo 1992 metų Europos turnyruose dalyvauja ir Lietuvos klubinės komandos bei rinktinės.
Jaunųjų beisbolininkų ruošimui JAV buvo įkurta Mažoji beisbolo lyga (Little League Baseball), kuri greitai apėmė visą pasaulį. Šiuo metu lygos varžybose dalyvauja apie 2500000 beisbolininkų, suskirstytų į tris grupes: 9-12 metų – Little League, 13-15 m. – Senior League ir 16-18 metų – Big League. Kad patekti į kiekvienais metais JAV vykstančias finalines varžybas (kur dalyvauja 4 komandos iš JAV, po vieną iš Europos, Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos) komanda turi laimėti iš pradžių savo šalies, o po to ir regiono (pvz., Europos) varžybas. Lietuvos jaunųjų beisbolininkų komandos į pasaulinę Mažąją beisbolo lygą priimtos 1990 metais.

TAISYKLĖS

Beisbolą žaidžia 2 komandos, kiekvienoje po 9 žaidėjus, kurie stengiasi pelnyti daugiau taškų nei oponentai. Žaidimas susideda iš puolimo ir gynybos. Komandos ginasi ir puola paeiliui. Komandos keičiasi vietomis, kai besiginanti komanda priverčia pasitraukti iš aikštelės 3 puolančios komandos žaidėjus (padaro 3 autus). Komandos vietomis keičiasi 18 kartų, t.y. 9 kartus ginasi ir 9 kartus puola. 1 puolimas ir 1 gynyba sudaro 1 kėlinuką. Taigi yra žaidžiami 9 kėliniai. Lygiųjų nebūna. Esant lygiam rezultatui po 9 kėlinukų skiriami papildomi kėlinukai, kol laimės kuri nors komanda.

AIKŠTELĖ

Beisbolo aikštelė susideda iš vidinės dalies – kvadrato, kurio kampuose yra bazės, bei išorinės dalies, apribotos dviem kraštinėmis linijomis. Pagrindinės – “namų” – bazės plotis – 43,5 cm. Nuo namų bazės, prieš laikrodžio rodyklę išdėstomos 1 – a, 2 – a, 3 – ia bazės. Atstumai tarp bazių – 27,45 cm. Beveik viduryje kvadrato, 18,45 m atstumu nuo “namų” bazės yra pitčerio (metiko) plokštelė. Tai vieta, iš kurios kamuolys yra įvedamas į žaidimą.

PUOLIMAS

Puolėjai stengiasi atmušti kamuolį lazda ir patekti į bazę anksčiau nei ten atsirado kamuoliukas. Gynėjai stengiasi kuo greičiau sugauti kamuoliuką ir numesti į bazę bazės gynėjui iki ten atbėgs puolėjas. Jeigu gynėjams tai pavyksta, puolėjas išvedamas iš žaidimo (“out”). Jeigu gynėjams to padaryti nepavyksta, puolėjas užima 1 – ą bazę. Lazda muš antrasis puolėjas, o pirmasis stengsis suspėti nubėgti į 2 – ą bazę, po to į trečią ir 4 – ą (grįžta į “namus”). Taškas pelnomas, kai puolėjas saugiai apibėga visas bazes ir grįžta į “namus”. Puolėjas gali apibėgti 2, 3 ar net visas 4 bazes vieno atmušimo metu, bet turi suspėti tai padaryti anksčiau negu kamuoliukas. Jeigu žaidėjui pavyksta išmušti kamuolį už stadiono pabaigą žyminčios tvoros arba linijų, jis gali neskubėdamas apeiti visas bazes ir pelnyti tašką. Jeigu bazės buvo užimtos, tai taškus pelno ir jose esantys puolėjai. Toks atmušimas vadinamas houmranu (homerun) ir pelno komandai nuo 1 iki 4 taškų.
Puolėjai atmušti eina visi iš eilės pagal trenerio sudarytą tvarką.
Puolėjui su lazda mušti naudinga tik smūgio zonoje skrendančius kamuolius. Smūgio zona – erdvė tarp atmušėjo pažastų ir kelių per namų bazės plotį. Kai paduotas į žaidimą kamuolys nepataiko į smūgio zoną (skrenda virš pažastų arba žemiau kelių, toliau ar arčiau bazės) ir puolėjas nebando jo atmušti, teisėjas skelbia “ball” (blogas metimas). Puolėjas, surinkęs 4 “ball”, apdovanojamas 1 baze.
Tačiau, jei kamuolys skrenda smūgio zonoje ir puolėjas nebando jo mušti arba bando bet nepataiko, skelbiamas “strike” (geras kamuolys). Puolėjas gauna “strike” taip pat jeigu atmuša kamuolį, bet nepataiko į žaidimo aikštelę. Čia yra viena išimtis. Puolėjas, atmušęs kamuolį bet nepataikęs į aikštelę, negauna nei “strike”, nei “ball”, jeigu jau turi 2 straikus (strike). Puolėjas, gavęs 3 “strike” išvedamas iš žaidimo.
Puolėjas išvedamas iš žaidimo ir tuo atveju, jeigu atmuša kamuolį lazda, bet kamuolį gynėjai pagauna, jam dar nepalietus žemės, netgi jei gynėjas padaro tai užribyje. Esantys bazėje puolėjai, jei kamuolys pagaunamas iš oro, turi grįžti paliestu savo bazę, tik po to gali bandyti užimti kitą bazę. Jeigu kuris nors puolėjas išbėgo iš savo bazės anksčiau nei kamuolys buvo pagautas iš oro ir nespėjo grįžti iki bazės gynėjas gaus kamuolį ir palies bazę, puolėjas išvedamas iš žaidimo (out).
Vienoje bazėje gali būti tik vienas puolėjas. Todėl puolėjui užėmus 1 – ą bazę, sekančiu mušimu jis priverstinai turi bėgti į 2 – ą. Esant puolėjams 1 – oje ir 2 – oje, jie taip priverstinai turi bėgti į sekančias bazes: 2 – ą ir 3 – ią. Tas pats ir esant pilnoms bazėms, 1 – ai, 2 – ai, 3 – iai. Tada visi puolėjai priverstinai turi stengtis užimti sekančią bazę. Tai vadinama priverstiniu bėgimu. Tačiau, kai žemesnė bazė yra tuščia (pvz.: 2 – a užimta, o 1 – a tuščia arba 3 – ia ir 2 – a užimtos, o 1 – a tuščia, puolėjas gali pasirinkti, ar sekančiu kamuolio atmušimu jam bėgti į tolimesnę bazę ar prastovėti. Dažnai naudingiau prastovėti negu rizikuoti nespėti užimti sekančios bazės. Jei puolėjas ryžtasi bėgti, tai vaidinama nepriverstiniu bėgimu.
Kai puolėjas bėga priverstinai, gynėjams norint išvesti puolėją iš žaidimo, užtenka paliesti bazę, į kurią jis bėga. Esant nepriverstiniam bėgimui bazės liesti nereikia, reikia paliesti kamuoliuku patį bėgiką.
Jeigu sekanti bazė yra laisva, puolėjas gali bandyti “pavogti” bazę. Kada pitčeris paduoda kamuolį į žaidimą (meta kamuolį ketčeriui (gaudytojui), stengdamasi pataikyti į smūgio zoną), puolėjas tuo metu gali bandyti perbėgti į tolimesnę bazę. Jeigu jis palies bazę anksčiau nei pats bus paliestas kamuoliu, bandymas bus sėkmingas ir jis priartės prie tikslo – apibėgti bazes ir pelnyti taškų.
Puolėjai yra saugūs tik stovėdami ant bazės. Bet kuriuo atveju ne ant bazės paliestas kamuoliu puolėjas yra išvedamas iš žaidimo. Nuo bazės galima nulipti, bet reikia saugotis, kad varžovai nepaliestu kamuoliu. Taip pat nulipti nuo galima pertraukėlių metu. 1 – ą bazę leidžiama prabėgti, bet sugrįžti į ją reikia išorine aikštelės puse, ir grįžus galioja tos pat taisyklės kaip ir kitose bazėse.
Taigi atmušėjas lazda išvedamas iš žaidimo šiais atvejais:
1. gauna 3 “strike”, t.y. praleidžia arba nepataiko į 3 kamuolius smūgio zonoje;
2. atmuštas kamuolys pagaunamas iš oro;
3. nespėja nubėgti į 1 – ą bazę.
Puolėjai esantys bazėse (bėgikai) iš žaidimo išvedami, kai
1. nespėja nubėgti į sekančią bazę:
a. esant priverstiniam bėgimui, gynėjas su kamuoliu paliečia bazę, į kurią bėgama,
b. esant nepriverstiniam bėgimui, kamuoliu paliečiamas pats bėgikas;
2. išbėga iš bazės ir gynėjams pagavus kamuolį iš oro, nespėja grįžti atgal;
3. trukdo gynėjams perduoti kamuolį;
4. vengdamas lietimo išbėgo iš linijų koridoriaus esančio tarp bazių (90 cm pločio);
5. paliečiamas ne ant bazės (užsižiopso; prabėga bazę ir bando grįžti).
Išvedamas iš žaidimo puolėjas praranda šansą apibėgti visas bazes, t.y. pelnyti tašką. Kada iš žaidimo išvedami 3 puolėjai, komandos keičiasi vietomis ir taškus stengiasi pelnyti oponentai. Gynyboje ir puolime žaidžia tie patys žmonės. Keitimus daryti galima, bet pakeistas žaidėjas į žaidimą grįžti nebegali.

GYNYBA

Gynėjai užima šias pozicijas.
1. Metikas (pitčeris)
2. Gaudytojas (ketčeris)
3. I bazės gynėjas
4. II bazės gynėjas
5. III bazės gynėjas
6. Saugas (šortstopas)
7. Kairio lauko gynėjas
8. Centrinio lauko gynėjas
9. Dešinio lauko gynėjas.
Gynybos tikslas – išvesti iš žaidimo 3 puolėjus, neleidžiant jiems pelnyti taškų. Išvedus iš žaidimo 3 puolėjus besiginanti komanda pereina į puolimą. Svarbiausia yra metiko pozicija. Metikas įveda kamuolį į žaidimą mesdamas jį gaudytojui ir stengdamasis pataikyti į smūgio zoną. Metikui (pitčeriui) ne tik reikia pataikyti į smūgio zoną, bet komandos labui stengtis, kad kamuolys būtų sunkiai atmušamas. Todėl metikai išmoko mėtyti ne tik stipriai, bet ir sukti kamuolį žemyn, į šonus, keisti kamuolio greitį, tuo išvesdami puolėjus iš pusiausvyros. Metikas paduoda kamuolį iš nustatytos pozicijos. Metiko metimas skaitomas neteisingas, kai
1. mesdamas metikas nekontaktuoja su metiko plokštele;
2. jei užsimoja mesti gaudytojui, bet nemeta;
3. jei nesant bazėse puolėjų užsimoja mesti kamuolį į pirmą bazę;
4. jei meta nežiūrėdamas į atmušėją;
5. jei daro klaidinančius judesius;
6. jei pameta kamuolį vis dar metėjo pozicijoje;
7. jei meta, kai gaudytojo nėra pozicijoje.
Pitčeriui (metikui) atlikus neteisingą metimą, gynėjų komanda yra baudžiama, puolėjus, užėmusius bazes, perstumiant 1 baze į priekį. Metikui draudžiama blizginti kamuolį drabužiais, apspjauti, tepti tepalu ar trinti į žemę. Metikas gali būti pašalintas iš aikštės.
Antra pagal svarbumą gynybos pozicija – gaudytojas (ketčeris). Gaudytojui nesugavus kamuolio, bazėse esantys puolėjai, lengvai perbėga į tolimesnes bazes. Ketčeris turi dėvėti šalmą, kaukę. Gerklės, kelio ir blauzdos apsaugas.
Kai kamuolys atmuštas, tiek metiko, tiek gaudytojo ir kitų žaidėjų pareigos suvienodėja. Reikia kaip galima greičiau sugauti kamuolį ir pabandyti išvesti varžovų puolėjus iš žaidimo. Vieno atmušimo metu kartais galima išvesti iš žaidimo net kelis priešininkus.

TEISĖJAI

Kai įmanoma žaidimui vadovauja 4 teisėjai. Po vieną prie kiekvienos bazės. Vyriausias teisėjas stovi prie pagrindinės – “namų” – bazės už gaudytojo nugaros ir stebi smūgio zoną bei yra visų sprendimų teisėjas. Kiti 3 teisėjai stovi šalia bazių ir stebi, kamuolys ar puolėjas pirmiau pasiekia bazę.

LAZDA, KAMUOLIUKAS

Lazda gali būti metalinė arba medinė. Diametras ne didesnis kaip 6,75 cm. Kamuolys sveria 142 – 156 g.

RUNGTYNĖS

Svečių komanda puola pirma. Vietinė komanda užima gynybines pozicijas. Teisėjas palaukia kol pirmasis puolėjų komandos žaidėjas atsistos į atmušimo poziciją ir skelbia rungtynių pradžią komanda “play ball”. Kai teisėjas stabdo žaidimą, jis sako “time”; kai atnaujina “play”. Vietinės komandos vyr. treneris gali spręsti, ar oro sąlygos yra tinkamos žaidimui, tačiau., kai žaidimas prasideda, tik teisėjas sprendžia, ar esant blogam orui nutraukti žaidimą. Jei žaidimas nutraukiamas po 5 kėlinių, rungtynės laikomos įvykusiomis, jei po mažiau, rungtynes reikia pratęsti kitą dieną. Rungtynės gali būti nutrauktos dėl labai stipraus lietaus, sutemų ir t.t.
Rungtynės trunka apie 2,5 – 3 val. arba ilgiau.
IŠVADOS

Beisbolas šiuo metu yra labai populiarus žaidimas pasaulyje, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Tačiau Lietuvoje šis žaidimas nėra labai populiarus, gal tai lemia europietiškos tradicijos. Vis dėlto, kai Lietuva įstos į Europos sąjungą ir padidės tarpvalstybinė migracija, šis žaidimas turėtų išpopuliarėti ir būti nemažiau mėgstamas, nei dabar krepšinis.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Internetas:

a) www.beisbolas.lt

b) www.vdu.lt/sportas

Leave a Comment