KODAI

2265 0

KODAI

Kodas, kaip procesas, yra užkodavimas (kodavimas) ir dekodavimas. Tai tiesioginis ir atvirkštinis procesai. Kodavimui dažniausiai naudojami skaičiai, kodiniai pažymėjimai.

Iš tikrųjų kodai yra organizuotų zenklų sistemos. Šios sistemos paklusta taisyklems, kurias pripazįsta visi kodą vartojancios bendruomenes nariai. Tai reiskia, kad tiriant kodus daznai pabreziamas socialinis komunikacijos matmuo.

Todėl beveik visi sutartiniai arba paklustantys visuomenes pripazįstamoms taisyklems socialinio gyvenimo aspektai gali buti laikomi „uzkoduotais”.

Iš tiesų komunikacijoje zodis „kodas” vartojamas reiksmines sistemos prasme. Visiems sio tipo kodams budingi bendri bruozai:

1.Juos sudaro tam tiikri elementai (kartais vienas), is kurių galima rinktis. Tai yra paradigminis matmuo. Siuos elementus (isskyrus paprasciausius vieno elemento kodus) galima derinti pagal susitarima arba taisykles. Tai yra sintagminis matmuo.

2.Visi kodai perteikia reiksmę: jų elementai – tai zenklai, kurie ivairias budais nurodo kazką kitą, o ne save.

3. Visi kodai priklauso nuo vartotojų{ susitarimo ir bendro kultūros pamato. Kodai ir kultura dinamiskai sąveikauja.

4. Visi kodai atlieka apibreztą socialine, ar komunikacinę funkciją

5. Visus kodus galima perduoti atitinkamomis komunikacijos priemonemis ir (arba) kanalais.

ANALOGINIAI IR SKAITMENINIAI

Paradigmas sudaro iss esmes panasus elementai, kuriuos vieną nuo kito skiria budingi bruozai. Egzistuoja du paradigmų tipai, pagal kuriuos skiriame ir dviejų tipų kodus- analoginius ir skaitmeninius. Skaitmeninio kodo elementų išraiška (signifikantas) ir turinys(signifikatas) yra aiškiai atskirti. Analoginis laikrodis turi nepertraukiamą skalę, ir

r tik pažymėję ciferblatą mes galime “skaitmeniniu” būdu nustatyti laiką.

Skaitmeninius kodus lengviau suprasti del to, kad jų elementai yra yra akivaiždžiai atskirti vienas nuo kito. Sutartiniai kodai yra skaitmeniniai, todėl juos lengva užrašyti ir atvaizduoti. Muzika is esmes yra analoginis kodas, tačiau mūsų natų užrašymo sistema suteikė jai ryškius atskirtumo bruožus(natos ir gamos) ir priskyrė skaitmeninio kodo ypatybes. Apskritai gamtą sudaro analogai. Bandydami suprasti ir klasifikuoti gamtą, mes panaudojame skaitmeninius skirtumus.

PREZENTACINIAI KODAI

Taciau kodai yra ne tik duomenų organizavimo it supratimo sistemos, jie atlieka komunikacines irsocialises funkcijas. Pagal sias funkcijas skiriami prezentaciniai (pristatomieji) it reprezentaciniai (atstovaujamieji) kodai.

Reprezentaciniai kodai naudojami tekstams, tai yra nepriklausomai egzistuojantiems pranesimams, sudaryti. Tekstas reiskia kazką kitą, o ne save ar sudarytoją. Tekstą sudaro ikoniniai zenklai, arba siimboliai. Prezentacinius kodus sudaro indeksai (nuorodos). Jie negali reiksti ko nors kito, o tik save ar jų sudarytoją, t.y. bendraujantį asmenį, jo dabartinę socialinę padetį.

NEVERBALINE KOMUNIKACIJA

Neverbaline komunikacija vyksta per prezentacinius kodus, pavyzdziui, gestus, akių judesius ar balso ypatybes. Sie kodai perduoda pranesimus tik apie tai, kas vyksta cia ir dabar. Asmens balso tonas nurodo jo dabartinį poziurį i pokalbio temą it klausytoją, taciau negali perduoti pranesimo apie tai, ką asmuo jaute praejusią savaite. Todel prezentaciniai kodai yra riboti, jie tinka ti
ik bendraujant akis į akį, dalyvaujant kitam asmeniui. Jie atlieka dvi funkcijas.

Pirma, kaip jau mateme, jie teikia referentinę (nuorodinę) informacija. Tai informacija apie kalbetoją ir jo padetį, is sios informacijos klausytojas suzino, kas yra kalbetojas, kokios jo paziuros, socialine padetis it t.t. Antra funkcija – tai sąlveikos reguliavimas. Kodai vartojami uzmegzti su kitais tokius santykius, kokių nori koduotojas. Tam tikrų gestų, kuno padeciųar balso tonų padedamas asmuo gali užgožti draugus, nuraminti juos arba užsisklęsti nuo jų. Gali kodais parodyti, kad baige kalbeti ir atejo eile kalbeti kitam, arba isreiksti norą nutraukti susitikimą. Tam tikra prasme šie kodai atlieka referentinę funkcija, bet vartojami perduoti informaciją apie santykį, o ne apie pati kalbetoją.

Abi prezentacinių kodų funkcijas gali atlikti ir reprezentaciniai kodai, jei prezentacinius kodus įtraukiame į reprezentacinius pranesimus. Rasytas tekstas gali „isreiksti balso toną”, nuotrauka – perteikti nusivylimą arba dziaugsmą. Taciau socialpsichologai pripažįsta ir trecią kodų funkcija, kurią atlieka tik reprezentaciniai kodai. Tai – kognityvine, arba sąvokų sudarymo, funkcija. Siuo atveju kuriamas nuo bendraujancio asmens ir situacijos nepriklausantis pranesimas arba tekstas, jis perduoda informaciją apie idejas ar nesancius daiktus. Tiesiogine kalba arba fotografija yra reprezentacinių kodų pavyzdziai. Tik reprezentaciniai kodai gali atlikti referentinę funkcija. Prezentaciniai kodai efektyviausiai atlieka emocinę funkcijas. Abiejų tipų kodai veikia estetiniame it fatiniame ly
ygmenyse, nors metalingvistinis lygmuo budingas tik reprezentaciniams kodams.

Žmogus savo kūnu dažnai perduoda prezentacinius kodus. Argyle’is (1972) pateikia desimties tokių kodų it galimų jais perteikti reiksmiu sąrašą.

1. Prisilietimai. Svarbius duomenis apie santykius perduoda prisilietimai (ką, kur it kada mes lieciame). Įdomu tai, kad šis, taip pat ir prokseminis kodas, įvairiose kulturose yra labai skirtingi. Pavyzdziui, britai liecia vienas kita reciau negu beveik visų kitų kulturų atstovai.

2. Atstumai (arba proksemika). Pranesimus apie santykius perduoda ir atstumas, per kurį priartejame prie kokio nors asmens. Atrodo, kad skirtingi atstumai labai priklauso nuo tam tikrų „skiriamųjų požymių”. Trijų pedų atstumas yra intymus, iki astuonių pedų – asmeninis, per astuonias pedas – pusiau viešas atstumas it t.t. Skirtingose kulturose šie atstumai gali buti skirtingi. Pavyzdziui, astuoniolika colių arabų kulturoje yra asmeninis, o ne intymus atstumas, o tai gali labai trikdyti klausytoją iš Britanijos. Viduriniosios klases atstovai paprastai laikosi didesnių atstumų negu darbininkai.

3. Orientacija. Dar vienas budas perduoti pranesimą apie santykius – orientacija i kitus asmenis tam tikru kampu. Intymius santykius ar priešiškumą išreiškiame atsisukdami veidu į kitą žmogų, bendradarbiavimą pabrėžia pasisukimas į kitą asmenį 901aipsnių kampu

4. Išvaizda. Argyle’is skirsto ją į dvi dalis: į tuos požymius, kuriuos galima sąmoningai kontroliuoti (plaukai, rubai, oda, kuno dazai it puošmenos), ir maziau kontroliuojamus (ugis, svoris it t.t). Visose kulturose plaukai re
eiskia labai daug, nes tai „lanksčiausia” musų kūno dalis – sukuoseną keisti lengviausia. Išvaizda siuncia pranešimus apie asmenį, jo visuomeninę padėtį, o ypač prisitaikymą prie taisyklių. Paauglių apranga ir šukuosena dažnai išreiškia nepasitenkinimą suaugusiųjų vertybėmis, tačiau po to, kai tokie pranešimai sukelia neigiamą suaugusiųjų reakciją, jie skundžiasi.

5. Linksėjimai galva. Jie dažniausiai padeda valdyti tarpusavio sąveiką, ypač kalbant paeiliui. Vienas linktelėjimas leidzia kitam tęsti kalbą; greiti linktelėjimai gali išreikšti norą kalbėti.

6. Veido išraiška. Ją galima suskirstyti į antakių judesių, akių formos, burnos formos, šnervių dydžio subkodus. Įvairus jų deriniai lemia veido išraišką. Galima parašyti jų derinių ir reikšmių „gramatiką”. Įdomu tai, kad veido išraiška atspindi mažiau kultūrinių ypatybių negu kiti prezentaciniai kodai.

7. Gestai (arba kinezika). Gestikuliuojame daugiausia plaštaka ir ranka, tačiau taip pat svarbus yra pedų ir galvos gestai. Jie glaudžiai koordinuojami su kalba ir papildo žodinę komunikaciją. Jie gali rodyti arba bendrą emocinį pakilimą, arba ypatingas emocines būsenas. Trūkčiojantys, pabrėžti gestai auksštyn ir žemyn dažnai rodo pastangas dominuoti, o aptakūs, tolygūs, apskriti gestai išreiškia troškimą paaiškinti arba sukelti užuojautą. Be sių referentinių gestų, yra ir simbolinių gestų grupė. Dažnai tai kuriai nors kultūrai arba subkultūrai būdingi įžeidžiantys arba skatologiniai gestai, pavyzdžiui. Taip pat turime paminėti ikoninį gestų tipą, pavyzdžiui, kvietimą arba formos ir krypties apibūdinimą rankomis.

8. Laikysena. Mūsų stovėjimo, sėdėjimo arba gulėjimo būdas gali perduoti tam tikras ribotas, bet įdomias reikšmes. Jos dažnai būna susijusios su asmeniniais santykiais: draugiškumu, priešiskumu; laikysena gali išreiksši pranašmą ar nepilnavertiškumą. Laikysena parodo ir emocinę būseną, ypač įtampos ar atsipalaidavimo pobūdį. Įdomu, o gal ir stebėtina tai, kad laikyseną sunkiau kontroliuoti negu veido išraišką: nerimą, kurio nesimato veide, gali išduoti laikysena.

9. Akių judesiai ir žvilgsniai. Tai, kada, kaip dažnai ir kaip ilgai mes žiūrime į akis, taip pat perduoda svarbius pranešimus apie santykius, ypač apie pageidaujamą dominavimą ar artumą. Siekimas ką nors sugluminti spoksant yra paprastas iššūkis dominuoti; meilus žvilgciojimas rodo norą suartėti. Jeigu žiūrima į akis pradedant kalbėti, tai rodo bandymą patraukti klausytoją, atkreipti jo dėmesį; jei žiūrima į akis baigiant ar baigus kalbėti, reiškiami artimesni santykiai, noras gauti atsakymą, pamatyti, kaip klausytojas reaguoja.

10. Neverbaliniai kalbos aspektai. Jie dalijami į dvi kategorijas:

a) prozodiniai kodai, veikiantys vartojamų žodžių prasmę. Svarbiausi iš šių kodų yra balso tonas ir kirtis. Priklausomai nuo intonacijos, sakinys „Parduotuves dirba sekmadienį” gali virsti teiginiu, klausimu arba nuostabos šūksniu;

b) paralingvistiniai kodai, perduodantys informaciją apie kalbėtoją. Tonas, garsumas, akcentas, kalbos klaidos ir greitis rodo kalbėtojo emocinę būseną, asmenybę, klasę, visuomeninę padėtį, požiūrį į klausytoją ir t.t.

Prezentaciniai kodai yra klasifikuojami pagal jų perdavimo priemones. Visi jie yra sąlygiškai paprasti, nes juos sudaro palyginti nedaug iš vienos paradigmos pasirenkamų elementų, o sintagmas sudaro labai paprastos jų derinimo taisyklės. Iš tikrųjų jie labai artimi ribotiems, kaip juos vadina Bernsteinas, kodams.

IŠPLĖTOTI IR RIBOTI KODAI

Šią pagarsėjusią kodų klasifikaciją sukūrė Basilis Bernsteinas (pvz., 1964, 1973). Jis yra sociolingvistas ir savo darbe sutelkė dėmesį į vaikų kalbą. Taigi šie terminai iš pradžių buvo taikomi įvairiam žodinės kalbos vartojimui apibūdinti, nors dabar pagrįstai galima juos išplėsti ir taikyti kitų tipų kodams. Bernsteino darbas labai ginčytinas, nes jis sieja vartojamos kalbos tipą su socialiniu sluoksniu, kuriam priklauso vartotojas, ir kartu su švietimo sistema. Kalbotyrą jis supainiojo su politika.

Bernsteinas nustate, kad darbininkų ir viduriniosios klasės vaikų kalboje yra esminių skirtumų, ir tuos skirtumus apibendrino teiginiu, kad darbininkų vaikai linkę vartoti ribotą, o viduriniosios klasės vaikai – isplėtotą kodą. Vėliau jis pabrėžė tai, ką ignoravo kai kurie jo kritikai, būtent, kad pats visuomenės sluoksnis (klasė) nėra lemiamas veiksnys. Iš tikrųjų vartojamą kodą lemia egzistuojantis socialinių santykių tipas. Glaudi, uždara, tradicinė bendruomenė linkusi naudoti ribotus kodus. Darbininkų klasė yra viena is tokių bendruomenių, bet tokios pat yra ir viduriniosios klasės institucijos, kaip karininkų ar teisininkų luomas arba berniukų mokykla. Kiekviena šių bendruomenių vartoja savo riboto kodo tipą.

Mažiau pastovūs, kintami, judrūs, neasmeniški visuomeninių santykių tipai, būdingi šiuolaikinei viduriniajai klasei, kuria išplėtotus kalbinius kodus. Galų gale Bernsteinas nurodo, kad darbininkų klasės atstovai griežtai laikosi ribotų kodų, o viduriniosios – gali panorėję pereiti nuo riboto prie išplėtoto kodo.

Tačiau kokios yra šių dviejų tipų kodų ypatybės?

1. Riboti kodai yra paprastesni, ne tokie sudėtingi kaip išplėtoti. Jų žodynas mažesnis, sintaksė paprastesnė.

2. Riboti kodai dažniau vartojami kalboje (šnekamieji), todėl yra artimesni prezentaciniams, nurodomiesiems neverbalinės komunikacijos kodams. Išplėtotas kodas gali būti rašytinis ar šnekamasis, todėl labiau tinka reprezentaciniams simboliniams pranešimams.

3. Riboti kodai dažniau yra pertekliniai. Jų pranešimai lengvai nuspėjami ir dažniau atlieka fatinę negu referentinę (nurodomąją) funkciją. Išplėtotas kodas yra entropiškesnis, sunkiau numatyti kalbėtojo žodines galimybes. Jį lengviau taikyti referentinei funkcijai.

4. Riboti kodai orientuoti į visuomeninius santykius, išplėtoti padeda išreikšti konkretų individo ketinimą. Tai reiškia, kad ribotas kodas nurodo kalbėtojo padėtį grupėje. Jis stiprina visuomeninius santykius ir išreiškia kalbėtojo bei grupės panašumus, apriboja individualių skirtumų signalus. Antra vertus, išplėtotas kodas labiau pritaikytas individui, kaip asmenybei, o ne jo vaidmeniui grupėje; jis atitinka psichologinius skirtumus tarp kalbėtojo ir grupės ir padeda išreikšti individualybę, tai, kuo jis skiriasi nuo klausytojų. Ribotas kodas padeda išreiksti bendrumą, narystę grupėje – tai, kas bendra kalbėtojui ir klausytojams.

Taigi ribotas kodas priklauso nuo bendrų prielaidų fono, vienodų interesų, panašios patirties, tapatybės ir lūkesčių. Jis priklauso nuo vietos kulturinio identiteto, kuris sumažina kalbėtojo poreikį verbalizuoti savo individualią patirtį. Išplėtotas kodas yra būtinas, kai kalbėtojas nori klausytojams tiksliai žodžiais perduoti asmeniškas, nepakartojamas prasmes. Komunikacija priklauso ne nuo bendrumo, o nuo bendrai naudojamo sutartinio kalbinio kodo, kuris leidžia detalizuoti norimą prasmę.

5. Riboti kodai remiasi sąveika su neverbaliniais kodais. Bernsteinas netgi teigia, kad individualūs skirtumai pasireiškia tik per neverbalinius kodus; kalba vartojama išreikšti bendrybėms. Išplėtoti kodai sumažina neverbalinės komunikacijos reiksmę. Štai kodėl rašytinė kalba beveik visada yra išplėtota.

6. Riboti kodai išreiškia konkretybę, ypatingumą, čia ir dabar; išplėtoti kodai – abstrakcijas, apibendrinimus, tai, ko nėra čia.

7. Riboti kodai priklauso nuo kultūrines patirties, išplėtoti – nuo išsilavinimo ir mokymo, juos reikia išmokti.

Kad padėtų atpažinti ribotus kalbos kodus, Bernsteinas siūlo įsivaizduoti, jog paslapčia klausomės, ką kalba gatvėje stovinti grupe draugų. Mes pastebėsime stai ką:

1. Suvoksime, kad nepriklausome tai grupei ar bendruomenei.

2. Pastebėsime, kad kalba sąlygiškai neasmeniška, neindividuali: dažniau vartojami įvardžiai „jūs”, „jie”, mažiau „aš”; dažnai pasitaikys tokios frazės kaip „ar ne”, „supranti”, „žinai”, tai yra frazės, reiškiančios kalbėtojo neišskirtinumą; mažiau bus individualios išraiškos.

3. Pastebėsime, kad kalba yra energinga, gyva. Svarbiau, kaip kažkas sakoma, o ne kas sakoma. Didžioji dalis tikrosios prasmės ir visa kalbėtojo individualybė perteikiama neverbaliniais kodais.

4. Pastebėsime, kad kalbos tekmė trinka, skaldosi. Mintys organizuojamos asociacijų pagrindu, o ne logiška ar sintaksės seka.

5. Pastebėsime, kad turinys yra konkretus, naratyvinis, aprašomasis, o ne analitiškas ar abstraktus.

6. Pastebėsime, kad vartojamas r

. . .

Join the Conversation

×
×