2011m Viešasis kalbėimas Tema: Kalba. Poteme: 9. Kalbininkas G. Subacius teigia…

Viešasis kalbėjimas

Viešasis kalbėjimas

Tema: Kalba

Potemė:

9. Kalbininkas Giedrius Subacius teigia:

„Laisvalaikiu gali daryti kaip nori: kalbėti dialektu, žargonu, akcentais. Įvairovė yra mūsų stiprumas.“

Paaiškinkite, kodėl kalbininkas skatina vartoti ne tik bendrinę kalbą.

Pirmiausia norėčiau paaiškinti, kas yra bendrinė kalba. Bendrinė (literatūrinė) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros) kalba. Joje galimi rašytiniai ir sakytiniai išsireiškimai, bei yra skirta dažniausiai neapibrėžtam skaitytojų ir klausytojų ratui. Bendrinė kalba nuo kitų kalbos atmainų (tarmių, žargonų) pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji yra sunorminta, daugiau ar mažiau apdorota sistema.

Bet jeigu visi bendrautų tik bendrine kalba, tai laikui bėgant ji nusibostų ir niekas ja nenorėtų kalbėti. O jei kalba yra nevartojama, ji miršta. Taip jau mirė garsi lotynų kalba. Ji tapo prestižine, rašomąja kalba ir niekas ja nebenorėjo kalbėti.

Kaip ir kiekviena kita kalba, lietuvių kalba turi prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio. Tai reiškia, kad kiekvienai naujai sąvokai, atsiradusiai ir prigijusiai pasaulinėje žmonijos kultūroje, turi būti priimamas (sukuriamas) lietuviškas atitikmuo.

Pirmiausiai bendrinės kalbos lietuviškų naujadarų kūrimui reikia įdėti daug darbo. Jie gali būti išversti įvairiai, o jei keli žmonės tą patį terminą išvers skirtingai, jie gali nesusišnekėti. Pavyzdžiui, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomenduojamas angliškojo ‚file` vertimas „rinkmena“ gali būtinesuprastas netgi programuotojų, jau nekalbant apie eilinius lietuvius, pripratusius prie dabar jau „visiškai lietuviško“ barbarizmo „failas“.

Taigi norint sukurti lietuvišką naujo termino atitikmenį, reikia ne tik 1) sugalvoti ir kažkaip demokratiškai patvirtinti tinkamiausią vertimą, bet ir 2) išreklamuoti jį visuomenėje bei 3) įtikinti lietuvius naudoti naują žodį. Visi trys žingsniai reikalauja daug pastangų. Be viso to dar yra sunku susitarti dėl tinkamiausio lietuviško sąvokos atitikmens. Jis nevisada bus priimtinas visuomenei, pavyzdžiui, gali būti sunkiai įsimenamas, tada žmonės jo tiesiog nevartos. Žmones reikia pripratinti prie naujų žodžių, o tai padaryti reikia didelių lėšų.

Tai dalis priežačių dėl ko žmonės renkasi nenormię kalbą.*Ka matome ir šioje apklausoje. Mes nesistengiame įsiminti sunkių lietuviškų žodžių, o sulietuviname užsienietiškus pridėdami lietuvišką galūnę. Kurti naujus žodžius tokiu būdu yra pigiausia ir patogiausia, nes per kelias sekundes tai gali padaryti kiekvienas, netgi visiškai nesuprasdamas, apie ką kalbama. Svarbiausia, rezultatas bus vienodas – naująjį barbarizmą supras kiekvienas, jau girdėjęs originalą užsienio kalba.

Kiti kalbą paįvairina vartodami žargonus.

Žargonas (pranc. jargon – darkyta kalba) – kurios nors socialinės ar profesinės grupės kalba, kurioje gausu žodžių ar posakių, nederančių su bendrinės kalbos normomis.

Specifiniais atvejais žargonas padeda efektyviau bendrauti tam tikra (pvz., kompiuteriu ar medicinos) tema, gali turėti daug tikslesnius reikšmių apibrėžimus.

Kaip tik dėl vidinės laisvės žargonas iš visų kalbos atmainų labiausiai priimtinas jauniems žmonėms, kurie sąmoningai ieško naujų saviraiškos galimybių, kartu priešinasi oficialiajai normai. Kalbėti nenormine žargono kalba paauglius skatina noras išsiskirti iš kitų, +pritapti įvairiuose bendraamžių grupėse. Bet dažnai paaugliai neįvertina visų kalbos galimybių.

Suaugusieji taip pat vartoja žargoną, tik jie tai daro kur kas kūrybingiau nei paaugliai. Antai, panaudotas žargonas tam tikroje vietoje ir tam tikru momentu yra graži raiškos priemonė, turinti savito žavesio. Kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo kūrybingiau sugeba žiūrėti į savo kalbą, tuo labiau paiso savo įvaizdžio. Jo kalba tampa savotiškai išdailinta, stilizuota. Ji rodo tam tikrą žmogaus lygį. Puoselėti savo kalbą ir per ją kurti savo įvaizdį gali tik subrendę žmonės. 10-mečiui dar per sunku suvokti, kad kalba gali būti ir savito stiliaus kūrimo priemonė. Pavyzdžiui, labai įdomūs yra eufemizmai, kuriuos galima vartoti pasakant ką nors mandagesne forma kaip kad “Nupurtyti rasą nuo lelijos” reiškia nusišlapinti.

Žargoną suaugusieji taip pat naudoja ir profesinėje aplinkoje, mat sunorminta kalba galima apibūdinti bet kokį dalyką, bet kartais tam gali prireikti kelių žodžių ar viso sakinio, o žargone tas reiškinys jau vadinamas vienu žodžiu. Pavyzdžiui: svarkė – suvirinimo aparatas, ir pan.

Aišku, žargonas nesuderinamas su bendrine kalba, bet dabar jau ir kalbininkai, kadaise teigę, kad reikiakovoti su žargonu, dabar prideda, kad reikia kovoti su žargonu bendrinėje kalboje, o žargoną, kaip kalbos atmainą – palikti šalyje. Mano nuomone, žargonas išties paįvairina mūsų kalbą, juolab, jog tai yra pati nepastoviausia kalbos atmaina, kuri nuolat keičiasi, vis sukuria kažką naujo. Aišku, ne vietoje pavartotos žargonybės gali sukelti pasibaisėjima ir pavaizduoti tave kaip neišprususį asmenį, bet

kaip žargonybių žodyno autorius,profesorius Egidijus Zaikauskas sako: „Eidami į pobūvį pasipuošiame, bet dirbdami sode renkamės paprastesnius drabužius. Juk neisi su eilute žemes kasti. Panašiai ir su kalba. Ji yra skirtingų lygmenų. Vienaip dera šneketi viešai, tam yra bendrinė kalba, ją reikia puoselėti ir globoti. O kas kita – privati aplinka. Kai kuriems žmonėms su draugais pabendrauti geriausiai tinka žargonas. Per žargoną jie parodo savo bendrumą, priklausymą tam tikram kolektyvui“.

Galima sakyti, jog nenorminė kalba papildo bendrinę kalbą.

Bendrinę kalbą reikia išsaugoti, išlaikyti ją pastovią ji turi būti puoselėjama ir ginama nuo netinkamo pašalinio poveikio, o greitai bekintanti žargoniška kalbos atmaina galės paįvairinti bendrinę kalbą, suteikdama jai šiek tiek žaismingumo.