Komunikacijos ir informacijos sąntykis ir apibrėžimai

Komunikacijos ir informacijos sąntykis ir apibrėžimai

Komunikacija yra toks žmogaus veiklos aspektas, kurį kiekvienas pripažįsta kaip vieną esmingiausių mūsų egzistencijai, tačiau ją gana sunku išskirti kaip tyrimų ir studijų objektą ar pateikti vieną jos apibrėžimą. Tradiciškai komunikacija priskiriama technikai (ryšiai, transportas, statyba); humanitariniu ir socialinių mokslų (hsm) kontekste komunikacija apibūdinama kaip “socialinė sąveika per pranešimus”, bendravimas, informacinė sąveika. Komunikacija kaip mokslo objektas yra pernelyg bendras, įvairus ir neartikuliuotas procesas. Jos pasireiškimas gerokai skiriasi priklausomai nuo konteksto, kuriame ji vyksta: dalyvių skaičiaus irr vaidmenų, komunikacijos kanalų ir priemonių, erdvės ir laiko, kultūrinės aplinkos, tikslų bei turinio.

Komunikacijos ir informacijos mokslai (KIM) kaip integrali savarankiška mokslų kryptis yra naujas reiškinys pasaulio ir Lietuvos mastu. KIM apima ir integruoja daugelio mokslų metodus. Ši kryptis jungia įvairias informacijos teorijas: ekonominę, socialinę, matematinę, techninę. Tolesnei informacijos mokslų raidai itin didelę reikšmę turėtų ne tikslieji, o kokybės metodai, kuriuose dominuotų prasminis parametras. Jie padėtų esmingiau siekti žinių, technologijų ir žmogaus vienybės. Reikia akcentuoti mokslinį įdirbį, pasiektą tuomet, kaai KIM kaip savarankiškos mokslų krypties dar nebuvo, o atlikti dokumentinės ir masinės komunikacijos, informacinių procesų ir sistemų tyrimai mokslų klasifikacijos požiūriu buvo priskiriami istorijos, pedagogikos, psichologijos, sociologijos, technikos, ekonomikos, informatikos, t.y. ne tik humanitariniams ir socialiniams, bet ir technikos mo

okslams.

Atrodo, kad kova dėl “tikrųjų informacijos mokslų” ir netgi “mokslų motinos” titulo tarp informatikų ir hsm krypties informacijos tyrinėtojų jau išsėmė savo galimybes, nors dar vos prieš keletą metų buvo teigiama, kad informatikos disciplinos, kaip kompiuterių mokslo ir kompiuterių inžinerijos visumos samprata remiasi požiūriu, kad informatika susideda iš trijų aspektų: matematinio, gamtamokslinio ir inžinerinio. [.] Pagrindinis klausimas, einantis per visą discipliną: kas gali būti efektyviai automatizuota?

Informacijos ir komunikacijos studijos yra priskiriamos ne humanitariniams, o socialiniams mokslams. Tokį dualizmą lemia, iš dalies , nepriklausoma šių mokslų prigimtis ir tarpdisciplininis jų pobūdis, objekto nevienalytiškumas ir skirtingi požiūriai į informaciją ir komunikaciją bei komunikacijos ir informacijos mokslų kaip savarankiškos mokslo krypties teorijos iškėlimas. Nors organizaciniu ir administraciniu požiūriu tokia situacija nėra nei logiška, nei paagrįsta (informacijos ir komunikacijos procesai tiriami taip pat techninių, tiksliųjų ir net gamtos mokslų požiūriais ir metodais), pagaliau, ir neracionali, šiame prieštaravime atsispindi ir tarpdisciplininis KIM pobūdis, ir plėtros link autonomiškos mokslų srities galimybės. Būtent taip – kaip peržengiančius tradicines hsm ribas – KIM šiandien supranta daugelis tyrinėtojų Lietuvoje ir pasaulyje.

KIM mentalitetas ir laikysena galėtų būti apibūdinti šiais specifiniais bruožais:

·Jauna, besiplėtojanti sritis

· Objekto “talpumas” ir “tamprumas’

· Integralumas

· “Fizikų ir lyrikų” priešstatos įsikūnijimas
· Ryšys su politiniais, socialiniais, teisiniais, ekonominiais ir kt. valstybės, organizacijos ir individo gyvenimo ir
r veiklos pokyčiais , poveikis jiems: informacinė visuomenė, žinių visuomenė, pilietinė visuomenė
· Savarankiškos mokslų srities ambicijos. (Komunikacijos ir informacijos problematika perauga socialinių-humanitarinių mokslų ribas; integruodama socialinių, humanitarinių, technikos bei kitų sričių žiniją, ji pretenduoja į savarankiškos mokslo srities statusą. Reikia pripažinti, jos komunikacijos ir informacijos mokslų sistema jau dabar plėtojasi kaip savarankiška specifinė mokslo sritis šalia visuomenės, humanitarinių, technikos, tiksliųjų, gamtos mokslų.
· Poveikis bendrai mokslų plėtotei
· Taikomasis pobūdis
· Ryšys su verslu, darbo rinka, profesine aplinka
· Tradicijos ir modernumo darna
· Savivokos, tapatumo stoka

Tarpdiscipliniškumas yra vienas svarbiausių KIM požymių. Būtent komunikacijos tarpdisciplininis pobūdis tampa pretekstu abejonėms dėl šių studijų mokslinio statuso. Specialistų teigimu šios abejonės nėra primestos kokių oponentų ar kritikų iš šalies, greičiau, greičiau tai bręstančios mokslo šakos savivokos proceso požymis.

Pirmojo Informacijos mokslų mokslo darbų rinkinio įžangoje teigiama: “Nėra vienintelės ir teisingos informacijos teorijos. Tai rodo ir moksliniai tyrinėjimai. Juose vyrauja metodologinė įvairovė, nepakankamas tyrimo objekto neapibrėžtumas, netgi tam tikras chaosas. Neapibrėžtumas yra greičiau taisyklė negu išimtis. Bet dėsniai veikia net ir tada, kai jie nėra mūsų iki galo pažinti. Informacijos poveikis ekonominei, socialinei, politinei, mokslinei ir techninei veiklai nuosekliai didėja. Informacijos mokslų raida yra pasiekusi kritinį tašką, jų problemos reikalauja iš principo naujų sprendimų. Šiuo metu informacinės sąveikos visuomenėje problematiką rodo įvairių visuomenės informatizavimo aspektų tyrinėjimai bei informacinės vi

isuomenės sampratos. Dėl to informacijos terminui priskiriami įvairūs apibrėžimai, dažnai susiję ne tik su skirtingais tyrimo aspektais, bet ir su skirtingais reiškiniais. [.] Informacijos mokslų tikslas – pažinti informacinius poreikius ir taip organizuoti modernias technologijas, kad jų dėka būtų pasiekta nauja žinių komunikacijos kokybė bei padidintas informacijos poveikis.

Beveik visos KIM akademinės institucijos ir programos deklaruoja tarpdisciplininį, neretai – tarpfakultetinį veiklos pobūdį, atvirumą bendradarbiavimui, skelbia siekį pradėti naujas daugiadalykines akademines studijas ir papildyti vykdomas studijų programas informacinės visuomenės problematika.

Istorinis ekskursas

KIM, kaip pripažinta, vientisa ir savarankiška mokslų sritis Lietuvoje ir visame pasaulyje yra pakankamai nauja, nors komunikacinė žiūrair įvairūs komunikaciniai tyrimo metodai bei modeliai taikomi jau seniai. Komunikacijos mokslo pradininku laikomas Wilbur Schramm, kuris Antrojo pasaulinio karo metu planavo komunikacijos programas ir pradėjo jas realizuoti. Kritikuodami ribotą siuntėjo-gavėjo linijinę sąveiką, atspindėtą matematiniame komunikacijos modelyje, socialinių komunikacijos aspektų tyrinėtojai praturtino jį reikšmių ir grįžtamojo ryšio kategorijomis, apjuosė socialiniu ir psichologiniu kontekstu. Akcentas daugelyje mokslų, net ir nesivadinusių ir nesivadinančių komunikaciniais, buvo perkeltas į pranešimo priėmėjo – auditorijos, grupės, minios, individo – sferą. Masinės komunikacijos, kalbos, meno ir kitų sričių komunikacijos, bendravimo, ir ypač efektyvaus bendravimo, informacijos perdavimo klausimus nagrinėjo politologai, istorikai, literatūrologai, semiotikai, žurnalistai, psichologai, sociologai, ekonomistai, nors ir nesudarydami “vieningo bloko”, tačiau iš vidaus vienijami komunikacinio požiūrio į

tiriamus žiniasklaidos, propagandos, reklamos, visuomenės, jos grupių ir individų veiklos aspektus.

Kita šiuolaikinius KIM maitinusi versmė buvo dokumentalistika, bibliotekininkystė, knygotyra, bibliografija, mokslinė informacija, informacijos mokslai. Dokumentuose užfiksuotos informacijos ir žinių, visos žmonijos atminties kaupimo, saugojimo, sisteminimo, organizavimo, prieinamumo užtikrinimo reikmės sąlygojo šių praktinės veiklos sričių optimizavimo paieškas. Bibliotekose, archyvuose, įstaigose sukauptų duomenų klasifikavimo sistemos schemos pretendavo į universalesnius – žinių apskritai, visos žmonijos intelektualinio kapitalo sisteminimo ir kodavimo modelius. Nors ilgą laiką bibliotekininkystė ir jai gretimos sritys nebuvo pripažintos autonomiškomis, buvo priskiriamos istorijos, pedagogikos, filologijos, net ekonomikos ir technikos sritims, jų vidinis identitetas jau nuo XX a. Vidurio siejosi su informacijos, o vėliau – ir su komunikacijos mokslų erdve.

Biblioteka, muziejus, archyvas, leidykla, periodinio leidinio redakcija yra TARPININKAI tarp teksto – knygos, laikraščio, rankraščio, reportažo – ir vartotojo. Dokumentinės komunikacijos institucijų, visų pirma, bibliotekų specifika yra ta, kad jos kuriamos ne tik šiandieninių informacijos vartotojų ir dabarties visuomenės poreikių tenkinimui, bet ir ateities kartoms. Visa tai reikalauja dokumentų fondų formavimo, jų organizavimo, išsaugojimo, bet ir tobulų informacijos apieškos sistemų (katalogų, duomenų bazių, sąrašų ir pan.) strategijų, visuomenės socialinių, politinių, mokslinių, kultūrinių ir kitų procesų pažinimo ir įvertinimo.

Bibliotekininkystės kaip pirmapradės žmonijos informacinės veiklos ypatumus yra pabrėžę daugelis autorių, ypač šią nuostatą išplėtojęs yra Arūnas Augustinaitis.

Ką vis tik tvarko bibliotekos: materialius objektus ar juose užfiksuotas nematerialias žinias? Kiek bibliotekos atsako už jų fonduose nesančią, tačiau vartotojui kitais būdais pasiekiamą ir reikalingą informaciją? Visame pasaulyje pastaruosius du dešimtmečius vykusi – ar tebevykstanti? – bibliotekininkystės krizė pasireiškė totaliniu institucijų, studijų programų ir mokslinių leidinių bei praktinės veiklos sričių pavadinimų keitimu. Universitetų bibliotekos tapo informacijos centrais, mokymosi išteklių centrais, media centrais, o bibliotekininkai – informacijos specialistais, informacijos vadybininkais ir pan.

Negaliama nepaminėti ir žurnalistikos bei masinių komunikacijų teorijos kaip reikšmingos KIM formavimosi ištakos. Masinė komunikacija, reprezentuojama, visų pirma, periodinės spaudos, radijo ir televizijos, o šiuo metu – ir interneto bei elektroninės žiniasklaidos.

Kitose institucijose ir kitais pagrindais vykstanti komunikacija, siekiant ją atskirti nuo masinės, pavadinta specialiąja ir apima moksline, kultūrine, politine, lyčių ir kitą komunikaciją visuomenėje, švietime, moksle, gamyboje, komercijoje, politikoje ir kitose srityse/

Komunikacija yra viena iš tų žmogaus veiklų, kurias kiekvienas atpažįsta, bet mažai kas gali bent kiek tiksliau apibrėžti. Komunikacija – tai pokalbis, televizija, informacijos platinimas, literatūros kritika ar mūsų šukuosena – sąrašas begalinis. Viena iš mokslininkams iškylančių problemų, ar mes galime tinamai taikyti terminą “studijų objektas” dalykui, kuris yra toks įvairus ir daugiaaspektis kaip žmonių komunikacija. Ar yra kokios vilties susieti, pavyzdžiui, veido išraiškos tyrinėjimus su literatūros kritika? Ir apskritai, ar verta bandyti?

Kadangi “komunikacija” tapo politikų ir biurokratų, technologų ir terapeutų, kurie visi uoliai demonstruoja savo didelius bendravimo sugebėjimus, nuosavybe, jos populiarumas ėmė gožti aiškumą.

Leave a Comment