TURINYS
ĮVADAS 21. Terminai 31.1 Elektroninė leidyba 41.2. Elektroninė knyga 42. Elektroninių dokumentų tipologija 53. Elektroninių dokumentų grupės 64. Elektroninė knyga – elektroninis dokumentas 65. Elektroninių leidinių kokybės poreikis 136. Kokybės reikalavimai internetiniams leidiniams 146.1. Prieinamumas 156.2. Patikimumas ir tęstinumas 156.3. Testavimas ir kokybės vertinimas 167. Identifikavimas, išleidimas ir pasiekimas 168. Elektroninė leidyba KTU 179. Elektroninė leidyba B.Geitso akimis 20IŠVADOS 21NAUDOTA LITERATŪRA 22ĮVADASSkaitmeninė kultūra suteikė galimybę atsirasti ir tvirtas pozicijas visuomenėje užsitikrinti elektroninei leidybai. Elektroninė leidyba – tai nauja informacijos platinimo technologija. Elektroninis leidinys – tai elektroninės leidybos produkcijos vienetas. Dar gali būti apibūdintas kaip vienas iš leidinių tipų pagal informacijos fiksavimo būdą. Tačiau elektroninių leidinių yra tiek daug, kad jie kaip ir įprasti leidiniai gali būti klasifikuojami pagal tam tikrus požymius, pirmiausia pagal turinį, formą ir paskirtį. Egzistuoja elektroniniai žurnalai, laikraščiai, knygos. Elektroninių leidinių klasifikavimo pagal paskirtį ar turinį sistema tokia pat daugialypė kaip ir spaudinių.Kaip apie vieną iš elektroninės leidybos sričių galima be galo daug kalbėti apie internetą. Jis ir bus aptartas toliau šiame darbe. Tačiau plačiąja prasme terminas “elektroninė leidyba” apima visus duomenis, laikomus kompiuteryje, perduodamus elektroniniu paštu, įrašytus į diskelius, optinius, kompaktinius (CD), skaitmeninius diskus (DVD) ar paskelbtus internete. Pavyzdžiui, viena iš elektroninių leidinių formų − skaitmeninė muzika, platinama internete arba įrašyta į kompaktinius diskus. Elektroninės muzikos pradininkas Lietuvoje kompozitorius Giedrius Kuprevičius KTU įkūrė elektroninės muzikos klubą, kuriame mokomasi kurti muziką kompiuteriu. Jis papasakojo, kad dabar kompozitoriai jau pristato ne ranka, o kompiuteriu rašytas natas.Su elektronine leidybos sąvoka mums padės susipažinti toliau darbe aptariami elektronių leidinių tipai – elektroninė knyga, elektroniniai dokumentai, elektroniai žurnalai internete, multimedia ir pan.1. TerminaiElektroninė leidyba, elektroninė knyga, elektroninė enciklopedija – tai terminai, atsiradę mūsų šnekamojoje kalboje bei spaudoje visai neseniai, tačiau tik vieną kitą apibrėžimą galima aptikti įvairiuose terminų žodynuose. Pavyzdžiui, neseniai išleistame “Knygotyros” žodyne galima atrasti tik vieną elektroninės leidybos apibrėžimą, ne visai atitinkantį dabartinį objekto supratimą.1.1 Elektroninė leidyba
Elektroninė leidyba – tai visiškai naujas, šiandieniniam skaitmeniniam amžiui būdingas reiškinys. Nors daugelis žmonių vis dar mėgsta skaityti tradicines knygas, žurnalus ir laikraščius, elektroninė leidyba jau atrado sau nišą.Jei dirbate leidyboje arba esate rašytojas, norintis paskleisti nepublikuotą rankraštį, elektroninė leidyba suteiks jums ryškią technologinę pažangą su žymiai platesnėmis galimybėmis.Profesionalūs leidėjai joje ras žymiai didesnį našumą, išplėstas bendras aplinkos valdymo priemones, sumažintas kainas, naujas rinkas ir perteklinių kopijų išvengimą.Mokslininkai ir rašytojai, kurie publikuoja savo darbus, pamatė, kad jie gali aktyviai kontroliuoti, kaip jų knygos ir kiti leidiniai yra parduodami, nepriklausomai nuo kartais nesuinteresuoto ar persidirbusio leidėjo. Dar daugiau, visas pelnas ir autorinės teisės priklauso autoriui. Elektroninė leidyba sumažina savileidybos arba leidybos dėl « tuštybės » kainas iki prieinamų atskiriems asmenims. Pirmiausiai gali būti išleistas 50 – 100 knygų tiražas rinkos ištyrimui.Elektroninė leidyba – “tai leidybinė sistema, kuri naudoja kompiuterius su specialia programine įranga tekstui ar iliustracijoms rengti spaudai pagal leidybos reikalavimus ir spausdintuvus – parengtiems tekstams išspausdinti” (Kompiuterinė leidyba, 1997, p. 202). Elektronine ši leidyba vadinama tik todėl, kad spaudinio rengimas vyksta naudojant kompiuterinę techniką, į apibrėžimą neįtrauktas publikavimo elektroninėje laikmenoje aspektas, kuris šiuo metu suprantamas kaip svarbiausias elektroninės leidybos požymis. Elektroninis leidinys – tai elektroninės leidybos produkcijos vienetas. Dar gali būti apibūdintas kaip vienas iš leidinių tipų pagal informacijos fiksavimo būdą. Tačiau elektroninių leidinių yra tiek daug, kad jie kaip ir įprasti leidiniai gali būti klasifikuojami pagal tam tikrus požymius, pirmiausia pagal turinį, formą ir paskirtį. Egzistuoja elektroniniai žurnalai, laikraščiai, knygos. Elektroninių leidinių klasifikavimo pagal paskirtį ar turinį sistema tokia pat daugialypė kaip ir spaudinių.1.2. Elektroninė knygaElektroninė knyga – “tekstinis knygos analogas, esantis elektroninėje laikmenoje ir skaitomas kompiuterio ekrane” (Electronic book, 1997, p. 130); “tai sistema, realizuojanti didelės apimties kompiuterio atmintyje laikomos informacijos valdumą ir struktūrizaciją. Elektroninė knyga susidaro iš pagal temas organizuotų skaitmeninės informacijos puslapių (šiuo atveju puslapis, priešingai popieriaus lapui, pagrįstam įprastos knygos puslapiu, yra matuojamas monitoriaus ekranu), organizuotų pagal tematiką ir turinčių įprastos knygos požymius (puslapių numerius, antraštes ir pan.)” (Barker, 1997).Visi elektroniniai dokumentai yra parengti elektroninės duomenų bazės principais. Pasak A. Miežinienės (1998), duomenų bazė – tai rinkinys duomenų, reprezentuojančių ir aprašančių kokį nors įrašą, dažniausiai didelį ir sudėtingą. Duomenų bazės apibrėžiamos kaip duomenų saugyklos, reprezentuojančios apibrėžtą realaus pasaulio dalį ir naudojamos apibrėžtiems tikslams. Elektroniniams dokumentams būdingas vidinis ir išorinis reprezentavimas. Išorinis dokumentų vaizdas skirtas suvokti žmogaus sensoriniais kanalais, o vidinis reprezentavimas kuriamas ir perduodamas kompiuteriais. Šį teiginį galima sulyginti su ledkalniu, kurio viršūnė ir būtų išorinis reprezentavimas, o po vandeniu esanti ledkalnio dalis – vidinis reprezentavimas. Vidinis reprezentavimas, t. y. duomenų bazės struktūros rengimas, atliekamas programuotojų taip, kad vartotojai galėtų matyti duomenų bazės pagrindu paruoštą tam tikrą rezultatą – išorinį reprezentavimą. Būtent ilgo techninio darbo rezultatas ir yra elektroninis dokumentas, kuriame turinio išdėstymo principas – dokumento forma (laikraštis, žodynas, enciklopedija ir pan.) gali likti tokia pati kaip ir spausdinto dokumento. Remiantis teiginiais, kad elektroniniai dokumentai skiriasi nuo spausdintų tik laikmena, kurioje jie yra pateikti, o turinys ir jo išdėstymas lieka tradicinis, galima būtų lengvai suformuluoti elektroninės knygos apibrėžimą, tačiau naujos technologijos padarė įtaką ne tik naujai laikmenai atsirasti, bet ir nulėmė hiperteksto atsiradimą, o šis pakeitė dokumento sudarymo (informacijos išdėstymo) ir skaitymo principus. Be to, elektroninė knyga gali turėti ne tik tekstą ar statiškus vaizdus, bet ir animacijos, vaizdo bei garso įrašus.2. Elektroninių dokumentų tipologijaTradicinių dokumentų tipologijos grupes galima traktuoti kaip elektroninių dokumentų. Kiekviena dokumento forma (žurnalas, žinynas, enciklopedija ir pan.) turi savo specifinį turinį, loginę struktūrą ir pateikimą. Taigi elektroninius dokumentus galima skirstyti į tipologines grupes pagal: • duomenų tipą (tekstas, vaizdas, muzika, kalba, kiti garsai); • informacijos fiksavimo būdą (garsiniai, vaizdo, tekstiniai, multimediniai dokumentai); • struktūrą (knyga ir žurnalas, linijiniai dokumentai ir hiperdokumentai); • turinio pobūdį (žanras, pirminiai ir antriniai dokumentai ir pan.); • panaudojimo tikslus (naujienų, švietimo, mokslo, laisvalaikio ir pan.) (Miežinienė, 1998, p. 15).3. Elektroninių dokumentų grupėsJ. Zinkevičienė (1998, p. 52) mini dažniausiai išskiriamų elektroninių dokumentų grupes: • bibliografijos priemonės (rodyklės, katalogai, sąrašai); • informaciniai leidiniai (kitaip vadinami žinyniniais) (enciklopedijos, žodynai); • laikraščiai (moksliniai, populiarieji, reklaminiai); • žurnalai (moksliniai, šakiniai, visuomeniniai); • “interaktyvios monografijos” (mokomoji medžiaga, hipertekstai, elektroninės knygos); • informaciniai paketai (laikraščių, žurnalų archyvai, teksto archyvai); • instrukcijos, metodinė medžiaga (įvairioms duomenų bazėms naudojama instrukcinė medžiaga, norminiai aktai ir pan.).4. Elektroninė knyga – elektroninis dokumentasElektroninio dokumento samprata labai plati, o elektroninė knyga yra viena iš elektroninių dokumentų grupių, dažnai vadinama tiesiog elektroniniu dokumentu. Elektroninės knygos terminas dažniausiai naudojamas tada, kai susiduriama su konkrečiu knygos, išleistos keliose laikmenose (spausdintoje ir elektroninėje), pavyzdžiu. Tada mes jau negalime nepavadinti knyga dokumento, autentiško esančiam spausdintoje laikmenoje. Taigi elektroninės knygos sąvoka nėra nusistovėjusi ar dažnai sutinkama.Matoma ekrane elektroninė knyga praktiškai niekuo nesiskiria nuo savo pirmtakės – popierinės knygos. Tačiau funkcionaliai elektroninės knygos puslapių turinį galima suskirstyti į tris dalis – informacija, skirta vartotojui, kontrolės informacija ir apipavidalinimas. Informacija, skirta vartotojui – tekstas, vaizdai ir pan., – ir yra pagrindinis knygos turinys – būtent ją vartotojas gauna skaitydamas knygą arba atlikdamas kontekstinę informacijos paiešką. Apipavidalinimo informacija skirta tam, kad padarytų elektroninę knygą lengviau suvokiamą vartotojui ir kad jos puslapiai atrodytų panašūs į spausdintoje laikmenoje esančios knygos puslapius. Kontrolės informacija turi keletą paskirčių, pagrindinė – užtikrinti navigaciją tarp skaitmeninės knygos puslapių. Gali būti realizuojami iš karto keli skirtingi navigacijos tikslai – nuoseklus skaitymas, kontekstinė paieška, paieška-peržiūra pagal skyrių ar straipsnių rodyklę, sąrašą. Kita kontrolės informacijos paskirtis – teikti vartotojui priėjimą prie galimų papildomų (pagalbinių) knygos teikiamų galimybių: galima “prisegti” anotacijas prie išrinktų puslapių, yra paieškos galimybė ir pan. Dažniausiai kontrolės informacija realizuojama navigacijai skirtų piktogramų, perjungiamų elementų, iškrentančių sąrašų, meniu ir pan. pavidalu. Elektroninės knygos puslapių savybės priklauso nuo jos kūrimo metodų, paskirties, laikmenos, kurioje knyga saugoma, tipo bei kitų parametrų. Būtent taip P. G. Barkeris (1997) savo teoriniame diskurse pateikia elektroninės knygos koncepcinį modelį.Elektroninės knygos gali laikyti įvairaus pobūdžio informaciją – tekstus, vaizdus, garsus, multimediją ir pan. Priklausomai nuo saugomos informacijos ženklų pobūdžio, paskirties, organizacijos, savybių ir funkcijų, kurias jos gali atlikti, elektroninės knygos klasifikuojamos į dešimt pagrindinių tipų (1 lentelė).1 lentelė Elektroninių knygų klasifikacija pagal informacijos pobūdį (Barker, 1997)Knygos tipas Būdingos charakteristikos/požymiaiTekstinės knygos Turi paprastą tekstą, galima paieškaVaizdų knygos Naudoja statinius vaizdusKalbančios knygos Naudoja kalbą ir garso efektusJudančių vaizdų knygos Naudoja animaciją ir/arba videovaizdusMultimedijos knygos Derina tekstus, vaizdus ir garsąPolimedijos knygos Naudoja elektronines ir neelektronines informacijos laikmenasHipermedijos knygos Naudoja nelinijines ir informacines sistemasProtingos elektroninės knygos Gali prisitaikyti prie vartotojo elgesioTelemedijos knygos Naudoja telekomunikacines galimybesKibernetikos knygos Naudoja menamosios realybės technologijasPirmosios – tekstinės knygos yra tradicinės knygos netradicinėje (elektroninėje) laikmenoje. Tokiose knygose yra tik tekstinė informacija, dažnai pateikiama paieškos ar peržiūros galimybė. Tokios buvo ir pirmosios elektroninės enciklopedijos bei kitos elektroninės knygos, turinčios vieną tikslą – pakeisti spausdintinę laikmeną į elektroninę.Vaizdų knygose naudojamos grafinės statinės iliustracijos, jų pavyzdžiais galėtų būti įvairūs atlasai ar žemėlapiai. Šios knygos taip pat primena naudojančias vaizdinę informaciją spausdintas knygas.Kalbančiose knygose yra garsinė informacija: įgarsinti tekstai, muzika; tokias knygas dažniausiai naudoja žmonės su regos sutrikimais.Knygos, kuriose naudojami dinamiški vaizdai (nesvarbu, ar tai animacija, ar videoįrašas), priskiriamos prie judančių vaizdų knygų.Kai visi informacijos tipai – tekstas, vaizdas ir garsas – sujungiami į vieną, tokią elektron…inę knygą galima vadinti multimedijos knyga. Šiuo metu tai itin populiari elektroninės knygos rūšis, o vieni populiauriausių pavyzdžių – Microsoft Encarta, Encyclopaedia Britannica enciklopedijos.Polimedijos knygos informacijai kaupti derina kelias informacijos laikmenas, pavyzdžiui, spausdinta knyga vadovėlis, prie kurio pridedamas kompaktinis diskas su praktinėmis užduotimis.
Hipermedijos knygos labai panašios į multimedijos knygas, skirtumas tas, kad hipermedijos knygose naudojama nelinijinė informacijos struktūra, t.y. informacija jose turi daug kryžminių nuorodų, taip sukuriama sudėtinga “voratinklio” tipo struktūra. Kitaip tekstas, sujungtas kryžminėmis nuorodomis, vadinamas hipertekstu. Šiuo teksto išdėstymo principu informaciją galima pateikti nenuosekliuoju būdu.Kadangi elektroninių knygų naudojimas yra priklausomas nuo kompiuterių, jos iš principo gali analizuoti vartotojo elgesį ir poreikius bei dinamiškai prisitaikyti prie vartotojų, o tai optimizuoja ir pagerina sąveikos su vartotoju kokybę. Elektroninės knygos, turinčios tokią savybę, ir vadinamos protingomis elektroninėmis knygomis. Pagrindinė jų pritaikymo sritis – mokymosi procesas pagal mokymo ir informacinių įgūdžių ugdymo programas, nes jos gali stebėti studento veiksmus, duoti patarimus arba siūlyti įvairią pagalbą.Knygos, išnaudojančios komunikacines galimybes ir/arba sugebančios dinamiškai atnaujinti savo turinį, vadinamos telemedijos knygomis. Tokių knygų pavyzdys – teleparduotovių katalogai, kurie nuolatos atnaujina prekių sąrašus ir kainininkus iš centrinės duomenų bazės.Ir pagaliau kibernetinės knygos – jos naudoja menamosios realybės technologijas tikrovės aplinkybių modeliavimui.Akivaizdu, kad daugelio elektroninių knygų negalima priskirti vienam iš minėtų tipų. Pavyzdžiui, elektroninės enciklopedijos dažnai yra vadinamos multimedijos enciklopedijomis, derinančiomis tekstą kartu su vaizdine ir garsine medžiaga. Tačiau daugelis iš jų, ypač elektroninės enciklopedijos, esančios kompaktiniuose diskuose, naudoja nelinijines informacijos struktūras t. y. kryžmines nuorodas tekste, pavyzdžiui, Encyclopaedia Britannica. Taip pat galima numanyti, kad pirmųjų elektroninių enciklopedijų tikslas buvo papildyti spausdintos enciklopedijos turinį, pavyzdžiui, kasmetiniais papildymais (“Yearbook”), leidžiamais magnetiniuose diskeliuose, todėl jas galima priskirti ir prie polimedijos knygų. Pirmosios elektroninės enciklopedijos buvo tradicinės enciklopedijos netradicinėje laikmenoje ir kaupė tik tekstinę informaciją. Tokių enciklopedijų yra ir dabar, jų pagrindinis tikslas yra turinį pateikti plačiajai auditorijai, tarp jų ir interneto vartotojams, pavyzdžiui, The Catholic Encyclopedia. Enciklopedijas iš dalies galima būtų priskirti ir protingų elektroninių knygų grupei, nes kai kurios didžiosios elektroninės enciklopedijos siūlo pagalbos puslapius moksleiviams, ruošiantiems namų darbus, gali duoti tam tikrus patarimus, bet kol kas negali stebėti skaitytojų veiksmų. Tokios enciklopedijos aktyviai naudojamos mokyklose. Leidėjai, žinodami apie tokių enciklopedijų populiarumą tarp moksleivių, vis dažniau orientuojasi į šią skaitytojų grupę, ir jos tampa savotiškomis pagalbinėmis mokymosi programomis. Vis dėlto išskirti reikėtų hipermedijos ir multimedijos elektroninių enciklopedijų tipus. Tokių tipų enciklopedijų yra daugiausia.Knygos savybės priklauso ir nuo informacijos laikmenos, kurioje yra saugoma knyga. Elektroninės informacijos laikmenos yra dvi: 1) kilnojamos: magnetiniai diskeliai, optiniai (kompaktiniai) diskai (CD-ROM, WORM CD-ROM), skaitmeniniai vaizdo diskai DVD (angl. digital video disc); 2) stacionarios: kietieji kompiuterių diskai, kompiuteriniai tinklai (vietiniai tinklai LAN (angl. local area network), teritoriniai tinklai WAN (angl. wide area network) bei tarptautiniai tinklai). Priklausomai nuo to, kokioje laikmenoje yra elektroninės knygos, jos vadinamos online (esančios tinkle) arba knygomis kompaktiniame diske (angl. CD book). …Beje, nešiojamieji elektroninių knygų skaitymo įtaisai su skystųjų kristalų ekranu (arba dviem ekranais) yra naujas reiškinys, elektroninėje leidyboje atsiradęs vos prieš metus. Į skaitymo įtaisus elektroninę knygą galima persisiųsti internetu; skaitant pdf formato knygą, galima pasižymėti svarbias vietas ar įrašyti savo pastabas. Tokios knygos – tai alternatyva ne tik spausdintoms, bet ir kompiuterio ekrane nepatogiai skaitomoms knygoms.Nuo knygos apimties priklauso infomacijos laikmenos rūšis, o nuo informacijos laikmenos rūšies priklauso knygos prieinamumas, informacijos pateikimo greitis ir galimybės dalytis ištekliais. Dar kelios svarbios elektroninės knygos savybės: informacijos atnaujinimo arba pakeitimo bei informacijos, esančios elektroninėje knygoje, reorganizavimo galimybės. Remiantis šiomis savybėmis, galima išskirti keturis elektroninių knygų tipus (žr. 2 lentelėje).2 lentelė Elektroninių knygų klasifikacija pagal informacijos laikmeną:Knygos tipas Pagrindinės savybėsStatinės Nesikeičiantys puslapiaiNesikeičianti informacijaDinaminės Konfiguruojami puslapiaiNesikeičianti informacijaAtnaujinamos Nesikeičiantys puslapiaiBesikeičianti informacija„Gyvos“ Konfiguruojami puslapiaiBesikeičianti informacijaP. G. Barkeris (1997) pateikia tris tipus: statinės, dinaminės ir “gyvos”. Egzistuoja dar vienas elektroninės knygos tipas – atnaujinamos. Statinės knygos turi fiksuotą puslapių struktūrą bei informaciją ir leidžiamos dažniausiai kompaktiniuose diskuose. Tokio tipo knygos yra labai ribotos, ypač vartotojo sąsajos (angl. interface) funkcionalumo atžvilgiu. Prie šio tipo galima priskirti ir kai kurias elektronines enciklopedijas, esančias kompaktiniuose diskuose ir negalinčias atsinaujinti. Dinaminės knygos turi konfiguruojamus puslapius, kurie vartotojui gali būti pristatomi skirtingais būdais, atsižvelgiant į vartotojo poreikius. Tokių knygų puslapiai gali dinamiškai keisti savo savybes (kontrolinę bei apipavidalinimo informaciją), bet pagrindinė informacija, skirta vartotojui, lieka nekintanti. Tokios knygos pavyzdžiu gali būti knyga su keičiama vartotojo sąsajos kalba. Kai kurios enciklopedijos siūlo keisti straipsnių apipavidalinimo informaciją, reikalingą straipsnio spausdinimui. Šiuo metu labiausiai vertinamos ir laikomos tobuliausiomis tos elektroninės knygos, kurios gali keisti savo turinį, t.y. atnaujinamos ir “gyvos”. Kai kurių informacinių elektroninių knygų tikslas – pateikti vartotojui aktualią naujausią informaciją, o tam, kad ji būtų aktuali, ją reikia nuolat atnaujinti. Šiuo atveju apipavidalinimo informacijos keitimas nėra aktualus. Daugumos elektroninių enciklopedijų, esančių internete, turinį atnaujina kas tam tikrą nustatytą intervalą (dažniausiai kas mėnesį, ketvirtį ar metus). Kai kurias esančias kompaktiniuose diskuose enciklopedijas tam tikrą laiką po įsigijimo galima atnaujinti papildoma informacija, bet seni straipsniai nėra atnaujinami, o tik siūlomi nauji. Įdomios yra ketvirtojo tipo – “gyvos” elektroninės knygos. Iškilus poreikiui gali būti atnaujinta ne tik informacija, bet ir puslapiai. Vėlgi – priklausomai nuo informacijos laikmenos (kilnojamos ar stacionarios) ir vartotojo priėjimo, “gyvas” knygas galima skirti į du potipius: 1) personalinės, arba vieno vartojo; 2) daugelio vartotojų knygos. Vieno vartojo knygos atveju vienu metu su knyga naudojant visus jos išteklius gali dirbti vienas vartotojas. Daugelio vartotojų knygos atveju vienu metu tais pačiais knygos ištekliais gali naudotis keletas vartotojų. Vieno vartotojo knygos pavyzdžiu gali būti Microft Encarta’95, esanti kompaktiniame diske, o daugelio vartotojų knygos pavyzdys – Encarta Concise Encyclopedia, esanti internete. Kai kurių elektroninių enciklopedijų, esančių kompaktiniuose diskuose, kainos skiriasi vien dėl to, kad kompaktinį diską galima naudoti vietiniame tinkle (gali skaityti keli vartotojai) arba kompaktinį diską galima naudoti tik viename kompiuteryje. Pirmoji elektroninės enciklopedijos ver…sija būna brangesnė.
Iš dalies neatskleisti liko elektroninių knygų tipai pagal paskirtį ir informacijos pobūdį. Todėl elektroninių knygų tipus galima atskleisti remiantis tradicine knygų tipologija ir jau sukurtų elektroninių knygų pavyzdžiais. Pagal informacijos pobūdį: mokslinės, mokslo populiarinimo, masinės, grožinės, informacinės, mokomosios ir t.t.Didžiausią visų elektroninių knygų dalį sudaro infomacinės knygos, daugiausia žodynai ir enciklopedijos. Taip yra todėl, kad elektroninės laikmenos ir jos galimybės (patogios knygų struktūros sudarymas) geriausiai išnaudojamos atliekant informacijos paiešką.Elektroninės knygos pagal paskirtį gali būti skirstomos į vaikų, specialistų, namų ūkio, mokomąsias ir pan.Elektroninių knygų tipai gali būti detalizuojami pasirenkant esminius vienam tipui būdingus požymius, pavyzdžiui, informacinės knygos tipai: žodynai, žinynai, bibliografijos, enciklopedijos. Elektroninės enciklopedijos pagal turinį: universalios (Compton’s Interactive Encyclopedia, Encyclopaedia Britannica), daugiašakės (The New McGraw-Hill Multimedia Encyclopedia of Science and Technology), šakinės (Stanford Encyclopedia of Philosophy), teminės (The Satellite Encyclopedia). Pagal paskirtį elektroninės enciklopedijos, kaip ir spausdintos, skirstomos vienodai: įvairių sričių specialistams, vaikams, moterims ir pan. Atsiranda vis daugiau nemokslinių elektroninių enciklopedijų, skirtų laisvalaikiui (kulinarijos, namų ūkio, sodininkystės ir pan.). Akademinėmis laikomos Encyclopaedia Britannica ir Encyclopedia Americana. Daugumą elektroninių enciklopedijų sudaro visuotinės enciklopedijos, skirtos bet kurios šalies gyventojui, todėl jos leidžiamos dažniausiai anglų kalba. Pavieniui atsiranda enciklopedijų, skirtų vienam regionui (Utah Collections Multimedia Encyclopedia) ar šaliai (D. Britanijos Oxford Interactive Encyclopedia, Rusijos Bolšaja enciklopedija Kirilla i Mefodija).Elektroninių knygų tipologija leidžia charakterizuoti tam tikrus elektroninės leidybos reiškinius ir objektus, nustatyti jų panašumus ir skirtumus, išskirti naujus reiškinius bei išanalizuoti jų galimybes. Atskleidžiama elektroninių knygų tipologijos įvairovė, išskiriami tokie požymiai: informacijos ženklų pobūdis, paskirtis, informacijos pobūdis, informacijos laikmena, informacijos pakeitimo ar atnaujinimo galimybė. Pati elektroninių knygų tipologija gali būti labai dinamiška ir nuolatos papildoma kaip ir elektroninės knygos sąvoka.Kompanijos, užsiimančios elektronine leidyba, gali platinti publikuojamą medžiagą skaitytojams įvairiais būdais: 1)Perdavimas kabelinėmis ar telefoninėmis ryšio linijomis. (Duomenys siunčiami per TV kabelius ar palydovus į televizorių, PC (personalinį kompiuterį), PDA (nešiojamą kompiuterį) ar kitą perdavimo įrenginį.);2)Internetu. (Jei esate atsitiktinis leidėjas ir neturite kompetencijos arba nenorite įsigyti būtinų leidybai priemonių, naudokitės leidybos paslaugas teikiančiomis firmomis (Access Providers). O jei esate leidėjas, norintis ir galintis kontroliuoti visus leidybos etapus, pasirinkite nuosavo prisijungimo prie interneto sprendimą.);3)CD-ROM ir kitais nešiojamais kaupikliais. (Klientai gali gauti produktą parduotuvėse ar per užsakymą paštu ir peržiūrėti jį savo kompiuteriu. Medžiaga taip pat gali būti saugoma organizacijos viduje ir su jos žinia perduodama vartojimui už jos ribų.)….5. Elektroninių leidinių kokybės poreikisNors multimedijos aplinka leidžia informaciją tvarkyti įvairiais būdais, tačiau dar nėra sukurta vieninga elektroninio leidinio schema. Šiandienos elektroniniai leidiniai neturi informacijos tvarkymo taisyklų. Tebūnie tai vadinama laisve, tačiau skaitytojui tai tampa pirmuoju laipteliu, kurį reikia peržengti norint pakliūti į šį platų elektroninės informacijos pasaulį.Šiandien interaktyvūs kūriniai vis dažniau tampa diskusijų objektu. Todėl didžiausias dėmesys sutelkiamas į naudingos informacijos technologijos kūrimą. Pastarasis tikslas – informaciją pateikti taip, kad jos skaitytojui nekiltų jokių abejonių kaip reikia elgtis kompiuterinėje aplinkoje. Šis požiūris vadinamas ergonomika – patogiu, fukcionaliu dizainu. Tiksliau tokiu dizainu, kuris “atmeta” visas nereikalingas dizaino detales. Ergonomikos taikymo pasekmė – pamažu atsisakoma ilgą laiką gyvavusio “techniškojo” požiūrio. Šiuo požiūriu buvo manoma, kad pakanka išnaudoti kompiuterio privalumus ir bus pasiektas laukiamas rezultatas. Techniškieji kompiuterio privalumai jokiu būdu neneigiami. Niekas neabejoja naujais būdais derinti multimedijos kūrinius. Nes taip sukuriamas autentiškesnis patyrimas. Tačiau svarbu, kaip, panaudojus kompiuterio teikiamus privalumus, pasiekiamas skaitytojo tikslas. Šiandien rūpi ir vartotojo darbo kokybė. Kokybės kriterijumi gali būti nusakytas technologijos teikiamas malonumas ir paprastumas naudotis technologija pasiekti saviems tikslams. Todėl vis dažniau mokslininkų diskusijoms pasirenkama erdvė, kurią galima nusakyti trimis komponentais – vartotojas, jo tikslas ir informacija. Būtent šioje kombinacijoje mes galime pamatyti, kaip svarbu yra įvertinti žmogiškuosius informacijos suvokimo aspektus (vartotojas), patenkinti poreikius (pasiekti tikslą) ir gauti informacijos. Nesunku pastebėti, kad siekiant tokio ambicingo tikslo – tyrinėti naująją žiniasklaidą – reikia įvertinti pačias įvairiausias pamokas iš psichologijos (sužinoti apie vartotojų savybes), sociologijos (kokius poreikius tenkina vartotojai) ir komunikacijos (kaip vartotojai bendrauja).Taigi, kalbant apie žmones, naudojančius informaciją pasiekti saviems tikslams, bus siekiama suprasti, kada yra geriausia informaciją pateikti multimedijos būdu. Tik išsiaiškinus tuos tikslus bus prasminga kalbėti apie naudingos technologijos sukūrimą ir spręsti, apie elektroninės leidybos svarbą ir pasekmes.6. Kokybės reikalavimai internetiniams leidiniamsBe abejo, svarbiausia l;eidinyje yra jo turinys, informacija. KTU išleidžiami elektroniniai leidiniai turėtų būti:• nesudėtingai pateikti;• atitnkantys šiuolaikinius mokslo pasiekimus;• nepažeidžaintys įstatymų;• parengti naudojimui ir naudingi studijoms ir moksliniams tyrimams.W3C( World Wide Web Consortium) deklaruoja tokius reikalavimus internetiniams produktams:• naudojamumas (skaitomumas);• turinio prieinamumas;• nepriklausomumas nuo įrenginių6.1 Naudojamumasgero naudojamumo dogmos yra trys: greitas puslapio atvėrimas, intuityvi navigacija ir minimalistinis dizainas.Autoriams rekomenduojama:1. optimizuoti paiešką;2. vartotojams turi būti žinomi pradžios taškai;3. naudoti perjungimo žodžius susietinai informacijai;4. būti nuspėjamu, nesistengti nustebinti grafika, filmukais, specialiais efektais, metodais;5. pateikti tinkamo detalumo informaciją;6. pateikti veiksmų iškvietimą kiekviename puslapyje;7. naudoti aiškiai suprantamus susitarimus8. leisti vartotojams veikti naudojant skirtingas terpes;9. naudoti interaktyvumą – įgalintį ryšį tarp autorių, informacijos tiekėjų ir vartotojų.Autoriams nevertėtų:1. naudoti patrauklias populiarias etiketes;2. pateikti per daug pasirinkimų dokumento pradžioje;3. trumpinti antraštes – etiketes estetiniais sumetimais.6.1. PrieinamumasŠiuo metu didelis dėmesys skiriamas tam, kad elektroninio leidinio informacija būtų prieinama visiems vartotojams, ypatingai neįgaliems. Internete publikuojami tinklapiai turi būti nepriklausomi nuo naršyklių.W3C konsorciumas pateikia tokias rekomendacijas:• pateikti ekvivalenčias tekstines alternatyvas garso ir vaizdo turiniui,• neišreikšti turinio vien spalva,• struktūrizuoti tekstą, naudoti hierarchinę informacijos vaizdavimo ir saugojimo struktūrą, dokumento vaizdavimą valdyti stilių schemomis,• organizuoti dokumentą taip, kad skaitytojas jį galėtų skaityti ir be stilių schemos,• visame el. leidinyje naudoti vieningą logišką išdėstymą,• aiškiai nurodyti dokumento kalbą,• kurti lengvai transformuojamas lenteles, nenaudoti lentelių teksto išdėstymui,• leisti vartotojams valdyti turinio pokyčius(judėjimą, blykstėjimą, garsą, automatinį objektų atsinaujinimą, sustabdymą, užlaikymą),• garantuoti sąsajos veikimą, nepriklausomumą nuo įrenginių, klaviatūros veikimą,• leisti vartotojams pasirinkti valdymo įrenginį: pelę, klaviatūrą, balsą,• naujausiomis technologijomis sukurtų el.leidinių turinys turi būti prieinamas asmenims, turintiems senas naršykles, tam turi būti pateikiamos el.leidinių tekstinės alternatyvos,• pateikti aiškų navigavimo mechanizmą: orientavimosi informacija, navigacijos juostos,• rašyti aiškiai, suprantamai, taisyklinga kalba,• prieš išleidžiant, publikuojant leidinių, būtina atlikti testavimą.6.2. Patikimumas ir tęstinumasVartotojai turi būti garantuoti, kad informacija yra patikimas, žinoti, kas atsakingas už informacijos turinį, kas yra leidinio autorius. Dokumento dizainas turi būti pastovus ir stabilus. Dokumentas privalo būti randamas toje pat vietoje, pagal tokius pat raktinius žodžius visada, dabar ir ateityje. Informacija turi būti prižiūrima, reguliariai atnaujinama, informuojant apie pakeitimus vartotoją.6.4 Nepriklausomumas nuo įrenginiųSiekiama WWW technologiją integruoti į įvairius įtaisus, kad pasaulio voratinklio turinys būtų prieinamas ne tik kompiuteriais bet ir mobiliaisiais įtaisais bei televizoriais. W3C rekomenduoja, kad būtų atskirtas dokumento turinys nuo vaizdavimo.6.3. Testavimas ir kokybės vertinimasPrieš išleidimą leidiniai turi būti testuojami:• naudojant visų rūšių naršykles originalioje kūrimo platformoje,• naudojant visų rūšių naršykles kitoje negu kūrimo platforma,• naudojant naršykles ir personaliniuose kompiuteriuose, ir darbo stotyse,• įdiegus į serverį,• analizuojant dizainą esant įvairioms monitoriaus skiriamosioms galioms ir dydžiams,• patikrinti visus vidinius ir išorinius dokumento ar svetainės ryšius,• patikrinti grafikos rezoliuciją ir dydžio keitimus,• jei leidinyje yra formos ar el.pašto siuntimo priemonės, patikrinti, ar grąžina tinkamą naudojimui, laukto formato informaciją ir ar ją išsaugo atitinkamame serverio kataloge,• dar kartą testuoti, naudojant minimalią naršyklės konfiguraciją ir iš nutolusios vietovės,• testuoti iš naujo, atlikus kokius nors pakeitimus.7. Identifikavimas, išleidimas ir pasiekimasKad el.leidinys būtų registruotas bibliotekos šaltinių registre, nepakanka to, kad el.leidinys egzistuotų atskirai. Reikia, kad jis būtų aiškiai identifikuotas, būtų pastoviai pasiekiamas, reguliariai palaikomas ir laisvai prieinamas visuomenei. Atsakomybė už el.leidinį turi būti konstatuota leidinyje ir bet kokio originalaus el.leidinio vientisumas privalo būti protingai išsaugotas.Autoriai privalo savo kūriniuose bei jų etiketėse, internetinių leidinių meta duomenyse įrašyti pilną identifikavimo informaciją.Elektroninių šaltinių buveinės, virtualios bibliotekos būna sumontuotos pasaulinio voratinklio serveriuose.El.leidinio paieška interneto bazėse galima, jei jo aprašyme yra identifikuota:• duomenų bazės serverio adresas,• loginis dokumento adresas(generuojanti informacija).Dokumento duomenų tipai (tekstas, garsas, video ir kita) yra svarbūs jo perdavime ir naudojime. Kiekvienas el.leidinio atnaujinimas turi būti užfiksuotas, jo data turi būti nurodyta.8. Elektroninė leidyba KTUPastaruoju metu KTU elektroninės leidybos srityje yra nemažai padaryta. Tokios išvados išplaukia atlikus KTU išleistų elektroninių leidinių analizę. Galima išskirti šias el. leidybos sritis, kurios vystomos KTU:• periodiniai moksliniai leidiniai;• elektroninio (distancinio) mokymosi;• mokymo priemonės;• internetas;• leidiniai CD ROM.Pirmieji elektroniniai leidiniai, kurie, sukūrus interneto svetainę, buvo joje patalpinti – periodiniai mokslo žurnalai. Jų pavadinimai ir numerio kiekių palyginimai pateikiami 3 lentelėje.3 lentelė KTU leidžiamų periodinių mokslo žurnalų ( el.versija ) numerių kiekio palyginimasPavadinimas Numerių keikisAplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba 15Cheminė technologija 19Informacinės technologijos ir valdymas 20Elektronika ir elektromechanika 35Inžinerinė ekonomika 13Matavimai 11Mechanika 25Medžiagotyra 16Socialiniai mokslai 16Ultragarsas(anglų k.) 151pav. KTU leidžiamų periodinių mokslo žurnalų ( el.versija ) numerių kiekio palyginimas9. Elektroninė leidyba B.Geitso akimisSpausdinti leidiniai turi savų skaitytojų, kuriuos sieja bendri interesai, ratą. Taip yra ir su elektroniniais leidiniais. Tačiau norint sėkmes elektroninėje srityje, nepakanka paiimti atspausdintą žurnalą ir jį perkelti į kompiuterį. Kad žmonės įjungę kompiuterį ir imtų skaityti tekstą ekrane, jiems reikia pateikti šviežią ir aktualią informaciją. Suteikime galimybę pateikti asmeninę nuomonę, – spaudinių “laiškų skrynelę”. Internetas jau padeda pasikeisti moksline informacija. Moksliniai žurnalai turi mažą tiražą ir todėl jų savikaina labai didelė. Jų didžiausia rinka – bibliotekos, ir nors informacijos sklidimas buvo lėtas, kitos išeities nebuvo. Kad internetas klestėtų, informacijos tiekėjai turi gauti užmokestį už savo darbą. Investicijos į ateitį yra gerai, tačiau dauguma norėję iškart uždirbti iš skelbimų ar prenumeratos turės nusivilti. Per visą Internetą tesurenkama tik 20 – 30 mln. dolerių. Šiuo metu elektroninė spauda tėra labiau hobi ar naudojama, kad padėtų populiarinti kitas paslaugas ar produktus. Dauguma skaitytojų nekreipia dėmesio į skelbimus, be to juose daug didelės apimties piešinių, kurių atsiuntimas užima nemažai laiko. Mokama prenumerata (net ir patrauklių dalykėlių) labai sumažina puslapio lankomumą. Pagrindinis stabdis – nepatogu dažnai mokėti mažas sumas.IŠVADOSElektroninių knygų tipologija leidžia charakterizuoti tam tikrus elektroninės leidybos reiškinius ir objektus, nustatyti jų panašumus ir skirtumus, išskirti naujus reiškinius bei išanalizuoti jų galimybes. Atskleidžiama elektroninių knygų tipologijos įvairovė, išskiriami tokie požymiai: informacijos ženklų pobūdis, paskirtis, informacijos pobūdis, informacijos laikmena, informacijos pakeitimo ar atnaujinimo galimybė. Pati elektroninių knygų tipologija gali būti labai dinamiška ir nuolatos papildoma kaip ir elektroninės knygos sąvoka.
Pastaruoju metu atsirado leidėjų, leidžiančių CD-ROM (daugiausia informacinius, švietimo arba kultūrinio pobūdžio). Šios srities plėtra stringa dėl apyvartinių lėšų stygiaus, aukštų kainų ir kol kas riboto kompiuterių paplitimo visuomenėje. Šios priežastys ir menkas visuomenės naudojimasis internetu, matyt, paaiškina ir kol kas nerealizuotus rimtesnius e-knygos (e-book) leidybos planus. Apytikriais duomenimis, keturi leidėjai turi įsigiję “print on demand“ technologiją, bet jų veiklos plėtrą, skirtingai nuo vakarų leidėjų stabdo mažos sandėliavimo išlaidos ir gana nedidelės tradicinės spausdinimo išlaidos.Tačiau kuo toliau, tuo tvirtesnes pozicijas elektroninė leidyba išsikovoja visos leidybos ir apskritai informacinių technologijų tarpe. Elektroniniai leidiniai darosi vis tobulesni, prieinamesni, geresni, profesionalesni žvelgiant tiek iš technologinės, tiek iš socialinės ar psichologinės pusės. Stengiamasi ne tik patenkinti informatyvumo, patikimumo, patogumo poreikį, bet ir suteikti kuo didesnį komfortabilumo jausmą elektroninių leidinių vartotojams. Jau šiandien girdimos tendencijos, jog su laiku elektronė leidyba taps didžiausia ir pagrindine, visą leidybos rinką užvaldžiusia mokslo-informacijos-komunikacijo-pramogų sritimi.NAUDOTA LITERATŪRA1. Brigita Česnavičienė http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/inf-mok/14/str9.html;2. Kompiuterinė leidyba // Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997;3. Bartkus S. Elektroninės leidybos vadyba ir komercializacija4. Elektroninė leidyba http://vaidila.vdu.lt/~iiriva/KMS/IIdalis/Liet/4Elecpu_L.doc;5. Šarlauskienė L. Neindustrinės kompiuterinės leidybos sistemos http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/inf-m-4/sarlau.html; 6. B. Česnavičienė. Elektroninių knygų tipologija. 7. P. Mikelinskas. Elektroninė knyga: naujos galimybės. :Formatai“ 2002, p. 14-16. 8. Miežinienė A., Verhoeven J. Informacijos paieška duomenų bazėse. Vilnius, 1998. 81 p.