Viešųjų pasisakymų rūšys ir jų stilius

Vilniaus universitetas
Komunikacijos fakultetas
Komunikacijos ir informacijos teorijos katedra

Monika Sverdiolaitė
Informologijos specialybės
I kurso studentė

Viešųjų pasisakymų rūšys ir jų stilius

Dėstytoja doc. B. Grebliauskienė

Vilnius 2000

Viešųjų kalbų rūšių ir žanrų yra labai daug ir kiekvienas mėginimas jas susisteminti yra tik apytikslis, sąlyginis. Esama įvairių klasifikacijų, bet apsistoti ties viena yra sunku. Klasifikuojant viešąsias kalbas paprastai remiamasi trijų matų sistema, atsižvelgiama į:
1. parengimo būdą;
2. tematiką ir oratoriaus veiklos sritį;
3. teksto funkcijų dominantę.
Šiais laikais populiariausias iš jų yra trečiasis būdas, tačiau verta apžvelgti ir du pirmuosius.
Kalbos pagal parengimo ir sakymo būdą
Jeigu viiešosioms kalboms taikysime jų parengimo ir sakymo būdų kriterijus, tai būtų logiška jas skirstyti taip: skaitomosios, laisvosios ir improvizuotos kalbos.
Skaitomosios kalbos – įvairių žanrų panešimai, referatai, paskaitos, parlamentarų, diplomatų, valstybės vadovų ir kit. Kalbos, parašytos ir skaitomos nuo pradžios iki galo. Tinka oficialioje aplinkoje.
Laisvosios kalbos. Tai tokia parengimo forma, kai visa kalba kruopščiai iš anksto apmąstoma, parašomas tekstas arba kalbos apmatai, kartais tik pagrindiniai jos punktai, konspektas, planas, tezės, bet išeinama kalbėti be parašyto teksto. Laisvu kalbėjimu pasiekiamas betarpiškumas su klausytojais. Yppač tai tinka politinėms, teologinėms, proginėms kalboms, tam tikrų rūšių paskaitoms.
Improvizuotos kalbos. Tai trumpos apeliacinės, taip pat emocinės – proginės, pramoginės kalbos, sakomos be išankstinio pasiruošimo neoficialioje aplinkoje.
Kalbos pagal teksto funkcijų dominantę

Viešosios kalbos stiliaus įpatybes lemia ne tiek tematika, oratoriaus pr

rofesija bei kalbos vartojimo sritis, kiek funkcija (lot. Functio – veikla, padarymas, įvykdymas). Atlikti funkciją, vadinasi, įvykdyti tam tikrą komunikacijos paskirtį, tikslą, užduotį. Retorikoje skiriamos trys pagrindinės teksto funkcijos: 1) informacinė, turinti informacinės komunikacijos paskirtį, atitinkanti pažinimą ir mąstymą, veikianti protą, 2) apeliacinė, turinti paveikiosios komunikacijos paskirtį, veikianti valią, sąmonę, įsitikinimus ir jausmus – tai iškalbos centras, 3) estetinė, turinti estetinės komunikacijos paskirtį, veikianti jausmus.
Informacinė funkcija
Informuoti, supažindinti arba mokyti yra pirmasis ir svarbiausias iškalbos tikslas, nes be jo neįmanomas susižinojimas, tarpusavio supratimas. Ši funkcija būtina, ji priklauso intelekto, pažinimo sferai, jos paskirtis – padėti suvokti ir išaiškinti tam tikrus kultūros (mokslo, meno, švietimo), politikos, moralės klausimus, kelti klausytojų lygį. Retorinis mokymas neatskiriamai susijęs su auklėjimu, tačiau pageidautina, kad jis būtų be pamokslavimo, kad nekyšotų didaktikos pirštas, kaad mokymas žadintų natūralų klausytojų smalsumą ir norą toliau gilintis į kalbamus dalykus. Su informacine funkcija susijusios intencijos nusakomos taip : informuoti, pranešti, mokyti, referuoti, išaiškinti, pamokyti, išmokyti, supažindinti, suteikti žinių, padėti suvokti, patarti, rasti teisingą sprandimą, iškelti hipotezes, įrodyti. Ši funkcija net ir informacinėse kalbose nėra vienintelė: kitų funkcijų – apeliacinės ir estetinės – komponentai, jų būtinybė skiria iškalbą, arba retorinį diskursą, nuo loginio, sakytinį tekstą nuo rašytinio. Pakanka palyginti akademinį pranešimą, gyvai perskaitytą temperamentingo oratoriaus, neprisirišusio prie teksto, jaučiančio auditorijos nuotaikas ir re
eakcijas, bendraujančio su klausytojais, čia pat operatyviai aistringai aiškinančio savo dalyką, ir to paties turinio pranešimą, išspausdintą žurnale.
Apeliacinė funkcija
Apeliuoti (lot. Appellare – kreiptis į ką nors, kviesti ko nors, patraukti), vadinasi, stengtis paveikti klausytoją. Ši funkcija dar vadinama impresine (lot. Imprimere – įspausti, palikti žymę), nes ji veikia klausytojų valią, mintis, nuostatas, įsitikinimus bei elgesį; šia funkcija siekiama nugalėti auditoriją. Retorinė persvazija susideda iš trijų komponentų: įtikinimo, įtaigos ir skatinimo veikti. Šie komponentai yra retorikos mokslo šerdis, jos esmė ir tikslas. Norint paveikti reikia pirmiau padėti suvokti, įrodyti, po to emociškai apeliuoti į klausytojus, bendrauti su jais, būti jų vadovu. Todėl šią funkciją tik sąlygiškai galime vadinti apeliacine. Didžiausias oratoriaus laimėjimas – įtikinti klausytoją, išjudinti, daryti įtaką, palenkti savo pusėn, pakeisti, paskatinti veikti. Tačiau įtikinimo funkcija be pirmosios (informacinės) ir paskutiniosios (estetinės) negali gyvuoti. Ir atvirkščiai – kiekvienai viešajai kalbai, net akademiniam pranešimui, nepakanka vien informacinės funkcijos. Tik visų funkcijų dermė gali garantuoti sėkmę. Įtaigiais argumentais, logiškai samprotaudamas kalbėtojas ir moko, ir įtikina.

Retorinė persvazija būna trijų rūšių. Tikroji, arba grynoji, retorinė persvazija yra įtikinanti (įrodanti, paveikianti, palenkianti). Ji vyrauja įtikinimo, ypač juridinėse kalbose, tačiau dažnai lygia greta su kitomis esti ir tam tikrų žanrų informacinėse kalbose. Yra ir teigianti (įkvepianti, įkalbanti) persvazija, būdinga didaktinėms ir propagandinio po
obūdžio kalboms, bei skatinanti (kurstanti, raginanti veikti) – imanti viršų agitacinėse mitinginėse kalbose. Dėl tokio apeliacinės funkcijos įvairumo oratoriaus intencijos gali būti labai skirtingos: paveikti valią, palenkti, įtikinti, perkalbėti, padaryti įspūdį, pakeisti, pakreipti, įkvėpti, sujaudinti, sužavėti ir pan.
Tik įtikinus klausytoją galima pasiekti ir įtaigos galios. Įteigti, kaip ir įtikinti, padeda svarūs argumentai, įspūdingi faktai, iliustracijos, gyvenimiški pavyzdžiai, citatos, autoritetų tvirtinimai ir ypač asmeninė oratoriaus patirtis, jo paties autoritetas, visinė energija, veržlumas. Kai oratorius įteigia ne tik turinį, bet ir tvirtu balsu, tonu, jausmais bei įsitikinimais pagauna auditoriją, retorikos moksle tai vadinama asmeniniu kalbėtojo poveikiu. Tarp sąvokų įtikinti ir įteigti ryškios ribos nėra. Tik įtikinimas labiau veikia klausytojų protus, įtaigumas – jausmus. Apskritai, emocinės priemonės kalboje turėtų būti tik pagalbinės.
Estetinė funkcija
Ši funkcija susijusi su dvasiniu gėrėjimusi ir veikia klausytojų jausmus. Retorikoje jos paskirtis nusakoma taip: teikti estetinį malonumą. Klaidingai mano kai kurie šiuolaikiniai iškalbos tyrinėtojai, kad šios funkcijos vaidmuo yra linksminti klausytojus. Pritaikę šią sąvoką viešąjai kalbai, suprantame, kad estetinės funkcijos paskirtis – maloniai nuteikti klausytoją subtiliai gražia, patrauklia kalba. Pirmiausia malonius jausmus klausytojui žadina turtinga ir stilinga oratoriaus kalba, jį džiugina negirdėti, įdomūs, naudingi dalykai. Be abejo, didelį intelektinį ir estetinį malonumą klausytojams teikia minčių originalumas – šmaikštumas, išlavintas humoro jausmas, gera or
rientacija, greita reakcija į replikas. Jos reikia visoms viešųjų kalbų rūšims, tačiau emocinės kalbos estetinė funkcija yra svarbiausia.
Informacinės kalbos
Tai beveik be išimties iš anksto apmąstytos, parašytos ir skaitomos kalbos. Jos labiausiai veikia klausytojų mintis, protą, padeda jiems lavintis, pažinti, daryti išvadas, dalykiškai bendrauti. Šių kalbų svarbiausia funkcija – informacinė. Informacinių kalbų stiliaus požymiai – racionalumas ir ramumas; tai turėtų būti jaučiama argumentuojant ir analizuojant ir tai turėtų rodyti oratoriaus laikysena, elgesys, balsas. Ypač ryškus informacinių kalbų bruožas – nuoseklumas, svarstymų ir argunemtavimo griežtumas, dalykas turi būti objektyviai ir visapusiškai atskleistas.
Pagrindinė stilistinė tokių kalbų ypatybė: logiška minties raiška, aiškumas, nuoseklumas, objektyvumas, dlykiškumas. Šios rūšies kalboms svarbu ne tik aiškiai, bet ir įdomiai perteikti informaciją.
Svarbiausios informacinių kalbų rūšys yra keturios: pranešimas, paskaita, pamoka ir aiškinimas.
Apeliacinės kalbos
Ši viešųjų kalbų rūšis yra iškalbos centras. Tai turėtų būti sakomos, o ne skaitomos kalbos, kuriomis oratorius labiausiai tikisi palenkti klausytojų valią, tačiau pirmiausia jis turi paveikti protą ir paliesti jausmus. Tokio tipo kalbose neišsiverčiama be įtikinimo ir įtaigos. oRatorius gali kreiptis, klausinėti, abejoti, priminti, liepti, kviesti, raginti, drąsinti, maldauti, pasižadėti, įspėti, peikti. Šiuos elementus gerai moks jungti šiuolaikinė lakoniškoji retorika – komercinė reklama. Iš tiesų reklama yra trumpiausia apeliacinių kalbų forma – svarbi kasdieninės retorinės kultūros dalis.

R. Koženiauskienė “Retorika. Iškalbos stilistika”, Vilnius 1999

Leave a Comment