Biblioteka ir cenzūra

ĮVADAS

Teisė į informaciją ir raiškos laisvė yra vienos svarbiausių žmogaus teisių. Nevaržomai mąstyti, laisvai reikšti savo nuomonę, laisvai gauti informaciją – tai pagrindiniai intelektualinės laisvės ir demokratinės visuomenės principai. Demokratija ir intelektualinė laisvė yra neatsiejamos. Jos skatina toleranciją, tarpusavio supratimą, pagarbą kito orumui ir kiekvieno žmogaus teisei būti skirtingam.
Intelektualinės laisvės ir cenzūros, informacijos prieigos ir ribojimo klausimai žmonijos raidoje nėra nauji. Cenzūra buvo žinoma jau Antikos laikais, o XVI a. popiežiaus Pauliaus IV „Index Librorum Prohibitorum“ tapo cenzūros metafora, simboliu. Spręsti, kąą žmonėms galima skaityti ir ko ne, bausti už knygų skaitymą ir informacijos skleidimą bei platinimą, įkalinti už įsitikinimus ir net deginti knygas laužuose, galinčio teisėjo vaidmens imdavosi ir tebesiima atskiri asmenys, jų grupės ir įvairios institucijos – dažniausiai Bažnyčia ir valstybė.
Nors bibliotekos ir jų rinkiniai ne kartą buvo cenzūruojami, iki šiol dažniausiai už intelektualinę, spaudos, raiškos laisvę kovojo žurnalistai, rašytojai, intelektualai. Bibliotekininkų profesinis mentalitetas ilgą laiką buvo siejamas su neutralumu kaip svarbiausiu profesinės etikos reikalavimu. Pareikšti aiškesnę poziciją intelektualinės laisvės irr cenzūros klausimais bibliotekininkai vengė. UNESCO Viešųjų bibliotekų manifestas teigia, kad „visuomenės ir individo laisvė, klestėjimas ir tobulėjimas yra svarbiausios žmogaus vertybės. Jos bus pasiektos, jei gerai informuoti piliečiai galės naudotis savo demokratiškomis teisėmis ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Kūrybiškas da

alyvavimas ir demokratijos plėtra priklauso nuo pakankamo švietimo ir nuo galimybės laisvai ir nevaržomai naudotis žiniomis, idėjomis, kultūra ir informacija“ .
Šio darbo tikslas – išanalizuoti cenzūros ir bibliotekos ryšį.
Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:
 Supažindinti su termino „cenzūra“ samprata bei jos ryšiu su biblioteka;
 Išnagrinėti cenzūros mechanizmą tarpukario Lietuvoje;
 Atskleisti spaudos laisvės ir cenzūros santykį šiuolaikinėje visuomenėje.
Darbe naudoti metodai: mokslinės literatūros analizė.

1. Termino „cenzūra“ samprata ir jos ryšys su biblioteka

1.1. Termino „cenzūra“ samprata

Pateikiama keletas cenzūros apibrėžimų: cenzūra (lotynų censura – priežiūra, įvertinimas, bausmė) – knygų, spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų kontrolė, nepraleidžianti į viešumą esamam režimui ir oficialiai ideologijai priešingos informacijos ; cenzūra yra aktyvi informacijos turinio kontrolė, sauganti, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir teorijos ; tačiau šis terminas tiksliausiai apibūdinamas enciklopediniame žodyne Knygotyra: „Cenzūra – spaudos ir kitų viisuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė; tokios kontrolės įstaiga“ . Cenzūra skirstoma pagal kontrolės būdą ir pagal kontroliuojančio organo priklausomybę. Pagal pirmąjį požymį ji gali būti išankstinė (prevencinė), taikoma dar neišspausdintiems leidiniams, ir paskesnioji (represinė) – bausmės už išspausdintus darbus. Pagal antrąjį – skiriama valstybinė (bendroji, karinė) bei bažnytinė cenzūra . Šiame darbe, analizuojant konkrečias cenzūros praktikos sritis, susidursime su visomis cenzūros rūšimis.
Cenzūruojami gali būti periodiniai leidiniai, knygos, meno kūriniai, radijo ir televizijos laidos, kino filmai, kurie yra laikomi nepageidaujamais moraliniu, politiniu, ka

ariniu, ideologiniu požiūriu. Cenzūra yra itin stipri autoritarinėse valstybėse. Jose paprastai įkuriamos specialios priežiūros institucijos, sukuriama ištisa saugumo ir informacijos kontrolės sistema (pvz., Tarybų Sąjungoje veikusi Vyriausioji valdyba valstybės paslaptims spaudoje saugoti, kuri veikė drauge su Valstybės saugumo komitetu – KGB – bei Spaudos komitetų tinklu). Ji seka ne tik savo laikmečio publikacijas, bet ir šalina anksčiau išleistą literatūrą iš bibliotekų.
Bet tokia cenzūra gali egzistuoti ir demokratinėse šalyse, kuriose yra stipri bažnyčios ar politinių grupuočių įtaka. Trečiajame dešimtmetyje Henris Mileris (Henry Miller) ir Džeimsas Džoisas (James Joyce) negalėjo laisvai publikuoti savo kūrybos JAV. Pastarojo knygos „Ulisas“ egzemplioriai buvo šalinami iš bibliotekų. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, Iranui paskelbus mirties nuosprendį Salmanui Rušdžiui (Rushdie) ir grasinimus susidoroti su tais, kas platins jo knygą „Šėtono eilės“, nemažai demokratinių šalių atsisakė minties šį kūrinį išleisti. Šiuo metu Lietuvoje draudžiama komunistinės literatūros leidyba ir platinimas.
Cenzūrą vykdo ne tik oficialios institucijos, bet ir pavieniai asmenys, dirbantys informacijos įstaigoje. Tokią asmeninę cenzūra itin sunku pastebėti, nes dažniausiai ją vykdantys asmenys prisidengia bendrosios moralės principais. Asmeninė cenzūra visuomet būna vienašalė, prilygstanti bandymams nuslėpti realybę. Cenzūra laikytina ir nuostata nekaupti bibliotekoje kurių nors informacijos laikmenų (vaizdajuosčių, garsajuosčių ar pan.) vien dėl kam nors nepriimtinos jų formos, bet ne dėl turinio. Cenzūros problemą paaštrino ir
r labai padidėjęs informacijos srautas, pasauliniai kompiuterių tinklai (Internetas) bei jų prieinamumas .

1.2. Cenzūra bibliotekininko darbe

Visų informacijos profesionalų kodeksuose akcentuojamas priešinimasis bet kokiai cenzūrai, kova su visomis jos apraiškomis. Cenzūra bibliotekininko darbe gali pasireikšti įvairiose veiklos srityse: kaupiant fondus, atrenkant bet kokiose laikmenose įrašytą informaciją, kataloguojant ją, platinant, rengiant bibliografines priemones, aptarnaujant klientus.
Kyla klausimas, ar įsigyjamos literatūros atranka bibliotekose neprilygsta cenzūrai. Tai labiausiai liečia vaikų, mokyklų, akademines, specialiąsias bibliotekas. Juk bibliotekos negali ir neturi įsigyti visų informacijos šaltinių, o jokios bibliotekos fondas negali atitikti visų žmonių poreikių. Plačiąja prasme ekonomines aplinkybes, trukdančias (dėl finansavimo stokos) įsigyti norimus spaudinius, galėtume vadinti ekonomine cenzūra, kurios kriterijus yra dokumento kaina. Bet jei ji nėra suponuojama ideologijos (pvz., jei bibliotekoms neskiriama lėšų įsigyti tam tikro turinio literatūrai), tuomet šis terminas netinka. Šią problemą – atrankos traktavimą kaip cenzūros apraišką – gali padėti išspręsti gerai organizuotas ir veiklus bibliotekų tinklas, priartinantis visuomenę prie idealo – laisvo priėjimo prie visos informacijos.
Dar 1953 m. „Vilsono bibliotekos biuletenyje“ (Wilson Library Bulletin) Lesteris Ašeimas (Lester Asheim) rašė: „Atranka prasideda nuo prielaidos dėl minčių laisvės, cenzūra – nuo prielaidos apie minčių kontrolę“. Atranka būtina ne tik bibliotekoms, bet ir kitoms informaciją kaupiančioms ir saugančioms institucijoms bei įstaigoms, nes kiekviena iš jų aptarnauja tam tikrus klientus ir

r, norėdama efektyviai dirbti, turėtų orientuotis pirmiausia į tų klientų poreikius. Be to, atranka dar priklauso ir nuo bibliotekos tipo. Pvz., viešosios bibliotekos dar turi atsižvelgti ir į dokumento patvarumą, o standartų ar techninės dokumentacijos bibliotekoje tai nėra taip aktualu, nes šaltiniai čia naudojami trumpai, pasenę operatyviai keičiami naujais.
Knygų atranka yra pozityvi, ieškant jose sukauptų vertybių. Nėra teisinga manyti, kad verčiau išleisti krūvą pinigų ir įsigyti absoliučiai viską, norint patenkinti visus klientus nei prarasti bent vieną skaitytoją. (Netikslingas pinigų leidimas bibliotekoje – taip pat etinis pažeidimas.) Cenzūra tuomet yra negatyvi, nes jos tikslas – surasti pažeidžiamą vietą, ir ne tik knygoje, bet ir už jos ribų – visuomenės elgesyje, mąstysenoje, pasirinkimuose. Atranka stengiasi apsaugoti skaitytojo teisę gauti informaciją, cenzūros paskirtis apsaugoti skaitytoją nuo galimo (dažnai tik įsivaizduojamo) poveikio.
Antra vertus, cenzūra nėra laikytinas moralinis noras atmesti antiįstatymiškus veiksmus, smurtą kurstančią literatūrą. Toks veiksmas gali lemti cenzūrą, bet nebūtinai tai daro. Svarbu, kad jį lemtų pateisinama nuostata, nukreipta visuomenės saugumui ginti, o ne vien tik asmeninės ar daugumos nuostatos. Vaikų bibliotekoje dirbantis bibliotekininkas atsisakys pirkti pornografinę, nei meninės, nei socialinės vertės neturinčią literatūrą ar ligoninės bibliotekininkas – knygą apie savižudybes. Tai pateisinama ir nevadintina cenzūra.
Cenzūrai visuomet turėtų būti priešpastatomas atrankos tikslingumas ir tolerancija. Utilitarinės etikos teorijos šalininkas J.S.Milzas (J.S.Mills) teigė, jog būtina žinoti net neteisingą informaciją, kad turėtume galimybę įrodyti patiems sau jos neteisingumą, ir ją atmesti arba pakeisti savo nuomonę, jei galų gale įsitikintume, kad ji nėra jau tokia neteisinga ir mus tenkina. Tolerancija yra grindžiama intelekto ir saviraiškos laisvės pripažinimu. Čia problema tampa kiekvieno asmens supratimas, kiek ta laisvė yra leidžiama tam tikromis aplinkybėmis. Tolerancijos ir cenzūros ribas sunku nustatyti. Tiek toleruojant, tiek ir cenzūruojant vieną literatūrą greitai galima pereiti prie kitos ir galų gale paskatinti sunkiai kontroliuojamą procesą.
Literatūros atranka gali būti sudėtinga kaupiant vaikų ir mokyklų bibliotekų fondus. Jaunesnieji vaikai ir daugelis paauglių nėra pakankamai subrendę, intelektualiai pasirengę adekvačiai vertinti vieną ar kitą literatūrą, meno kūrinį, videofilmą. Be to, jie yra ypač pažeidžiami dėl savo smalsumo ir imlumo įspūdžiams. Negatyvūs įspūdžiai, sukaupti vaikystėje, gali išlikti visą gyvenimą ir toliau versti daryti neadekvačius sprendimus. Bibliotekininkai, kaupiantys vaikams skirtus fondus, patenka į dvilypę padėtį: atrinkdami netinkamą literatūrą jie gali skatinti netinkamų pažiūrų, amoralumo ugdymą, atsisakydami vieno ar kito informacijos šaltinio jie netruks pereiti prie cenzūros. Kiekvienu atveju bibliotekininkas turi gerai pasverti savo poziciją.
Regis ne tiek jau daug galimybių pažeisti profesinę etiką kataloguojant informacijos šaltinius, įtraukiant juos į bibliografines rodykles, išdėstant lentynose. Jei jau šaltinis yra bibliotekoje, jis turi būti prieinamas kiekvienam informacijos vartotojui. Tačiau asmenys, kurie sudarinėja klasifikacijos schemas ir dalykų pavadinimus, taip pat gali pademonstruoti tokį patį šališkumą, kaip ir literatūrą atrenkantys bibliotekos darbuotojai. Pradinė struktūra yra sudaryta UDK, Dewey klasifikacija, bet knygos tokiomis temomis, kaip rasizmas, nacionalizmas, seksizmas, net šių pačių temų įvardijimas priklauso nuo organizacijos, nuo profesinės kalbos, kuri joje vartojama. Netinkamai įvardijus temas, galima priartėti prie netikslios informacijos bei cenzūros, nes dalykinėje rodyklėje arba sisteminiame kataloge kai kurių knygų bus neįmanoma rasti.
Budintis bibliografas ar bet kuris bibliotekos darbuotojas, teikiantis lankytojui informaciją, taip pat yra pažeidžiamas cenzūros atžvilgiu. Jis gali suabejoti, ar klientui teiktina viena ar kita informacija, jei ima įtarti, kad ji gali būti panaudota nusikalstamais tikslais arba klientas yra nepasirengęs teisingai ją interpretuoti. Asmeninės nuostatos bei moralė neretai ima dominuoti, kai bibliotekininkai aptarnauja vaikus, sutrikusio intelekto, nestabilios psichikos asmenis .

2. Cenzūros mechanizmas tarpukario Lietuvoje

2.1. Tarpukario Lietuvos politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo bruožai

1918 – 1940 m. Lietuvos Respublika gyveno pilnakraujį nepriklausomos valstybės gyvenimą. Per keliolika nepriklausomybės metų Lietuva tapo stabilia, pilietiškai vienalyte valstybe, lygiaverte Europos valstybių partnere. Tautą konsolidavo 1918 m. vasario 16 d. aktu prasidėjęs Lietuvos valstybės kūrimo darbas. Jau pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu priimama demokratinė konstitucija (1922), vyksta spartus žemės ūkio ir pramonės gamybos augimas, intensyvėja kultūrinis gyvenimas, užmezgami ryšiai su užsieniu. Neigiamų pasekmių politiniam, ekonominiam, kultūriniam gyvenimui turėjo antidemokratinis autoritarinis Smetonos režimas. 1927 m. pavasarį tautininkai pašalino iš valdžios krikdemus, puolė jų ekonomines organizacijas ir apribojo bažnyčios įtaką, pradėjo persekioti ateitininkus, suvalstybino skautus. Šiuo laikotarpiu imtasi ir aktyvių priemonių suvaržant spaudos laisvę bei įvedant cenzūrą. 1936 m. nepriklausomos Lietuvos žurnalistas Juozas Keliuotis rašė: „Valstybė irgi neišvengiamai spaudai reikalinga, ji teikia jai juridinę ir politinę globą, duoda daug medžiagos jos turiniui sudaryti, bet kai ji ją despotiškai suvaržo, visiškai panaikina jos laisvę ir savarankiškumą arba kai ji pati tiesiog imasi monopolį, kai ją paverčia tik viena savo išsilaikymo priemone, tada spauda darosi oficiali, nuobodi, konformistinė, neskelbianti jokių idėjų ir reikalaujanti būtinai reikalingų reformų, ji liaunasi buvus pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja“ . Šie žodžiai gali tapti motto nagrinėjant spaudos cenzūrą tarpukario Lietuvoje, kur įstatymais spauda buvo globojama, bet kartu ir varžoma.

2.2. Spaudos kontrolę reglamentavę spaudos įstatymai

Nepriklausomos Lietuvos pirmasis spaudos įstatymas buvo priimtas 1919 metais . Juo buvo įvesta karo cenzūra, kuri veikė Lietuvoje iki 1940 metų, išskyrus trumpą laiko tarpą (nuo 1926 metų liepos 2 dienos iki lapkričio 17 dienos), kol valdžia buvo valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų rankose. Paskelbus šį įstatymą įsigaliojo administracinių represijų sistema, kuri buvo taikoma ne tik už grynai karinius, bet ir politinius nusižengimus. Spaudinių platinimo Lietuvoje, jų įvežimo iš užsienio klausimus sprendė Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento, nuo 1934 metų – Valstybės saugumo departamento Kriminalinės policijos Spaudos skyrius. Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamento Spaudos skyriaus sprendimus vykdė apskričių ir miestų arba apskričių viršininkai. Pagal pirmąjį 1919 metų įstatymo paragrafą steigti spaustuves, litografijas arba disponuoti poligrafine technika buvo galima tik prieš tris dienas pranešus apskrities ir miesto arba apskrities viršininkui. Kitame paragrafe buvo pabrėžiama, jog pranešime turi būti tiksliai nurodytas įstaigos ir pranešėjo adresas bei įstaigos vedėjo vardas bei pavardė . Nusižengusieji minėtiems spaudos įstatymo paragrafams buvo baudžiami 10 000 auksinų bauda. Periodinių spaudinių leidėjai arba redaktoriai prieš dvi savaites iki leidinio pasirodymo vietos apskrities ir miesto viršininkui arba apskrities viršininkui privalėjo pateikti pareiškimą, kuriame turėjo būti nurodoma spaudinio antraštė, tema, leidimo vieta, leidėjo ir redaktoriaus pavardės, spaustuvės adresas. Neįvykdžius šių reikalavimų, periodiniai leidiniai būdavo konfiskuojami, o leidinio redaktorius, spaustuvės vedėjas baudžiami nuo 1 000 iki 5 000 auksinų bauda. Neturintys reikalingos pinigų sumos turėjo būti areštuojami 1 – 3 mėnesiams . 1919 metų Spaudos įstatymas administracijos organus (apskričių ir miestų arba apskričių viršininkus ir valstybės gynėjus) įgaliojo tik iškelti baudžiamąją bylą dėl spaudos nusikaltimų ir sustabdyti leidinio platinimą, o galutinį leidinio likimą ir atsakomybėn patrauktų asmenų kaltės klausimą pavedė spręsti teismui.
1933 metų balandžio 1 dieną privalomuoju įsakymu formaliai prevencinė karinė cenzūra buvo lyg ir panaikinta, bet spauda palikta karinių komendantų priežiūrai, draustinų knygų skaičius dar daugiau išaugo. Nuo ankstesnių potvarkių skyrėsi tuo, jog spaudinyje nededama žyma „Karo cenzūros leista“.
1935 metais išleidžiamas naujas Spaudos įstatymas . Nevartodamas žodžio „cenzūra“, jis faktiškai įtvirtino įspėjamąją cenzūrą. Pagal antrąjį šio įstatymo straipsnį kiekvienas spaustuvėje pasirodęs spaudinys turėjo būti įrašomas į tam tikrą spaudinių knygą, tvarkomą spaustuvės vedėjo. Joje nurodoma spaudinio rūšis bei antraštė, leidėjo arba užsakovo pavardė, leidinio egzempliorių skaičius. 1935 metų Spaudos įstatyme, kaip ir 1919 metais, reikalauta knygoje pažymėti spaustuvės pavadinimą. Jei spaustuvė pavadinimo neturėjusi, tai jos laikytojo vardą ir pavardę, spaustuvės būstinę, spausdinimo metus. Neišleisti leidinio iš spaustuvės turėjo teisę apskrities viršininkas.
Pažymėtina tai, jog 1935 metų Spaudos įstatymas ypač išplėtė vidaus reikalų ministro teises. Pagal 1919 metų Spaudos įstatymą, norint leisti laikraštį, užteko paduoti pareiškimą apskrities viršininkui, o 1935 metų Spaudos įstatymas laikraščiui leisti jau reikalavo vidaus reikalų ministro leidimo. Vidaus reikalų ministras taip pat išlaikė teisę uždrausti įvežti į Lietuvą užsienio spaudinius, stabdyti jų platinimą, juos sulaikyti arba konfiskuoti.
Pagal 1935 metų įstatymą legaliosios opozicijos (o ją sudarė visos politinės partijos, išskyrus tautininkus) laikraščiai ir žurnalai privalėjo spausdinti oficialias valdžios atstovų kalbas, valdžios įstaigų parengtus straipsnius.
1919 metų Spaudos įstatymas administracijos organams suteikė teisę tik iškelti baudžiamąją bylą, o atsakomybėn patrauktų asmenų kaltės klausimą pavedė spręsti teismams, tuo tarpu 1935 metų Spaudos įstatymu paties leidinio likimas ir spaustuvių vedėjų, laikraščių leidėjų bei redaktorių atsakomybės klausimas perduodamas spręsti apskričių viršininkams. Apskrities viršininkas turėjo teisę skirti pinigines baudas už 1935 metų įstatymo numatytų nuostatų nesilaikymą. Baudų dydis svyravo nuo 500 iki 5 000 litų. Didžiausią baudą gaudavo be leidimo išleisti arba jau buvę uždrausti laikraščiai. Jų leidėjai, redaktoriai ir spaustuvių, kuriose laikraštis buvo išspausdintas, vedėjai baudžiami 5 000 litų bauda .

2.3. Cenzūros istoriografija

Tarpukario Lietuvos cenzūros istoriografija nėra gausi. Pirmiausia minėtini universalieji informaciniai leidiniai: Lietuviškoji enciklopedija (1937, t. 5), Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (1977, t. 2), Tarybų Lietuvos enciklopedija (1985, t. 1), Žurnalistikos enciklopedija (1997), enciklopedinis žodynas Knygotyra (1997).
Nepriklausomos Lietuvos spaudos kontrolę disertacijoje „Knygų leidyba ir platinimas Lietuvoje 1918 – 1940 m.“ yra apibūdinusi A. Glosienė (1993) . Trumpų žinių apie tarpukario spaudos cenzūrą randama leidinyje Lietuviškoji knyga: istorijos metmenys (1996). Bendriausi leidėjų ir valdžios tarpusavio santykiai Lietuvos Respublikoje, kurios visuomenė buvo paveldėjusi carinės Rusijos bei Vokietijos priespaudos palikimą ir kovos dėl laisvės patirtį, aptariami Andriaus Vaišnio knygoje Spauda ir valstybė 1918-1940 (1999) . Knygoje nagrinėjama tarpukario Lietuvos spauda kaip sudėtinė 1918 – 1940 metų viešojo gyvenimo dalis. Analizuojama, kokių pasekmių turėjo spaudos priežiūra visuomeniniam mentalitetui ir galiausiai – Lietuvos valstybės nepriklausomybei. Leidinyje nušviečiami įstatymų leidybos prieštaravimai, valdžios įtaka redaktoriams.
Peržiūrėjus esamą istoriografiją matyti, jog ji vis tebėra pernelyg bendro pobūdžio; istoriografijai trūksta empirinių duomenų, įsigilinimo.

3. Spaudos laisvė ir cenzūra šiuolaikinėje visuomenėje

Spaudos laisvė – neatsiejama švietimo, mokslo, kultūros ir visuomenės dalis. Ji dažniausiai apibrėžiama kaip „[.] teisė reikšti mintis, nuomones ir informaciją spausdinto žodžio pavidalu be jokių nustatytų valdžios apribojimų“. Spaudos laisvė – būtina demokratijos ir žmogaus teisių plėtros sąlyga. Cenzūros ir spaudos laisvės santykis yra kaip tam tikras rodiklis, įgalinantis nustatyti demokratijos raidos lygį .
Šiuo metu Lietuvoje veikiančiame Visuomenės informavimo įstatyme (1999) rašoma, jog „Visuomenės informavimo priemonių cenzūra draudžiama“ (3 str., 5 d.). Tačiau įsigilinus į šį dokumentą, galima pastebėti tai, kad egzistuoja paslaptys – valstybės, tarnybinės, komercinės (2 str.); įstatymas riboja informacijos laisvę bei teisę ją gauti (3 str., 2 d.). Kai kurių politikų pasisakymuose neretai pabrėžiama, jog būtina reformuoti minėtą įstatymą, įkuriant Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigas. Nėra abejonės, kad spaudos laisvės suvaržymas būtų didelis smūgis Lietuvos demokratijai .
Patirtis rodo, kad formalūs cenzūros draudimai, prisijungimas prie tarptautinių organizacijų, kovojančių už žmogaus teisių atkūrimą, įvairių žodžio laisvę deklaruojančių dokumentų priėmimas nepanaikina cenzūros kaip reiškinio.

3.1. Intelektualinė laisvė ir bibliotekos

3.1.1. Informacijos ir raiškos laisvės ribojimas

Informacijos ir raiškos laisvę ribojančius veiksnius galima suskirstyti į keletą grupių: tai juridiniai, moraliniai, religiniai, politiniai, ekonominiai ir technologiniai veiksniai.
Bibliotekos savo vartotojams suteikia prieigą prie informacijos visomis formomis, atsiliepdamos į pagrindinius demokratinės visuomenės poreikius. Esminės demokratinės visuomenės vertybės yra kiekvieno piliečio teisė į informaciją ir žinias, informacijos sklaidos ir raiškos laisvę. Demokratija priklauso nuo išsilavinusių piliečių, kurie gali priimti informuotus sprendimus. Ilgainiui bibliotekos tapo informacijos ir kultūros saugyklomis, leidžiančiomis gyventojams skaityti ir analizuoti įvairias filosofijas ir teorijas, kad padėtų jiems priimti savarankiškus politinius sprendimus. Bibliotekininkų pozicija yra ne palaikyti kieno nors pusę, o jausti pareigą ir rūpintis žmonių bendruomenės raida, siūlant atitinkamas priemones demokratiniam bendravimui. Bibliotekininkai privalo įtemptai kovoti už informacijos prieigos ir raiškos laisvę, supažindinti ir padėti vartotojui gauti informaciją, reikalingą mokslams, darbui, laisvalaikiui ir pan. Bibliotekininkai negali būti pasyvūs informacijos perdavėjai. Jie turi būti aktyvūs informacijos teikėjai, sudarantys galimybę vartotojui lengvai gauti reikalingą informaciją.
Šiam demokratiniam principui šiandieninėje visuomenėje priešinasi daug potencialių cenzorių, manančių, kad yra tik viena literatūros ar dailės kūrinio reikšmė ar interpretacija ir kad būtent jie gali šią reikšmę nustatyti. Kadangi „cenzoriai“ nepripažįsta, kad tas pats kūrinys skirtingiems žmonėms gali reikšti skirtingus dalykus, jie mano, kad idėjos, su kuriomis jie nesutinka ar laiko žalingomis, neturi egzistuoti. Tokie cenzoriai dažnai veikia labai nuoširdžiai įsitikinę, kad visuomenė neturės moralinio pagrindo arba bus ištvirkinta, jeigu idėjoms, kurioms jie nepritaria, bus leista laisvai cirkuliuoti.
Elektroninėje epochoje bibliotekoms iškyla rimta grėsmė nepajėgti išsaugoti ištikimybės intelektualinei laisvei dėl ekonominių ir juridinių apribojimų. Šiandien labai rūpinamasi autoriaus interesais, tačiau užmirštamas vartotojas. Negaudamos pakankamai išteklių įsigyti dokumentus ir įrangą, bibliotekos riboja ne tik šiandieninių, bet ir ateities skaitytojų galimybes. Tokį informacijos prieigos varžymą galima vadinti ekonomine cenzūra. Be to, nors diegiant naujas technologijas bibliotekose didėja galimybė gauti informacijos greičiau ir daugiau, tačiau ne visi pajėgūs jas įvaldyti, tad baiminamasi, kad visų pirma vyresnio amžiaus žmonėms priėjimas prie informacijos bus apribotas. Kad visos žmogaus teisės būtų apsaugotos, naujas technologijas diegiančios bibliotekos turi pagalvoti ir apie vartotojų mokymą, konsultacijas ir pan.

3.1.2. Bibliotekos ir „Interneto“ laisvė

Bibliotekose atsirandančios „Interneto“ paslaugos vartotojams sudaro puikias sąlygas susirasti visą reikiamą informaciją. Tačiau „Internetas“ bibliotekoms iškėlė ir daug sunkumų bei klausimų. Informacijos komercializacija sudaro ekonominius barjerus neturtingiems gyventojams, sudėtingomis formomis egzistuojanti oficialioji, vyriausybinė, informacija tampa pavojingai nutolusi nuo pagrindinio adresato – elektorato, neturintys kompiuterinio raštingumo įgūdžių gyventojai dėl technologinių barjerų gali taip ir likti tik potencialiais informacijos ir bibliotekų vartotojais. Susirūpinimas autorių teisėmis yra pozityvus reiškinys, tačiau jis neturi riboti informacijos ir kultūrinės produkcijos vartotojų teisės nevaržomai naudotis autorių kūriniais. Tos priežastys paskatino bibliotekininkus naujai pažvelgti į savo priedermę užtikrinti informacijos ir žinių prieigą visuomenei ir svarstyti intelektualinės laisvės klausimus.
Nežabota informacijos sklaida „Internete“ sukėlė ir visuomenės nerimą dėl pavojingos ir nepadorios informacijos plitimo bei jos viešos prieigos, ypač vaikams. „Internete“ atsispindi ne tik pasaulio progresas, bet ir jo blogybės. Pornografija, pedofilija, smurtas, rasizmas, neonacizmas, antisemitizmas, narkotikų ir ginklų gamyba bei platinimas – tai tik dalis neigiamus gyvenimo reiškinius propaguojančių svetainių. Žinantiems apie „Interneto“ „turtus“ tėvams nejauku leisti savo vaikams naršyti po „Internetą“ be priežiūros. Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria bibliotekos, yra tai, kad seksualinio pobūdžio informacija ir vaizdai prieinami vaikams. Tokios medžiagos prieinamumą mėginama riboti, motyvuojant tuo, kad bibliotekos juk neperka pornografinės spaudos ir vaizdajuosčių, riboja vaikų priėjimą prie tokio pobūdžio medžiagos, kodėl tai turėtų būti leidžiama daryti per „Internetą“? Tačiau ribojimas net ir pačiais kilniausiais tikslais gali sukurti cenzūros precedentą.
Vienas iš šios problemos sprendimo būdų, kuris, beje, irgi vis labiau kritikuojamas, yra filtravimo programinės įrangos instaliavimas. „Interneto“ filtrai – tai programinė įranga, blokuojanti vadinamąją žalingą (t. y. seksualinio pobūdžio) informaciją, ypač jei „Internetu“ naudojasi vaikai. 1999 m. filtrus naudojo apie 15% JAV viešųjų bibliotekų.
Bibliotekoms priimtinesnė yra nuostata, kad jos neprivalo spręsti, ką vartotojai gali skaityti, žiūrėti ar klausyti. Visų pirma tėvų pareiga yra spręsti, kas jų vaikams leistina veikti „Internete“. Būtent dėl to bibliotekos renkasi nuosaikesnę politiką. Daugumoje bibliotekų vartotojai gali naudotis išjungiamais filtrais arba filtruoja ne visus terminalus. Taip suaugusiems vartotojams paliekama galimybė rinktis filtruotą ar nefiltruotą prieigą prie „Interneto“, o iš nepilnamečių vartotojų tėvų reikalaujama patvirtinimo, kokio „Interneto“ jie nori savo vaikams.
Filtravimo įranga nėra tobula. Nors teigiama, kad egzistuoja filtrai, leidžiantys pasirinkti filtravimo lygmenį pagal amžių, iš tiesų informacija blokuojama vienodai visais atvejais. Tokiu būdu blokuojama daug informacijos, kuri nėra žalinga ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, pvz., seksualinio švietimo informacija. Kadangi iškilo daug problemų, biblioteka renkasi ir kitus sprendimus.
Vienas iš alternatyvių būdų yra bandymas nustatyti naudojimosi „Internetu“ bibliotekoje taisykles. 1998 m. vasarą ALA priėmė naudojimosi „Internetu“ gaires bibliotekoms:
• bibliotekos negali būti atsakingos už „Interneto“ turinį;
• tik tėvai už vaikų naudojimąsi „Internetu“ yra atsakingi, o bibliotekos apsiriboja įspėjimais apie žalingą informaciją jame.
ALA Intelektualinės laisvės taryba viešosioms bibliotekoms siūlo:
• sukurti, pritaikyti ir parašyti tokias naudojimosi „Internetu“ taisykles, kurios nustatytų tam tikrus pagrįstus vietos, laiko ir kitus apribojimus. Uždrausti naudotis bet kokia įranga, kuri padeda prieiti prie nepadorios, vaikų pornografijos arba „žalingos nepilnamečiams“ medžiagos;
• sukurtas taisykles taikyti visiems bibliotekos lankytojams, tarp jų ir vaikams, kurie bibliotekos paslaugomis gali naudotis ir be tiesioginės tėvų priežiūros. Filtrų biblioteka turėtų atsisakyti;
• paskelbti, kad bibliotekos įrangą naudoti nelegalios medžiagos paieškai draudžiama;
• pasiūlyti įvairias bibliotekos vartotojų švietimo programas, įtraukiant tėvus ir vaikus;
• sudaryti vartotojams rekomenduojamų internetinių adresų sąrašą. Ypatingą dėmesį reikia kreipti į jaunimą ir vaikus, atsižvelgiant į jų amžiaus grupes reikia siūlyti „Interneto“ puslapius, kuriuose būtų šviečiamojo ar kitokio teigiamo pobūdžio medžiagos, geriausiai atititinkančios jų poreikius ir interesus. Todėl kai kuriose bibliotekose iš paauglių (13-17 metų), norinčių be apribojimų naudotis „Internetu“, reikalaujama raštiško tėvų leidimo.
ALA, pasiryžusi toliau kovoti už intelektualinės laisvės idėją, remiasi tokiomis nuostatomis, kad iš tiesų nedaug vaikų bibliotekoje ieško seksualinio pobūdžio informacijos; bibliotekos turi susikoncentruoti į pozityvios informacijos paiešką; tėvai, o ne bibliotekos atsako už vaikus; dabartinė filtravimo technologija blokuoja pernelyg daug naudingos informacijos, todėl ALA negali jos paremti ir oficialiai rekomenduoti bibliotekoms.
Biblioteka neatsako už tai, ką žmonės kalba arba kokios informacijos jie ieško; tačiau ji turi imtis tam tikrų priemonių, kad apsaugotų savo vartotojus ir perspėtų juos apie „Internete“ slypinčius pavojus, visų pirma juo naudojantis vaikams. Jei vaikai įveda kokius nors asmeninius duomenis apie save ar šeimą, pažeidžiamas informacijos privatumas; jiems yra pavojus būti įtrauktiems į pedofilų elektroninių pokalbių svetaines; matyti nepadorius ir smurtinius vaizdus ir t. t. Tokiai pozicijai atstovauja ir Amerikos nacionalinės bibliotekų ir informacijos mokslo tarybos neseniai priimtos naudojimosi „Internetu“ politikos nuostatos, ir Kanados bei kitų šalių bibliotekinių asociacijų dokumentai .

IŠVADOS

Teisės į informaciją ir raiškos laisvę įgyvendinimas demokratinėje visuomenėje reikalauja ne tik teisėsaugos ir žiniasklaidos, bet ir kitų institucijų – visų pirma leidyklų ir bibliotekų – aktyvaus dalyvavimo. Intelektualinės laisvės problema Lietuvos bibliotekininkystėje tebėra nauja, nors bibliotekos ne kartą yra patyrusios cenzūros įtaką.
Spaudos laisvė ir cenzūra tarpukario Lietuvoje lėmė nacionalinės kultūros ir informacijos politikos raidą. Spaudos laisvės apribojimai pirmiausia darė įtaką komplektuojant bibliotekų fondus. Tarpukario Lietuvoje nebuvo sukurta privalomojo egzemplioriaus sistema. Nei pirmasis, nei antrasis Spaudos įstatymai nenumatė, kaip apskričių viršininkai turi paskirstyti gautus cenzūruoti egzempliorius. Cenzūrinis privalomojo egzemplioriaus pobūdis negalėjo patenkinti bibliotekų poreikių.
Iš viso to, kas buvo pasakyta, galima teigti, jog spaudos laisvė ir cenzūra buvo ir yra sudedamosios nacionalinės kultūros ir informacijos politikos dalys, savo buvimu dariusios įtaką nacionalinės kultūros židinių – bibliotekų – vykdomai informacijos politikai.

Literatūra

1. Glosienė A. Lietuviškoji knyga Lietuvos respublikos laikotarpiu (1918-1940) // Lietuviškoji knyga: istorijos metmenys. Vilnius, 1996. p. 168 – 169 p. 226
2. Glosienė A., Miliauskaitė A. Intelektualinė laisvė ir bibliotekos // Informacijos mokslai, 2000 Nr. 15. p. 24 – 38.
3. Keliuotis J. Šių dienų spaudos problemos. Kaunas, 1936. p.133
4. Lietuvių kalbos žodynas. [žiūrėta 2006 – 08 – 16]. Prieiga per internetą. .
5. Mozūraitė V. Profesinės etikos ABC bibliotekininkams. Vilnius, 2001. p. 79
6. Papaurėlytė A. Spaudos laisvė ir cenzūra nepriklausomoje Lietuvoje 1918 – 1940 m. // Informacijos mokslai, 2000 Nr. 15. p. 16 – 24.
7. Spaudos įstatymas // Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, gruod. 17, p. 5 – 6.
8. Spaudos įstatymas // Vyriausybės žinios, 1935, lapkr. 16, p. 1 – 4.
9. Stonienė V. Cenzūra / V. S. // Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius 1997. p. 78
10. UNESCO viešųjų bibliotekų manifestas // Tarp knygų. 1992, Nr. 1, p. 10-11
11. Vaišnys A. Spauda ir valstybė 1918 – 1940: analizė istoriniu, teisiniu ir politiniu aspektu. Vilnius, 1999. p. 263
12. Visuomenės informavimo įstatymas. 1999. [žiūrėta 2006 08 15]. Prieiga per internetą: .

Leave a Comment