Viesa kalba. Kalbu tipai.

VIEŠA KALBA. KALBŲ TIPAI. SITUACIJŲ ANALIZĖ.
Dalykinė komunikacija

TITULINIS

1. Kalbų tipai 3
1.1 Pranešimas 3
1.2 Politinės kalbos 5
1.3 Akademinės kalbos. 6
1.4 Teisminių kalbos 6
1.5 Socialines buitines kalbas 6
1.6 Bažnytinės kalbos 8
2. Vieša kalba 9
2.1 Viešųjų kalbų rūšys. 10
2.2 Viešųjų kalbų parengimo formos. 10
3. Viešos kalbos analizė 13
Literatūra 15

1. Kalbų tipai

Pagal kalbos paskirtį yra pažymimos trys kalbos rūšys: referatai, paskaitos, prakalbos. Referatas, skirtas informuoti, orientuoti, paskaita suteikia atitinkamų žinių, prakalba žadina jausmus, išjudina ir ugdo valią. Šiuo metu yra pažymimi penki viešųjų kalbų tipai ir rūšys:
1. Socialinės politines kalbos:
a. socialinis politinis pranešimas;
b. ataskaitinis pranešimas (susirinkime, konferencijoje, suvažiavime);
c. politinė kalba;
d. diplomatinė kalba;
e. karinė patriotinė kalba;
f. mitingo kalba.
2. Akademinės kalbos:
a. paskaita;
b. mokslinis pranešimas.
3. Teismų kalbos:
a. kaltinamoji kalba;
b. ginamoji kalba;
4. Socialinės buitinės kalbos:
a. jubiliejinės kalbos;
b. sveikinimai;
c. tostai;
d. užstalės kalbos;
e. laidotuvių kaalbos;
5. Bažnytinės kalbos:
a. pamokslai;
b. religiniai skaitymai ir pamokymai;

Reikėtų trumpai aptarti kiekvieno tipo kalbos rūšis.
1.1 Pranešimas
Gali būti įvairiomis temomis. Taip pat jis skiriamas opioms, aktualioms kurios nors srities problemoms, neretai pateikiami praktiniai pasiūlymai, rekomendacijos. Kartais pranešime išdėstoma veiklos programa tam tikram laikotarpiui.
Visų rūšių pranešimuose turėtų būti logiškas įrodymas:
 išsamus, bet trumpas;
 įtikinantis;
 aiškus, sklandus;
Dažniausiai pranešimas yra skirtas įvertinimui, kritikai. Kiekviena klaida, netikslumas bus pastebėtas. Jis neturi būti ilgas- 30-45 minutės su įžanga, dėstymu, visais logiškais įrodymais ir išvadomis.
Kiekvienam pranešimui reikia ruoštis;
 išsiaiškinti uždavinį, tikslią temą, klausytojų sudėtį, kalbos stilių;
 surinkti meedžiagą pranešimui, atsakymams į galimus klausimus;
 sudaryti pranešimo planą: suskirstyti dalimis, parengti kalbos pradžią ir pabaigą;
Pranešimų rūšys ir uždaviniai:
a) agitacinis- paskatinti priimti nutarimą, sužadinti veikimą;
b) informacinis propagandinis- suteikti žinių, įtikinti;
c) diskusinis- aptarti projektą, sumanymą, kritikos apžvalgą;
Pristatant projektus, verslo planus, galimi tokie pranešimo planai:

I planas
1. Nurodyti pr

rojektų uždavinius;
2. Galimi būdai jiems atlikti:
a) gerosios ypatybės;
b) jų trūkumai;
3. Geriausia išeitis:
a) uždavinius spręsti;
b) ekonominiu (taupumo atžvilgiu);

II planas
1. Padarytų projektų išvardijimas (buvusių, esamų);
2. Jų kritika:
a) gerosios savybės;
b) trūkumai;
3. Siūlomas projektas;
4. Kuo jis geresnis;

III planas
1. Susidariusi būklė;
2. Būtinumas rasti išeitį;
3. Galima išeitis;
4. Siūloma išeitis;
5. Kuo ji geresnė;

Reikėtų pabrėžti, kad kritikuojant būtina pabrėžti ir gerąsias reiškinio ar projekto savybes, turi būti nurodomos ir klaidos, ir tobulumas, netikslumai ir kitos blogybės. Galimas ir toks programos ar projekto pristatymo būdas be kitų kritikos, kai, išnagrinėję vieną projektą ar programą (tai gali būti ir priešininkų), jūs iškeliate visas galimas teigiamybes, imate antrą- aiškinate pranašumus, o toliau įrodinėjate savojo projekto ar programos naujoves ir tai, kuo jis geresnis už anuos gerus ar labai gerus projektus bei programas. Šitoks būdas bene labiausiai psichologiškai veikia interesantus.
1.2 Politinės kalbos

Šitokios kalbos paprastai turi programinį turinį, sakomos officialių valstybės ar politinių veikėjų. Jose galima aptarti šalies vidaus ar užsienio padėtį. Prie tokių kalbų paprastai priskiriamos kalbos bei pasisakymai aktualiais kasdienybės klausimais. Paprastai tos kalbos sakomos svarstant kokią nors problemą, dažnai jau išklausius tuo klausimu pranešimą. Toks pasisakymas turi trukti 5-10 minučių. Jis būna probleminio, kritinio pobūdžio. Prastai klausoma to kalbėtojo, kuris daugeliu ar visais klausimais stengiasi išsakyti savo požiūrį. Susirinkime patartina kalbėti tik vienu ar dviem klausimais.
Diplomatinės kalbos irgi priklauso prie socialinių politinių kalbų, tik jomis domimasi jau ka

aip iškalbos meno pavyzdžiais;
Politinė apžvalga – tai naujausių vidaus ar užsienio politikos įvykių apžvalga ir įvertinimas. Toks pranešimas paprastai yra informacinis, komentarų pobūdžio. Ypač populiarios tarptautinės politinės apžvalgos. Politinių informacijų negalima imtis labai plačiai. Pavyzdžiui galima kalbėti apie Irako ar Izraelio įvykius, galima kalbėti kontinento ribose (Lotynų Amerikos, Azijos ir kt.).
Tačiau klausomės ne tik politinių apžvalgų. Kartais apžvelgiami kokie nors dalykai, reiškiniai, įvykę per tam tikrą laiką.
Agitacinių kalbų tikslas- lakoniška ir emocionalia forma išaiškinti kurį nors konkretų klausimą, nuteikti auditoriją, priimti iškeltą idėją. Agitacinė kalba neturi būti ilga, bet ryški ir jausminga. Kalbėtoją ir klausytojus turėtų vienyti bendri jausmai: solidarumas ir neapykanta, laisvės troškimas, pasitenkinimas, pavojaus baimė, savisauga, žmoniškumas, pasipiktinimas, materialinės gerovės troškimas ir kt. Kalbėtojas turi būti nuoširdus ir pats išgyventi jausmą.

1.3 Akademinės kalbos.

Kai kurie autoriai jas vadina tiesiog mokslo kalbomis. Šioms kalboms būdinga stipri argumentacija, griežta logika ir aiški kalba su savo specifiniais terminais ir žodynu. Jei akademinės grupės nedidelės, lektoriui pravartu paskaitą- monologą paversti dialogu diskusija. Tai pasiekti bus lengviau, jei klausytojai jau bus pasidomėję ir surinkę tam tikro pobūdžio informaciją.
Mokslinis pranešimas, skirtas mokslinėms konferencijoms. Šiuo atveju reikia išryškinti minties naujumą.
Mokslinė informacija skiriasi nuo mokslinio pranešimo, nes čia pateikiami mokslinio darbo, atradimo rezultatai be argumentų, įrodymų, ko

omentarų.
Mokslinė apžvalga- tai kurios nors mokslo srities veiklos rezultatai, problemos tezės, temos, prie kurių dirba mokslininkai pasaulyje, šalyje ar konkrečioje įstaigoje. Moksliniai pranešimai dar kartais vadinami moksliniais referatais. Referatai apie perskaitytas knygas turi dvejopą tikslą- veikalo kritiką arba informaciją apie jį.
1.4 Teisminių kalbos
Teismų kalbų uždavinys įrodyti ir įtikinti. Prokuroro ir kaltintojo kalba turi būti ne tik objektyvi, bet ir korektiška. Prokurorui nevalia nukrypti i tuščiažodžiavimą. Kiekvienas jo žodis turi būti tikslus, vienareikšmis. Jo kalba adresuojama ne tik teismui, bet ir visuomenei, ji turėtų praversti profilaktikai prieš nusikaltimus.
Rengdamasis kaltinti ar ginti teismo kalbėtojas turi išsiaiškinti: 1. Kas atsitiko ir kodėl atsitiko? 2. Ką reikia įrodyti teismo posėdininkams? 3. Kuo galima paveikti jų nutarimą? Teisminės kalbos uždavinys- įrodyti, įtikinti. Prokuroras ir advokatas šito siekia. Jų abiejų tas pats subjektas, tas pats vertinamasis kalbos pobūdis: dorovinis- teisinis pagrindas, psichologinė charakteristika, motyvų paieška. Teismo procese jie varžosi, lenktyniauja, kurio kalba bus stipresnė, įtikinamesnė, labiau paveiks teisėjus. Prokuroro padėtis lengvesnė- jis kaltintojas, atstovaująs valstybės įstatymams, charakterizuojąs bylą, vertinąs faktus, formuluotes, tardymo išvadas ir kt. Jo kalba baigiama rekomendacija, siūlymu, reikalavimu vienokios ar kitokios bausmės arba išteisinimo. Advokatas visame bylos procese ieško, kas naudinga klientui, kas galėtų sukelti teisėjų palankumą. Jis atskiria esminius dalykus nuo neesminių. Teismų ka
albos negali būti parengtos iš anksto. Advokatas prieš teismo procesą privalo kuo daugiau žinoti apie bylą, apie kaltinamąjį ir būti pasirengęs teismo metu keisti išankstinį nusistatymą. Jei žmogus neturi greitos reakcijos, įgimtos improvizacinės iškalbos, jis neturėtų rinktis teisininko, ypač advokato ar prokuroro darbo.
1.5 Socialines buitines kalbas
Kai kas dar vadina emocinėmis kalbomis, o treti apibūdina jas kaip apeigines buitines.
Proginės, jubiliejinės, giriamosios, užstalės kalbos, tostas, laidotuvių kalbos yra bene seniausios šio tipo kalbos; Jose atsispindi tautų tradicinė kultūra. Visos socialinės buitinės kalbos yra gana trumpos, vaizdžios, su ryškiais ir tiksliais formulavimais. Joms privaloma viena tema. Lietuvių literatūroje, o ypač tautosakoje, yra užfiksuota įvairių tipų emocinių buitinių, apeiginių kalbų, dažnai vadinamų oracijomis.
Jubiliejinės kalbos sakomos dviem atvejais: kai minimas kolektyvo jubiliejus (mokyklos, muziejaus, gamyklos, redakcijos ir kt.) ir kai minimas vieno žmogaus jubiliejus. Sakant tokio pobūdžio kalbas reikėtų vengti ilgo kalbėjimo, visų nuopelnų išskaičiavimo, nepriimtina sakyti kritinių pastabų.
Galimi keli sveikinimų, padėkų planai:
1. Sveikinimo žodžiai;
Linkėjimai;
Pasižadėjimas;
2. Linkėjimai;
Viltys (pageidavimai);
Pasižadėjimai (padėti bendradarbiauti, neužmiršti, mylėti ir gerbti);
3. Atsiminimai (pirmą kartą sutikus, perskaičius, išgirdus);
Nuveikti darbai;
Linkėjimai;
4. Išlydimas asmuo (kuo brangus);
Nuopelnai (kaip bendradarbio, viršininko, visuomeniniai, asmeniniai);
Linkėjimai (nepamiršti);
5. Padėkos žodžiai;
Darbo sąlygos, bendradarbiai, draugai;
Pasižadėjimas bendrauti;
6. Padėka (už ką);
Nusistatymas, požiūris, darbo stilius;
Linkėjimai;
Nė vienas nesame apsaugotas, kad nereiks sakyti laidotuvių kalbos – gal pačios sunkiausios kalbos. Ji turi turėti vertinimo momentą, tik gerąją prasme, atspindėti velionio nuopelnus mokslui, menui, valstybei, visuomenei ar šeimai;
1. Galimi gedulo kalbų planai:
2. Velionio asmeninių bruožų įvertinimas;
3. Jo veiklos įvertinimas;
4. Darbai liks ir veiks gyvuosius;
5. Praradimo skausmas ir nuostolis;
6. Palikti darbai;
7. Jo darbus tęs mokiniai, bendraminčiai;
8. Kokio masto gedulas (visa respublika, meno mylėtojai ir kt.)
9. Ką mes privalome atlikti visuotinio gedulo metu (sekti pavyzdžiu, įamžinti jo veiklą, populiarinti darbus ir kt.);
10. Atsiminimas apie jį primins mūsų pareigas, darbus;
1.6 Bažnytinės kalbos
Turi savo taisykles. Pamokslais buvo siekiama tik perteikti Kristaus mokymą.

2. Vieša kalba
Viešoji kalba yra oratoriaus monologas tam tikra tema, skirtas iš anksto organizuotai klausytojų grupei. Ji sakoma tiesiogiai su jais kontaktuojant konkrečioje vietoje, tam tikra proga, nustatytu laiku.
Išskirtinė viešosios kalbos ypatybė ta, kad kalbos sakytojas tiesiogiai kontaktuoja su klausytojų auditorija. Šiame komunikaciniame procese egzistuoja grįžtamasis ryšys, tad kalbos sakytojas turi galimybę įsitikinti, ar auditorija suvokė nagrinėjamos temos esmę, vieną ar kitą tezę, sąvoką ir pan. Klausytojai savo ruožtu gali pateikti klausimų, perfrazuoti sakytojo suformuluotą teiginį ir tokiu būdu pasitikslinti, ar jį suprato teisingai. Kiekviena viešoji kalba kuriama iki komunikacinėje stadijoje. Tai sudėtingas, intelektualaus darbo procesas, reikalaujantis iš kalbėtojo ne tik gilių žinių kalbama tematika, tačiau ir sugebėjimo atsakyti į specialius klausimus. Labai svarbu iš anksto numatyti kalbos pagrindines mintis, kuriomis remiantis bus formuojamas kalbos turinys. Reikia įvertinti auditoriją, kuri klausys šios kalbos, išanalizuoti auditorijos poreikius ir parinkti auditorijai priimtiniausią kalbos stilių. Labai svarbu apsispręsti, kokios papildomos vizualinės priemonės, garsių žmonių mintys, aforizmai ar patarlės galėtų pagyvinti kalbą. Viešajai kalbai, jos kokybei labai svarbi vieta, kur sakoma kalba. Priklausomai nuo auditorijos dydžio, aplinkos, vizualinių priemonių, kalbėtojas ne tik suformuluoja temą, iškelia sau tikslus, komponuoja kalbą, tačiau pritaiko jai specifinę kalbinę ir stilistinę raišką. Kalbėtojui nevalia užmiršti ir neverbalinės komunikacijos svarbos. Tai laikysena, gestai, veido išraiška, aprangos detalės ir kt. Labai svarbu valdyti balsą, keisti intonacijas, sudėti tam tikrus svarbiausias mintis išryškinančius akcentus, o svarbiausia – nepamiršti stebuklingos pauzės galios. Pauzė gali padėti mums sugrąžinti auditorijos dėmesį, sudaro sąlygas pamąstyti apie kalbos artimiausias pagrindines mintis, taip pat leidžia klausytojams, informacijos gavėjams, geriau suvokti išgirstą informaciją, ją įvertinti. Apibendrinant galima teigti, kad iškalbos stilistika- tai praktiškai vartojamų oratoriaus priemonių visuma, kuri labai reikšminga rengiant bet kokį pranešimą ar žinią verbalinės komunikacijos procese. Todėl kiekvienas oratorius turi būdingą, įvaldytą tam tikrą oratorinį stilių, tinkamas būtent jo veiklos sričiai. Labai pavojinga imtis atsakomybės parengti viešąją kalbą neturint teorinių žinių ir praktinės patirties. Deja, Lietuvoje tai labai dažnas reiškinys. Televizijoje, spaudoje, diskusijose neretai susiduriame su kalbėtojais, kurie, nuodugniai nesuvokdami problemos, neturėdami reikiamų tos srities žinių, bando primesti savo nuomonę ir mokyti kitus. Tai jau žmogaus savigarbos ir sąžinės reikalas. Atminkite, kad kiekviena viešoji kalba turi būti ne tik gerai apmąstyta, parengta, tačiau ir reikalauja tam tikrų profesinių žinių. Norintis būti suprastas ir pripažintas kalbėtojas turi pasirinkti tinkamą oratorinį stilių, atsakingai, profesionaliai apmąstyti kalbos turinį, būtinai įvertinti kalbėjimo situaciją, atsižvelgdamas įkalbos vietą, laiką bei klausytojų poreikius.
2.1 Viešųjų kalbų rūšys.
Viešųjų kalbų rūšių ir žanrų yra labai daug. Jų sisteminimas yra sąlygiškas ir tam tikra prasme subjektyvus. R. Koženiauskienė viešąsias kalbas sistemina pagal parengimo ir sakymo būdą, tematiką ir oratoriaus veiklos sritį, teksto funkcijų dominantę.
Studentams, verslo žmonėms, valdininkams aktualiausia teksto funkcijų dominantė. Todėl išsamiau ją aptarsime. Kalbėtojų stiliaus ypatybes lemia ne tiek tematika, profesija, kiek kalbos funkcija (lot. functio – veikla, padarymas, įvykdymas). Atlikti funkciją, – vadinasi, įvykdyti tam tikrą komunikacijos paskirtį, tikslą, užduotį. Rengdami kalbą, susiduriame su trimis pagrindinėmis teksto funkcijomis: informacine, apeliacine, estetine. Labai dažnai viešosiose kalbose šios funkcijos gali susipinti, nes kalba turi ne tik pagrindinį tikslą, -ji gali turėti papildomų, šalutinių tikslų.
2.2 Viešųjų kalbų parengimo formos.

Viešosios kalbos gali būti parašytos paties autoriaus arba logografo (kito asmens). Kalbai sakyti galima pasirinkti vieną iš keturių būdų – tai teksto skaitymas, sakymas atmintinai, laisvas sakymas, improvizavimas. Būdų pasirinkimą lemia kalbos tikslas.
Teksto skaitymas. Tai pristatymo forma, kada kalbantysis skaito parengtą tekstą „žodis žodin”: pažodžiui, nieko nepraleisdamas ir nepapildydamas. Tokie pristatymai dažni oficialiose vyriausybinėse ataskaitose, radijo, TV pranešimuose.
Šio pristatymo būdo privalumai:
• padeda pašalinti kalbėtojo jaudulį,
• kalbėtojas gali auditoriją informuoti apie tikslią pranešimo trukmę,
• yra patogus naudojant vaizdines priemones.
Šio pristatymo trūkumai:
• tik nedidelis procentas kalbėtojų sugeba skaityti tekstą pakankamai garsiai ir raiškiai,
• dėl šios priežasties pranešimas tampa nuobodus, dirbtinis, monotoniškas,
• sumažėja kontaktas su auditorija,
• „mechaniškas“ pranešėjo balso skambesys.
Tad, klausydamas tokio pobūdžio pranešimo, kas nors iš auditorijos gali replikuoti, kad pakaktų išdalyti pranešimo kopijas ir suteikti galimybę susipažinti su tekstu individualiai ir klausytojams patogiu metu. Tačiau tai būtina tada, kai skaitomas tekstas įrašomas techninėmis priemonėmis (pvz., diktofonu ar pan.). Pavyzdžiui, tai gali būti advokato kalba teisme sudėtingos bylos atveju ir pan.
Sakymas atmintinai. Tekstas pasirašomas ir išmokstamas atmintinai žodis žodin. Kalbama iš atminties, nežiūrint į parengtą tekstą.
Šiuo atveju patartina, kad:
• pristatymas būtų trumpas,
• būtų išskirtos citatos, statistiniai duomenys, kuriuos prisiminti sunku, tad tenka cituoti.
Šio pristatymo trūkumai:
• didelės laiko sąnaudos,
• teksto pateikimas gali būti kiek monotoniškas (priminti „žirnių bėrimą į sieną”),
• reikia nuolat galvoti, kokia turi būti tolesnė frazė ar mintis.
Laisvas sakymas. Šiuo atveju kalbėtojas gali pasirinkti vienais dviejų variantų. Pirmas variantas: kalbėtojas iš anksto pasirašytą tekstą išdėsto auditorijai ne žodis žodin, bet savaip, prieš tai gerai jį išstudijavęs, įsiminęs visos kalbos struktūrą, svarbiausius faktus ir posakius, o jeigu reikia, net išmokęs kai kurias vietas atmintinai. Antras variantas: kalbėtojas gerai apmąsto kalbą, bet jos nepasirašo, o tik turi konspektą, planą, tezes ir kt. Abiem atvejais auditorijos nedomina visa iki komunikacinė nematomoji pasirengimo metodika. Klausytojams svarbu, kad kalba būtų informatyvi ir turininga, skambėtų natūraliai, įtikinamai ir būtų naudinga. Būtent šios kalbos ypatybės teikia iškalbai tikrojo grožio ir prasmės.
Improvizavimas. Pristatymas ekspromtu – toks pristatymo būdas, kai asmuo kalba specialiai nepasirengęs. Tai tarsi siurprizas ir pačiam pasisakančiajam, ir auditorijai. Patartina netikėtoms situacijoms pasirengti, nes antraip kalbėtojas gali sukompromituoti ir save, ir atstovaujamą organizaciją.
Jeigu jums dažnai tenka kalbėti nepasirengusiam, pravartu prisiminti štai ką:
• Svarbu nedelsiant suformuluoti vieną pagrindinę mintį. Daugiau minčių kils vėliau ir kalba plėtosis.
• Dauguma klausytojų geranoriški jūsų atžvilgiu ir nori, kad jums pasisektų. Taigi, pasitikėkite savimi.
• Balsas turi būti ganėtinai stiprus.
• Svarbu sklandžiai pereiti nuo vienos kalbos dalies prie kitos. Tad, jei turite minutėlę laiko, svarbiausias idėjas pasižymėkite.
• Palaikykite akių kontaktą su auditorija ir kalbėkite nuoširdžiai.
• Jeigu spontaniškai išsakysite mintį, netikėtai „šovusią” kalbėjimo metu, tai jūsų pasisakymo stilius bus laisvesnis.
• Niekuomet neatsiprašinėkite ir nesiteisinkite. Tuomet tik prarasite pasitikėjimą savimi, ir auditorija iš anksto nuspręs, jog pasisakymas geriausiu atveju bus vidutiniškas.
• Pasisakymą patartina baigti svaria mintimi ar apibendrinimu, kreipiantis ar dėkojant asmeniui, pasiūliusiam jums kalbėti.
Kalba turi parodyti, kad asmuo sugeba savo mintis formuluoti greitai, logiškai argumentuoti savo teiginius, nenukrypti nuo pagrindinės temos. Taip pat derėtų pasirūpinti ir savo laikysena, balso tembru, tartimi, kalbos kultūra ir kūno kalba.

3. Viešos kalbos analizė

Pasirinkau nagrinėti UAB „Tez Tour“ naujo sezono pristatymo (seminaro) analizę.
Seminarą vedė UAB „Tez Tour“ Egliūnas Klimavičius, Tez Tour atstovas Alanijoje. Pranešėjas turi pasirinkti kalbėjimo su auditorija stilių. Kalbėjimo stilius leidžia kiekvienam pranešėjui tiesiogiai bendrauti su auditorija ir gauti iš jos grįžtamąjį ryšį. Beje, pasirinktas kalbėjimo stilius leidžia pranešėjui būti natūraliam. Šiame seminare svarbu suteikti kuo išsamesne informaciją bei bendrauti su susirinkusia publika, sužinoti iš agentų klientų pageidavimus bei kritika, todėl seminaro vedėjas elgėsi labai laisvai, nebuvo susikaustęs, bendravo su susirinkusiais agentais.
Pirmas dėmesys yra atkreipiamas į žmogų. Pranešėjo išvaizda yra labai svarbi. Viešai kalbantis žmogus turėtų atrodyti tvarkingai, kad neįžeistų jo besiklausančių žmonių. Vyrui labiausiai tiktu kostiuminės kelnės ir lengvo stiliaus megztukas, taip buvo apsirengęs šio seminaro vedėjas. Beje nereiktų pamiršti batų, tikrai prie kostiuminių kelnių nederėtu apsimauti sportinių batų.
Vienas iš svarbiausių dalykų darant viešą pristatymą tai yra pranešėjo balsas. Pranešėjui labai svarbu kontroliuoti savo balsą. Kiekvienas žmogus gali keisti savo kalbos tempą ir balso skardumą, taikydamasis prie situacijos. Šiame seminare buvo situacijų kur į informaciją reikia atkreipti dėmesį, ši informacija buvo pateikiama lėtai ir pakartojama net kelis kartus, kad agentai spėtų susikonspektuoti svarbią informaciją. Kita svarbi balso charakteristika, kurią pranešėjas taip pat turi kontroliuoti, yra balso tembras. Jeigu pastebima, kad salėje susirinkę dalyviai pradeda garsiau šnabždėtis, seminaro vadovas gali pakelti savo balsą, arba kaip tik ji sumažinti, kad susirinkusieji suprastų jie garsiau šneka negu seminaro vedėjas, ir tai yra labai nemandagu. Džiugu tai pabrėžti, bet šiame seminare nebuvo tokių nesusipratimų, visi buvo susidomėję produkcijos pristatymu. Ir balso skardumas, ir tembras priklauso nuo paties pranešėjo ir nuo situacijos, bet tembrą sunkiau pakeisti nei skardumą. Visi žmonės turi natūralų balso tembrą, tačiau, nors ir sunkiai, visi jį gali pakeisti.
Dar viena balso charakteristika būtų balso kokybė. Ją ypač sunku keisti. Pranešėjui patartina vengti kalbėti per nosį, šiurkščiu, silpnu balsu. Bet dažniausiai žmonės yra skiriami vesti seminarus kurie moka bendrauti su publika, neparodo savo susikaustymo ir baimės, kas yra vienas iš pagrindinių punktų: pranešėjas turėtų susidoroti su vidiniu savo nerimu, jauduliu. Tai netūrėtų būti pastebėta auditorijoje. Jei taip ir įvyksta pirmiausia reiktų išsiaiškinti jaudinimosi priežastis, nors jaudinimasis situacijoje, kurioje asmuo nori padaryti viską kuo geriau, yra natūralus dalykas. Būti gerai iš anksto pasiruošus turbūt būtų svarbiausia norint išvengti nerimo.
Geras temos pristatymas tai kaip tu sugebėsi tai pateikti auditorijai. Su vaizdiniais elementais, ar įdomiais pavyzdžiais.

Literatūra

1. Baršauskienė V. ir Janulevičiūtė B. (1999) Žmogiškieji santykiai. – Kaunas. Technologija
2. Nauckūnaitė Z. (1998) Iškalbos mokymas. – Kaunas. Šviesa
Internetinės prieigos:
3.http://www.vadovelis.lt/darbai/lt/lietuviu/kursiniai/darbas-3339/Viesuju_kalbu_skirstymas (prieiga: 15.03.2007)
4. http://www.lokada.lt/index.php?function=str&id=14 (prieiga: 15.03.2007)

Leave a Comment