KODAI

KODAI
Kodas, kaip procesas, yra užkodavimas (kodavimas) ir dekodavimas. Tai tiesioginis ir atvirkštinis procesai. Kodavimui dažniausiai naudojami skaičiai, kodiniai pažymėjimai.
Iš tikrųjų kodai yra organizuotų zenklų sistemos. Šios sistemos paklusta taisyklems, kurias pripazįsta visi kodą vartojancios bendruomenes nariai. Tai reiskia, kad tiriant kodus daznai pabreziamas socialinis komunikacijos matmuo.
Todėl beveik visi sutartiniai arba paklustantys visuomenes pripazįstamoms taisyklems socialinio gyvenimo aspektai gali buti laikomi „uzkoduotais”.

Iš tiesų komunikacijoje zodis „kodas” vartojamas reiksmines sistemos prasme. Visiems sio tipo kodams budingi bendri bruozai:
1.Juos sudaro tam tiikri elementai (kartais vienas), is kurių galima rinktis. Tai yra paradigminis matmuo. Siuos elementus (isskyrus paprasciausius vieno elemento kodus) galima derinti pagal susitarima arba taisykles. Tai yra sintagminis matmuo.
2.Visi kodai perteikia reiksmę: jų elementai – tai zenklai, kurie ivairias budais nurodo kazką kitą, o ne save.
3. Visi kodai priklauso nuo vartotojų{ susitarimo ir bendro kultūros pamato. Kodai ir kultura dinamiskai sąveikauja.
4. Visi kodai atlieka apibreztą socialine, ar komunikacinę funkciją
5. Visus kodus galima perduoti atitinkamomis komunikacijos priemonemis ir (arba) kanalais.
ANALOGINIAI IR SKAITMENINIAI
Paradigmas sudaro iss esmes panasus elementai, kuriuos vieną nuo kito skiria budingi bruozai. Egzistuoja du paradigmų tipai, pagal kuriuos skiriame ir dviejų tipų kodus- analoginius ir skaitmeninius. Skaitmeninio kodo elementų išraiška (signifikantas) ir turinys(signifikatas) yra aiškiai atskirti. Analoginis laikrodis turi nepertraukiamą skalę, ir

r tik pažymėję ciferblatą mes galime “skaitmeniniu” būdu nustatyti laiką.
Skaitmeninius kodus lengviau suprasti del to, kad jų elementai yra yra akivaiždžiai atskirti vienas nuo kito. Sutartiniai kodai yra skaitmeniniai, todėl juos lengva užrašyti ir atvaizduoti. Muzika is esmes yra analoginis kodas, tačiau mūsų natų užrašymo sistema suteikė jai ryškius atskirtumo bruožus(natos ir gamos) ir priskyrė skaitmeninio kodo ypatybes. Apskritai gamtą sudaro analogai. Bandydami suprasti ir klasifikuoti gamtą, mes panaudojame skaitmeninius skirtumus.
PREZENTACINIAI KODAI
Taciau kodai yra ne tik duomenų organizavimo it supratimo sistemos, jie atlieka komunikacines irsocialises funkcijas. Pagal sias funkcijas skiriami prezentaciniai (pristatomieji) it reprezentaciniai (atstovaujamieji) kodai.
Reprezentaciniai kodai naudojami tekstams, tai yra nepriklausomai egzistuojantiems pranesimams, sudaryti. Tekstas reiskia kazką kitą, o ne save ar sudarytoją. Tekstą sudaro ikoniniai zenklai, arba siimboliai. Prezentacinius kodus sudaro indeksai (nuorodos). Jie negali reiksti ko nors kito, o tik save ar jų sudarytoją, t.y. bendraujantį asmenį, jo dabartinę socialinę padetį.
NEVERBALINE KOMUNIKACIJA
Neverbaline komunikacija vyksta per prezentacinius kodus, pavyzdziui, gestus, akių judesius ar balso ypatybes. Sie kodai perduoda pranesimus tik apie tai, kas vyksta cia ir dabar. Asmens balso tonas nurodo jo dabartinį poziurį i pokalbio temą it klausytoją, taciau negali perduoti pranesimo apie tai, ką asmuo jaute praejusią savaite. Todel prezentaciniai kodai yra riboti, jie tinka ti
ik bendraujant akis į akį, dalyvaujant kitam asmeniui. Jie atlieka dvi funkcijas.
Pirma, kaip jau mateme, jie teikia referentinę (nuorodinę) informacija. Tai informacija apie kalbetoją ir jo padetį, is sios informacijos klausytojas suzino, kas yra kalbetojas, kokios jo paziuros, socialine padetis it t.t. Antra funkcija – tai sąlveikos reguliavimas. Kodai vartojami uzmegzti su kitais tokius santykius, kokių nori koduotojas. Tam tikrų gestų, kuno padeciųar balso tonų padedamas asmuo gali užgožti draugus, nuraminti juos arba užsisklęsti nuo jų. Gali kodais parodyti, kad baige kalbeti ir atejo eile kalbeti kitam, arba isreiksti norą nutraukti susitikimą. Tam tikra prasme šie kodai atlieka referentinę funkcija, bet vartojami perduoti informaciją apie santykį, o ne apie pati kalbetoją.
Abi prezentacinių kodų funkcijas gali atlikti ir reprezentaciniai kodai, jei prezentacinius kodus įtraukiame į reprezentacinius pranesimus. Rasytas tekstas gali „isreiksti balso toną”, nuotrauka – perteikti nusivylimą arba dziaugsmą. Taciau socialpsichologai pripažįsta ir trecią kodų funkcija, kurią atlieka tik reprezentaciniai kodai. Tai – kognityvine, arba sąvokų sudarymo, funkcija. Siuo atveju kuriamas nuo bendraujancio asmens ir situacijos nepriklausantis pranesimas arba tekstas, jis perduoda informaciją apie idejas ar nesancius daiktus. Tiesiogine kalba arba fotografija yra reprezentacinių kodų pavyzdziai. Tik reprezentaciniai kodai gali atlikti referentinę funkcija. Prezentaciniai kodai efektyviausiai atlieka emocinę funkcijas. Abiejų tipų kodai veikia estetiniame it fatiniame ly
ygmenyse, nors metalingvistinis lygmuo budingas tik reprezentaciniams kodams.
Žmogus savo kūnu dažnai perduoda prezentacinius kodus. Argyle’is (1972) pateikia desimties tokių kodų it galimų jais perteikti reiksmiu sąrašą.
1. Prisilietimai. Svarbius duomenis apie santykius perduoda prisilietimai (ką, kur it kada mes lieciame). Įdomu tai, kad šis, taip pat ir prokseminis kodas, įvairiose kulturose yra labai skirtingi. Pavyzdziui, britai liecia vienas kita reciau negu beveik visų kitų kulturų atstovai.
2. Atstumai (arba proksemika). Pranesimus apie santykius perduoda ir atstumas, per kurį priartejame prie kokio nors asmens. Atrodo, kad skirtingi atstumai labai priklauso nuo tam tikrų „skiriamųjų požymių”. Trijų pedų atstumas yra intymus, iki astuonių pedų – asmeninis, per astuonias pedas – pusiau viešas atstumas it t.t. Skirtingose kulturose šie atstumai gali buti skirtingi. Pavyzdziui, astuoniolika colių arabų kulturoje yra asmeninis, o ne intymus atstumas, o tai gali labai trikdyti klausytoją iš Britanijos. Viduriniosios klases atstovai paprastai laikosi didesnių atstumų negu darbininkai.
3. Orientacija. Dar vienas budas perduoti pranesimą apie santykius – orientacija i kitus asmenis tam tikru kampu. Intymius santykius ar priešiškumą išreiškiame atsisukdami veidu į kitą žmogų, bendradarbiavimą pabrėžia pasisukimas į kitą asmenį 901aipsnių kampu
4. Išvaizda. Argyle’is skirsto ją į dvi dalis: į tuos požymius, kuriuos galima sąmoningai kontroliuoti (plaukai, rubai, oda, kuno dazai it puošmenos), ir maziau kontroliuojamus (ugis, svoris it t.t). Visose kulturose plaukai re
eiskia labai daug, nes tai „lanksčiausia” musų kūno dalis – sukuoseną keisti lengviausia. Išvaizda siuncia pranešimus apie asmenį, jo visuomeninę padėtį, o ypač prisitaikymą prie taisyklių. Paauglių apranga ir šukuosena dažnai išreiškia nepasitenkinimą suaugusiųjų vertybėmis, tačiau po to, kai tokie pranešimai sukelia neigiamą suaugusiųjų reakciją, jie skundžiasi.
5. Linksėjimai galva. Jie dažniausiai padeda valdyti tarpusavio sąveiką, ypač kalbant paeiliui. Vienas linktelėjimas leidzia kitam tęsti kalbą; greiti linktelėjimai gali išreikšti norą kalbėti.
6. Veido išraiška. Ją galima suskirstyti į antakių judesių, akių formos, burnos formos, šnervių dydžio subkodus. Įvairus jų deriniai lemia veido išraišką. Galima parašyti jų derinių ir reikšmių „gramatiką”. Įdomu tai, kad veido išraiška atspindi mažiau kultūrinių ypatybių negu kiti prezentaciniai kodai.
7. Gestai (arba kinezika). Gestikuliuojame daugiausia plaštaka ir ranka, tačiau taip pat svarbus yra pedų ir galvos gestai. Jie glaudžiai koordinuojami su kalba ir papildo žodinę komunikaciją. Jie gali rodyti arba bendrą emocinį pakilimą, arba ypatingas emocines būsenas. Trūkčiojantys, pabrėžti gestai auksštyn ir žemyn dažnai rodo pastangas dominuoti, o aptakūs, tolygūs, apskriti gestai išreiškia troškimą paaiškinti arba sukelti užuojautą. Be sių referentinių gestų, yra ir simbolinių gestų grupė. Dažnai tai kuriai nors kultūrai arba subkultūrai būdingi įžeidžiantys arba skatologiniai gestai, pavyzdžiui. Taip pat turime paminėti ikoninį gestų tipą, pavyzdžiui, kvietimą arba formos ir krypties apibūdinimą rankomis.
8. Laikysena. Mūsų stovėjimo, sėdėjimo arba gulėjimo būdas gali perduoti tam tikras ribotas, bet įdomias reikšmes. Jos dažnai būna susijusios su asmeniniais santykiais: draugiškumu, priešiskumu; laikysena gali išreiksši pranašmą ar nepilnavertiškumą. Laikysena parodo ir emocinę būseną, ypač įtampos ar atsipalaidavimo pobūdį. Įdomu, o gal ir stebėtina tai, kad laikyseną sunkiau kontroliuoti negu veido išraišką: nerimą, kurio nesimato veide, gali išduoti laikysena.
9. Akių judesiai ir žvilgsniai. Tai, kada, kaip dažnai ir kaip ilgai mes žiūrime į akis, taip pat perduoda svarbius pranešimus apie santykius, ypač apie pageidaujamą dominavimą ar artumą. Siekimas ką nors sugluminti spoksant yra paprastas iššūkis dominuoti; meilus žvilgciojimas rodo norą suartėti. Jeigu žiūrima į akis pradedant kalbėti, tai rodo bandymą patraukti klausytoją, atkreipti jo dėmesį; jei žiūrima į akis baigiant ar baigus kalbėti, reiškiami artimesni santykiai, noras gauti atsakymą, pamatyti, kaip klausytojas reaguoja.
10. Neverbaliniai kalbos aspektai. Jie dalijami į dvi kategorijas:
a) prozodiniai kodai, veikiantys vartojamų žodžių prasmę. Svarbiausi iš šių kodų yra balso tonas ir kirtis. Priklausomai nuo intonacijos, sakinys „Parduotuves dirba sekmadienį” gali virsti teiginiu, klausimu arba nuostabos šūksniu;
b) paralingvistiniai kodai, perduodantys informaciją apie kalbėtoją. Tonas, garsumas, akcentas, kalbos klaidos ir greitis rodo kalbėtojo emocinę būseną, asmenybę, klasę, visuomeninę padėtį, požiūrį į klausytoją ir t.t.
Prezentaciniai kodai yra klasifikuojami pagal jų perdavimo priemones. Visi jie yra sąlygiškai paprasti, nes juos sudaro palyginti nedaug iš vienos paradigmos pasirenkamų elementų, o sintagmas sudaro labai paprastos jų derinimo taisyklės. Iš tikrųjų jie labai artimi ribotiems, kaip juos vadina Bernsteinas, kodams.
IŠPLĖTOTI IR RIBOTI KODAI
Šią pagarsėjusią kodų klasifikaciją sukūrė Basilis Bernsteinas (pvz., 1964, 1973). Jis yra sociolingvistas ir savo darbe sutelkė dėmesį į vaikų kalbą. Taigi šie terminai iš pradžių buvo taikomi įvairiam žodinės kalbos vartojimui apibūdinti, nors dabar pagrįstai galima juos išplėsti ir taikyti kitų tipų kodams. Bernsteino darbas labai ginčytinas, nes jis sieja vartojamos kalbos tipą su socialiniu sluoksniu, kuriam priklauso vartotojas, ir kartu su švietimo sistema. Kalbotyrą jis supainiojo su politika.
Bernsteinas nustate, kad darbininkų ir viduriniosios klasės vaikų kalboje yra esminių skirtumų, ir tuos skirtumus apibendrino teiginiu, kad darbininkų vaikai linkę vartoti ribotą, o viduriniosios klasės vaikai – isplėtotą kodą. Vėliau jis pabrėžė tai, ką ignoravo kai kurie jo kritikai, būtent, kad pats visuomenės sluoksnis (klasė) nėra lemiamas veiksnys. Iš tikrųjų vartojamą kodą lemia egzistuojantis socialinių santykių tipas. Glaudi, uždara, tradicinė bendruomenė linkusi naudoti ribotus kodus. Darbininkų klasė yra viena is tokių bendruomenių, bet tokios pat yra ir viduriniosios klasės institucijos, kaip karininkų ar teisininkų luomas arba berniukų mokykla. Kiekviena šių bendruomenių vartoja savo riboto kodo tipą.
Mažiau pastovūs, kintami, judrūs, neasmeniški visuomeninių santykių tipai, būdingi šiuolaikinei viduriniajai klasei, kuria išplėtotus kalbinius kodus. Galų gale Bernsteinas nurodo, kad darbininkų klasės atstovai griežtai laikosi ribotų kodų, o viduriniosios – gali panorėję pereiti nuo riboto prie išplėtoto kodo.
Tačiau kokios yra šių dviejų tipų kodų ypatybės?
1. Riboti kodai yra paprastesni, ne tokie sudėtingi kaip išplėtoti. Jų žodynas mažesnis, sintaksė paprastesnė.
2. Riboti kodai dažniau vartojami kalboje (šnekamieji), todėl yra artimesni prezentaciniams, nurodomiesiems neverbalinės komunikacijos kodams. Išplėtotas kodas gali būti rašytinis ar šnekamasis, todėl labiau tinka reprezentaciniams simboliniams pranešimams.
3. Riboti kodai dažniau yra pertekliniai. Jų pranešimai lengvai nuspėjami ir dažniau atlieka fatinę negu referentinę (nurodomąją) funkciją. Išplėtotas kodas yra entropiškesnis, sunkiau numatyti kalbėtojo žodines galimybes. Jį lengviau taikyti referentinei funkcijai.
4. Riboti kodai orientuoti į visuomeninius santykius, išplėtoti padeda išreikšti konkretų individo ketinimą. Tai reiškia, kad ribotas kodas nurodo kalbėtojo padėtį grupėje. Jis stiprina visuomeninius santykius ir išreiškia kalbėtojo bei grupės panašumus, apriboja individualių skirtumų signalus. Antra vertus, išplėtotas kodas labiau pritaikytas individui, kaip asmenybei, o ne jo vaidmeniui grupėje; jis atitinka psichologinius skirtumus tarp kalbėtojo ir grupės ir padeda išreikšti individualybę, tai, kuo jis skiriasi nuo klausytojų. Ribotas kodas padeda išreiksti bendrumą, narystę grupėje – tai, kas bendra kalbėtojui ir klausytojams.
Taigi ribotas kodas priklauso nuo bendrų prielaidų fono, vienodų interesų, panašios patirties, tapatybės ir lūkesčių. Jis priklauso nuo vietos kulturinio identiteto, kuris sumažina kalbėtojo poreikį verbalizuoti savo individualią patirtį. Išplėtotas kodas yra būtinas, kai kalbėtojas nori klausytojams tiksliai žodžiais perduoti asmeniškas, nepakartojamas prasmes. Komunikacija priklauso ne nuo bendrumo, o nuo bendrai naudojamo sutartinio kalbinio kodo, kuris leidžia detalizuoti norimą prasmę.
5. Riboti kodai remiasi sąveika su neverbaliniais kodais. Bernsteinas netgi teigia, kad individualūs skirtumai pasireiškia tik per neverbalinius kodus; kalba vartojama išreikšti bendrybėms. Išplėtoti kodai sumažina neverbalinės komunikacijos reiksmę. Štai kodėl rašytinė kalba beveik visada yra išplėtota.
6. Riboti kodai išreiškia konkretybę, ypatingumą, čia ir dabar; išplėtoti kodai – abstrakcijas, apibendrinimus, tai, ko nėra čia.
7. Riboti kodai priklauso nuo kultūrines patirties, išplėtoti – nuo išsilavinimo ir mokymo, juos reikia išmokti.
Kad padėtų atpažinti ribotus kalbos kodus, Bernsteinas siūlo įsivaizduoti, jog paslapčia klausomės, ką kalba gatvėje stovinti grupe draugų. Mes pastebėsime stai ką:
1. Suvoksime, kad nepriklausome tai grupei ar bendruomenei.
2. Pastebėsime, kad kalba sąlygiškai neasmeniška, neindividuali: dažniau vartojami įvardžiai „jūs”, „jie”, mažiau „aš”; dažnai pasitaikys tokios frazės kaip „ar ne”, „supranti”, „žinai”, tai yra frazės, reiškiančios kalbėtojo neišskirtinumą; mažiau bus individualios išraiškos.
3. Pastebėsime, kad kalba yra energinga, gyva. Svarbiau, kaip kažkas sakoma, o ne kas sakoma. Didžioji dalis tikrosios prasmės ir visa kalbėtojo individualybė perteikiama neverbaliniais kodais.
4. Pastebėsime, kad kalbos tekmė trinka, skaldosi. Mintys organizuojamos asociacijų pagrindu, o ne logiška ar sintaksės seka.
5. Pastebėsime, kad turinys yra konkretus, naratyvinis, aprašomasis, o ne analitiškas ar abstraktus.
6. Pastebėsime, kad vartojamas ribotas žodynas ir paprasta sintaksė.
KODAI IR VERTYBĖS
Musų visuomenė, be abejonės, vertina išplėtotus kodus. Mokyklose mokant kalbos pagrindinis dėmesys kreipiamas ir giriama už išplėtotą rašytinę kalbą. Mes vertiname sudėtingas meno formas, kurios visos vartoja išplėtotus kodus. Baletas yra išplėtota sudėtingos struktūros šokio forma, reikalaujanti atitinkamo lavinimo ir mokymo; disko šokiai yra riboti ir reikalauja daugiau socialinės ir bendruomeninės patirties negu tam tikro mokymo. Liaudies pasakojimai ar nešvankūs juokai yra riboti, intelektualus romanas – išplėtotas. Tokias priešpriešas galime tęsti be galo. Kultūros vertinamos meno formos beveik visos yra išplėtotos.
Netgi Bernsteino parinkti žodziai – išplėtotas (angl. elaborated) ir ribotas (angl. restricted) – reiškia teigiamą ir neigiamą socialinį vertinimą. Bet jei norime kuo geriau panaudoti Bernsteino darbą, turime atmesti šiuos vertinimus. Išplėtoti kodai nera geresni negu riboti, jie yra skirtingi ir atlieka skirtingas funkcijas. Visi mes esame individai, visi esame bendruomenės ar grupės nariai. Mums vienodai reikalingi riboti ir išplėtoti kodai Terminai „ribotas” ir „išplėtotas” turi būti suvokiami kaip aprašomieji ir analitiniai; jei jiems suteiksime vertinamąjį aspektą, tai tik paslėpsime problemą.
PLATAUS IR SIAURO VARTOJIMO KODAI
Išplėtotus ir ribotus kodus apibrėžia pati kodo prigimtis ir socialinių santykių, kuriems jis atstovauja, tipas. Antra vertus, plataus ir siauro vartojimo kodus apibrėžia auditorijos pobūdis. Plataus vartojimo kodas yra bendras masinės auditorijos nariams, jis skirtas įvairialypei auditorijai, o siauro vartojimo kodas – ypatingai auditorijai, kurią dažnai apibrėžia jos vartojami kodai. Galima sakyti, kad operos arija naudoja siauro vartojimo kodą, ir šis patraukia operos mylėtojus; o populiari dainelė yra sukurta patraukti mases, t.y. neapibreztą auditoriją, todėl ji naudoja plataus vartojimo kodą. Taip aiškėja panašumai tarp siauro vartojimo ir išplėtotų kodų iš vienos pusės ir plataus vartojimo bei ribotų kodų iš kitos.
Plataus vartojimo kodai
Plataus vartojimo ir riboti kodai turi daug bendrų savybių. Jie yra paprasti, turi tiesioginį poveikį, nereikalauja „išsilavinimo”, kad juos suprastume. Jie skiriami bendruomenei, remiasi tuo, ką žmonės turi bendra, ir siekia juos jungti į visuomenę. Dažnai jie anonimiški arba jo autoriai yra „institucijos”. Tai, kad autoriai yra anonimiški ar instituciniai, neleidžia reikšti asmeniškų, individualių nuomonių. Plataus vartojimo kodai yra kultūros komunikavimo pačiai su savimi priemonės.
Siauro vartojimo kodai
Tarp siauro vartojimo ir išplėtotų kodų egzistuoja toks pat panasumų kompleksas. Siauro vartojimo kodai skiriami apibrėžtai, ribotai auditorijai. Dažniausiai tai, kuri nusprendė išmokti tam tikrą kodą. Juos reikia skirti nuo ribotų kodų (kuriuos taip pat supranta tik maža auditorija), nes jie grindžiami ne bendruomenine patirtimi.
Siauro vartojimo kodai gali būti elitiniai ar bent jau skaldantys visuomenę. Mene jie yra intelektualus ir kultūriškai vertingi; moksle jie sukuria įspudingą specialistų žargoną, žinovų vartojamą kaip mokytumo rodiklį. Medicinos ir teisės profesijų išskirtinumas iš dalies remiasi naudojamu siauro vartojimo kodu. Sociologas, vartojantis įspūdingą specialų terminų apibūdinti pažįstamai socialinei patirčiai, nori pabrėžti, kad skiriasi nuo neprofesionalo, priklauso sociologų elitui. Nuo to neapsaugoti ir komunikacijos specialistai. Siauro vartojimo kodai mūsų masinėje visuomenėje įgijo skirtumą tarp „mes” (kodo vartotojai) ir „jie” (neprofesionalai, mažamoksliai) žymėjimo funkciją. Plataus vartojimo kodai pabrėžia „mūsų” (daugumos) panašumus.
KODAI IR BENDRYBĖ
Visi kodai grindžiami bendrybe, tai yra susitarimu tarp vartotojų dėl pagrindų: juos sudarancių elementų, taisyklių, pagal kurias šie elementai atrenkami ir derinami, gavėjui suvokiamų prasmių, jų atliekamų socialinių ir komunikacijos funkcijų. Tačiau gali labai skirtis šių susitarimo siekimo būdai ir įgaunamos formos.
SUTARTINIAI (ARBA LOGINIAI) KODAI
Juos paprasta apibrėžti it lengva suprasti. Tai kodai, del kurių vartotojai aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė. Tai – kodai su nustatytais ir sutartais signifikantų ir signifikatų santykiais. Jie yra simboliniai, pažymintys, neasmeniniai ir statiški. Matematikai vartoja tobulą sutartinį ir logiską kodą. Kiekvienas mokantis kodą negali nesutikti su ,,4 x 7 = 28″ prasme. Klaidingas iškodavimas neįmanomas, kultūriniai skirtumai nedaro įtakos, prasmė tarp skaitytojo ir teksto nederinama, ji apibrėžiama pačiu pranesimu. Viskas, ko reikia, – tai išmokti kodą. Mokslas – objektyvus, neasmeninis, visuotinis gamtos reiškinių tyrimas – siekia perduoti tyrimų rezultatus sutartiniais, logiškais kodais. Šviesoforo šviesos, kelių eismo taisyklės, karinės uniformos, futbolo marškinėliai, chemijos simboliai yra tokių kodų pavyzdžiai.
Pagrindiniai skirtumai tarp sutartinių ir įprastai apibrėžiamų kodų kyla iš skirtingos jų paradigmų prigimties. Sutartinių kodų signifikantų paradigmos yra apibrėžtos ir ribotos, jos tiksliai atitinka signifikatų paradigmas. Jie pabrėžia pažymimąją reiksmę. Įprastinių kodų paradigmos yra atviros, jas galima papildyti naujais elementais, esantys elementai gali tapti nebevartojami. Jie dažnai neturi sutartos signifikatų paradigmos. Todėl jie yra dinamiškesni ir gali kisti. Sutartiniai kodai yra statiški ir gali keistis tik pagal išreikštą vartotojų susitarimą.
Be to, sutartiniai kodai yra uždari, jie siekia užfiksuoti reiksmę tekste, neskatina skaitytojų aktyviai dalyvauti reiksmių derinimo procese. Reikalaujama tik žinoti kodą. Antra vertus, įprastiniai kodai yra atviri ir skatina skaitytoją aktyviai derinti reikšmes. Kraštutiniai įprastinių kodų tipai gali būti vadinami estetiniais ir kartais juos galima iškoduoti tik remiantis teksto užuominomis.
ESTETINIAI KODAI
Estetinius kodus sunkiau apibrėžti tik dėl to, kad jie įvairesni, nelabai apibrėžti ir labai greitai kinta. Juos iš esmės veikia kultūrinis kontekstas, jie leidžia arba skatina platų prasmių derinimą, klaidingi iškodavimai tampa norma. Jie yra ekspresyvūs, apima vidinį, subjektyvų pasaulį. Jie gali tapti malonumo šaltiniu ir prasme patys sau: pagrindinė sąvoka yra stilius. Sutartiniai logiški kodai yra referentiniai, estetiniai kodai gali atlikti visas Jakobsono nurodytas funkcijas.
Įrastiniai estetiniai kodai yra susitarimo tarp jųvartotojų bendros kultūrinės patirties pagrindu rezultatas. Masinis menas ir liaudies menas vartoja įprastinius estetinius kodus. Taip pat jie vartojami rūbų, architektūros, automobilių ir baldų dizainui. Tai yra masinės visuomenės, taip pat ir tradicinės gentinės visuomenės kodai. Kuo jie įprastesni, kuo daugiau juose pertekliaus, tuo dažniau juos vadina vulgariais, nemokšiškais ar šabloniškais.
Tačiau estetiniai kodai gali tiek laužyti konvencijas, kiek ir sekti jomis; moderniajame mene glūdi užuominos ir priemonės, leidžiancios jį iškoduoti. Menininkas, kuris laužo savo laiko konvencijas, tikisi, kad visuomenė išmoks naujus jo darbo kodus ir ilgainiui pradės jį vertinti. Intelektualus avangardinis menas dažnai vartoja unikalius estetinius kodus; auditorija turi pačiame kurinyje ieškoti jo iškodavimo ženklo (užuominos), viskas, kas yra bendra tarp menininko ir auditorijos, – tai tik pats kūrinys. Unikalus meno kūrinys masinės produkcijos ir masinio vartojimo visuomenėje įgyja papildomos vertės tik dėl savo unikalumo. Jis negali priklausyti masei ar būti masiškai vartojamas, todėl yra ypač aukštai vertinamas už galimybę perduoti individualius skirtumus ir elitines vertybes.
Sunorminimas
Naujas, neįprastas kodas, veikiamas bendro kultūros proceso, tampa priimtinu daugumai ir todėl įprastiniu. Tai vadinama sunorminimu. Šis procesas gali veikti intelektualųlį meną, pavyzdžiui, impresionizmas ilgainiui tapo vis labiau priimtinas, kol virto įprastu gamtos tapymo būdu. Tai gali paveikti ir siauro vartojimo kodą, sukurtą ypatingos subkultūros, kaip džiazas, kuris taip pat išplėtė kultūrinio priimtinumo rėmus. Dažnai grynojo ar originalaus kodo entuziastai skundžiasi, kad plačiai vartojamas variantas degraduoja.
Iš tiesų, perkuriant kodą į plačiai vartojamą, jis keičiamas; tiksli, subtili komunikacija, įmanoma menininkui ir auditorijai bendraujant siauro vartojimo kodu, yra negalima ir netinkama plataus vartojimo kodui. Auditorijos įvairovė reikalauja, jog kodas remtųsi bendromis, o ne ypatingomis ir unikaliomis reikšmėmis, ir leistų klaidingai iškoduoti pranešimus, kad tiktų įvairioms masinės auditorijos konvencijoms ir kultūrinei patirčiai.
KODAI IR KONVENCIJOS
Kodai ir konvencijos sudaro bendrą kiekvienos kultūrinės patirties branduolį. Jie leidžia mums suprasti musų socialinę egzistenciją ir nustatyti savo vietą kultūroje. Tik per bendrus kodus mes jaučiame ir išreiškiame priklausomybę kultūrai. Vartodami kodus kaip auditorija ar šaltinis, mes įsitvirtiname savo kultūroje, palaikome jos gyvybingumą ir egzistavimą. Kultūra yra aktyvus, dinamiškas, gyvas organizmas tik dėl to, kad jos nariai aktyviai vartoja jos komunikacijos kodus.

Leave a Comment