Dokumentų skaitmeninimo techniniai aspektai

1181 0

TURINYS

Įvadas..............................5

1. Skaitmeninių bibliotekų ir dokumentų skaitmeninimo pradžia.................10

1.1. Pirmoji karta: bibliografiniai katalogai..........................14

1.2. Antroji karta: Eksperimentavimas...........................15

1.3. Trečioji karta. institucinio virsmo karta.........................17

1.4. Pirminė reziume..............................21

2. Skaitmeninių bibliotekų technologinė platforma........................23

2.1. Dokumentų atrankos principai.............................27

2. 2. Dokumentų skaitmeninės kopijos kūrimas.......................31

2.3. Skaitmeninimas naudojantis tiekėjų paslaugomis...................32

2.4. Skaitmeninimo įranga..............................34

2.5 Gauto skaitmeninio vaizdo apdorojimas.........................39

2.6. Skaitmeninio vaizdo formatai..............................41

3. Nuo skaitmeninės kopijos iki skaitmeninės bibliotekos....................43

3.1. Optinis simbolių atpažinimas (OCR)...........................45

3.2. Skaitmeninių išteklių valdymo sistemos........................46

3.3. Skaitmeninis ilgaamžiškumas..............................48

Išvados..............................50

Bibliografinių nuorodų sąrašas..............................53

Technical aspects of digitisation (summary).............................56ĮVADAS

Skaitmeninė biblioteka tai terminas vis dažniau girdimas mokslinėje literatūroje ir populiarioje spaudoje bei radijuje ir televizijoje. Šios sąvokos reikšmė keičiasi ganėtinai greitai, ji įgyja vis naujų pritaikymų tyrinėtojų bei mokslininkų daarbuose. Šis terminas atspindi radikaliai naują požiūrį į informacijos naudojimą panaudojant šiandienos informacijos bei kompiuterijos mokslų pasiekimus. Ši sąvoka vis dažniau pakeičia ankstesnes kaip pvz. Virtualioji ar elektroninė biblioteka.

JAV skaitmeninių bibliotekų federacija (Digital library federation) ir jų partneriai savo tyrimų ir darbo eigoje priėjo išvados jog Terminą „Skaitmeninė bibliotekos“ būtina tiksliai apibrėžti ir pasiūlė tokį apibrėžimą: „Skaitmeninės bibliotekos yra organizacijos kurios suteikia išteklius, įskaitant specializuotus darbuotojus, struktūrizuoti, interpretuoti, rinkti, skleisti skaitmeninius leidinius, užtikrinti jų išsaugojimą, suteikti bendruomenei ar bendruomenėms laisvą prriėjimą prie jų.“

Šis apibrėžimas pirmą kartą pristatytas 1998 metais ir ne visada tiksliai gali apibrėžti savo objektą, taigi yra keletas apibrėžimų naudojamų įvairiais aspektais. Skaitmeninė biblioteka karatais gali būti suskaitmenintų dokumentų kolekcija patalpinta visiems prieinamoje interneto svetainėje, tai gali būti dokumentų ri

inkinys saugomas įvairiose laikmenose pvz. kompaktiniame diske, šis terminas kartu gali reikšti konkrečią biblioteką ar archyvą kuriame saugomi leidiniai skaitmeniniame pavidale. Taigi DLF pasiūlytas apibrėžimas labiau nusako ypatumus nei konkretų objektą, Šiuo terminu galima naudotis apibrėžiant skaitmeninių bibliotekų funkcijas ir vystymosi perspektyvas.

Skaitmeninės bibliotekos yra nepaprastai svarbus evoliucijos žingsnis kalbant apie žinių ir informacijos naudojimą, tai reiškinys keičiantis visuomenės komunikaciją su informaciją, mokymosi procesą, laisvalaikio praleidimą. Tokių bibliotekų atsiradimas įgalina mus naudotis dokumentais ir informacija daug efektyviau. Visame pasaulyje įvairių sričių specialistai, akademinės bibliotekos, archyvai ir kitos organizacijos perspektyvoje siekia sukurti masyvias ir išsamias leidinių kolekcijas kuriomis mokslininkai ir studentai galėtų naudotis daug paprasčiau ir prieinamiau nei įprastų knygų masyvais. Tačiau kuriant tokius išteklius susiduriama su įvairiomis kliūtimis kaip pavyzdžiui ekkonominiai ištekliai, Iki šiol vykdyti įvairias skaitmeninimo programas galėdavo išsivysčiusių šalių bibliotekos, universitetai ir organizacijos, tuo tarpu trečio pasaulio šalys yra varžomos ekonominių išteklių, reikalingų norint įgyvendinti tokius projektus, trūkumu. Globaliniu aspektu įvairių šalių organizacijos, bibliotekos, archyvai dažniausiai vykdo savarankiškus projektus ir programas, bendradarbiavimas tarp jų nėra pastovus ir konkretus, susiduriama su tarp-organizaciniais barjerais. Dar viena problema su kuria susiduriama yra intelektinių bei autorinių teisių klausimas, norint padaryti leidinius skaitmeniniam pavidale prieinamus visiem vartotojam, tarkim interneto pagalba, reikia išspręsti autorinių te
eisių ginčus. Galiausiai egzistuoja skirtingos nuomonės apie įvairias technologijas ir technines galimybes pritaikomas skaitmeninių kolekcijų ar bibliotekų kūrimui, nėra vieningų standartų ir techninių sprendimų kurie būtų universalus ir tinkami tokių išteklių kūrimui.

Skaitmeninės bibliotekos ateityje apibudinamos tokiomis charakteristikomis:

• Tai bus išsami informacijos išteklių kolekcija svarbi mokslininkams, mokymui ir savišvietai

• Ištekliai bus prieinami visų lygių vartotojams, naujokams bei ekspertams.

• Ištekliai bus tvarkomi ir valdomi profesionalų kurie matys save kaip pasaulio kultūrinio bei intelektinio paveldo saugotojus.

Taigi tikslas yra plėtoti ir skatinti masinį skaitmeninių bibliotekų ar kolekcijų kūrimą visame pasaulyje ir taip sudaryti sąlygas visuomenei naudotis informacija bet kur ir bet kada (internete) patogiausiu ir efektyviausiu būdu.

Daugybė akademinių ir mokslinių bibliotekų ap.siėmė konvertuoti į skaitmeninį pavidalą pačias reikšmingiausias ir svarbiausias savo spaudinių kolekcijas. Tai žymiai pagerina vartotojų priėjimą prie kolekcijų, saugo spausdintų dokumentų rinkinius nuo tolimesnio neigiamo fizinio poveikio, suteikia galimybę naudotis dokumentais mokslo tikslais daug didesniam vartotojų ratui dėka geresnio navigavimo ir dokumentų organizavimo skaitmeninėje terpėje. Nors skaitmeninimas ir yra be galo naudingas akademinėm bibliotekom bei mokslininkam, pats procesas yra brangus ir su juo susiję nemažai teisinių, logistinių ir techninių problemų į kurias reikia atsižvelgti prieš imantis tokios svarbios užduoties. Egzistuoja eilė klausimų su kuriomis neabejotinai teks susidurti bibliotekom ir kitom institucijom nusprendusioms skaitmeninti dokumentų kolekciją plačiai pu
ublikai. Kai kurie iš jų yra labai panašūs į tuos su kuriais susiduria bibliotekų darbuotojai atsakingi už fondų plėtra ir priežiūrą, -tai atranka, finansavimas, autorinės teisės, dokumentų apsauga, tačiau jie sudėtingesni nes skaitmeninimas kaip procesas yra naujas ir neįsisavintas reiškinys. Nors mokslinės bibliotekos visuomet vienos iš pirmųjų pritaiko naujas technologijas ir pagerina priėjimą prie savo fondų, vis dar yra problemų susijusių su skaitmeninimu dėl kurių betkuris universitetas turėtų gerai apmastyti prieš imantis tokių projektų.

Svarbiausia priežastis imtis tokio projekto yra priėjimo prie dokumentų radikalus pagerinimas. Pirmieji kas pajus naudą iš skaitmeninimo bus tyrinėtojai ir mokslininkai. Dažnai mokslininkas gali studijuoti ar tirti skaitmenine dokumento kopiją be būtinybės matyti tikra fizinį dokumentą. Tai akivaizdi nauda kuomet tyrinėtojas randasi geografiškai toli nuo dokumento. Dar vienas akivaizdus privalumas tai galimybė tiesiogiai palyginti du dokumentus kurie yra skirtinguose pasaulio vietose. Šiai dienai daug universitetų turi kolekcijas surūšiuotas pagal panašias temas ar kategorijas, suskaitmeninus šias kolekcijas ir sukūrus laisvą priėjimą prie jų, vartotojai galės analizuoti dokumentus lygiagrečiai vienas kito lyg tai jie būtų vienos skaitmeninės kolekcijos dalis. Kai kurie universitetai jau ėmėsi kurti tematiškai susijusias skaitmeninius dokumentų rinkinius, kuriuose kelių universitetų dokumentai prieinami per vieną vartotojo sąsają. Pavyzdžiui „Amerikos kūrimas“ (Making of America) yra bendras Mičigano ir Ko
ornelio universitetų projektas kurio siekiama konvertuoti dokumentus apie JAV socialinę istoriją nuo 1850-ųjų. Panaudojant abiejų universitetų dokumentus projektas suteikė galimybę naršyti ir vykdyti paiešką tarp keturių milijonų puslapių iš Amerikos istorijos. Taigi vietoj to kad naudotis dokumentais abiejų universitetų bibliotekose vartotojas gali tiesiog pasiekti integruotą kolekciją interneto pagalba.

Be nuotolinio priėjimo skaitmeninimas įgalina naudotis dokumentais dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Mokslininkams nebereikia laukti specialių kolekcijų skyrių darbo valandų, laukti kol skyriaus darbuotojas suras tam tikrą dokumentą. Iš kitos puses „tai turės pasekmių specialių bibliotekos kolekcijų skyrių darbuotojų vaidmeniui ir pareigoms“ (Hirtlis, 2002, p. 52). Tokių skyrių darbuotojai turės iš naujo persvarstyti savo funkcijas ir pareigas ir pritaikyti jas prie skaitmeninimo ir elektroninės terpės. Šiame amžiuje augant ir populiarėjant internetui vartotojai reikalauja iš universitetu pastovaus ir nuotolinio priėjimo prie dokumentų ir pasiekti tai galima tik skaitmeninimo dėka.

Skaitmeninimas taipogi gali atverti galimybe naudotis dokumentais kurie nėra pasiekiami plačiai publikai. Nemažai leidinių ir spaudinių, ypač senų ir retų, yra tokie trapūs ir pažeidžiami kad negali būti naudojami ir skaitomi įprastu būdu. Aukštos kokybės skaitmeniniai vaizdai (nuotraukos) gali apsaugoti dokumentų rinkinius nuo fizinio naudojimo ir poveikio. Su sąlyga kad skenavimas ar fotografavimas nepažeis leidinio, jį galima konvertuoti ir padaryti prieinamą plačiai pub.likai. Naudojant sudėtingas vaizdinės grafikos programas galima pagerinti pažeisto dokumento vaizdą ir tai leisti vartotojui geriau pamatyti informaciją dokumente. Pavyzdžiui Nebraskos, JAV universitete nuo devyniolikto amžiaus buvo saugoma stiklo plokštelių negatyvų, kuriuose užfiksuoti pastatai, kolekcija kuri buvo konvertuota į skaitmeninius vaizdus. Panaudojant skaitmeninės grafikos programas pavyko atskleisti detales vaizduose kurių nebuvo matyti ankščiau. Be to vaizdus galima priartinti ir pamatyti konkrečias dokumento dalis įvairiais rakursais, priartinus vaizdą keliasdešimt kartų galima įžvelgti daugybe detalių. Tokia technologija suteikia galimybe naudotis dokumentais ir žmones su sutrikusiu matymu ar kita regos negalią.

Skaitmeninis konvertavimas atneš naudą ne tik mokslininkams, bet ir viso pasaulio žmonėms kurie galės naudotis leidinių kolekcijomis. Individai kurie domisi istorija, literatūra ar kitomis mokslo sritimis kurie paprastai nesilankytų specialių kolekcijų skyriuose, dabar galės prieit prie pirminių dokumentų klodų. Šie žmonės nebūtinai užsiima moksliniais tyrimais, tačiau būdami istorijos ar literatūros mėgėjai jie galės skaityti retus ir senus dokumentus rekreacijos tikslais. Konvertavimas sudemokratina naudojimąsi leidiniais ir padaro istorija prieinamą visiems. „Kasdien Kongreso bibliotekos Amerikos atminties (American memory) puslapis sulaukia daugiau apsilankymų nei bibliotekos skaityklos. (Smith, 1999, p. 9-10). Skaitmeninimas gali būti labai naudingas mokymosi procese tarp aukštųjų ir kitų mokyklų studentų. Nemažai studentams naudingų skaitmeninių bibliotekų esa organizuotos taip kad būtų nepakeičiamas mokymosi medžiagos šaltinis ir papildas. Vienas iš pavyzdžių –„Skaitmeninė istorija“, tai projektas kuriame dalyvauja Hjustono universitetas, Čikagos istorijos bendrija ir kiti. Projektas suteikia prieiga studentams prie daugelio pirminių mokymosi šaltinių bei prie Multimedia interaktyvių pamokų-prezentacijų apie Amerikos istoriją. Tokie projektai sukuria gyvesnį ir įdomesnį istorijos pojūtį studentams kuriems neužtenka skaityti istorinius tekstus.

Paprastai norint rasti informaciją fonduose ar rinkiniuose reikia naudotis katalogais ir bibliografija, kartais tenka peržiūrėti visą dokumentų rinkinį. Skaitmeninimas įgalina vartotoją daug paprasčiau ir efektyviau naršyti medžiagą. Kai dokumentai konvertuojami į skaitmeninį pavidalą, dažnai jiems priskiriami metaduomenys tam kad būtų lengviau organizuoti ir ieškoti tarp dokumentų. Kai kurios skaitmeninės kolekcijos leidžia naršyti jas pagal tema, tačiau daugumą kolekcijų galima naršyti naudojant paiešką pagal raktinius žodžius. Metaduomenys pasako kompiuterio programai apie ką yra dokumentas ir tai įgalina nukreipti dokumentą vartotojui pagal jo paiešką. Skaitmeniniuose kolekcijose dažnai naudojamas hiperteksto nuorodos (nuorodos nukeliančios į teksto dalį paspaudimu ekrane) sujungiančios su reliatyviais tekstais ar dokumentais rinkinyje. Šios priemonės ir technologija pagerina paiešką elektroniniame pavidale kelis kartus lyginant su tradiciniais fondais.

Taigi tema „Dokumentų skaitmeninimo techniniai aspektai“ pasirinkta ne atsitiktinai. Manau ši tema yra neatsiejama nuo dabartinių bibliotekininkystės ir informacijos mokslų, ir atspindi naujausius pakitimus ir procesus, kurie įtakoti technologijų vystymosi, keičia bibliotekos ir vartotojų sąveiką. Kitaip tariant skaitmeninimas yra vienas iš reiškinių keičiančių bibliotekos veidą, jos darbo metodus ir ryšį su skaitytoju atsižvelgiant į dvidešimt pirmo amžiaus technologinius pasiekimus.

Darbe siekiama ištirti techninį procesą kurio pagalba daugelio Europos valstybėse ir JAV kuriamos skaitmeninės kolekcijos arba skaitmeninės bibliotekos, bei kiti skaitmeninių dokumentų projektai. Tai procesas kuomet įvairaus tipo dokumentai turintys fizinę forma kaip pavyzdžiui fotografijos, rankraščiai, knygos, paveikslai ir žurnalai ar laikraščiai yra konvertuojami į skaitmeninį pavidalą, norint įg.yvendinti įvairius projektus vadinamus skaitmeninėmis kolekcijomis ar bibliotekomis, kurių tikslas yra padaryti prieinamais plačiai visuomenei ar net visam pasauliu vertingus mokslui, menui ir mokymui dokumentus. Tokius projektus šiandien vykdo didelis skaičius mokslinių bibliotekų, universitetų ar net privačių kompanijų.

Darbo tikslas yra ištirti dokumentų skaitmeninimo techninių sprendimų seką ir įvairovę, apimant bibliotekose vykdomas skaitmeninimo programas ir projektus, susikoncentruojant ties tekstinę ar vaizdinę informacija nešančiais dokumentais tokiais kaip rankraščiai, knygos, žurnalų straipsniai, iliustracijos ir kitais. Šio tyrimo uždaviniai:

• nustatyti kylančias problemas ir kliūtis konvertuojant dokumentus iš fizinės į skaitmeninę formą;

• nubrėžti tinkamiausius ir priimtiniausius techninius sprendimus ir priemones ar jų komplektus taikant juos skaitmeninimo procese bei padėti numatyti ir planuoti technologijų kitimą ir vystymąsi;

• nustatyti techninių aspektų skaitmeninime kitimo ir vystymosi spartą bei jų tendencijas ateityje;

• palyginti tokių iniciatyvų techninius aspektus ir technologijas naudojamas JAV ir Europos sąjungoje su tomis kokios naudojamos Lietuvos bibliotekose.

Darbo pagrindiniai tyrimo metodai yra analizė ir interviu su specialistais.

Darbo pagrindas yra keturi skyriai. Pirmoje dalyje dėstoma skaitmeninimo reiškinio esmė ir jos nauda bei tam tikra raida per pastaruosius dešimtmečius, pristatant įvairius etapus ir pavyzdžius susijusius su dokumentų skaitmeniniu formatavimu bibliotekose ir ne tik. Antroje dalyje makro lygiu apžvelgiama ir tiriama skaitmeninių bibliotekų technologinė platforma skirta palaikyti skaitmeninimą ir jo produktą –skaitmeninius dokumentų resursus. Apžvelgiami įvairių projektų pasirinkti metodai ir problemos, su kuriomis buvo susidurta. Trečioje dalyje tiriamas fizinio dokumento skaitmeninės kopijos kūrimas (toks koks taikomas bibliotekų projektuose) ir įvairios priemonės naudojamos šiam tikslui. Taip pat analizuojama seka žingsnių reikalingų dokumento perkėlimui į elektroninę ar skaitmeninę formą. Čia pateikiama ir Lietuvos bibliotekų patirtis ir priemonės. Ketvirtoje dalyje tiriama paskutinioji skaitmeninių dokumentų valdymo ir organizavimo skaitmeninėse bibliotekose grandis. Taip pat techniniai sprendimai įgalinantis organizuoti skaitmeninius fondus siekiant kuo geresnių rezultatų galutiniams vartotojams bei projektų vadybininkams.

Teoretikai teigia jog dvidešimt pirmame amžiuje bus vykdoma masiška dokumentų skaitmeninimas, kandidatas į JAV prezidentus Al Gore kartą kalbėjo jog galutinis bibliotekininkų tikslas yra konvertuoti svarbiausius žmonijos žinių klodus į skaitmeninį pavidalą tam kad bet kuris pasaulio moksleivis, mokslininkas, studentas ar skaitytojas galėtų naudotis laisvai naudotis jais neišeidamas iš namų interneto pagalba. Toks tikslas sunkiai pasiekiamas tačiau daugybė skaitmeninių kolekcijų kūrimo programų įrodė jog tikslas pasiekiamas. Taigi mano pasirinkti projektai mano nuomonę yra tarp labiausiai vertinamų ir daugiausia dėmesio ir vartotojų sulaukusių projektų. Apžvelgdami juos galime susidaryti išsamų supratimą apie dokumentų konvertavimą kaip reiškinį ir suvokti jo vietą šiuolaikinėje informacijos mokslų sistemoje.

Nuo ko prasidėjo bandymai perkelti įvairius dokumentus į skaitmeninę formą? Nustatysime kokių dokumentų buvo imtasi pirmiausia, kokie techniniai sprendimai buvo naudojami, kaip buvo sprendžiami finansiniai ir teisiniai klausimai, ir kokio atgarsio susilaukė tarp skaitytojų, mokslininkų, studentų.

1. SKAITMENINIŲ BIBLIOTEKŲ IR DOKUMENTŲ SKAITMENINIMO PRADŽIA

Pasaulyje galima rasti nemažai skaitmeninių bibliotekų pavyzdžių, reguliariai vysta konferencijos skirtos šiai temai, taip pat rašoma nemažai knygų, straipsnių ar net ištisų žurnalų apie skaitmenines bibliotekas, kartais galima pamatyti diskusijas ar reportažus per televiziją apie jas. Tokių bibliotekų spartus augimas skatinamas elektroninių leidinių p.ublikavimu ir didelių ir mažų skaitmeninimo projektų kurie perkelia medžiagą iš fizinių dokumentų į skaitmeninę formą. Spartus skaitmeninių bibliotekų koncepcijos ir realybės vystymasis yra dar labiau neįtikėtinas žinant jų gana trumpą istoriją.

Pradėti istorinę diskusiją apie skaitmenines bibliotekas galima nuo keturių asmenų kurių viziją ir veiksmai padėjo pradžią tokio reiškinio užgimimui. Dar 1945 metais Masačiusetso technologijos instituto profesorius Vanevaras Bušas parašė straipsnį moksliniame žurnale Atlantic Monthly apie informacijos perkrova net to meto mokslininkams, straipsnis vadinosi „Kaip mes galime manyti“ (As we may think) jame Daktaras Bušas teigia „Mūsų metodai perduodi ir peržiūrėt mokslinių tyrimų rezultatus yra morališkai pasenę ir šiai dienai visiškai netinka“ Jis pasiūlė keletą techninių sprendimų kurie ateityje galės išspręsti šia problemą. Tuomet jis pasiūlė įsivaizduojamo įrenginio vadinamu Memex koncepciją, tai įrenginys kuriame būtų saugomos individo knygos, užrašai bei medžiaga, ir jais būtų galima naudotis labai sparčiai ir patogiai. Jis įsivaizdavo tai kaip tam tikrą darbastalį ant kurio būtų įtaisytas ekranas per kuri galimą būtų akimirksniu surasti reikiamą tekstą užrašą ar knygą. Profesorius tuomet įsivaizdavo tai ne kaip kompiuterį bet greičiau kaip mikrofilmų skaitytuvą kuris dideliu greičiu galėtu projektuoti vaizdą iš reikiamo dokumento. Jis numatė Memex‘ą kaip asmeninę bylą ar biblioteką kurios pagalbą galima būtų susirast ir naudotis bet kokia knygą keleriopai greičiau ir efektyviau nei imant ją iš lentynos tarkim skaitykloje.

Vienas iš žmonių įtakotų Bušo idėjų buvo Duglasas Engelbartas. Perskaitęs Bušo „Kaip mes galime manyti“ jis susižavėjo mintimi apie mašiną padėsiančią žmogui pažinti ir naudotis informacija. 1960-aisiais jis kartu su kolegomis Stanfordo tyrimų institute Kalifornijoje sukūrė tai kas vėliau buvo pavadinta „hipertekstu“. Engelbartas ypač domėjosi bendradarbiavimo galimybę tarp geografiškai išmėtytų komandų (mokslininkų) ko pasėkoje jis išrado kompiuterinės pelės prototipą, langais paremtą programinę įrangą (prisidėjo prie Windows operacinės sistemos principo), nuotolinę (online) pagalbos sistemą, taip pat paspartino efektyvių vartotojų sąsajų atsiradimą. Jo nuotolinė informacinė sistema buvo pademonstruota realiu laiku 1968 metais (http://sloan.stanford.edu/mousesite/1968Demo.html), taip pat sukūrė vizualinę aplinką leidžiančią keistis informaciją, taip pat pristatė pirmą programą leidžiančią dviem žmonėm esantiems skirtinguose vietose keistis garso ir vaizdo informacija per kompiuterinį tinklą. Engelbarto darbai turėjo tiesioginės įtakos tyrimams Xerox korporacijos Tyrimų centre prie Palo Alto.

Tedas Nelsonas dar vinas mokslininkas kuris neabejotinai padarė įtaką skaitmeninimo atsiradimui ir vystymuisi. Jis taip pat buvo įtakotas Bušo bei Engebarto. Jis pirmas įvedė terminą „hipertekstas“ septintojo dešimtmečio viduryje ir parodė jog hipertekstas gali integruoti ir sujungti informaciją į vieną žinių sistemą. Jo Xanadu projektas turėjo tapti universali ir demokratiška hiperteksto biblioteka kuri padėtų laisvai naudotis informacija visiems žmonėms. Nors ir Xanadu nebuvo įgyvendintas, jis turėjo didelę svarbą vėlesnėms hiperteksto sistemoms.

Timas Berneris-Ly dirbdamas programinės įrangos inžinieriumi-konsultantu 1980-ais metais CERN, Europos branduolinės fizikos laboratorijoje Šveicarijoje parašė programą saugančią informaciją naudojant atsitiktines asociacijas. 1989 Jis pastūmėjo hiperteksto koncepciją ir pasiūlė globalinį hiperteksto projektą įgalinantį žmones bendradarbiauti kartu ir apjungti informaciją hiperteksto dokumentų tinkle; tai jis pavadino pasauliniu tinklu (World Wide Web).

Pažangios šių keturių asmenų idėjos automatinių informacijos sistemų, vartotojo sąsajos, hipernuorodų ir tinklo srityse, kartu su išradimais ir technologiniais perversmais kompiuterijos ir duomenų perdavimo srityse privedė prie ankstyvųjų eksperimentų kuriais buvo bandy.ta organizuoti ir manipuliuoti dideliais skaitmeninės informacijos kiekiais institucijose kurios iškart tapo skaitmeninių bibliotekų pirmtakais. Be šių idėjų sunku įsivaizduoti šiandienines skaitmenines bibliotekas ir kolekcijas laisvai prieinamas per internetą, kurios naudoja hipertekstą sujungti informacija kaip viduje, taip ir tarp bibliotekų.

Ankstyvieji skaitmeninimo projektai dažniausiai buvo siejami su žurnalų publikacijų konvertavimu į skaitmeninę formą. Merkurio Elektroninės Bibliotekos projektas Carnegie Mellon universitete Pensilvanijoje buvo vienas pirmųjų (1989-1992) bandymų sukurti universiteto erdvėje skaitmeninę periodinių publikacijų biblioteką Kompiuterijos mokslo tema (http://www.cs.cornell.edu/wya/Mercury6.doc). Po jo sekė Chemijos nuotolinės prieigos eksperimentas CORE kuriame dalyvavo Bellcore ir OCLC kompanijos, Kornelio universitetas, Amerikos chemijos asociacija (ACS) ir kiti. CORE metu buvo konvertuota į skaitmeninį pavidalą 400,000 puslapių iš chemijos žurnalų išleistų ACS. Tarp 1991 ir 1995 metų leidėjas Elsevier Science suteikė devyniems didžiausiems JAV universitetams galimybę naudotis skaitmeniniais straipsnių variantais iš 43 skirtingų žurnalų. Šis projektas vadinosi TULIP ir jo tikslas buvo testuoti skaitmeninų publikacijų perdavimą internetu ir naudojimąsi jais kompiuterio pagalba, taip pat buvo kreipiamas dėmesys į vartotojų elgseną bei analizuojami ekonominiai ir organizaciniai tokio projekto privalumai. TULIP projekto galutinė ataskaita yra http://ww.elsevier.nl/homepage/about/resproj/trmenu.htm). Mercury, CORE ir TULIP padėjo pademonstruoti kaip galima realizuoti skaitmenines bibliotekas ir jų teikiamus privalumus.

Paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje mokslinis ir profesionalus domėjimasis skaitmeninėmis bibliotekomis sparčiai augo. Nuo 1991 metų buvo rengiamos mokslinės konferencijos šia tema. Susidomėjimas paskatino 1994 metais pradėti pirmą keturių metų trukmės skaitmeninės bibliotekos iniciatyvą pavadinta DLI-1. Joje dalyvavo trys JAV institucijos: Nacionalinė mokslo fundacija, Nacionalinė Aeronautikos ir kosmoso agentūra (NASA) ir Gynybos pažangių mokslinių projektų agentūra (DARPA). DLI-1 tikslas buvo sukurti metodus rinkti, saugoti ir organizuoti informaciją skaitmeninėje formoje ir padaryti ją prieinama moksliniams tyrimams per vartotojui draugišką sąsają. Šis projektas padarė pažangą svarbiausiose skaitmeninių bibliotekų srityse, tarp jų skaitmeninimas, metaduomenys, naršymas ir paieška bei prieiga per tinklą. Iš viso pagal šią iniciatyvą buvo vykdomi šeši projektai:

• Kalifornijos universitetas Berklyje sukūrė didelę skaitmeninę kolekciją apie Kalifornijos aplinką;

• Kalifornijos universitetas Santa Barbaroje ėmėsi geografinių žemėlapių ir geologinės informacijos savo Aleksandrijos projekte;

• Carnegie Mellon universiteto Informedijos projektas tyrė skaitmeninės video medžiagos saugojimo ir prieigos problemas;

• Ilinojaus universiteto Interspace projekte buvo bandoma kaupti ir skaitmeninti mokslo ir inžinerijos žurnalus;

• Mičigano universitetas kūrė ir tyrinėjo programas vykdančias informacijos paiešką.

• Stanfordo universiteto mokslininkai kūrė Infobus projektą kurio tikslas buvo atskirų skaitmeninių bibliotekų integravimas.

Daugiau informacijos apie šiuos projektus galite rasti DLI-2 internetinėje svetainėje (http://www.dli2.nsf.gov/dlione) .

Antroji skaitmeninės bibliotekos iniciatyvos fazė sekė 1998 metais (http://www.dli2.nsf.gov/announce.html). Ją paremė keletas JAV agentūrų, tarp jų buvo ir organizacijos turinčios platesnių interesų nei tos kurios dalyvavo pirmoje fazėje, tarp tokių organizacijų buvo Nacionalinė medicinos biblioteka (NLM); Humanitarinių mokslų fondas; Kongreso biblioteka ir NSF. Iniciatyvos tikslai buvo:

• Selektyviai dirbti su pačiomis perspektyviausiomis veiklomis skaitmeninių bibliotekų srityse.

• Pagreitinti skaitmeninių dokumentų ir kolekcijų vystymą, jų prieigą ir valdymą.

• Sukurti naujus skait.meninių rinkinių pritaikymo būdus siekiant kuo geriau įtikti vartotojams, bei skatinti naudojimąsi tarp mokyklų studentų ir moksleivių.

• Skatinti tyrimus ir studijas apie skaitmeninio turinio bibliotekų ir žmogaus tarpusavio sąveiką įvairiuose kontekstuose.

36 projektų vykdytų tarp 1999-ūjų ir 2004 sąrašą galima ratsti DLI-2 interneto svetainėje (http://www.dli2.nsf.gov/projects.html).

Skaitmeninės bibliotekos steigiamos ir kuriamos įvairiose besivystančiose ir išsivysčiusiose šalyse visame pasaulyje dėka technologinės ir finansinės paramos. Galima paminėti tokius pavyzdžius:

• Afrikos skaitmeninė biblioteka laisvai prieinama visame Afrikos kontinente (kur yra galimybė prieiti prie interneto) Bibliotekoje sukaupta nemažai elektroninių knygų (e-books) apie Afrikos mokslą ir šveitimą bei vystymąsi. Taip pat svetainėje galima naudotis elektroniniais žurnalais bei kita medžiaga (http://africaeducation.org/adl).

• Brazilijos Biblioteca Virtual em saude (Virtuali sveikatos biblioteka) suteikia prieigą prie sveikatos apsaugos resursų regioninio tinklo (http://www.bireme.br) ; Svetainę galima skaityti trimis kalbomis.

• Kanados Skaitmeninių bibliotekų iniciatyva yra Kanados bibliotekų ir kitų organizacijų susivienijimas, kurio užduotis yra pagerinti skaitmeninio turinio panaudojimą bei sukurti geresnį vartotojų aptarnavimą (http://www.nlc-bnc.ca/cidl/cidle.html); Šios iniciatyvos pavizdys yra Coolege de Joiliette: 150ans d‘education (1846-1997), tai archyvinių dokumentų rinkinys skaitmeniniame formate –fotografijos, laiškai ir kita, visa medžiaga su komentarais kurie nupasakoja šios seminarijos istoriją. (http://collections.ic.gc.ca/joiliette).

• Airijos Elektroninių tekstų rinkinys (Cirpus of electronic texts –CELT) apima resursus skirtus mokslinėms Airijos istorijos, politikos ir literatūros studijoms (http://ucc.ie/celt)

• Naujosios Zelandijos Skaitmeninės bibliotekos (NZDL) projektas vykdomas Vaikato universitete pradėtas su intencija ištirti najas technologijas, naujausio tipo vartotojo sąsajas, pagerinti informacijos pristatymą ir prieiga prie jos, taip pat išanalizuoti kokios temos ar dalykai susilauktų didžiausio vartotojų skaičiaus. Projekto metu buvo analizuojamos ir kritikuojamos kitos skaitmeninės bibliotekos.

• Tailando Vaiko instituto skaitmeninė biblioteka remia instituto misiją pagerinti vaikų gyvenimo kokybę bei rūpintis šeimos vertybėmis Tailande. (http://www.childthai.org)

• Didžiojoje Britanijoje buvo imtasi Elektroninių bibliotekų (eLib) programos, inicijuotos 1994 metais. Čia projekto vykdytojai dirbo skaitmeninimo, skaitmeninio dokumentų konservavimo ir elektroninių dokumentų prieigos srityse. Daugiau nei 70 projektų vykusių iki 2000-ųjų metų sąrašas išdėstytas interneto svetainėje (http://www.uklon.ac.uk/services/elib/projects) ir elektroniniame žurnale Ariadne (htp://www. Ariadne.ac.uk), čia taip pat yra nemažai straipsnių ir diskusijų apie eLib programą

Ankstyvos diskusijos apie reiškinį šiandien žinoma kaip „skaitmeninės bibliotekos“ dominavo pagrinde tarp kompiuterijos ir informacijos mokslininkų, Pavyzdžiui DLI-1 didžiąją dalį dėmėsio skyrė informacijos architektūrai ir jos manipuliavimui ir nedaug galėdavo pasakyti apie skaitmeninių bibliotekų viziją ar misiją, jos panaudojimą visuomenės švietimo, mokslo bei rekreacijos tikslams. Tačiau paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje prie tokių projektų ir programų prisijungė bibliotekininkai ir kiti informacijos specialistai. DLI-2 sukoncentravo dėmesį ties socialiniais, elgsenos bei ekonominiais skaitmeninimo aspektais šalia esančių techninių-technologinių aspektų. Anglų eLib programa savo ruožtu nuo pat pradžių orientavosi labiau į paslaugų ir sąsajų vartotojui kūrimą nei fundamentaliems technologijos tyrimams. Labiau bibliotekos, nei kompiuterijos institutai ir informacinių technologijų mokslų padaliniai, tapo vedamosiomis tokių iniciatyvų ir projektų jėgomis ir idėjų kūrėjomis. Nors mokslininkai pripažįsta kad skaitmeninės biblioteko.s dar vis yra savo ankstyvosiose vystymosi stadijose, jos tapo neatskiriama bibliotekų mokslo ir aplinkos dalimi visame pasaulyje, nesvarbu kokiu, teorinių ar praktiniu aspektu į jas pažvelgti.

Skaitmeninių bibliotekų federacijos direktorius Danielis Greensteinas siūlo alternatyvų požiūrį į skaitmeninių bibliotekų ir skaitmeninimo evoliuciją ir istoriją. Jis padalino tokių bibliotekų vystymąsi į tris konceptualias kartas: Elektroniniai Bibliografiniai katalogai, Eksperimentavimo karta ir institucinio virsmo karta.1.1. Pirmoji karta: bibliografiniai katalogai

Ilgiausiai trukusi skaitmeninių bibliotekų evoliucionavimo stadija pasak Greenstein‘o buvo nuotoliniai elektroniniai katalogai. Š stadija dar nėra visiškai pasibaigus, tačiau pasiekė svarių rezultatų. Tarp jų MARC formatas ir daugelis kitų nacionalinių ir tarptautinių katalogavimo standartų ir paslaugų. Ši stadiją suteikė bibliotekų bendruomenei nemažos patirties bendradarbiaujant įvairiuose projektuose ir iniciatyvose, taip pat paliko nemažai patirties individualioms bibliotekoms susijusios su sudėtingų ir didelių sistemų kūrimu ir valdymų. Įdomu tai kad bibliotekų pasirinkti elektroninių katalogų kūrimo būdai ir principai stipriai paveikė pačių bibliotekų vystymąsi ir vėlesnius laimėjimus kompiuterizacijoje. Yra atvejų kuomet pasirinkus ne tinkamą online katalogų kūrimo koncepciją bibliotekoms tekdavo iš naujo imtis tokių katalogų kūrimo, kas neabejotinai sutrukdė joms žengti kitus skaitmeninimo ir kompiuterizavimo žingsnius dešimtajame dešimtmetyje.1.2. Antroji karta: Eksperimentavimas

Antroji karta siejama su internetu. Jos apytikslią pradžią galima laikyti 1990-uosius kuomet internetas daugiau ar mažiau tapo prieinamas platesnei publikai. Nors ir ši karta sukūrė nemažai inovacijų informacijos valdyme ir pateikime, ja galima charakterizuoti kaip seną produktą naujame įpakavime nei kaip visiškai naują prekę. Bent jau pradžioje bibliotekos naudojosi internetu kaip pagalbiniu įrankiu tam kad teikti tradicines bibliotekų paslaugas. Ryškiausias tokios paslaugos pavyzdys tai elektroniniai katalogai kurie tapo prieinami per tinklus, iš pradžių per Telnet, gopher, mosaic o veliau ir per pasaulinį voratinklį. Bibliotekos nesustojo ties internetiniais katalogais. Jau 1990-aisiais pradėta rinkti ir kurti tam tikrą skaitmeninę informaciją, dažniausiai magnetinėse laikmenose, kai kurių mokslinių žurnalų referatai ir bibliografinė informacija jau buvo pasiekiama elektroniniame pavidale. Ne internetas sukūrė šiuos produktus, tačiau jis prisidėjo prie tokių produktų platinimo ir sklaidos. Internetas sukūrė galimybe pasiekti lėtai augantį bibliotekų skaitmeninės informacijos masyvą, taip gerokai kilstelėjąs skaitmeninių bibliotekų techninę kompetenciją. Tačiau tokie žingsniai dar nepradėjo iš esmės keisti bibliotekos misijos ar funkcijų.

Tolimesnis antros kartos etapas buvo pradinis eksperimentavimas skaitmeninio konvertavimo srityje. Skelbdamos skambius šūkius apie žmonijos žinių visuotinį prieinamumą, inovacinius mokymo ir mokslo informacijos priėjimo metodus, nacionalines ir tarptautines skaitmenines bibliotekas ir kolekcijas, bibliotekos ėmėsi užduoties kurios tikslas buvo dokumentų fondų skaitmeninimas ir jų prieiga per pasaulinį tinklą. Dar anksti spręsti apie ilgalaikius tokių iniciatyvų rezultatus ir pasiekimus. Pirmieji projektai buvo susiję su didelę rizika ir todėl Nedaugelis iš ankstyvųjų konvertuotų kolekcijų pateisino lūkesčius kurie tiesiog buvo per daug išpūsti. Pagal ano meto supratimą ir lūkesčius pirmosios kolekcijos buvo:

• Per mažos kad patenkinti daugelio vartotojų ir pastovių lankytojų poreikius

• Per daug išskirtinės ir unikalios kad jas galima būtų integruoti į didesnes kolekcijas.

• Per daug pasyvios kad išlaikytų vartotojų ilgalaikį susidomėjimą jomis.

Taigi šiuo aspektu tai nebuvo revoliuciniai pasikeitimai bibliotekoms. Dažniausiai ankstyvosios skaitmeninės kolekcijos buvo kuriamos kaip priemonė parodyti ir pristatyti retus ir senus leidinius ir dokumentus ir taip paryškinti tam tikros bibliotekos fondų kultūrinę bei istorinę reikšmę. Tai kad buvo siekiama demonstruoti tik lokalių bibliotekos fondų dokumentus gali paaiškinti kodėl šios kolekcijos laikomos gana ribotos ir nepažangios.

Jei imti vertinti ankstyvąsias skaitmenines kolekcijas pagal kuklesnius ir realistiškesnius reikalavimus, jos buvo labai sėkmingos. Iš tikro daugelis tokių rinkinių buvo kuriami kaip techniniai eksperimentai o ne kaip mokslinės informacijos ir bibliotekininkystės principus pakeisiantys įrankiai. Šie projektai nebuvo vienkartiniai, jie greičiaiu buvo pastoviai veikiančios laboratorijos kurių tikslas buvo aprobuoti ir išbandyti naujas technologijas ir nustatyti pagrindines vystymo gaires, kurti naujoviška skaitmeninių bibliotekų infrastruktūrą bei lavinti naujos kartos profesionalus galinčius dirbti su tokio pobūdžio projektais.

Antros kartos skaitmeninė biblioteka intensyviai ieškojo tam tikro universalaus ir tobulo techninių sprendimų rinkinio vadinamu „killer application“. Kaip šventasis gralis šie sprendimai buvo nepasiekiami tarsi iliuzija ar mitas kuriuos įvairūs tyrinėtojai matė įvairiose formose –duomenų ir metaduomenų formatuose, tinklo protokoluose, netgi sistemų architektūrose. Jų susidomėjimo logika paprasta. Tuo metu buvo suprantama kad skaitmeninės bibliotekos yra sudėtinga struktūra ir ja kurti ir palaikyti nėra paprasta. Kūrimo procesą pasunkino ir tai kad ano meto bibliotekos išties turėjo labai mažą kiekį parengtų ir kvalifikuotų specialistų išmanančių technologijas ir galinčių jas prit.aikyti skaitmeninių bibliotekų kūrime. Tas sprendimų kompleksas vadinamas „killer app“ (programa žudikė) buvo tarsi sidabrinė kulka, sprendimas turtėjas katapultuoti biblioteką į naują skaitmeninį amžių nekeičiant bibliotekos struktūros iš pamatų, neperkvalifikuojant jos darbuotojų, ir nesistengiant partvarkyti savo misijos ir funkcijų pagal informacinės visuomenės reikalavimus, kaip tai darė daugybė kitų visuomeninių organizacijų ir institucijų.

Antros kartos skaitmeninės bibliotekos tapo labiau konkurenciškos viena kitai. Konkurencija nebuvo naujas reiškinys, kadangi mokslinės bibliotekos ir ankščiau siekdavo išskirtinumo savo fondams ir pozicijai. Tokia konkurencija tapo labiau akivaizdi antros kartos etape kuomet bibliotekos atvirai ėmė ignoruoti tarpusavio informacijos dalinimosi galimybes kurias suteikė tinklinės technologijos. Gal būt tokia konkurenciją galima vėl gi aiškinti ta didžiule rizika su kuria susidūrė bibliotekos skaitmeninime. Kiekviena biblioteka norėdama pateisinti tokią riziką norėjo pabrėžti savo iniciatyvų išskirtinumą ir unikalumą, ir todėl vengė platesnio bendradarbiavimo ir informacijos dalinimosi su kitais. Kaip ten bebūtų to meto elektroninės-skaitmeninės bibliotekos ieškojo teisingos vagos ar kelio. Kai kurios pasirinko tuos standartus ar sistemas kurios jų manymų ateityje virs populiariausiais. Kitos gi pasirinko kolekcijas turinio prasme, tokias kuriomis susidomėjimas ne tik neužgestų bet ir didėtų ateityje. „Online“ eksperimentų specifika, lydint ją konkuravimu tarp bibliotekų pavertė standartų kūrimą ir diegimą sudėtingu ir kebliu procesu. Ne daug kas abejojo kad standartizavimas atneš naudos ir aiškumo. 1990-aisiais standartų priėmimas žadėjo suderinamumą, ištvermingumą ir nuspėjamumą skaitmeninėms kolekcijoms ir paslaugoms. Sunkiausia buvo susitarti kokie standartai turėtų būti naudojami ir kam jie priklausys (kas išradėjas ir savininkas), tokios diskusijos galiausiai neprivedė prie universalių ir vieningų standartų atsiradimo.

Konkuravimas tarp skaitmeninių bibliotekų prisidėjo to kad buvo mažai vystomos bendros iniciatyvos tarp įvairių institucijų ir bibliotekų. Tačiau yra nemažai bendrų tyrimų ir projektų pavyzdžių. Įvairios metaduomenų kūrimo iniciatyvos gali būti tokiu pavyzdžiu, kai kurios iš jų pasiekė konkrečių rezultatų kurie turi įtakos šiandienos skaitmeninių bibliotekų kūrime. Tačiau vis tiek reikia pastebėti kad atsiradusios tinklų technologijų galimybės leidžiančios dalintis resursais ir dokumentais liko neištyrinėtos.

Organizacine prasme skaitmeninės bibliotekos taipogi turėjo išskirtinių bruožų. Nors lyderiaujančios ir stipriausios skaitmeninės bibliotekos buvo kuriamos ant mokslinių bibliotekų bazės (kaip tai buvo daroma JAV), kai kurios tokios bibliotekos buvo sąmoningai buvo kuriamos kaip atskira esybė ar instituciją, tai buvo tarsi eksperimentinės laboratorijos veikiančios atskirai ir nepriklausomai nuo tradicinių bibliotekos paslaugų (įskaitant ir techninius sprendimus kai kuriais atvejais) tam kad jos galėtų veikti ir klestėti laisvesnėje ir nesuvaržytoje aplinkoje kuri labiau tinka tokių projektų tikslams įgyvendinti. Šalyse kaip Didžioji Britanija kur svarbiausią vaidmenį skaitmeninių bibliotekų kūrime turėjo nacionalinės finansavimo programos ir fondai o ne atskiros institucijos, toks nuokrypis į nepriklausomus savarankiškus projektus labiau akivaizdus. Ten veikiančios skaitmeninės bibliotekos buvo bazuojamos universitetuose ir kolegijose, kurie konkuravo tarpusavyje dėl teisės rengti ir kurti tokias iniciatyvas. Šio tipo paslaugos buvo kuriamos ne bibliotekų viduje o šalia jų, taip nesusipindamos su tradicinėmis bibliotekų operacijomis ir tapdamos labiau nepriklausomos nuo biurokratijos ar fakultetų reikalavimų ir apribojimų, kurie galėjo sutrukdyti inovacijoms ir eksperimentavimui.

Taigi ano meto antros kartos skaitmeninės bibliotekos buvo tam tikra eksperimentinė forma. Ji tyrinėjo ir kūrė naują patirtį. Visa tai stengdamos daryti atsiribojus nuo tr.adicinių bibliotekų paslaugų ir procedūrų, panaudojant projektų, kurie buvo atskirti nuo bibliotekos pagrindinės veiklos, rengimą. Galima sakyti kad šios kartos bibliotekos siekė patobulinti o ne iš esmės transformuoti bibliotekos istorines kolekcijas ir paslaugas.1.3. Trečioji karta. institucinio virsmo karta

Internetas suteikė antros kartos skaitmeninei bibliotekai papildomas galimybes sudaryti prieiga prie savo fondų ir kitos skaitmeninės informacijos, trečios kartos bibliotekoms jis suteikė galimybę transformuotis. Pradedant 1995 metais skaitmeninių bibliotekų internetinės svetainės augo ir tobulėjo dideliais tempais, kol tūkstantmečio pabaigoje tapo tinklo erdvėmis siūlančiomis platų skaitmeninių kolekcijų ir paslaugų spektrą. Jos sumažino skirtumą iki minimumo tarp vietinių kolekcijų bei paslaugų ir jų ekvivalentų prieinamų per tinklo erdvę. Žiūrint technologiniu aspektu, mokslinių bibliotekų pamatai, fizinėje, kultūrinėje, finansinėje ir profesinėje plotmėje pasikeitė ar buvo iš vis pašalinti. Istoriškai mokslinė biblioteka vystėsi tam kad suvesti kartu žmones ir informaciją ir paslaugas skirtas organizuoti, saugoti ir skatinti naudojimąsi ta informacija. Bibliotekos sukūrė įvairiausių būdų skleisti informaciją ir paslaugas erdvėje –tai bendri katalogai, tarpbibliotekinis abonementas yra tokių būdų pavyzdžiai. Tačiau vis tiek prioritetas buvo skiriamas informacijos naudojimuisi vietoje, tai yra fizinėje bibliotekos erdvėje o ne plačiai prieinamoje visuotinėje sistemoje. Interneto brovimasis į visas visuomenės sritis privertė suabejoti tokiu istoriniu bibliotekos funkcionavimo principu. Bent jau buvo iškeltas klausimas apie bibliotekos vaidmenį ir organizacinę formą eroje kai prieiga prie informacijos nereikalauja buvimo toje pačioje fizinėje erdvėje su dokumentais ir informacija.

Panašios tendencijos išryškėjo kuriant skaitmenines kolekcijas. Įgijusios pakankamai pagrindinių kompetencijų ir techninių žinių, trečios kartos skaitmeninės bibliotekos atsisakė principo „Daryk ir tai savaime darysis“ kuris apibudino ankstesnes skaitmenines kolekcijas. Vietoj to buvo susikaupta ties skaitmeninio turinio integravimu į esamus bibliotekos fondus ir tam tikrų politikų ir strategijų kūrimu, techninių pajėgumų didinimu ir profesionalių įgūdžių lavinimo. Tokių mokslininkų kaip Jewell, Pittschmann ir Smith parodo tokių teiginių teisingumą nesvarbu apie kokią skaitmeninę informaciją kalbama. Jewell rašo apie tai kaip didžiausios mokslinės bibliotekos standartizavo sudėtingus procesus reikalingus atrinkti, įvertinti, sukurti ir skatinti prieigą prie elektroninės informacijos, kuri tiekiama bibliotekoms trečių asmenų komerciniais tikslais (pavyzdžiui leidyklos tiekiančios elektroninius žurnalus). Pitschmann‘as aprašo išsivysčiusi ir gilų supratimą apie prarajas, galimybes ir realius kaštus bibliotekoms kurios renkasi organizuoti laisvą priėjimą prie savo resursų per interneto portalus, vartus (gateway) ir kitus nuorodų būdus. Smith savo ruožtu pabrėžia kad skaitmeninės bibliotekos kurios konvertuoja savo kolekcijas dešimtajame dešimtmetyje daro tai ne iš eksperimentinių bet iš strateginių sumetimų. Pavyzdžiui tam kad apibudinti ar išsaugoti retus dokumentus, palaikyti specifinius mokymo ir mokslo poreikius, ar tiesiog kad valdyti ir išsaugoti bendrus fondus.

Trečios kartos skaitmeninės bibliotekos taipogi yra mažiau suinteresuotos sukurti ar atrasti universalius techninius sprendimus (Greenstein‘o vadinamus „killer apps“). Vietoj to jos kuria kompleksines nuotolinės prieigos aplinkas, kurias palaiko vietinės ir globalinės sistemos kiekviena kurių atlieka savo funkcijas, šios sistemos dera tarpusavyje ir kartu sudaro darniai veikiančią schemą. Toks modelis ne tik sudėtingas ir pažangus, bet ir praktiškas bei ekonomiškas. Jis suteikia daugiau laisvės renkantis paslaugų komponentus ir įgalina bibliotekas lanksčiau raguoti į technikos kitimus ir tobulėjimą. Pasikliaudama tokia darnia sistemų architektūra biblioteka gali įdiegti naują autorizavimo paslaugą ar patobulinti jos technologija išnaujo nepertvarkant elektroninių paslaugų aplinką.

Trečioje kartoje ryškėja požiūris į standartų pasirinkimą, kurį įtakoja ateities tinklinių technologijų lūkesčiai. Tam tikra prasme skaitmeninės bibliotekos diegia tuos standartus ir nusistovėjusias p.raktikas kurios jau yra naudojamos giminingose projektuose ir bibliotekose ir nebesistengia skelbti drąsius tikslus kurti naujus ir inovacinius metodus bei standartus. Ši strategija pasidarė akivaizdi sekant pastaruosius aštuonioliką mėnesių vykdomose Skaitmeninės Bibliotekos Federacijoje (DLF) –tai 27-ių JAV pažangiausių skaitmeninių bibliotekų konsorciumas kuris kartu investuoja į bendrus tyrimus. Jau 2001-ais DLF pasiekė sutarimą dėl modelio kuris turėtų būti taikomas derybose su komerciniais elektroniniais žurnalais ir duomenų bazėmis, taip pat buvo priimti reikalavimai į skaitmeninę formą konvertuotoms arba performatuotoms knygoms ir seraliniams leidiniams. DLF nariai taipogi pasiekė susitarimą tarp kai kurių bibliotekų ir leidėjų dėl minimalių reikalavimų elektroninių žurnalų archyvavimo ir šiuo metu dirba su metaduomenų ir perdavimo schemomis kurios padėtų perteikti informaciją apie skaitmeninių objektų struktūrą, administracines bei technines charakteristikas.

Kaip tam tikras brandos procesas kuomet ankščiau pradėti savarankiški ir nepriklausomi projektai, jeigu jie yra pakankamai sėkmingi, vėliau yra įjungiami į bibliotekos infrastruktūrą. Šioje stadijoje nesėkmė negali būti nurašyta kaip „pamokanti patirtis“ pasiekta naudojantis nedideliais finansiniais ištekliais gautais iš papildomų ar išorinių šaltinių. Tai atspindi ir besikeičiantį požiūri į skaitmeninės bibliotekos architektūrą. Kas liečia skaitmenines kolekcijas, bibliotekos suprato savo suvaržytas galimybes pateikti vartotojui tai jis iš tiesu trokšta –pakankamai „online“ informacijos kad patenkintų jų augančius poreikius. Šioje stadijoje bibliotekos demonstruoja norą apjungtai pažvelgti į savo neišspręstas problemas ir tada sukurti bendrą komplektą sprendimų, kurie būtų naudojami kaip pavyzdžiai, į kuriuos bibliotekos galėtų kartu investuot. Naudodamos šiais pavydžiais bibliotekos galėtų saugiau ir užtikrinčiau vystytis ir tobulėti. Kuo toliau tuo vis labiau jaučiamas vaisingas rezultatas pastangų rengti ir kurti skaitmeninių bibliotekų standartus ir metodus. To pavyzdžiai gali būti DLF darbai skirti skaitmeninių pirminių dokumentų (angl.-master) kuriamam registrui, Metaduomenų kodavimo ir Perdavimo Standartas (METS, 2001), taip pat rengiami reikalavimai skaitmeniniams archyvams.

Trečioje kartoje taip pat jaučiamos pastangos iš naujo atrasti vartotojus. Vartotojai nedaug orientuojasi praeitoje eksperimentavimo fazėje. Ir kodėl turėtų? Šioje stadijoje bibliotekos eksperimentuoja su naujomis technologijomis ir tai yra labiau jų vidinis reikalas, arba jos siekia pateikti vartotojui papildomų galimybių prieiti prie fondų katalogų, referatų ar kai kurių žurnalų –šioje srityje vartotojų poreikiai yra pakankamai gerai žinomi. Tuomet kai naujos technologijos ima transformuoti biblioteką, ir kai atsiveria galimybės kurti inovacines tinklines paslaugas, iš kart susidaro poreikis iš naujo įvertinti ir ištirti vartotojų interesus ir poreikius. Taip pat paaiškėjo jog dešimtojo dešimtmečio pabaigoje informacijos kiekio internete augimas paskatino pokyčius bibliotekų vartotojų elgesyje, poreikiuose bei lūkesčiuose. Atsižvelgiant į tai trečios kartos skaitmeninė biblioteka privalo žinoti ko vartotojai tikisi iš tinklinės bibliotekos ir kokį vaidmenį skirią bibliotekai šalia kitų tinklinės informacijos tiekėjų ir paslaugų.

Įvairus vartotojų elgesio tyrimai bei pačių vartotojų atsiliepimai pademonstravo jog vartotojai nori naudotis labai personalizuota ir labai lanksčia online aplinka, aplinka kuri pateikia jiems paslaugas ar informaciją reikalinga būtent tuo momentu. Pamoka bibliotekai yra dvejopa: vientisas kolekcijų ir paslaugų pateikimas nesvarbu kur, kieno ir kokiame formate jos tvarkomos; ir diegimas vartotojų profiliavimo technologijų, įgalinančių pačius vartotojus tvarkyti tinklinę informacijos aplinką pagal savo norus. Jei abi šios pamokos būtų apsvarstytos ir būtų atspindėtos naujai kuriamose veikiančiose paslaugose, tai galėtų revoliucionuoti skaitmenines b.ibliotekas.

Trečios kartos skaitmeninės bibliotekos daug rimčiau žvelgia į savo vartotojų poreikius ir interesus per savo paramą naujai atsiradusiai veiklai ar užsiėmimui vadinamam e-mokslui (e-scholarship). Nors ir ši frazė turi savybę įgyti vis naują reikšmę kas kart ją naudojant, Apibrėžimas geriausiai paaiškinamas apimant iniciatyvas kurios įgalina mokslininkus kurti ir skleisti „publikacijas“ kuo mažiau naudojantis trečio asmens kaip pavyzdžiui komercinio leidėjo paslaugomis, t.y. be tarpininkų. Daug kas mato tai kaip inovacinį reiškinį pakeisianti mokslo komunikaciją ir sutaupysiantį nemažai lėšų mokslinėms bibliotekoms. Tačiau Greensteinas abejoja tokia retorika ir žvelgia į tai tiesiog kaip tradicinę mokslinės literatūros leidybą perkelta į elektroninę-tinklinę aplinką o ne kaip į reiškinį fundamentaliai transformuosiantį mokslinę komunikaciją.

Trečios kartos skaitmeninės bibliotekos pagaliau įgyja visiškai kitokią organizacinę formą nei jų pirmtakai. Lyginant su antra karta kurioje projektai vykdomi atskirti nuo bibliotekos tarsi tvora kad sumažinti nepasisekimo riziką, trečioje kartoje matome skaitmeninių bibliotekų ir kolekcijų integraciją į bibliotekos organizacinę visumą. Nesvarbu kokiu būdu koordinuojamos , ar per centralizuotą kūną, ar per atskirų bibliotekų centrų bendradarbiavimą, skaitmeninės bibliotekos apjungia visos bibliotekos organizacijos darbuotojus ir formaliai yra bibliotekos paslaugų dalis. Kuomet metaduomenų bibliotekininkai, žmogiškojo faktoriaus tyrinėtojai, skaitmeninės bibliotekos kūrimo koordinatoriai daug glaudžiau dirba su dalykinimo bibliotekininkais ir bibliografais, viešųjų paslaugų ir sistemų bibliotekininkais ir bibliotekos vadovais, ir kuomet skaitmeninių bibliotekos paslaugos tampa beveik neatskiriamos nuo kitų bibliotekos paslaugų, skaitmeninė biblioteka pamažu dingsta iš akių, ne todėl kad ji tapo mažiau svarbi bet todėl kad ji susiliejo su bibliotekos aplinka ir tapo neatskiriama „interjero“ dalimi.1.4. Pirminė reziume

Taigi jau 1996 metais buvo galima identifikuoti saują antros kartos skaitmeninių bibliotekų JAV bei Europoje, pasak Greensteino netgi keletas trečios kartos bibliotekų jau buvo pradėjusios kurtis. Tuometinis DLF vadovas Donaldas Votersas tada pasiūlė organizacinį skaitmeninės bibliotekos apibrėžimą –„Skaitmeninės bibliotekos yra organizacijos kurios suteikia išteklius, įskaitant specializuotus darbuotojus, struktūrizuoti, interpretuoti, rinkti, skleisti skaitmeninius leidinius, užtikrinti jų išsaugojimą, suteikti bendruomenei ar bendruomenėms laisvą priėjimą prie jų“.

Žvelgiant į sekančios kartos skaitmeninę biblioteką būtų teisinga praplėsti šį apibrėžimą ir pabrėžti funkcinę perspektyvą kuri leistu mums ištrūkti iš organizacinių ribų, iš kurių dabartinė skaitmeninių bibliotekų veikla stengiasi ištrūkti. Šioje perspektyvoje skaitmeninė biblioteka yra dalis sudėtingos tinklinės informacijos paslaugų sistemos dalis. Tarsi viena žvaigždė didesniame žvaigždyne ji stengiasi išplėsti mokslo ir kultūros ribas ir paremti inovacinius mokslinio tyrimo metodus ir mokymąsi. Tam kad pasiektų tai ji tarpininkauja tarp įvairių ir neretai padrikų informacijos resursų ir pastoviai besikeičiančių vartotojų bendruomenių. Šioje erdvėje ji tarsi įkuria „skaitmeninės bibliotekos paslaugų aplinką“ –tinklinę ir visuotinai prieinamą informacinę erdvę kurioje vartotojai gali surasti, prieiti prie, ir naudotis informacija. Nors ir priėjimo keliai skiriasi priklausomai nuo resursų apie kuriuos kalbama, skaitmeninė biblioteka neišskiria informacinių formatų. Knygos, žurnalai, spaudinių archyvai, video, filmai, garso įrašai ir istoriniai artefaktai yra matomi skaitmeninės bibliotekos aplinkoje taip pat kaip internetiniai katalogai, paieškos įrankiai, e-žurnalai, e-spausdinimo paslaugos, skaitmenintos kolekcijos, geografinės informacijos sistemos, interneto resursai ar kiti „elektroniniai“ fondai.

Kuriant skaitmeninės bibliotekos paslaugų aplinką, biblioteka tampa atsakingą už priėjimo prie informacijos pasaulio konfiguravimą, pasaulio iš kurio bibliotekai priklauso tik dalis informacijos. Komercinio publikavimo pasaulyje, įmonės konkuruoja dėl pridėtinės vertės paslaugų kurias jos prideda prie savo elektroninių kolekcijų. Panašiai ir skaitmeninės bibliotekos įtvirtina savo savitą tapatybę, tarnauja savo vartotojų bendruomenei, pabrėžia savo nuosavas kolekcijas ir propoguoja savo unikalius institucinius tikslus suteikdami priėjimą prie savo virtualių dokumentų rinkinių bei skatindami jų naudojimąsi.

Skaitmeninės bibliotekos aplinka nėra orientuota vien tik į informacijos priėjimą ir naudojimąsi. Ji taip pat vykdo daugelį administratyvinių, verslo, kuratorinių bei mokymo funkcijų tam kad administruoti, valdyti ir skatinti teisingą naudojimąsi bibliotekos „kolekcijomis“ ir paslaugomis kurios pasiekiamos skaitmeninėje ir neskaitmeninėse formose ir randasi už institucijos ribų. Skaitmeninių bibliotekų paslaugų aplinka integruoja informacijos masyvus tarp kurių yra viešai prieinamų resursų, didžiuliai knygynai, tarp-bibliotekinis abonementas, duomenų paslaugos bei skaitmeniniai archyvai. Ji tvarko duomenis apie kolekcijas ir dokumentus laikomus jose per visą savo gyvavimo laiką. Ji inkorporuoja mecenavimą, skolinimą ir kitas duomenų bazes, taip pat procedūras reikalingas vartotojų registracijai, autorizavimui ir kai kuriais atvejais vartotojų apmokestinimą. Skaitmeninės bibliotekos paslaugų aplinka gali išsivystyti į mokymosi erdvę skirtą nuotolio ir ilgalaikio mokymosi resursam ir kuratorinei bazei. Sumoje skaitmeninės bibliotekos paslaugų aplinka yra elektroninė informacinė erdvė kuri remia daugybę skirtingų požiūrių ir panaudojimų skirtų tinklinės informacijos visatai. Ji sukurta bibliotekos nuolatiniams „klientams“, taip pat profesionalams bibliotekininkams bei tiems kas tiekia ir kuria informacijos sistemas jai. Ji pastatyta su pilnu supratimu jog informacinės technologijos ir toliau vystysis didžiuliais tempais kaip ir mūsų supratimas kaip panaudot. tas technologijas mokslui, mokymui ir kultūriniam vystymuisi.

2. SKAITMENINIŲ BIBLIOTEKŲ TECHNOLOGINĖ PLATFORMA

Savo esybėje skaitmeninių bibliotekų kūrimas ir vystymas reikalauja plataus technologinių išteklių panaudojimo. Ankstyvosiose skaitmeninių bibliotekų vystymosi stadijose, kuomet tipiškos kolekcijos būdavo eksperimentinės ir nedidelės, buvo naudojama daugybė programinės ir techninės įrangos. Šiandiena dauguma skaitmeninių bibliotekų vykdytoju pateikia tinkle masyvias kolekcijas. Kai kurios iš jų įskaičiuoja milijonus skaitmeninių objektų; projektuojamos kolekcijos kurių saugojimui gali prireikti ištisų petabaitų saugojimo talpos –tai tolygu 50,000 kompiuterių su 20 gigabaitų talpos kietaisiais diskais. Kai auga skaitmeninių kolekcijų dydis ir funkcionalumas yra labai svarbu turėti pamatinę technologinę platformą, kuri būtų kartu ir galinga, ir patikima. Daugelis iš skaitmeninių bibliotekų yra prioritetinės jas kuriančioms ir palaikančioms institucijoms. Taip pat akivaizdu jog vartotojai tikisi aukšto paslaugų lygio, ir lėtas bei neefektyvus skaitmeninės bibliotekos sistemos darbas netoleruotinas. Be to, kaštai yra vienas svarbiausių rūpesčių bet kuriai institucijai, taigi, kuo didesnis našumas esant mažesnėms išlaidoms, taip pat yra labai svarbu. Tokio tipo bibliotekų įgyvendinimas reikalauja prieinamų organizacijos lygmens technologinių sprendimų, kurie būtų patikimi ir lengvai prižiūrimi. Informacijos saugojimo talpa taip pat turi būti lanksti, kad galima būtų ją pritaikyti augančiam talpos poreikiui skaitmeninėse bibliotekose ir turi būti pritaikyta saugoti įvairių tipų informacijai:

• Tekstui, kuris yra kuo kompaktiškesnis.

• Grafikai

• Garso informacijai

• Video (ypač reikli talpai informacija)

Saugojimo talpa privalo būti ekonomiškai praplečiama nepertvarkant visos sistemos. Atviros sistemos architektūra (kuomet galima lengvai integruoti naujus programinės įrangos komponentus) suteikia tvirtą platformą ir patikimiausią skaitmeninės informacijos valdymo sprendimų bei kūrimo įrankių pasirinkimą. Atvirų platformų patikimumas bei lankstumas suteikė joms populiarumo tarp IT profesionalų interneto kompiuterijos srityje. Toks technologinis modelis turi architektūrą, kuri orientuota į interneto protokolus ir pabrėžia internetinių svetainių vaidmenį teikiant platų spektrą aukštos kokybės informacinių paslaugų.

Programinė įranga sparčiai evoliucionuoja nuo modelio „klientas-serveris“ link tinklo programinės įrangos (web applications). Šiandiena dažnas reiškinys, kai organizacijos perkelia savo vietines taikomąsias programas ir įrankius į pasaulinį tinklą, taip pat užsisako papildomas programas ir paslaugas tinkle iš išorinių tiekėjų. Sekanti pakopa, pasak A.Pasquinelli, yra tikrųjų tinklo paslaugų kūrimas. Dabartinės tinklo programos tiekia paslaugas, kurios reikalauja vartotojo intervencijos ir dalyvavimo, tikrosios tinklo paslaugos naudoja tiesioginę sąveiką tarp programų nedalyvaujant vartotojui. Taigi, tinklo paslaugos yra funkcionalūs komponentai, kurie gali sąveikoje su kitomis programomis ir įrankiais sukurti galingesnes taikomąsias programas (Pasquinelli, 2002 p. 14).

Taikant technologinius sprendimus bibliotekos susiduria su pasirinkimu, kokį technologinį modelį pritaikyti –savo unikalų pritaikyta modelį (custom) ar parengtą universalų sprendimą (packed soliution). Iki šiol savarankiškas kūrimo modelis buvo dominuojantis skaitmeninių bibliotekų kūrime dėl to, kad „supakuoti“ sprendimai atsirado visai neseniai. Vedančių skaitmeninių bibliotekų steigėjai, kurie pasirinko tokį sprendimą, motyvuoja tai tuo, jog papraščiausiai nėra jiems priimtinų ar tinkamų komerciškai prieinamų sprendimų.

Savarankiški technologiniai modeliai turi savo trūkumų ir privalumų. Privalumais galima laikyti tai, kad yra didelė tikimybė, jog užbaigta sistema pilnai atitiks specifinių vartotojų reikalavimus, kadangi nėra skirtingų vartotojų bendruomenių su skirtingais poreik.iais ir nuomonėmis apie tam tikrą sprendimo būdą. Kūrimo ir palaikymo kaštai bei kaina gali būti išskirstyta ilgam laikui be poreikio mokėti licenzijos pratesimo mokesčius laikui bėgant. Tolimesnis sistemos vystymas yra visiškai nuspėjamas ir kontroliuojamas, taip pat nekyla abejonių, kad sistemos platforma išliks ateityje. Kita vertus, sudėtingos daugiaterpės aplinkos kūrimas ir palaikymas reikalauja daug lėšų. Patyręs skaitmeninių bibliotekų steigėjas taip komentuoja gerai finansuoto projekto kūrimą: „Net milijonas dolerių nenuves labai toli kuriant tokio tipo sistemą.“ Dar vienas srities žinovas taip pat pripažįsta „Jeigu norite tai daryti patys, atsineškite savo čekių knygelę“. Be to egzistuoja rizika, jog savarankiškai vystant standartus galima sukurti vienintelę savo tipo sistemą, kuri būtų nesuderinama su kitomis skaitmeninėmis aplinkomis.

Pagrindiniai komercinių techninių sprendimų ir platformų privalumai yra prieinama kaina bei tai, kad ja naudojasi didelis vartotojų skaičius. Rinkos dėsniai įtakoja komercinių sprendimų atsiradimą, kurie atitinka daugumos poreikius esant mažesniems kaštams. Daugelis bibliotekų tiesiog neturi specialistų profesionalų, kurie galėtų kurti tokias sistemas, taip pat daugelis bibliotekų nėra suinteresuotos samdyti papildomus darbuotojus tam, kad kurti ir ilgainiui palaikyti sudėtingas skaitmeninių bibliotekų sistemas. Vis daugiau ir daugiau kompanijų siūlo savo skaitmeninių bibliotekų techninius sprendimus, taip pat daug daugialypės informacijos valdymo kompanijos taikosi į edukacinių institucijų bei bibliotekų rinką siūlydamos savo sprendimus. Štai keletas tokių komercinių sprendimų pavyzdžių: Endeavor information systems, Ex Libris, Sirsi, VTLS, Artesia Technologies, Luna Imaging, MuseGlobal ir kiti. Be komercinių ir užpatentuotų sistema egzistuoja vadinamos atviro kodo (angl. Open source) programinė įranga. Šiai programinei įrangai kodas yra prieinamas nemokamai arba nemokamai su tam tikromis išlygomis (pvz. Pagal Bendrąją visuomeninę licenziją –GPL), tai reiškia jog kitas programuotas ar inžinierius laisvai gali keisti programos kodą pagal savo poreikius, pritaikyti ją savo reikmėm. Vyrauja nuomonė kad atviro kodo programos ir standartai turi daugiau potencialo nei komerciniai produktai ir kad tokios programos lengviau prieinamos ir ilgaamžiškesnės jų aktualumo prasme. Paveldo institucijos taip pat naudojasi atviro kodo programomis ir standartais (PDF, XML ir kiti standartai), kuriama nemažai įvairių taikomojo pobūdžio programų skirtų bibliotekos infrastruktūrai palaikyti ir skaitmeninėm bibliotekoms ir kolekcijom administruoti ir organizuoti. Tarp šių produktų yra šie:

• Koha atviro kodo integruota bibliotekos sistema (ILS) kuri naudojama katalogavimui, cirkuliavimui ir statistikai skaičiuoti , naujų leidinių įsigijimui ir skaitytojų aptarnavimui, palaiko MARC ir Z39.50 (kompiuterinis informacijos keitimosi protokolas) standartus. Pagal funkcionalumą prilyginama INOPAC.

• Greenstone yra įrankių rinkinys skirtas kurti ir paskirstyti skaitmenines bibliotekos kolekcijas. Programa atsirado iš Naujosios Zelandijos skaitmeninės bibliotekos projekto (NZDLP) vykdyto Vaikato universitete ir yra palaikoma ir skirstoma bendradarbiaujant su UNESCO. Tinka Windows, Linux, Mac OS X ir kitokioms Unix pagrįstom operacinėm sistemom.

• Eros vaizdų turinio prieigos sistema apibudinama kaip daugiakalbė eksperimentinė sistema skirta vaizdų keitimuisi tarp paveldo institucijų. Tai kelių Prancūzijos skaitmeninimo projektų kolaboravimo produktas kuris veikia kaip efektyvi ir lanksti duomenų bazė skirta valdyti meno kūrinių ir rankraščių skaitmeninius vaizdus ir jų metaduomenis.

Technologinės platformos skaitmeninėms bibliotekoms JAV ir Europos sąjungoje rūpinasi tam tikros organizacijos, kurios jau yra sukaupusios nemažai kompetencijos ir patirties skaitmeninimo srityje. Dažniausiai tai asociacijos, federacijos arba komitetai, kurie renka ir leidžia informaciją apie technologijas ir standartus, siekd.ami palengvinti skaitmeninių bibliotekų vystymąsi. Dažnai tam tikra programa aprėpia ne vieną skaitmeninę biblioteką ar projektą per kelerius metus ar net kelerius dešimtmečius. Akivaizdu, kad tokia programa užsitikrina sau valstybinę paramą ir įgauna pakankamai kompetencijos, kad galėtų leisti technologinius standartus ir rekomendacijas visos valstybės ar sąjungos mastu. Siekiant standartizuoti kai kurias skaitmeninimo procedūras bei platformas, vykdomi valstybės finansuojami tyrinėjimai ir įvairios programos, kurių tikslas yra išdirbti ir sudaryti rekomendacijas (angl. best practices), susijusias su paveldo skaitmeninimu ir vykdomais dokumentų skaitmeninio konvertavimo projektais ir jų technologijomis.

Europoje paveldo skaitmeninimo parama rūpinasi Europos komisijos informacinės visuomenės generalinis direktoratas. Būtent jo iniciatyva 2002 metais buvo pradėtas ir finansuotas plataus mąsto tyrinėjimas „Rytdienos kultūros ekonomikos technologinis landšaftas“. Šio tyrinėjimo rezultatas yra „Digicult“ ataskaita ir „Digicult Technology watch“ seralinis leidinys. Pasak oficialios ataskaitos, šio tyrinėjimo tikslai yra: „Užfiksuoti ir paskleisti opcijas prieinamas Europos kultūrinėms institucijoms ir dalyviams, bei suteikti rekomendacijas strategijos kūrimui kaip pačioms kultūros institucijoms, taip ir viešoms institucijom ir fondams atsakingiems už kultūros institucijų finansavimą”.

Archyvai, bibliotekos bei muziejai susiduria su panašiais iššūkiais stengdamiesi pasinaudoti teikiamu didžiuliu potencialu kurį suteikia informacinės ir komunikacijos technologijos. Pagrindinai iššūkiai yra šie:

• Kaip naujos technologijos paveiks pagrindinę institucijos veiklą ir kaip geriausiai jas galima integruoti į dabartinę darbo tėkmę?

• Kokios naujos technologijos atsiras ateityje ir kaip kultūros paveldo institucijoms išvengti neteisingo pasirinkimo technologijų tarpe?

• Kokie reikalingi instituciniai pasikeitimai tam, kad prisitaikyti prie, ir pritaikyti sau naujas technologijas?

• Kaip nedidelės institucijos gali dalyvauti besivystančioje informacinėje visuomenėje?

• Ko reikia, kad kultūros paveldo paslaugos būtų palaikomos ilgą laiką?

Į šiuos ir kitus klausimus stengiasi atsakyti Digicult ataskaita, suteikdama gaires apie ateities perspektyvas kultūros paveldo sektoriuje sekantiems penkiems metams, taip pat padeda atsakingiems specialistams spręsti iššūkius, susijusius su skaitmeninės kultūrinės aplinkos kūrimu bei eksploatavimu informacinėje visuomenėje.

Šiame darbe bus apžvelgiamos tik techninės Digicult analizės bei rekomendacijos pateikiamos trijų dalių seraliniame leidinyje „Digicult technology watch“

Bendradarbiavimas Europoje vyksta ir tarp ES narių kultūros ministerijų, toks bendradarbiavimo pavyzdys yra koordinuotas kultūros ministerijų tinklas arba bendras projektas MINERVA. Tai tinklas kuris skatina diskusiją bei siekia harmonizuoti veiklą, susijusią su kultūrinio bei mokslinio turinio skaitmeninimu, siekiant sukurti bendra Europos platformą. Taip pat MINERVA teikia rekomendacijas apie skaitmeninimą, metaduomenų kūrimą, ilgalaikės prieigos prie informacijos kūrimą. Taip pat tinklas siekia koordinuoti nacionalines programas siekiant kuo labiau integruoti jas į bendras Europos iniciatyvas. MINERVA siekia bendradarbiavimo kultūros skaitmeninimo srityje su įvairiomis organizacijomis, institucijomis bei projektais, taip pat skiria ypatingą dėmesį Digicult programai.

MINERVA kartu su kitomis organizacijomis siekia šių tikslų:

• Padaryti kultūrinį ir mokslinį paveldą lengviau prieinamu;

• Kuo pilniau išnaudoti edukacinį skaitmeninio turinio potencialą;

• Sukurti sąlygas skaitmeninio turinio industrijos klestėjimui.

Viena iš MINERVA iniciatyvos uždavinių yra visokeriopai palaikyti Lundo plano įgyvendinimą. Lundo planas tai Europos sąjungos narių priimtas veiksmų planas (2000-jų birželis) stimuliuoti ir koordinuoti skaitmeninimo programų mechanizmus visose sąjungos valstybėse. Veiksmų plane apie dvid.ešimt uždavinių.

Nors šio projekto vienas iš tikslų yra apibrėžti, keistis ir skleisti informaciją apie techninius skaitmeninimo aspektus ir geriausius pritaikymus (best practices), projektas nėra tiesiogiai atsakingas už tokios informacijos kūrimą ir todėl siūlo naudotis kitų organizacijų ir iniciatyvų pasiekimais šioje siauresnėje srityje. MINERVA oficialioje interneto svetainėje pateikiama vienas išsamiausių nuorodų į techninės informacijos šaltinius sąrašų. Šiame sąraše pateikiamos nuorodos į Europos bei JAV organizacijų, kurios yra sukaupusios daugiausiai techninio pobūdžio kompetencijos, svetaines. Tarp jų AHDS (Menų ir humanitarinių mokslų duomenų paslaugos), Britų bibliotekos, Kolorado, JAV skaitmeninimo centro, Corrnell universiteto bibliotekos, DLF (Skaitmeninių bibliotekų federacijos), eLib, Kongreso bibliotekos bei jos „American memory“ programos (NDLP) , NARA (JAV Nacionalinės Archyvų ir Įrašų administracijos bei daugelio kitų nuorodų.2.1. Dokumentų atrankos principai

Norint detaliai analizuoti techninius skaitmeninimo aspektus ir technologinius ypatumus, būtina

apžvelgti ir pačių dokumentų atrankos kriterijus. Neretai dokumentų atranka turi įtakos vėlesniems techniniams sprendimams ir pasirinkimams, ir atvirkščiai – kai kurių techninių sprendimų neįmanoma pritaikyti tam tikriems dokumentams skaitmeninti. Taigi dokumentų atranka yra ir pačio konvertavimo, ir skaitmeninės bibliotekos aplinkos, ir paslaugų kūrimo viena iš pirmųjų pakopų.

Vienas svarbiausių dalykų priimant atrankos sprendimus yra objektų intelektinė vertė. Taip pat reikia nustatyti, kokiu tikslu ir kaip dažnai mokslininkai ir kiti vartotojai naudojasi medžiaga ir ar patalpinus ją tinklo aplinkoje pagerės prieiga prie jos. „Originalūs ir dažnai naudojami dokumentai, kurių didelė restauravimo kaina, yra pagrindiniai kandidatai į skaitmeninį konvertavimą“ (Kongreso biblioteka, 2002). Jei medžiaga naudojama retai ir nėra jokių geografinių arba erdvės problemų, tokiu atveju skaitmeniniams nėra būtinas. Kolekcijos, kurios yra geografiškai nutolusios nuo vartotojų, siekiančių naudotis jomis, taip pat yra geros kandidatės skaitmeniniam performatavimui. Tos gi, kurios naudojamos tik vietoje, nebūtinai tinka tokiam konvertavimui. Tyrinėtojai taip pat neretai priversti spėlioti, ar dokumentas sukels susidomėjimą tarp naujų arba netradicinių vartotojų. Kai kurios kolekcijos, pateiktos internete, gali būti naudingos mokytojams, dėstytojams bei studentams, kurie nekeliautų iš vieno taško į kitą, bet verčiau naudotųsi kolekcija internete. Dar vienas svarbus faktorius, į kurį reikia atsižvelgti, yra istorinė ir kultūrinė vertė. Kai kurie dokumentai nėra itin vertingi būdami atskirai, tačiau jų buvimas tam tikroje kolekcijoje gali sustiprinti jų vertę. „Skaitmeninant tarpusavyje susijusias mokslines monografijas, kaip ir organizuojant jas kartu spaudinių pavidalu, gali sustiprinti kiekvienos iš jų vertę kolekcijos kontekste“ (Hazen, 1998, p.7).

Dar vienas svarbus aspektas yra dokumento ar objekto būklė. Tokie dokumentai, kurie yra per daug trapūs ir fiziškai susidėvėję, yra puikus pasirinkimas skaitmeninimui. Taip galima sukurti prieigą prie dokumentų, kurie kitu atveju būtų uždaryti specialiose saugyklose. Tie dokumentai, kurių būklė puiki, nėra prioritetiniai konvertavimui. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, jog kai kurie rankraščiai gali būti per daug pažeidžiami skaitmeninimui. „Automatiniai lapų verstuvai yra greiti ir efektyvūs, tačiau jie gali sunaikinti trapius popieriaus lapus“ (Hazen, 1998, p. 13). Kai kuriais atvejais skenerio ar fotokameros blykstės šviesa taip pat gali būti žalinga. Atranka užsiiminėjantys specialistai turi įvertinti, ar konkretūs reti ir trapūs dokumentai nebus sugadinti skaitmeninio konvertavimo procese. Nemažai universitetų, bibliotekų ir muziejų dirba kartu kuriant kooperatyvines skaitmenines kolekcijas. Jei keletas ar daugiau įstaigų turi tarpusavyje susijusias kolekcijas, jas galima skaitmeninti ir vėliau integruoti jas į vieną kolekciją. Bibliotekos turėtų rūpintis ar tam tikros vertingos kolekcijos egzistuoja ir kitose institucijose kurios taip pat vykdo skaitmeninio konvertavimo darbus, tam kad galima būtų bendradarbiauti bei išvengti nereikalingo dokumentų dubliavimo.

Reikėtų atsižvelgti ir skaitmeninimo kaštus. Kai kurių dokumentų konvertavimas reikalauja sudėtingos technologijos bei aukštesnės skiriamosios gebos. Tokiu atveju stipriai išauga kaštai. Atsakingi už atranką specialistai privalo balansuoti tarp dokumento intelektinės kultūrinės vertės ir jo skaitmeninimo kainos. „Ribotos lėšos, skirtos skaitmeninimui, galėtų padaryti didesnį poveikį, jei būtų skirtos kitam projektui arba jei būtų naudojamos visiškai kitaip“ (Hazen, 1998, p. 19). Taigi, jei prieigą prie tam tikro dokumento galima pagerinti kitais būdais nei skaitmeninimas, siūloma išbandyti kitas opcijas, kurios yra žymiai pigesnės. Pagaliau autorinės teisės yra tam tikra kliūtis skaitmeninimui, į kuria reiktų atsižvelgti atrankos proc.ese. Pats skaitmeninis konvertavimas įnešė nemažai naujų ginčų į autorinių teisių diskusijas ir problemas.

Kai kurios institucijos riboja prieigą prie savo skaitmeninių kolekcijų, sukurdamos autorizuotą prieigą su slaptažodžių. Tačiau tai nėra dažnas reiškinys , dažniausiai skaitmeninės kolekcijos, kurias kuria akademinės bibliotekos, yra atviros visiems. Iki šiol nėra patikimų priemonių apsaugoti skaitmeninio formato medžiagą ir dokumentus nuo kopijavimo ir dauginimo. Šiai diena egzistuoja tik nepilnos ir nevisuomet apsaugančios priemonės kaip pavyzdžiui elektroniniai vandens ženklai, kuriomis bibliotekos bent jau gali patvirtinti savo intencijas saugoti autorines teises.

Kai kurie projektai vykdomi atskirose bibliotekose ir nėra stambių iniciatyvų arba programų dalis, todėl turi didesnę sprendimo laisvę, susijusia su dokumentų skaitmeniniam konvertavimui atranka. Tokiais atvejais bibliotekos specialistai vadovaujasi siauresniais kriterijais. Dažniausiai atranką lemia retų ir senų rankraščių bei kitų dokumentų susidėvėjimas ir senėjimas, tuomet juos imasi konvertuoti į skaitmeninį pavidalą, kad apsaugoti blogos būklės dokumentus nuo tolesnio irimo, ypač jei tais dokumentais skaitytojai naudojasi dažniau nei rekomenduojama. Tokios atrankos pavyzdys yra Vilniaus universiteto bibliotekos vykdomas projektas kurio tikslas yra konvertuoti senąsias LDK laikotarpio teismų knygas bei rankraštinius aktus, kurie yra gana prastos būklės ir kuriai dažnai naudojasi skaitytojai. Šios knygos nėra vienintelės kandidatės skaitmeninmui. VU bibliotekoje yra nemažai vertingų istorinio paveldo objektų, kurie laukia savo eilės būti perkelti į elektroninį pavidalą.

Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje taip pat rengiami tokie projektai. Pradžių pradžia galima skaityti katalogo kortelių vaizdų archyvo sukūrimą ( kortelinių katalogų retrokonversija). 1999m. buvo pradėtas rengti kompaktinis diskas “Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Pergamentų kolekcija”. Šiam darbui buvo pasitelkta įvairių specialistų iš kelių Europos universitetų pagalba. 2002 darbas buvo baigtas ir buvo išleistas kompaktinis diskas su pergamentų kolekcijos aukštos kokybės vaizdais, pateiktais kartu su trumpaisiais ir detaliaisiais aprašais. Informacija pateikta keliomis kalbomis. Techniniai daliai atlikti buvo remtasi Italijos Florencijos universiteto bei Vilniaus Matematikos ir informatikos instituto rekomendacijomis.

2004-2006 metais LNB planuoja rengti pirmą savo skaitmeninę kolekciją prieinama per internetą. “Integralios virtualios bibliotekų informacinė sistema” finansuojama iš Informacinės visuomenės plėtros projekto lėšų suteiksianti galimybę vartotojams nemokamai naudotis viešosiose bibliotekose, archyvuose ir muziejuose sukauptais dokumentais, perkeltas į skaitmeninį formatą ir pasiekiamas internetu. Projektui vadovauja R. Varnienė.

Mokslo akademijos biblioteka taip pat UNESCO padedama ėmėsi nedidelio mąsto skaitmeninimo projekto kurio rezultatas MAB pergamentų skaitmeninių vaizdų archyvas pasiekiamas internete MAB svetainėje (http://www.mab.lt/pergamentai/index.html) . Čia pateikiami 123 aukštos kokybės pergamentų vaizdai.

Tokio tipo projektams finansavimas dažniausiai yra labai ribotas ir atranka tampa labai svarbiu etapu norint kuo racionaliau naudojant lėšas įvykdyti sėkmingą skaitmeninio projektą. Dar 1998 metai Harvardo universitetas parengė sprendimų priėmimo matricą kuria rekomendavo naudotis nedidelių projektų atrankos specialistams (pav. 1)

Taigi, projektai, paremti kruopščiu planavimu ir analize, gali sukurti elektroninius resursus, kurie yra funkcionalūs ir neiškreipia originalių dokumentų ir kurie prisideda prie naujų mokslo ir tyrymų metodologijos rūšių. Detalus darbo planas, pastovus projekto įvertinimas, tam tikri pataisymai bei koregavimai bei medžiagos susijusios su projektu išsaugojimas ir dalinimasis gali sustiprinti žinių pagrindą ateities projektams. Nuo atrankos proceso priklauso viso projekto eiga

1 paveklsas.

.

2.2. Dokumentų skaitmeninės kopijos kūrimas

Skaitmeniniai vaizdai tampa vis įprastesne praktika bibliotekose bei archyvuose. Tokių vaizdų kokybė gali būti nepaprastai aukšta. Nėra abėjonių, jog tobulėjant technologijai, tobulės ir vaizdų kokybė. Organizacijos pertvarko savo biudžetus, siekia gauti papildomų lėšų tam, kad galėtų vykdyti skaitmeninimo projektus. Tačiau be realių pastangų užtikrinti ilgalaikę prieigą prie skaitmeninių vaizdų bylų rizika prarasti vartotojus yra nepaprastai didelė.

Skaitmeninimas nėra tiktai tam tikras terminas. Akivaizdu, kad skaitmeninių vaizdų kūrimas savaime nesuteikia paprasto būdo dokumentų išsaugojimo problemų sprendime. Negalima daryti išvadų apie tai, kas tai yra skaitmeninimas, remiantis vien tik skaitmenine grafika bei vaizdų kūrimu. Skaitmeninimas suteikia daugybę naujų galimybių, tačiau nepanaikina atsakingo ir efektyvaus dokumentų apsaugos poreikio.

Pagrindinai dokumento skaitmeninės kopijos kūrimo tikslai yra šie:

• Apsaugoti originalus. Labiausiai paplitęs skaitmeninės technologijos pritaikymas bibliotekoje ar archyve yra skaitmeninės kopijos, kurios gali pakeisti originalus ir apsaugoti juos nuo pernelyg dažno naudojimo. Fizinis naudojimasis originaliais dokumentais tampa ribotu. Originali tam tikros kolekcijos ar dokumento seka gali būti užfiksuota panašiai kaip mikrofilmas vientisoje vaizdų serijoje, tokiu būdų skaitmeninė kopija pilnai gali pakeisti autentišką dokumentą.

• Atstovauti originalus. Galima sukurti skaitmeninę sistemą kuri atspindi daugumą arba visą originalių šaltinių turinio informaciją kad pilnai realizuoti jų tyrinėjimų bei mokymo potencialą. Aukštos raiškos sistemos gali užfiksuoti dokumento išsamų bei pilną turinį arba jo atskiras dalis.

• Pralenkti originalus. Kai kuriais atvejais skaitmeninis vaizdavimas gali sukurti produktą kuris gali būti pranašesnis kai kuriais aspektais už originalą. Į šia kategoriją įeina specialios priemonės, leidžiančios išryškinti dokumento detales, kurios dėl senėjimo ar pažeidimų tapo nepastebimos. Taip pat galimas fiksavimas labai aukšta raiška, tokiu atvejų galima geriau analizuoti dokumentą. Yra galimybė konvertuoti tekstinius dokumentus ir jų tekstą įgalinant pilną simbolių bei žodžių paieška tame tekste.

Svarbus iššūkis į kuri būtina atsižvelgti renkantis konvertavimo būdą, yra išsamus supratimas apie dokumento ar kolekcijos charakteristikas. Pačios svarbiausios charakteristikos yra:

• Šaltinio formatas (įskaitant objekto dydį, struktūrą bei jo fizinę būklę);

• Fizinė būklė ir jos įtaka dokumento parengimui skaitmeninimo procesui;

• Vizualinės charakteristikos (įskaitant teksto ir iliustracijų santykį);

• Spalvos kaip būtiną dokumento atributą;

• Detalių lygis ( įskaitant šrifto dydį ir stilių, iliustracijų tipą, ir bendrą tonų ir atspalvių spektrą dokumente).2.3. Skaitmeninimas naudojantis tiekėjų paslaugomis

Kokybiški skaitmeninio konvertavimo darbai gali būti atliekami pačios bibliotekos ar archyvo pastangomis arba samdant specializuotą tokių paslaugų tiekėją. Nesvarbu, kokių tikslų norima pasiekti konvertuojant, prastas darbų atlikimas gali tapti laiko ir lėšų švaistymas. Skaitmeniniu būdu konvertuotas dokumentas turi būti pilnai funkcionalus. Jei konvertuotas šaltinis yra neįskaitomas arba taip prastai indeksuotas, kad vartotojai negalės jo rasti arba naudotis juo, nebus pasiektas nei prieigos, nei dokumentų fondų apsaugos tikslas.

Tam, kad skaitmeninimas būtų sėkmingas, yra svarbu, kad institucija turėtų supratimą apie skaitmeninimo tikslus, taip pat koks galutinis produktas pasitarnaus tiems tikslams. Sprendžiant, kokias užduotis galima atlikti pačioje organizacijoje, o kokias geriau atlikti pasitelkus paslaugų tiekėją, reikia:

• Įtraukti visus reikiamus specialistus (kuratorius, techninius ekspertus, konservavimo specialistus) nustatant projekto tikslus ir priimant tolesnius sprendimus.

• Vesti užrašus ir kruopščiai dokumentuoti visą procesą tam, kad iškilus problemoms galima būtų jas identifikuoti ir pašalinti.

• Dokumentuoti kaip savo, taip ir tiekėjų atliktus darbus tam, kad vėliau užtikrinti jau suskaitmenintų resursų išsaugojimą.

Visuomet dalį skaitmeninimo operacijų prisiima pati institucija. Ji laiko medžiagą, skirta konvertavimui ir turėtų prisiimti atsakomybę šiuose etapuose:

• Atliekant dokumentų atranką;

• Nustatant skaitmeninimo bei galutinio produkto tikslus;

• Nustatant būtinus kokybės reikalavimus;

• Atliekant atliktų darbų kokybės patvirtinimą.

Vertinimas, kur bus atliekami skaitmeninimo darbai: pačioje institucijoje ar išorinių tiekėjų yra nevienareikšmis. Tiek vienas, tiek kitas būdas turi argumentų už ir prieš. Viskas priklauso nuo:

• Tiesioginės darbų kontrolės pobūdžio;

• Užduočių, kurias galima atlikti, spektro;

• Efektyvumo;

• Ekonomijos.

Lentelė (1 lentelė) iliustruoja skaitmenininmo darbų privalumus ir trūkumus, atliekant juos pačios bibliotekos pastangomis ar samdant kitus paslaugų tiekėjus.

1 lentelė

Pačios bibliotekos pastangomis Samdant kitus paslaugų tiekėjus

Privalumai • Išmokstama daug įgūdžių ir kaupiamos žinios ir kompetencija. • Sukuriama reprodukcijos galimybė• Valdomi visi skaitmeninio vaizdavimo aspektai• Galima keisti nustatytus reikalavimus• Šaltinių saugumas • Įgyjama žinių iš skaitmeninimo tiekėjo• Galima derėtis dėl kainų ir kaštų priklausomai nuo turimų lėšų• Mažesnės išlaidos darbo užmokesčiui• Tiekėjas prisiima išlaidas susijusias su technologijų senėjimu• Ribota rizika• Paslaugų ir opcijų pasirinkimas

Trūkumai • Didesnės išlaidos• Nėra nustatytos konkrečios kainos• Reikia kurti techninę infrastruktūrą: įranga, erdvė, kompiuteriai ir kt.• Išlaidas susijusias su technologiniu senėjimu padengia pati institucija• Turi įtakos kitoms veikloms bibliotekoje• Biblioteka moka už įrangą, darbą ir žinias, o ne už paruoštą produktą.• Reikia apmokyti personalą ir paruošti arba samdyti specialistus• Reikia palaikyti įrangos gerą būklę • Kontrolės kokybė vyksta ne pačioje institucijoje• Gali prireikti papildomai apdoroti gautus vaizdus, reiktų pastoviai tikrinti pavyzdžius• Reikia aiškiai apibrėžti bibliotekos poreikius arba gali kilti komunikacijos problemų• Dokumentų transportavimas –saugumo ir paruošimo problemos• Pažeidžiamumas dėl tokių paslaugų tiekėjų nestabilumo, įmonė išbuvusi rinkoje du metus skaitoma stabili

Patyrinėjus situaciją Lietuvoje paaiškėjo, kad nėra tokių skaitmeninimo paslaugų tiekėjų, bent jau tokių, kurie specializuotiusi paveldo konvertavime ir turėtų pakankamai kompetencijos, todėl Lietuvos bibliotekos imasi tokių projektų pačios. Vilniaus universiteto biblioteka dar 1997 metais gavo paramą iš UNESCO ir konvertavo į skaitmeninį pavidalą apie penkis šimtus retų ir itin vertingų turimų dokumentų. Tačiau savarankiškus tokio tipo projektus buvo pradėta įgyvendinti 2000 metų kovą, kai Atviros Lietuvos fondas skyrė lėšų įra.ngai nusipirkti. Vilniaus universiteto biblioteka nuo to laiko konvertavo dali senųjų (LDK laikotarpio) teismų knygų i

. . .

IŠVADOS

Nagrinėjant istorinę skaitmeninio konvertavimo raidą aiškėja tam tikros šio reiškinio vystimosi tendencijos. Visu pirma galima suskirstyti skaitmeninių bibliotekų ir skaitmeninimo raidą į etapus trunkančius nuo kelerių metų iki kelių dešimtmečių kurių kiekvienas pasižymi savitomis problemomis ir jų sprendimais. Pirmame etape bibliotekos siekė palengvinti darbą su meta informaciją t.y. su fondų apskaita ir katalogavimu, naudodamos to meto technologinius pasiekimus jos pradėjo kurti ir tobulinti atviros prieigos katalogus ir katalogavimo įrankius kurie žymiai išplėtė galimybes ir suteikė vartotojams aukštesnės kokybės paslaugas.

Antrame etape buvo pradėta svarstyti apie teorinę ir praktinę galimybę konvertuoti turimą paveldą, dokumentus sukurtus fizinėje formoje turinčius išliekamąją vertę visuomenei ir sukurti visuotiną prieigą prie jų apsaugant trapius dokumentus taip pat pasitarnaujant mokslininkams, vartotojams ir studentams suteikiant jiems neribotas galimybes naudotis informaciją. Šiame etape buvo eksperimentuojama su technologijomis ir metodais įvairių projektų rėmuose, neretai rizikuojant nesėkme. Nors šiuo laikotarpiu būta padaryta daugiausia klaidų ir neteisingų pasirinkimų (kaip paaiškėdavo vėliau), etapas sukūrė tam tikrą technologinį bei vadybinį-organizacinį pagrindą dokumento skaitmeninimo bibliotekose bei paveldo institucijose ir atvėrė kelią išties įspūdingoms skaitmeninimo programoms visame pasaulyje.

Trečias etapas prasidėjo dvidešimt pirmo amžiaus išvakarėse. Tai buvo skaitmeninių bibliotekų institucinis virsmas kuomet skaitmeninės kolekcijos ir bibliotekos tapo neatsiejama bibliotekų dalimi ir taip pat neatsiejama mokslinių tyrimų ir mokymosi proceso įvairiose institucijose dalimi. Jau esant susikūrusiai technologiniai platformai skaitmeninės bibliotekos ir skaitmeninimo programos tapo masinių reiškiniu.

Taigi šiandien skaitmeninės bibliotekos ar kolekcijos yra daugumoje išsivysčiusių šalių. Jų technologinė platforma atsidūrė dėmesio centre dėl spartaus ir kartais nenuspėjamo technologijų vystymosi. Skirtingai nei devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje imta žiūrėti į technologinę platformą kaip į reiškinį kurį būtina standartizuoti ir susisteminti. Techniniai aspektai yra labai dinamiški ir nenuspėjami, egzistuoja daugybė įvairaus tipo techninių sprendimų ir sistemų naudojamu bibliotekose kurie keičiasi ir sensta dideliais tempais. Tai bibliotekos techninė informacinių technologijų infrastruktūra į kurią įeina kompiuterinė ir programinė įranga, skaitmeninių vaizdų ir skenavimo įranga, metodologija, specialistai ir vadybininkai ir daugelis kitų elementų. Norint neatsilikti ir nenuklysti į šali būtina sekti technologijų kitimą ir turėti konkrečią strategiją susijusia su techniniais aspektais kurie būtini įgyvendinant dokumentų skaitmeninimo projektus ir programas.

Pagrindinės kliūtys kylančios svarstant ir įgyvendinant skaitmeninimo programas (techniniu aspektu) tai sprendimų ir techninių aspektų įvairovė kuri trukdo konkrečiai bibliotekai atsirinkti tinkamiausius ir priimtiniausius metodus. Egzistuoja daugybe organizacijų remiančių skaitmeninimą ir turinčių pakankamai techninės kompetencijos kurios teikia rekomendacijas ir metodus tačiau vis dar nėra visuotinai priimtinų standartų ir nepriekaištingų technologinių sprendimų. Europoje bandoma sutelkti techninę kompetenciją po stambių iniciatyvų „sparnu“ tokių kaip Digicult ar Minerva, tačiau a.tskiros bibliotekos ne visada turi galimybę remtis tokių organizacijų ir iniciatyvų nurodymais (best practices, gudelines).

Konkrečiai bibliotekai prieš pradedant skaitmeninimo projektą reikia nustatyti savo tikslus ir mastus, uždavinius kuriuos siekiama įgyvendint kuriant skaitmeninę biblioteką ir tuomet pasirinkti techninius sprendimus. Nedideliems projektams egzistuoja daugybę efektyvių rekomendacijų pasiekiamu per internetą kuriose pateikiami bendro pobūdžio technologiniai nurodymai tinkantys nedidelėms programoms. Tačiau jei biblioteka ruošiasi imtis didesnio masto projekto (nuo keliasdešimt tūkstančių vaizdų ir daugiau) tuomet būtinas tiesioginis bendradarbiavimas su techniškai kompetetingomis institucijomis, specializuotų paslaugų tiekėjais, skaitmeninimo centrais ir mokslinėmis bibliotekomis. Būtina susikurti strategiją skaitmeninių išteklių kūrimui, valdymui, pateikimui ir išsaugojimui.

Pagrindiniai skaitmeninio konvertavimo etapai yra:

• skaitmeninės kopijos kūrimas –tai procesas reikalaujantis specialių įgūdžiu ir įrangos, susidedantis iš keleto būtinų pakopų;

• skaitmeninių išteklių valdymas yra bene svarbiausias etapas nuo kurio priklauso projekto ar skaitmeninės bibliotekos sėkmė ir efektyvumas, šiame etape technologijos vystosi sparčiausiai (įvairi programinė įrangą, techninė infrastruktūra, tinklinės, laikmenų ir informacijos gavimo (angl. information retrieval) technologijos;

• skaitmeninės informacijos išsaugojimas (ilgaamžiškumas) –per kelis dešimtmečius paaiškėjo jog reikia pastangų norint išsaugoti ir palaikyti prieinamą skaitmeninę informaciją ir dokumentus.

Lietuvos bibliotekose vis dar nėra masyvesnių skaitmeninių kolekcijų prieinamų per internetą (neskaitant MAB pergamentų archyvo ar Vilniaus universiteto nedidelio rankraščių archyvo), konvertuoti dokumentai kaupiami CD-ROM laikmenose taip nesuteikiant skaitytojams nuotolinės prieigos prie jų. Vidinis tokių resursų vartojimas organizuotas remiantis papraščiausiu naršymu naudojant kompiuterių operacinę sistemą ir tinklus, nors daugelyje Europos ir JAV valstybėse tam naudojamos speciali programinė įranga ir integruotos sistemos bei duomenų bazių įrankiai.

Dokumentų Skaitmeninimo techniniai aspektai yra neatsiejama dalis kiekvienoje programoje ir projekte, nesvarbu kokio tipo paveldą ir kokio tipo dokumentus norima išsaugoti ar pateikti pasauliui per nuotolinę prieiga. Šie aspektai yra dinamiški ir vystosi netolygiai, tačiau yra tendencijos kurių pagalba galima efektyviai pasirinkti reikiamus sprendimus ir pasiekti užsibrėžtus tikslus kuriant tobulesnes skaitmenines bibliotekas.

BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS

About the digital library federation [interaktyvus].1999 [žiūrėta 2005 m. kovo 24 d.]. Prieiga per internetą: < www.diglib.org/about.htm >.

BOEHLER, W. , HEINZ, G., MARBS, A. The potential of non-contact close range laser scanners for. Cultural heritage recording [interaktyvus]. 2001 [žiūrėta 2005 m. gegužės 7 d.]. Prieiga per internetą: < cipa.icomos.org/fileadmin/ papers/potsdam/2001-11-wb01.pdf>.

Core technologies for cultural and scientific heritage sector. Digicult Technology report 3 [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2005 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: .

DEEGAN, Marilyn. Management of the life cycle or digital library materials. Iš Library quarterly 11 [interaktyvus]. 2001, rugpjūtis [žiūrėta 2005 m. kovo 6 d.]. Prieiga per internetą:

.

Definition and Purposes of a Digital Library [interaktyvus]. Association of Research Libraries, 2000 [žiūrėta 2005 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą: .

Digital imaging tutorial-conversion [interaktyvus], Cornell university library, 2003 [žiūrėta 2005 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą:

< www.library.cornell.edu/preservation/.tutorial/conversion/conversion.html>.

Digital library standarts and practices [interaktyvus]. 2001 [žiūrėta 2005 m. kovo 28 d.]. Prieiga per internetą: .

Digitisation of traditional format library materials –image creation [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. gegužės 16 d.]. Prieiga per internetą: .

FLEISCHAUER, Carl. Digital formats for content reproductions [interaktyvus]. 1998 [žiūrėta 2005 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą:

< Memory.loc.gov/ammem/formats.html>.

FLEISCHHAUER, Carl. Library of Congress Manuscript Digitization Demonstration Project [interaktyvus]. 1998 [žiūrėta 2005 m. kovo10 d.]. Prieiga per internetą: .

GLOSIENE A.; MANZHUKH Z. Lithuania: Cultural Heritage Digitisation Initiatives in Lithuanian Memory Institutions. Iš eCulture, December 2003, vol. 4, issue 5, p. 8–9.

GORRAN , Meredith. Digitization: Implications for Special Collections Libraries [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. kovo 16d.]. Prieiga per internetą:

< meredith.wolfwater.com/MGorran_finalpaper.doc >.

GREENSTEIN, Daniel. Next generation digital libraries [interaktyvus]. 2002 [žiūrėta 2005 m. kovo 17d.]. Prieiga per internetą:

< www.vala.org.au/vala2002/2002pdf/01Grnstn.pdf>.

HAZEN, Dan. Selecting Research Collections for Digitization [interaktyvus]. 1998 [žiūrėta 2005 m. kovo 16 d.]. Prieiga per internetą:

< http://www.clir.org/pubs/reports/hazen/pub74.html>.

HORVAT, Les. Digital Imaging: Essential Skills. Chicago. 2002, p. 35-36.

LEVY, David M. Scrolling Forward : Making Sense of Documents in the Digital Age. New York, 2001, p. 1-9.

Library of Congress national digital library program [interaktyvus]. 1998 [žiūrėta 2005 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą:

< Memory.loc.gov/ammem/dli2/html/lcndlp.html>.

List of good practices [interaktyvus]. Minerva, 2004 [žiūrėta 2005 m. gegužės 13 d.]. Prieiga per internetą: .

Lists of digitisation guidelines [interaktyvus]. Minerva, 2003 [žiūrėta 2005 m. Gegužės 16 d.]. Prieiga per internetą: .

MANŽUCH, Z., GLOSIENĖ, A. Kultūros paveldo valdymas Europoje: svarbiausi strateginiai dokumentai. Iš Tarp knygų, 2003, nr. 10, p. 9–11. Tas pats: Lietuvos muziejai, 2003, nr. 1, p. 15–18.

MANŽUCH, Z. Kultūros paveldo skaitmeninimas: teorija ir praktika. Iš Tarp knygų, 2002, nr. 10, p. 21–24.

New technologies for cultural and scientific heritage sector. Digicult Technology report 1 [interaktyvus]. 2003 [žiūrėta 2005 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: .

PASQUINELLI, Art. Digital library technology trends [interaktyvus]. 2002 [žiūrėta 2005 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: < www.sun.com/products-n-solutions/ edu/whitepapers/pdf/digital_library_trends.pdf >.

Pergamentų skaitmeninių vaizdų archyvas [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. balandžio 4 d.]. Prieiga per internetą: .

Rationale [interaktyvus]. Minerva, 2003 [žiūrėta 2005 m. gegužės 13 d.]. Prieiga per internetą: .

SITTS, Maxine K. Handbook for Digital projects: a management tool for preservation and access [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. kovo 9 d.]. Prieiga per internetą: < www.nedcc.org/digital/dighome.htm>.

SMITH, A. Why Digitize [interaktyvus]. Washington D.C. Council on Library and Information Resources, 1999 [žiūrėta 2005 m. kovo 13 d.]. Prieiga per internetą:

< http://www.clir.org/pubs/reports/pub80-smith/pub80.html>.

TASI: about us [interaktyvus]. 2001 [žiūrėta 2005 m. kovo 28d.]. Prieiga per internetą: < www.tasi.ac.uk/about_us.html>.

TASI: choosing a file format [interaktyvus]. 2002 [žiūrėta 2005 m. gegužės 12 d.]. Prieiga per internetą: < www.tasi.ac.uk/advice/creating/format.html>.

TENNANT, Roy. Managing the Digital L.ibrary. Washington, 2004, p. 5-12.

The digicult report: Technological landscapes for tomorrow‘s cultural economy unlocking the value of cultural heritage. Executive summary [interaktyvus]. 2002 [žiūrėta 2005 m. kovo d.]. Prieiga per internetą: .

WILLIAMS, Don. Selecting a scanner [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. kovo d.]. Prieiga per internetą: < Lyra2.rlg.org/visguides/visguide2.html>.

Join the Conversation

×
×