Leksikos klaidos verslo darbuotoju dalykineje kalboje

1958 0

Įvadas 3

I. Nevartotini barbarizmai ir hibridai verslo darbuotojų dalykinėje kalboje 4

II. Tarptautinių žodžių vartojimo klaidos 7

III. Nevartotini vertiniai (vertalai) 8

IV. Žodžiai, pavartoti netinkama reikšme (semantizmai) dalykinėje kalboje 10 Išvados 12

Literatūra 13ĮVADAS

Mintis, jausmus ir norus reiškiame žodžiais. Kiekviename žodyje glūdi įvairi informacija. Žodis tarsi fiksuoja svarbiausius gyvenimo reiškinius, įvykius. Besijungdami vieni su kitais žodžiai sudaro junginius, sakinius. Kalbos žodžių visuma yra žodynas arba leksika.

Taigi leksika – tai kurios nors kalbos, tarmės, grupės ar atskiro žmogaus žodžių visuma. Lietuviškai tarptautinį žodį leksika galėtume pakeisti žodžiu žodynas, nors jis platesnę reikšmę. Žoodynas yra pažeidžiamiausia kalbos sritis, nes žodžiai labai greitai kinta. Vienus reikia pakeisti, nes sukuriami tikslesni, geresni, kiti netenka savo prasmės, nes nebelieka to daikto ar reiškinio, kuriuos jie įvardijo. Be to į savo kalbą priimame labai daug svetimų kalbų žodžių, nes neturime gražaus, skambaus lietuviško žodžio naujiems reiškiniams ar daiktams pavadinti. Kuo daugiau atsiranda naujų reiškinių, daiktų, profesijų, tuo daugiau reikia naujų žodžių, terminų, kurie turėtų būti sudaromi pagal taisykles.

Šiame darbe aš aprašysiu leksikos klaidas verslo darbuotojų dalykinėje kalboje.

Darbo tikslai:

• Sutikti žiinių apie lietuvių kalbos leksiką;

• Aptarti dažniausiai pasitaikančias leksikos klaidas verslo darbuotojų dalykinėje kalboje.

Darbo uždaviniai:

• Išanalizuoti nevartotinas svetimybes (barbarizmus) dalykinėje verslo kalboje;

• Aprašyti nevartotinus vertinius (vertalus) dalykinėje verslo kalboje;

• Pateikti netinkama reikšme pavartotus žodžius (semantizmus) dalykinėje verslo kalboje.

I. Nevartotini barbarizmai ir hibridai verslo

darbuotojų da

alykinėje kalboje

Leksiką sudaro dvi dalys – savieji žodžiai ir skoliniai. Didžioji lietuvių kalbos leksikos dalis yra norminė, vartotina. Tačiau pasitaiko ir nevartotinų žodžių. Jų iš esmės yra trys grupės:

• Nevartotinos svetimybės, kitaip dar jas galima vadinti barbarizmais, kad atskirtume nuo vartotinų svetimybių;

• Nevartotini vertiniai, kitaip – vertalai, kad atskirtume nuo vartotinų vertinių;

• Netinkama reikšme pavartoti žodžiai, kuriuos kai kas vadina semantizmais;

Suabejojus kokio nors žodžio reikšme, reikia tikrintis norminamojoje kalbos literatūroje.

Taigi kaip minėjau, lietuvių kalbos žodynas nėra vienalytis. Jį sudaro savi ir iš kitų kalbų atkeliavę žodžiai (skoliniai). Tai būdinga visoms kalboms. Skoliniai mūsų kalboje atsirado dėl ekonominių, politinių ar kultūrinių ryšių su kitomis, kaimynėmis šalimis.

Barbarizmai – tai nevartotini svetimi žodžiai, kuriems randame savų pakaitų. Šis terminas yra padarytas iš žodžio barbaras „svetimšalis; griovėjas; tamsuolis“. „Kalbos praktikos paatarimai“ barbarizmus žymi n. svet., t. y. neteiktina (nevartotina) svetimybė. Trumpai barbarizmą vadinti svetimybe nelabai tinka, nes dalį svetimybių (svetimos leksikos) esame įteisinę ir vartojame.

Daugiausia barbarizmų yra atėję iš kaimynų slavų – iš baltarusių, kurių pasitaiko ir verslo darbuotojų šnekamojoje kalboje: bagotas (turtingas), nakleika (lipdukas), univermagas (universalinė parduotuvė), sklandas (sandėlis, sandėliukas). Šie barbarizmai dažniausiai pasitaiko tarp tų darbuotojų, kurie dirba muitinėse, pramoniniame, su pervežimais, krovinių gabenimais susijusiame versle.

Dalis barbarizmų yra iš germanų kalbų: biškį arba biskį (truputį, mažumėlę, šiek tiek), liuosas (l

laisvas), jo (taip) – šie barbarizmai yra vartojami ypač dažnai. Retas darbuotojas, vietoj žodžio „jo“ ištaria „taip“.

Dabar daug nevartotinų svetimybių plūsta iš Vakarų – ypač iš anglų kalbos. Jeigu žurnalistai, politikai, kai kurių sričių specialistai pastebi, kad ne vieną jų toleruoja kaimynų kalbos (rusų, lenkų, latvių) tai bando juos laikyti tarptautiniais žodžiais, nors jie dažniausiai nėra tokie. Daugelis vartoja žodį sponsorius, kai turime savą žodį rėmėjas ir jau senai prigijusį tarptautinį žodį mecenatas. Be to ar reikia žodžių menedžmentas, menedžeris, jeigu jau prieškario Lietuvoje buvo sukurtas trumpas skambus žodis vadyba, o dabar pasiūlytas taip pat neblogas naujadaras vadybininkas. Taip pat vartotini žodžiai: imidžas (įvaiz.dis), hotelis (viešbutis), presa (spauda). Vietoj parduotuvė, jau dažnai neleistinai pasakoma šopas, vietoj savaitgalis – vykendas, vietoj įstaiga, kontora, raštinė – ofisas. Kai kas net perima angliškus žodžius su dėmeniu –menas: biznesmenas (verslininkas), polismenas (policininkas), šoumenas (renginių vedėjas, vadovas, organizatorius).

Atsirado ir tokių nereikalingų angliškų pavadinimų bei terminų: barteris arba barteriniai mainai (natūriniai (prekių) mainai), parkingas (automobilių aikštelė), taimeris (laikmatis).

Barbarizmai ir kalbos dalys. Barbarizmas gali būti ne viena kalbos dalis. Dažniausiai barbarizmai yra daiktavardžiai, kur kas mažiau būdvardžių, taip pat yra barbarizmų veiksmažodžių ir jų vedinių: bujoti ( vešėti, klestėti), daboti (saugoti, prižiūrėti), fundyti (vaišinti, dovanoti), kolioti (plūsti, keikti, koneveikti), mieruoti (matuoti), mislyti (m
mąstyti, galvoti), neboti (nepaisyti, nežiūrėti, nekreipti dėmesio, nebijoti). Šiuos barbarizmus taip pat dažnai vartoja verslo darbuotojai savo šnekamojoje kalboje.

Kaip pastebėjome yra daug įvairiausių barbarizmų, kurie tikrai kenkia kalbos grynumui, yra raiškios klaidos. Kad vienas ar kitas žodis yra barbarizmas, paprastai nustato ir pakaitų pasiūlo kalbininkai. Ypač daug barbarizmų buvo pašalinta bendrinės kalbos kūrimo metu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.

Daugelis verslo darbuotojų rašydami arba kalbėdami viešai dažniausiai barbarizmų vengia, nes juos pakankamai pažįsta ir vertina kaip neabejotinus kalbos teršalus, o kiek dažniau pavartoja tik buityje – arba iš įpratimo, arba kad barbarizmas kartais trumpesnis, patogesnis. Dėl tam tikrų priežasčių atkakliau laikosi tik kelios barbarizmų grupelės.

Barbarizmų pavartojimo priežastys yra šios:

• Darbuotojai neįtaria, jog tai barbarizmas, pvz., bliuzė (mano, kad atstoja aiškų barbarizmą bliuzkė, o iš tikrųjų tinka tik palaidinė, palaidinukė);

• Nelabai žino, kuo pakeisti, pvz.: tašė (rankinė, o ne krepšys, nes per bendras žodis, ir ne rankinukas, nes šis mažesnis); knopkė (keisti reikia – smeigtukas (lapui prismeigti));

• Dėl barbarizmo pakaito dar nėra galutinai sutarę patys kalbininkai arba jų pasiųlyti dviprasmiški pakaitai;

• Barbarizmais įsimenamas iš grožinės literatūros ir todėl atrodo toleruotinas. Kol lietuvių kalba nebuvo sunorminta, barbarizmus vartojo ir nemažai žymių rašytojų.

• Barbarizmais kai kas be reikalo bando gyvinti, individualizuoti savo kalbą, ir tada sąmoningai, tarkim, vietoj si
iela sakoma dūšia, vietoj kvailinti – balamutinti, vietoj apskritai – abelnai.

Kai kurie barbarizmai nėra grynieji, o daliniai – juose ryškūs ir lietuviški elementai. Tokius žodžius įprasta vadinti hibridais. Taigi hibridai yra žodžiai mišrūnai. Juose yra ir savų, ir svetimų elementų, t. y. reikšminių žodžio dalių. Hibridų būna ir vartotinų ir nevartotinų.

Nevartotino hibrido kuri nors reikšminė žodžio dalis (šaknis, priešdėlis, priesaga) lietuvių kalboje neįteisinta – svetimkūnis. Šitokie netinkamai sudaryti žodžiai gali būti laikomi barbarizmų atšaka ir vadinami daliniais barbarizmais. Jie darbuotojų kalbą gadina ne mažiau kaip tikrieji barbarizmai, kurie dažniausiai ir pasitaiko šnekamojoje kalboje. Daugelis daro klaidas sakydami blatas, blatnumas, reikia sakyti apsukrumas, suktumas, landumas, taip pat mislyti (galvoti), pamiklyti (pagalvoti), išmislas ar prasimislijimas (pramanas, prasimanymas), miera ir išmiera (matmuo formatas). Liuosas yra germaniškas svetimžodis, todėl netinka paliuosuoti (atleisti iš darbo), pasiliuosuoti (išeiti iš darbo) – šie nevartotini hibridai keistini žodžių junginiais.

Kartais galime išgirsti ir hibridinių dūrinių; viena šaknis sava, kita – barbarizmo: liuoslaikis (laisvalaikis), subatvakaris (šeštadienio vakaras). Ypač pasitaikanti klaida – hibridai su svetimu priešdėliu: dabaigti (pabaigti, baigti), damokėti (primokėti), daleiskim (sakykim, tarkim).

Taigi problemiškas yra barbarizmų vartojimas. Jie neatitinka bendrinės kalbos normų, todėl bendrinėje kalboje nevarto.jami. Barbarizmų vengia visos tautos, kurios rūpinasi gimtosios kalbos išlikimu, nes ji stumia iš kalbos savuosius žodžius.II. Tarptautinių žodžių vartojimo klaidos

Tarptautiniai žodžiai irgi yra svetimi, bet jų neišvengia nė viena civilizuota tauta. Tik visada reikia žinoti kiek jų įsileisti, nes jeigu jų įsileidžiame per daug, jie stumia savuosius žodžius, sunkina ir skurdina kalbą. Dažniausiai verslo darbuotojai dalykinėje kalboje sutrumpina ir žargoniškai iškraipo tarptautinius žodžius: kompas (kompiuteris), telikas (televizorius), vidiakas (videomagnetofonas), foto (fotografija, fotonuotrauka, nuotrauka).

Pastebimas polinkis kitų kalbų, ypač anglų, pavyzdžiui neleistinai plėsti kai kurių žodžių reikšmes. Koks nors renginys dabar be reikalo pavadinamas projektu: sėkmingai įvyko mūsų projektas. Sakykime konkrečiai: spektaklis, koncertas. Vietoj „pasakyti“ ar panašių veiksmažodžių pasidarė madinga „artikuliuoti“ (politikai turi aiškiai artikuliuoti), reikėtų vartoti „pasakyti“, „išdėstyti“ savo ketinimus. Mūsų visuomenė niekaip neartikuliuoja (nesuvokia ar neturi) šiuolaikinio miesto sampratos. Patogu savą žodį (su)derinti, vis dažniau keičia išplėstos reikšmės tarptautinis žodis harmonizuoti. Kodėl būtinai „delekuokime pavaldiniams dalį atsakomybės“ – argi neužtenka „perduokime, perleiskime“?

Ne visada aišku, kuris žodis tarptautinis, kuris barbarizmas. Pavyzdžiui, štampas vietoj spaudas arba antspaudas vis dėlto yra iš vokiečių kalbos atklydęs barbarizmas.

Tarptautinių žodžių , kaip ir skolinių vartojimą bendrinėje kalboje lemia susidariusios tradicijos. Moksliniame stiliuje šių žodžių vartojimas neišvengiamas, nes jie dažnai tiksliau išreiškia specialias sąvokas, atlieka terminų funkcijas.

Dažnai kartu pavartojami lietuviški ir tarptautiniai tos pačios reikšmės arba labai artimos reikšmės žodžiai. Tokių kalbos klaidų dažniausiai pasitaiko todėl, kad tarptautinių žodžių reikšmė ne visada aiški pačiam vartotojui, nepagalvojama apie žodžių prasmę: gyvenimo biografija ( Biografija – kurio nors žmogaus gyvenimo aprašymas), defektai ir trūkumai (defektas – trūkumas, yda. Todėl prieš vartojant nežinomus tarptautinius žodžius prieš tai reikėtų išsiaiškintųjų prasmę.III. Nevartotini vertiniai (vertalai)

Nevartotinus vertinius trumpai galima nusakyti neigiamu žodžiu vertalai. Tai nekūrybiškai, netinkamai arba be reikalo išsiversti žodžiai, kuriems pakeisti paprastai yra savų. Vertiniai kalbą turtina, vertalai ją gadina. Vertalas skamba lietuviškai, pavyzdžiui, žodis neužilgo dažnai stumiantis savą žodį netrukus. Kaip matome tokio žodžio elementai yra lietuviški, todėl vertalą atpažinti sunkiau negu barbarizmą. Nuo gero lietuviško žodžio, pavartoto ne savo reikšme, vadinamojo semantizmo, vertalas skiriasi tuo, kad neturi nė vienos norminės reikšmės ir niekur netinka, o žodis, pavartotas ne ta reikšme, visada turi norminių reikšmių.

Darbuotojų dalykinėje kalboje pasitaiko nevartotinų verstinių įvairių kalbos dalių ž

. . .

IŠVADOS

Svetimybės, arba barbarizmai – tai kitų kalbų žodžiai, turintys pakaitų ir nepageidaujami bendrinėje lietuvių kalboje. Tai nenorminiai skoliniai, jų nėra lietuvių kalbos norminiuose žodynuose. Svetimybės bendrinėje lietuvių kalboje nevartotinos. Jos kelia didžiulę grėsmę kalbos grynumui. Didžiosios kalbos daro įtaką mūsų mąstysenai, plūstančios svetimybės skurdina gimtosios kalbos žodyną. Todėl kiekvienas turime rūpintis savo kultūra, dažniau vartyti lietuvių kalbos žodynus skaityti lietuvių grožinės literatūros klasikų veikalus.

Pirmasis menkos žmogaus kalbos kultūros požymis – svetimybių gausa kalboje. Kaip metėme, darbe pateikiau ir išnagrinėjau daug pavyzdžių – leksikos klaidų verslo darbuotojų dalykinėje kalboje. Taigi, kad darbuotojai nedarytų leksikos klaidų dalykinėje kalboje, derėtų atsakingiau vartoti žodžius, ieškoti jų kalbos raiškos priemonių..

Join the Conversation

×
×